PIRMOJI KRONIKŲ KNYGA

A. GENEALOGINIAI SĄRAŠAI NUO ADOMO IKI IZRAELIO

Trijų tautų grupuočių kilmė Adomas, Setas, Enošas; Kenanas, Mahalalelis, Jaredas; Enochas, Metušelahas, Lamechas; Nojus, Šemas, Hamas ir Jafetas.

JafetitaiJafeto palikuonys: Gomeras, Magogas, Madajis, Javanas, Tubalis, Mešechas ir Tyras. Gomero palikuonys: Aškenazas, Difatas ir Togarma. Javano palikuonys: Eliša, Taršišas, Kitimai ir Rodanimai.

HamitaiHamo palikuonys: Kušas, Mizrajimas, Putas ir Kanaanas. Kušo palikuonys: Seba, Havila, Sabta, Raama ir Sabteka. Raamos palikuonys: Šeba ir Dedanas. Kušui gimė Nimrodas. Jis buvo pirmasis galiūnas žemėje.

Mizrajimui gimė ludimai, anamimai, lehabimai, naftuhimai, patrusimai, kasluhimai ir kaftorimai, iš kurių kilo filistinai.

Kanaanui gimė jo pirmagimis Sidonas ir Hetas; ir jebusitai, amoriečiai, girgašitai, hivitai, arkitai, sinitai, arvaditai, zemaritai ir hamatitai.

SemitaiŠemo palikuonys: Elamas, Asšuras, Arpachsadas, Ludas, Aramas, Uzas, Hulas, Geteris ir Mešechas. Arpachsadui gimė Šelahas, Šelahui gimė Eberas. Eberui gimė du sūnūs: vienas vardu Pelegas, {nes jo dienomis buvo padalyta žemė}, o jo brolio vardas buvo Joktanas. Joktanui gimė Almodadas, Šelefas, Hazarmavetas, Jerahas, Hadoramas, Uzalis, Dikla, Ebalis, Abimaelis, Šeba, Ofyras, Havila ir Jobabas. Visi šie buvo Joktano palikuonys.

Nuo Šemo iki AbraomoŠemas, Arpachsadas, Šelahas; Eberis, Pelegas, Reu’as; Serugas, Nahoras, Terahas; Abramas, tai yra Abraomas. Abraomo palikuonys: Izaokas ir Išmaelis. Jų palikuonys yra šie:

IšmaelitaiIšmaelio pirmagimis Nebajotas; tada Kedaras, Adbėelis, Mibsamas, Mišma, Duma, Masa, Hadadas, Tema, Jeturas, Nafišas ir Kedma. Šie buvo Išmaelio palikuonys.

Abraomo sugulovės Keturos palikuonys: ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuahą. Jokšano palikuonys: Šeba ir Dedanas. Midjano palikuonys: Efa, Eferis, Hanochas, Abida ir Eldaa. Visi šie buvo Keturos palikuonys.

Izaokas ir EsavasAbraomui gimė Izaokas. Izaoko palikuonys: Esavas ir Izraelis. Esavo palikuonys: Elifazas, Reuelis, Jeušas, Jalamas. Elifazo palikuonys: Temanas, Omaras, Zefo’as, Gatamas, Kenazas, Timna ir Amalekas. Reuelio palikuonys: Nahatas, Zerahas, Šama ir Miza.

Seiro palikuonysSeiro palikuonys: Lotanas, Šobalas, Zibeonas, Ana, Dišonas, Ezeris ir Dišanas. Lotano palikuonys: Horis ir Homamas; Lotano sesuo buvo Timna. Šobalo palikuonys: Aljanas, Manahatas, Ebalas, Šefis ir Onamas. Zibeono palikuonys: Aja ir Ana. Anos palikuonis: Dišonas. Dišono palikuonys: Hamranas, Ešbanas, Itranas ir Cheranas. Ezerio palikuonys: Bilhanas, Zaavanas ir Jaakanas. Dišano palikuonys: Uzas ir Aranas.

Edomo karaliaiKaraliai, kurie viešpatavo Edomo krašte, izraeliečiams dar neturint jokio karaliaus, buvo šie: Beoro sūnus Bela; jo miesto vardas buvo Dinhaba. Belai mirus, Zeraho sūnus Jobabas iš Bozros tapo karaliumi jo vietoje. Jobabui mirus, jo vietoje tapo karaliumi Hušamas iš temaniečių šalies. Hušamui mirus, Bedado sūnus Hadadas jo vietoje tapo karaliumi. Jis nugalėjo midjaniečius Moabo lygumoje; jo miesto vardas buvo Avitas. Hadadui mirus, jo vietoje tapo karaliumi Samla iš Masrekos. Samlai mirus, jo vietoje tapo karaliumi Saulius iš Rehobotų prie upės. Sauliui mirus, Achboro sūnus Baal-Hananas tapo karaliumi jo vietoje. Baal- Hananui mirus, Hadadas tapo karaliumi jo vietoje. Jo miesto vardas buvo Pai, o jo žmonos vardas buvo Mehetabelė. Ji buvo Me-Zahabo dukters Matredos duktė. Mirus Hadadui…

Edomo klanai: Timnos, Alvos, Jeteto, Oholibamos, Elos, Pinono, Kenazo, Temano, Mibzaro, Magdielio ir Iramo. Šie buvo Edomo klanai.

Judo giminė. Izraelio (Jokūbo) sūnūs Izraelio sūnūs yra šie: Reubenas, Simeonas, Levis, Judas, Issacharas, Zebulunas, Danas, Juozapas, Benjaminas, Naftalis, Gadas ir Ašeras.

Judo palikuonys Judo sūnūs: Eras, Onanas ir Šela. Šie trys jam gimė iš kanaanietės Bat-Šuos. Judo pirmagimis Eras buvo nedoras VIEŠPATIES akyse, ir jis nubaudė jį mirtimi. Judo marti Tamara jam pagimdė Perezą ir Zerahą. Iš viso Judas turėjo penkis sūnus.

