Joelio knyga aprašo skėrių antplūdį kaip simbolį artėjančios Viešpaties dienos, kurią Dievas naudos teisti tautą. Skėriai čia tampa ne tik realia nelaime, bet ir metafora – sunaikinimo, teismo ir pabudimo ženklu.
Joelio knyga: Skėrių antplūdis ir Viešpaties dienos ženklas
Joelio 1:4–7: „Ką paliko skėriai, suvalgė skraistės; ką paliko skraistės, suvalgė vikšrai; ką paliko vikšrai, suvalgė vabalai.“
Šie vabzdžiai veikia kaip viena bendra Dievo “kariuomenė”, kuri per keletą bangų sunaikina visą derlių. Tai simbolizuoja visišką Žemių nualinimą, tiek fizinį, tiek dvasinį.
Joelio 1:12: „Vynmedis nudžiūvo, figmedis suglebo, granatmedis, palmė ir obelis – visi lauko medžiai nudžiūvo. Žmonių džiaugsmas sunyko.“
Joelio 1:15: „Ak, kokia baisi diena! Viešpaties diena artėja. Ji ateina kaip naikinimas iš Visagalio.“
Joelio 2:1: „Pūkite trimitą Sione, kelkite aliarmą ant mano šventojo kalno! Tegul dreba visi krašto gyventojai, nes ateina Viešpaties diena – ji jau arti.“
Joelio 2:25: „Aš jums atlyginsiu už metus, kuriuos suėdė skėriai, vikšrai, vabalai ir kirmėlės – mano didi kariuomenė, kurią pasiunčiau prieš jus.“
Joelio knyga skėrių antplūdį pateikia kaip katastrofą, bet ne tik gamtinę – tai Dievo balsas per stichiją. Čia skėriai simbolizuoja ne tik fizinį derliaus praradimą, bet ir moralinį dykumėjimą. Žmonės kviečiami į atsivertimą, į verką, į dvasinį susitaikymą. Tai – ne tik bausmė, bet ir gailestingumo kvietimas.
Skėriai Egipto istorijoje
Skėriai taip pat yra viena iš garsiausių Egipto nelaimių, aprašytų Išėjimo knygoje 10:12–20. Dievas siunčia skėrius kaip aštuntąją bausmę, kai faraonas atsisako išleisti izraelitus:
„Skėriai uždengė visą kraštą, jie surijo viską, kas liko po krušos… Nebuvo tiek daug skėrių nei anksčiau, nei bus ateityje.“
Skėriai čia – žemių siaubas, Dievo pirštas. Jie ne tik sunaikina pasėlius, bet ir sulaužo faraono valios stuburą. Tik tada šis pradeda derėtis. Taigi, skėriai yra Dievo diplomatija – žali, sparnuoti pasiuntiniai su viena žinute: Paleisk mano tautą.
Skėriai kaip dieviško laiko ženklas
Skėriai Biblijoje niekada nepasirodo atsitiktinai. Jie ateina laiku. Ne per anksti ir ne per vėlai. Jie – ženklas, kad Dievas kalba ne žodžiais, o per žemės kvėpavimą. Per gamtos sutrikimą, kuris yra dvasinio sutrikimo atspindys.
Jie – ne tik siaubas. Jie – klausimas: ar girdite Mane, kai nekalbu balsu?