Perezo sūnūs: Hezronas ir Hamulas.

Zeraho sūnūs: Zimris, Etanas, Hemanas, Kalkolis ir Dara. Penki iš viso.

Zimrio sūnus Karmis. Karmio sūnus Achanas, kuris nusižengė pasiimdamas sunaikinti skirtus daiktus ir todėl užtraukė nelaimę Izraeliui. Etano sūnus Azarijas.

Dovydo protėviaiHezronui gimę sūnūs buvo Jerahmėelis, Ramas ir Chelubajis.

Ramui gimė Aminadabas, o Aminadabui gimė Nahšonas, Judo sūnų vadas. Nahšonui gimė Salma, Salmai gimė Boazas, Boazui gimė Obedas, Obedui gimė Išajas. Išajui gimė jo pirmagimis Eliabas, antras sūnus Aminadabas, trečias Šimea, ketvirtas Netanelis, penktas Radajis, šeštas Ozemas ir septintas Dovydas. Jų seserys buvo Zeruja ir Abigailė. Zerujos sūnūs: Abišajis, Joabas ir Asahelis – trys. Abigailė pagimdė Amasą. Amasos tėvas buvo Jeteris Išmaelitas.

Kalebas Hezrono sūnus Kalebas turėjo vaikų iš savo žmonos Azubos ir Jerijotės. Jos sūnūs buvo šie: Ješeris, Šobabas ir Ardonas. Azubai mirus, Kalebas vedė Efratą, kuri pagimdė jam Hurą. Hurui gimė Uris, o Uriui gimė Bezalelis.

Tada Hezronas suėjo su Gileado tėvo Machiro dukterimi, kurią jis vedė būdamas šešiasdešimties metų, ir ji pagimdė jam Segubą. Segubui gimė Jairas, turėjęs dvidešimt tris miestus Gileado krašte. Bet Gešuras ir Aramas atėmė iš jų Havot-Jairą – Kenatą su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis – šešiasdešimt miestų. Visi šie buvo Gileado tėvo Machiro palikuonys. Po Hezrono mirties Kaleb- Efratoje Hezrono žmona Abija pagimdė jam Tekuos tėvą Ašhurą.

Jerahmėelis Hezrono pirmagimio sūnaus Jerahmėelio sūnūs: jo pirmagimis Ramas, Buna, Orenas, Ozemas ir Ahijas. Jerahmėelis turėjo ir kitą žmoną, vardu Atara. Ji buvo Onamo motina. Ramo, Jerahmėelio pirmagimio, sūnūs: Maazas, Jaminas ir Ekeris. Onamo sūnūs: Šamajis ir Jada. Šamajo sūnūs: Nadabas ir Abišuras. Abišuro žmonos vardas buvo Abihailė; ji pagimdė jam Ahbaną ir Molidą. Nadabo sūnūs: Seledas ir Apajimas. Seledas mirė bevaikis. Apajimo sūnus Išis. Išio sūnus Šešanas. Šešano sūnus Ahlajis. Jados, Šamajo brolio, sūnūs: Jeteris ir Jonatanas. Jeteris mirė bevaikis. Jonatano sūnūs: Peletas ir Zaza. Šie buvo Jerahmėelio palikuonys.

Šešanas sūnų neturėjo, tik dukteris. Bet Šešanas turėjo egiptietį vergą, vardu Jarka. Šešanas tad davė savo dukterį savo vergui Jarkai žmona, ir ji pagimdė jam Atajį. Atajui gimė Natanas, ir Natanui gimė Zabadas. Zabadui gimė Eflalis, ir Eflaliui gimė Obedas. Obedui gimė Jehu’as, ir Jehu’ui gimė Azarijas. Azarijui gimė Helezas, ir Helezui gimė Eleasa. Eleasai gimė Sismajis, ir Sismajui gimė Šalumas. Šalumui gimė Jekamijas, ir Jekamijui gimė Elišama.

Antroji Kalebo genealogija Jerahmėelio brolio Kalebo sūnūs: jo pirmagimis Meša; jis buvo Zifo tėvas. Hebrono tėvo Marešos sūnūs. Hebrono sūnūs: Korahas, Tapuahas, Rekemas ir Šema. Šemai gimė Jorkeamo tėvas Rahamas, ir Rekemui gimė Šamajis. Šamajo sūnus Maonas. Maonui gimė Betzūras. Kalebo sugulovė Efa pagimdė Haraną, Mozą ir Gazezą. Haranui gimė Gazezas. Jahdajo sūnūs: Regemas, Jotamas, Gešanas, Peletas, Efa ir Šaafas. Kalebo sugulovė Maaka pagimdė Šeberį ir Tirhaną. Ji pagimdė ir Šaafą, Madmanos tėvą, bei Ševą, Machbenos ir Gibeos tėvą. Achsa buvo Kalebo duktė. Šie buvo Kalebo palikuonys.

HurasHuro, Efratos pirmagimio, sūnūs: Šobalas, Kirjat-Jearimų tėvas, Salma, Betliejaus tėvas, ir Harefas, Bet-Gaderio tėvas. Šobalo, Kirjat-Jearimų tėvo, sūnūs buvo Haroė, pusė Menuhotų ir Kirjat- Jearimų klanai: itritai, putitai, šumatitai ir mišraitai. Iš šių kilo zoratitai ir eštaolitai. Salmos palikuonys: Betliejus, netofatitai, Atrot-Bet-Joabas, pusė manatatitų, zoritai. Taip pat ir raštininkų šeimos, gyvenusios Jabeze: tiratitai, šimeatitai ir sukatitai. Jie buvo kenitai, kilę iš Hamato, Rechabo tėvo namų.

DOVYDO NAMAI

Dovydo sūnūs Dovydo sūnūs, gimę jam Hebrone, buvo šie: pirmagimis Amnonas iš Ahinoamos Jezrėelietės; antras Danielis iš Abigailės Karmelietės; trečias Absalomas, Gešuro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus; ketvirtas Adonijas, Hagitos sūnus; penktas Šepatijas iš Abitalės; šeštas Itreamas iš žmonos Eglos. Šeši jam gimė Hebrone, kur jis karaliavo septynerius metus ir šešis mėnesius. O Jeruzalėje jis karaliavo trisdešimt trejus metus. Jeruzalėje jam gimę buvo šie: Šimea, Šobabas, Natanas ir Saliamonas – keturi iš Amielio dukters Bat-Šuos; Ibharas, Elišama, Elifeletas, Nogahas, Nefegas, Jafija, Elišama, Eljada ir Elifeletas – devyni.

Visi šie buvo Dovydo sūnūs, neskaitant sugulovių sūnų. Tamara buvo jų sesuo.

Judo karaliaiSaliamono palikuonys: Rehabeamas; jo sūnus Abijas, jo sūnus Asa, jo sūnus Jehošafatas, jo sūnus Joramas, jo sūnus Ahazijas, jo sūnus Joašas, jo sūnus Amazijas, jo sūnus Azarijas, jo sūnus Jotamas, jo sūnus Ahazas, jo sūnus Hezekijas, jo sūnus Manasas, jo sūnus Amonas, jo sūnus Jošijas.

Jošijo sūnūs: pirmagimis Johananas, antras Jehojakimas, trečias Zedekijas, ketvirtas Šalumas. Jehojakimo palikuonys: jo sūnus Jehonijas, jo sūnus Zedekijas.

Dovydo dinastija po tremties Kalinio Jehonijo sūnūs: jo sūnus Šealtielis, Malchiramas, Pedajas, Šenazaras, Jekamijas, Hošama ir Nedabijas. Pedajo sūnūs: Zerubabelis ir Šimejis. Zerubabelio sūnūs: Mešulamas ir Hananijas, – Šelomitė buvo jų sesuo; – Hašuba, Ohelis, Berechjas, Hasadjas ir Jušab-Hesedas – penki. Hananijo sūnūs Pelatijas; jo sūnus Ješajas, jo sūnus Refajas, jo sūnus Arnanas, jo sūnus Obadijas, jo sūnus Šekanijas. Šekanijo sūnūs buvo Šemijas, Hatušas, Igalis, Barijahas, Nearijas ir Šafatas – šeši. Nearijo sūnūs Elioenajis, Hizkijas ir Azrikamas – trys. Elioenajo sūnūs: Hodavijas, Eljašibas, Pelajas, Akubas, Johananas, Delajas ir Ananis – septyni.

PIETINĖS GIMINĖS

Judas, Šobalas Judo sūnūs: Perezas, Hezronas, Karmis, Huras ir Šobalas. Šobalo sūnui Reajui gimė Jahatas, Jahatui gimė Ahumajis ir Lahadas. Šie buvo zoratitų klanai.

HurasEtamo tėvo {sūnūs} buvo šie: Jezrėelis, Išma ir Idbašas. Jų sesers vardas buvo Hazelelponė, Penuelis buvo Gedoro tėvas ir Ezeris Hušos tėvas. Šie buvo Huro sūnūs, Efratos pirmagimio, Betliejaus tėvo.

AsšurasTekoos tėvas Asšuras turėjo dvi žmonas: Helą ir Naarą. Naara pagimdė jam Ahuzamą, Heferį, Temenį ir Haahaštarį. Šie buvo Naaros sūnūs. Helos sūnūs buvo šie: Zeretas, Izharas ir Etnanas. Kozui gimė Anubas, Zobeba ir Harumo sūnaus Aharhelio klanai. Jabezas buvo labiau gerbiamas, negu jo broliai; jo motina pavadino jį Jabezu: “Kadangi, – ji tarė, – aš pagimdžiau jį skausme”. Jabezas šaukėsi Izraelio Dievo: “Jeigu tu tikrai mane laimini, – jis tarė, – išplėsk mano žemes, tebūna tavo ranka su manimi, apsaugok mane nuo žalos, neleisk manęs slėgti nelaimei!” Ir Dievas davė, ko jis prašė.

KalebasChelubui, Šuho broliui, gimė Mehiras, kuris buvo Eštono tėvas. Eštonui gimė Bet-Rafa, Pasehas ir Nahašo miesto tėvas Tehina. Šie buvo Rekos vyrai.

Kenazo sūnūs: Otnielis ir Serajas, o Otnielio sūnūs: Hatatas ir Meonotajis. Meonotajui gimė Ofra; o Serajui gimė Joabas, tėvas Meistrų slėnio, {Ge-Harašimų}, taip vadinamo, nes jo žmonės buvo amatininkai.

Jefūnės sūnaus Kalebo sūnūs: Iru’as, Ela ir Naamas; o Elos sūnus Kenazas.

Jehalėlelio sūnūs: Zifas, Zifa, Tirija ir Asarelis.

Ezros sūnūs: Jeteris, Meredas, Eferis ir Jalonas. {Šie yra sūnūs faraono dukters Bitijos, kurią Meredas buvo vedęs.} Ji pastojo ir pagimdė Mirjamą, Šamajį ir Eštemoos tėvą Išbahą. O jo judėja žmona pagimdė Gedoro tėvą Jeredą, Soko’o tėvą Heberį ir Zanoaho tėvą Jekutielį.

Hodijo žmonos, Nahamo sesers, sūnūs buvo tėvai garmitų Keilos ir maakatitų Eštemoos.

Šimono sūnūs: Amnonas, Rina, Ben-Hananas ir Tilonas.

Išio sūnūs: Zohetas ir Ben-Zohetas.

ŠelaJudo sūnaus Šelos palikuonys: Eras, Lekos tėvas, Laada, Marešos tėvas, ir drobės audėjų klanai Bet-Ašbeoje; taip pat Jokimas ir Kozebos vyrai, ir Joašas, ir Sarafas, kurie nuėjo užkuriais į Moabą, bet sugrįžo į Lehemą. {Tie yra senovės įvykiai.) Šie buvo puodžiai ir gyveno Netajimuose ir Gederoje. Jie ten, dirbdami karaliui, turėjo buveinę.

SimeonasSimeono sūnūs: Nemuelis, Jaminas, Jaribas, Zerahas, Šaulas, jo sūnus Šalumas, jo sūnus Mibsamas, jo sūnus Mišma. Mišmos sūnūs: jo sūnus Hamuelis, jo sūnus Zakuras, jo sūnus Šimejis. Šimejis turėjo šešiolika sūnų ir šešias dukteris, bet jo broliai neturėjo daug vaikų. Apskritai jų klanas nesidaugino kaip judėjai. Jie gyveno Beer-Šeboje, Moladoje, Hazar-Šuale, Bilhoje, Ezeme, Tolade, Betuelyje, Hormoje, Ziklage, Bet-Markabotuose, Hazar-Susoje, Bet-Birėje ir Šaarimuose. Šie buvo jų miestai, kol Dovydas tapo karaliumi. O jų gyvenvietės buvo Etamas, Ainas, Rimonas, Tochenas ir Ašanas – penki miestai drauge su šiems miestams pavaldžiais aplinkiniais kaimais iki pat Baalo. Tokios buvo jų gyvenvietės.

Įtraukti į jų kilmės sąrašą buvo: Mešobabas, Jamlechas, Amazijo sūnus Joša, Joelis, Asielio sūnaus Serajo sūnaus Josibijo sūnus Jehu’as, Elioenajis, Jaakoba, Ješohajas, Asajas, Adielis, Jesimielis, Benajas, Šemajo sūnaus Šimrio sūnaus Jedajo sūnaus Alono sūnaus Šifio sūnus Ziza – šie minimi vardais buvo savo šeimų vadai ir protėvių namuose; jų klanai labai išaugo. Užtat, ieškodami savo kaimenėms ganyklų, jie kėlėsi Gedoro apylinkių link, į rytinį slėnio galą. Čia jie rado vešlių, gerų ganyklų; vieta buvo labai plati, rami ir taikinga. Pirmieji jos gyventojai priklausė hamitams. Šie Simeono giminės žmonės, įtrauktieji į sąrašą vardais, atsikėlė čia Judo karaliaus Hezekijo dienomis, užpuolė jų palapines ir ten užtiktus meunimus ir atsikratę jų iki šios dienos apsigyveno jų vietoje, nes ten jų kaimenėms buvo ganyklų. O kai kurie jų – penki šimtai Simeono giminės vyrų – nukilo į Seiro kalnus, vedami Išio sūnų Pelatijo, Nearijo, Refajo ir Uzielio, ir, sunaikinę išlikusius Amaleko bėglius, ten gyvena iki šios dienos.

TRANSJORDANIJOS GIMINĖS

Reubenas Izraelio pirmagimio Reubeno sūnūs. {Jis buvo pirmagimis, bet, jam suteršus savo tėvo lovą, jo pirmagimystė buvo atiduota Izraelio sūnaus Juozapo sūnums. Taigi jis kilmės sąraše nėra laikomas pirmagimiu. Nors Judas užėmė aukštesnę padėtį tarp brolių ir iš jo kilo valdovas, tačiau pirmagimystė priklausė Juozapui.} Izraelio pirmagimio Reubeno sūnūs: Hanochas, Palu’as, Hezronas ir Karmis.

Joelio sūnūs: jo sūnus Šemajas, jo sūnus Gogas, jo sūnus Šimejis, jo sūnus Mika, jo sūnus Reajas, jo sūnus Baalas, jo sūnus Beera, – Asirijos karalius Tiglat-Pilneseras jį išvarė į tremtį, – jis buvo Reubeno giminės vadas. Jo giminaičiai, priklausę jo klanams, įtraukiant juos į kilmės sąrašus pagal jų palikuonis, buvo: galva Jeielis ir Zecharijas, ir Joelio sūnaus Šemos sūnaus Azazo sūnus Bela. Reubeno giminės žmonės apsigyveno Aroeryje ir iki pat Nebo bei Baal-Meono. Rytuose jie kūrėsi iki pat dykumos pakraščio šiapus Eufrato, nes jų galvijai buvo padaugėję Gileado krašte. O Sauliaus dienomis jie kariavo su hagritais. Juos nugalėję, jie užėmė jų palapines visoje srityje į rytus nuo Gileado.

GadasŠalia jų Bašano krašte iki pat Salekos gyveno Gado sūnūs: Joelis – galva, Šafamas – pavaduotojas, Janajis ir Šafatas Bašane. O jų giminaičiai pagal klanus: Michaelis, Mešulamas, Šeba, Jorajis, Jakanas, Zia ir Eberis – septyni. Šie buvo Buzo sūnaus Jehdo’o sūnaus Ješišajo sūnaus Michaelio sūnaus Gileado sūnaus Jaroaho sūnaus Hurio Abihailo sūnūs. Gunio sūnaus Abdielio sūnus Ahis buvo jų klano galva, ir jie gyveno Gileade, Bašane bei jam pavaldžiose vietose ir visose Šarono ganyklose iki jų ribų. Visi jie buvo įtraukti į kilmės sąrašus Judo karaliaus Jotamo dienomis ir Izraelio karaliaus Jeroboamo dienomis.

Reubeno giminė, Gado giminė ir pusė Manaso giminės turėjo narsių kareivių, pajėgių nešioti skydą ir kalaviją, įtempti lanką, apmokytų karui – keturiasdešimt keturis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt, tinkamų karo tarnybai. Jie kariavo su hagritais – Jeturu, Nafišu ir Nodabu. Prieš juos jie buvo pergalingi. Hagritai ir visi su jais esantieji buvo atiduoti jiems į rankas, nes jie mūšyje šaukėsi Dievo, ir jis išklausė jų, kadangi jie pasitikėjo juo. Kartu su šimtu tūkstančių belaisvių jie paėmė ir jų galvijus: penkiasdešimt tūkstančių jų kupranugarių, du šimtus penkiasdešimt tūkstančių avių ir du tūkstančius asilų. Daug buvo kritę ir mūšyje, nes tai buvo Dievo karas. Jie likosi gyventi jų žemėje iki tremties.

Pusė Manaso giminėsPusės Manaso giminės palikuonys gyveno krašte nuo Bašano iki Baal-Hermono, Seniro ir Hermono kalno. Jie buvo labai gausūs. Jų klanų galvos buvo šie: Eferis, Išis, Elielis, Azrielis, Jeremijas, Hodavijas ir Jahdielis – narsūs kareiviai, garsūs vyrai, savo klanų galvos. Bet jie nusižengė savo protėvių Dievui ir kekšavo su tautų, kurias Dievas buvo prieš juos išnaikinęs, krašto dievais. Užtat Izraelio Dievas sukurstė Asirijos karaliaus Pulo dvasią – Asirijos karaliaus Tilgat-Pilnesero dvasią – ir ištrėmė juos, būtent: Reubeno giminę, Gado giminę ir pusę Manaso giminės, nuvarydamas juos į Halahą, Haborą, Harą ir prie Gozano upės, kur jie pasiliko iki šios dienos.

LEVIO GIMINĖ

Vyriausiųjų kunigų kilmė Levio sūnūs: Geršomas, Kohatas ir Meraris. Kohato sūnūs: Amramas, Izharas, Hebronas ir Uzielis. Amramo sūnūs: Aaronas, Mozė ir Mirjama. Aarono sūnūs: Nadabas, Abihu’as, Eleazaras ir Itamaras. Eleazarui gimė Finehas, Finehui gimė Abišua, Abišuai gimė Bukis, Bukiui gimė Uzis, Uziui gimė Zerahijas, Zerahijui gimė Merajotas, Merajotui gimė Amarijas, Amarijui gimė Ahitubas, Ahitubui gimė Zadokas, Zadokui gimė Ahimaazas, Ahimaazui gimė Azarijas, Azarijui gimė Johananas ir Johananui Azarijas, tarnavęs kunigu Namuose, kuriuos Saliamonas pastatė Jeruzalėje. Azarijui gimė Amarijas, Amarijui gimė Ahitubas, Ahitubui gimė Zadokas, Zadokui gimė Šalumas, Šalumui gimė Hilkijas, Hilkijui gimė Azarijas, Azarijui gimė Serajas, Serajui gimė Jehozadakas; Jehozadakas išėjo į tremtį, kai VIEŠPATS per Nebukadnezarą išsiuntė Judą ir Jeruzalę į tremtį.

Levio giminės kilmė Levio sūnūs: Geršomas, Kohatas ir Meraris. Geršomo sūnų vardai yra šie: Libnis ir Šimejis. Kohato sūnūs: Amramas, Izharas, Hebronas ir Uzielis. Merario sūnūs: Mahlis ir Mušis.

Tie buvo Levio giminės klanai pagal jų protėvius.

Geršomo: jo sūnus Libnis, jo sūnus Jahatas, jo sūnus Zima, jo sūnus Joahas, jo sūnus Ido’as, jo sūnus Zerahas, jo sūnus Jeaterajis.

Kohato palikuonys buvo: jo sūnus Aminadabas, jo sūnus Korahas, jo sūnus Asiras, jo sūnus Elkana, jo sūnus Ebjasafas, jo sūnus Asiras, jo sūnus Tahatas, jo sūnus Urielis, jo sūnus Uzijas ir jo sūnus Šaulas. Elkanos sūnūs: Amasajis ir Ahimotas; jo sūnus Elkana, jo sūnus Zofajis, jo sūnus Nahatas, jo sūnus Eliabas, jo sūnus Jerohamas, jo sūnus Elkana. Samuelio sūnūs: jo pirmagimis Joelis ir jo antrasis Abijas.

Merario palikuonys buvo: Mahlis, jo sūnus Libnis, jo sūnus Šimejis, jo sūnus Uza, jo sūnus Šimea, jo sūnus Hagijas ir jo sūnus Asajas.

Giesmininkai Šie yra vyrai, Dovydo paskirti vadovauti giesmės tarnybai VIEŠPATIES Namuose nuo to laiko, kai Skrynia rado ten nuolatinę buveinę. Kol Saliamonas statė VIEŠPATIES Namus Jeruzalėje, jie tarnavo giesme prieš Padangtę Susitikimo palapinėje, atlikdami savo pareigas, kaip buvo jiems nustatyta. Paskirtieji vadovauti, tarnaujantys drauge su savo sūnumis, buvo šie:

iš Kohato sūnų: giesmininkas Hemanas, sūnus Joelio, sūnus Samuelio, sūnus Elkanos, sūnus Jerohamo, sūnus Elielio, sūnus Toaho, sūnus Zufo, sūnus Elkanos, sūnus Mahato, sūnus Amasajo, sūnus Elkanos, sūnus Joelio, sūnus Azarijo, sūnus Zefanijo, sūnus Tahato, sūnus Asiro, sūnus Ebjasafo, sūnus Koraho, sūnus Izharo, sūnus Kohato, sūnus Levio, sūnus Izraelio.

Jo giminaitis Asafas, stovėjęs jo dešinėje, būtent Asafas, sūnus Berechijo, sūnus Šimeos, sūnus Michaelio, sūnus Baasejo, sūnus Malchijo, sūnus Etnio, sūnus Zeraho, sūnus Adajo, sūnus Etano, sūnus Zimos, sūnus Šimejo, sūnus Jahato, sūnus Geršomo, sūnus Levio.

Sūnūs jų brolio Merario, stovėję kairėje, buvo: Etanas, sūnus Kišio, sūnus Abdžio, sūnus Malucho, sūnus Hašabijo, sūnus Amazijo, sūnus Hilkijo, sūnus Amzio, sūnus Banio, sūnus Šemero, sūnus Mahlio, sūnus Mušio, sūnus Merario, sūnus Levio.

Kiti levitaiO jų broliai levitai buvo paskirti visai kitai Padangtės – Dievo Namų tarnybai. Betgi Aaronas ir jo sūnūs atnašavo aukas ant deginamųjų aukų aukuro bei ant smilkalų aukuro, eidami Šventųjų Šventosios tarnybą, darydami atlyginimą už Izraelį pagal visa, ką Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs. Aarono sūnūs buvo šie: jo sūnus Eleazaras, jo sūnus Finehas, jo sūnus Abišua, jo sūnus Bukis, jo sūnus Uzis, jo sūnus Zerahijas, jo sūnus Merajotas, jo sūnus Amarijas, jo sūnus Ahitubas, jo sūnus Zadokas, jo sūnus Ahimaazas.

Aaronitų gyvenvietės Šios buvo vietovės pagal jų gyvenvietes jiems skirtoje žemėje: Kohato klanų Aarono palikuonims – jiems teko pirmasis burtų metimas – buvo paskirta Judo krašte Hebronas ir aplinkinės ganyklos, o miesto laukai ir jam priklausantys kaimai buvo duoti Jefūnės sūnui Kalebui. Aarono palikuonims buvo paskirti prieglaudos miestai: Hebronas ir Libna su ganyklomis, Jatiras ir Eštemoa su ganyklomis, Hilenas su ganyklomis, Debiras su ganyklomis, Ašanas su ganyklomis ir Bet-Šemešas su ganyklomis. Taip pat ir iš Benjamino giminės buvo paskirta Geba su ganyklomis, Alametas su ganyklomis ir Anatotas su ganyklomis. Iš viso per visus klanus jie turėjo trylika miestų.

Kitų levitų miestaiKitiems Kohato palikuonims buvo duota burtų keliu dešimt miestų iš Efraimo giminės, iš Dano giminės ir iš pusės Manaso giminės. Geršomo palikuonims pagal jų klanus buvo skirta trylika miestų iš Issacharo, Ašero, Naftalio ir Manaso Bašane giminių. Merario palikuonims pagal jų klanus buvo skirta dvylika miestų iš Reubeno, Gado ir Zebuluno giminių. Taip izraeliečiai davė levitams ir miestus, ir ganyklas. Jie davė jiems burtų keliu miestus, minimus vardais, iš Judo giminės, taip pat ir iš Simeono giminės, ir iš Benjamino giminės.

Ir Efraimo giminės miestai buvo priskirti kai kurių Kohato palikuonių klanų žemei. Jiems buvo duoti prieglaudos miestai: Šechemas su ganyklomis Efraimo aukštumose, Gezeris su ganyklomis, Jokmeamas su ganyklomis, Bet-Horonas su ganyklomis, Aijalonas su ganyklomis ir Gat-Rimonas su ganyklomis, o iš pusės Manaso giminės: Aneras su ganyklomis, Bileamas su ganyklomis. Tiek buvo duota likusiems Kohato palikuonių klanams.

Geršomo palikuonims iš pusės Manaso giminės: Golanas Bašane su ganyklomis ir Aštarotas su ganyklomis; iš Issacharo giminės: Kedešas su ganyklomis, Deberatas su ganyklomis, Ramotai su ganyklomis ir Anemas su ganyklomis; iš Ašero giminės: Mašalas su ganyklomis, Abdonas su ganyklomis, Hukokas su ganyklomis ir Rehobas su ganyklomis; iš Naftalio giminės: Kedešas Galilėjoje su ganyklomis, Hamonas su ganyklomis ir Kirjatajimai su ganyklomis.

Likusiems Merario palikuonims iš Zebuluno giminės: Rimonas su ganyklomis, Taboras su ganyklomis ir anapus Jordano nuo Jericho, rytinėje Jordano pusėje, iš Reubeno giminės: Bezeris stepėje su ganyklomis, Jahza su ganyklomis, Kedemotas su ganyklomis ir Mefaatas su ganyklomis, ir iš Gado giminės: Ramotai Gileade su ganyklomis, Mahanajimai su ganyklomis, Hešbonas su ganyklomis ir Jazeris su ganyklomis.

ŠIAURINĖS GIMINĖS

Issacharo palikuonys Issacharo sūnūs: Tola, Pua, Jašubas ir Šimronas – keturi. Tolos sūnūs buvo Uzis, Refajas, Jerielis, Jahmajis, Ibsamas ir Šemuelis – savo Tolos klanų galvos, narsūs savo kartų kareiviai. Dovydo dienomis jų buvo suskaičiuota dvidešimt du tūkstančiai šeši šimtai. Uzio sūnus buvo Izrahijas. O Izrahijo sūnūs buvo Michaelis, Obadijas, Joelis ir Išijas – penki. Visi jie buvo klanų galvos. Su jais, pagal jų kartas ir protėvių namus, buvo trisdešimt šeši tūkstančiai kareivių gretose, nes jie turėjo daug žmonų ir sūnų. Jų giminaičių, priklausančių visiems Issacharo klanams, iš viso buvo aštuoniasdešimt septyni tūkstančiai į kilmės sąrašą įtrauktų narsių kareivių.

Benjamino palikuonysBenjamino sūnūs: Bela, Becheris ir Jediaelis – trys. Belos sūnūs buvo Ezbonas, Uzis, Uzielis, Jerimotas ir Iris – penki. Jie buvo savo protėvių namų galvos ir narsūs kareiviai. Į jų kilmės sąrašus buvo įtraukti dvidešimt du tūkstančiai trisdešimt keturi. Becherio sūnūs buvo Zemira, Joašas, Eliezeris, Elioenajis, Omris, Jeremotas, Abijas, Anatotas ir Alemetas. Visi jie buvo Becherio sūnūs. Į jų kilmės sąrašus buvo įtraukti pagal jų klanus, kaip protėvių namų galvos, narsūs vyrai, dvidešimt tūkstančių du šimtai. Jediaelio sūnus buvo Bilhanas, o Bilhano sūnūs: Jeušas, Benjaminas, Ehudas, Chenaana, Zetanas, Taršišas ir Ahišaharas. Visi šie buvo Jediaelio sūnūs, jų klanų galvos, narsūs kareiviai – septyniolika tūkstančių, tinkami karo tarnybai…. Šupimas ir Hupimas buvo Iro sūnūs; Hušimas buvo Ahero sūnus.

Naftalio palikuonysNaftalio sūnūs: Jahzielis, Gunis, Jezeras ir Šalumas. Jie buvo Bilhos palikuonys.

Manaso palikuonysManaso sūnūs: Asrielis, kurį jam pagimdė sugulovė aramėja; ji pagimdė Gileado tėvą Machirą. Machiras paėmė žmonas Hupimui ir Šupimui, o jo sesers vardas buvo Maaka.

Antrojo sūnaus vardas buvo Zelofehadas, bet Zelofehadas turėjo tik dukteris. Machiro žmona Maaka pagimdė sūnų, kurį ji pavadino Perešo vardu; jo brolio vardas buvo Šerešas, kurio sūnūs buvo Ulamas ir Rakemas. Ulamo sūnus buvo Bedanas. Šie buvo Manaso sūnaus Machiro sūnaus Gileado palikuonys. O jo sesuo Hamolecheta pagimdė Išhodą, Abiezerį ir Mahlą. Šemidos sūnūs buvo Ahjanas, Šechemas, Likhis ir Aniamas.

Efraimo palikuonysEfraimo sūnūs: Šutelahas, jo sūnus Beredas, jo sūnus Tahatas, jo sūnus Eleada, jo sūnus Tahatas, jo sūnus Zabadas, jo sūnūs Šutelahas ir Ezeris, ir Eleadas, kuriuos Gato vyrai – vietiniai gyventojai – užmušė, nes jie buvo nuėję pagrobti jų galvijų. Efraimas, jų tėvas, raudojo daug dienų, ir jo broliai atėjo jo paguosti. Jis suėjo su savo žmona, ji pastojo ir pagimdė sūnų; jis pavadino jį vardu Berija, nes nelaimė buvo užgulusi jo namus. Jis turėjo dukterį Šeerą; ji pastatė ir aukštutinį bei žemutinį Bet-Horoną, ir Uzen-Šeerą. Jo sūnus Refahas, jo sūnus Rešefas, jo sūnus Telahas, jo sūnus Tahanas, jo sūnus Ladanas, jo sūnus Amihudas, jo sūnus Elišama, jo sūnus Nunas, jo sūnus Jozuė.

Jų nuosavybė ir gyvenvietės buvo Bet-Elis ir jam pavaldūs miestai – rytų link Naaranas, o vakarų link Gezeris ir jam pavaldūs miestai, Šechemas ir jam pavaldūs miestai iki pat Ajos ir jai pavaldžių miestų. Be to, palei Manaso giminės ribas Bet-Šanas ir jam pavaldūs miestai, Taanachas ir jam pavaldūs miestai bei Doras ir jam pavaldūs miestai. Šiuose gyveno Izraelio sūnaus Juozapo sūnūs.

Ašero palikuonysAšero sūnūs: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seraha. Berijos sūnūs Heberas ir Malchielis, kuris buvo Birzaito tėvas. Heberui gimė Jafletas, Šomeras, Hotamas ir jų sesuo Šua. Jafleto sūnūs: Pasachas, Bimhalas ir Ašvatas. Šie yra Jafleto sūnūs. Šemero sūnūs: Ahia, Rohga, Jehuba ir Aramas. Jo brolio Helemo sūnūs: Zofahas, Imna, Šelešas ir Amalis. Zofaho sūnūs: Suahas, Harneferis, Šualis, Beris, Imra, Bezeris, Hodas, Šama, Šilša, Itranas ir Beera. Jeterio sūnūs: Jefūnė, Pispa ir Ara. Ulos sūnūs: Arahas, Hanielis ir Rizija. Visi jie buvo Ašero vyrai, klanų galvos, rinktiniai narsūs kareiviai, vadų galvos. Skaičius vyrų, įtrauktų į kilmės sąrašą karo tarnybai, buvo dvidešimt šeši tūkstančiai.

BENJAMINAS IR JERUZALĖ

Benjamino kilmės įrašas Benjaminui gimė jo pirmagimis Bela, antras sūnus Ašbelis, trečias Aharahas, ketvirtas Noha ir penktas Rafa. Bela turėjo sūnų: Adarą, Gerą, Ahihudą, Abišuą, Naamaną, Ahoahą, Gerą, Šefufaną ir Huramą.

GebojeŠie buvo Ehudo sūnūs. Jie buvo Gebos gyventojų klanų galvos ir buvo ištremti į Manahatą: Naamanas, Ahijas ir Gera, tai yra Heglamas, kuriam gimė Uza ir Ahihudas.

MoabeŠaharajimui gimė sūnų Moabo lygumoje tada, kai jis atleido savo žmonas Hušimą ir Baarą. Iš žmonos Hodešos jam gimė sūnūs: Jobabas, Zibja, Meša, Malkamas, Jeuzas, Sachja ir Mirma. Šie buvo jo sūnūs, klanų galvos.

Ono’e, Lode ir AijaloneIr iš Hušimos jam gimė Ahitubas ir Elpaalis. Elpaalio sūnūs: Eberas, Mišamas, Šemedas, – jis pastatė Ono’ą ir Lodą su jam pavaldžiais miestais, – Beriją ir Šėmą, – jie buvo Aijalono gyventojų klanų vadai, privertę bėgti Gato gyventojus, – Ahio’ą, Šašaką ir Jeremotą.

Zebadijas, Aradas, Ederis, Michaelis, Išpa ir Joha buvo Berijos sūnūs.

Zebadijas, Mešulamas, Hizkis, Haberas, Išmerajis, Izlija ir Jobabas buvo Elpaalio sūnūs.

Jakimas, Zichris, Zabdis, Elienajis, Ziletajis, Elielis, Adajas, Berajas ir Šimratas buvo Šimejo sūnūs.

Išpanas, Eberas, Elielis, Abdonas, Zichris Hananas, Hananijas, Elamas, Antotijas, Ifdejas ir Penuelis buvo Šašako sūnūs.

Šamšerajis, Šeharijas, Atalijas, Jaarešijas, Elijas ir Zichris buvo Jerohamo sūnūs.

Jie buvo klanų galvos – vadai savo kartų. Jie gyveno Jeruzalėje.

GibeoneGibeone gyveno Gibeono įkūrėjas Jeielis. Jo žmonos vardas buvo Maaka. Jo pirmagimis sūnus buvo Abdonas, po jo Zuras, Kišas, Baalas, Nadabas, Gedoras, Ahio’as, Zecheris ir Miklotas, kuriam gimė Šimea. Ir šie taip pat gyveno šalia savo giminių Jeruzalėje, kartu su giminėmis.

Sauliaus klanasNerui gimė Kišas, Kišui Saulius, Sauliui Jonatanas, Malchišua, Abinadabas ir Eš-Baalas. Jonatano sūnus buvo Merib- Baalas, o Merib-Baalui gimė Mika. Mikos sūnūs: Pitonas, Melechas, Tarea ir Ahazas. Ahazui gimė Jehoada; Jehoadai gimė Alemetas, Azmavetas ir Zimris; Zimriui gimė Moza. Mozai gimė Binea; jo sūnus buvo Rafa, jo sūnus Eleasa, jo sūnus Azelis. Azelis turėjo šešis sūnus, jų vardai yra šie: Azrikamas, Bocheru’as, Išmaelis, Šearijas, Obadijas ir Hananas. Šie visi buvo Azelio sūnūs.

Jo brolio Ešeko sūnūs: Ulamas, jo pirmagimis, antras Jeušas ir trečias Elifetas. Ulamo palikuonys buvo narsūs kareiviai, lankininkai, turėjo daug vaikų ir vaikaičių – šimtą penkiasdešimt. Visi šie buvo Benjamino giminės žmonės.

Jeruzalė – šventasis Izraelio miestas Taip visas Izraelis buvo įtrauktas į kilmės sąrašus, kurie buvo užrašyti į Izraelio Karalių knygą. Ir Judo gyventojai buvo ištremti į Babiloniją už neištikimybę.

Pirmieji, sugrįžę į savo nuosavybę vėl kurtis savo miestuose, buvo paprasti izraeliečiai, kunigai, levitai ir Šventyklos tarnai. Kai kurie iš Judo giminės palikuonių, kai kurie iš Benjamino giminės palikuonių ir kai kurie iš Efraimo bei Manaso giminių palikuonių apsigyveno Jeruzalėje.

Iš Judo giminėsUtajis, sūnus Amihudo, sūnus Omrio, sūnus Imrio, sūnus Banio, – vienas iš Judo sūnaus Perezo sūnų. Iš šelaniečių buvo pirmagimis Asajas ir jo sūnūs. Iš Zeraho palikuonių buvo Jeuelis ir jų giminaičiai, šeši šimtai devyniasdešimt.

Iš Benjamino giminėsIš Benjamino giminės palikuonių: Salu’as, sūnus Mešulamo, sūnus Hodavijo, sūnus Hasenaos; Ibnejas, sūnus Jerohamo; Ela, sūnus Uzio, sūnus Mikrio; ir Mešulamas, sūnus Šefatijo, sūnus Reuelio, sūnus Ibnijo; ir jų giminaičiai pagal jų šeimas, devyni šimtai penkiasdešimt šeši. Visi šie vyrai buvo savo klanų galvos.

Iš kunigųIš kunigų: Jedajas, Jehojaribas, Jachinas ir Azarijas, sūnus Hilkijo, sūnus Zadoko, sūnus Merajoto, sūnus Ahitubo, vyriausiasis Dievo Namų pareigūnas; ir Adajas, sūnus Jerohamo, sūnus Pašhūro, sūnus Malchijo ir Maasajis, sūnus Adielio, sūnus Jahseros, sūnus Mešulamo, sūnus Mešilemito, sūnus Imero; be to, jų giminaičiai, klanų galvos, tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt, stiprūs atlikti Dievo Namų tarnybos darbus.

Iš levitųIš levitų: Šemajas, sūnus Hašubo, sūnus Azrikamo, sūnus Hašabijo – vienas iš Merario sūnų; ir Bakbakaras, Herešas, Galalas ir Matanija, sūnus Mikos, sūnus Zichrio, sūnus Asafo, ir Obadijas, sūnus Šemajo, sūnus Galalo, sūnus Jedutūno, ir Berachijas, sūnus Asos, sūnus Elkanos, gyvenusio netofatiečių kaimuose.

Vartų sargai Vartų sargai buvo: Šalumas, Akubas, Talmonas, Ahimanas; jų giminaitis Šalumas buvo galva iki šiol Karaliaus vartuose rytų pusėje. Šie buvo levitų stovyklos vartų sargai.

Šalumas, sūnus Korės, sūnus Ebjasafo, sūnus Koraho, ir jo klano giminaičiai – Koraho žmonės – turėjo jiems skirtą pareigą būti Padangtės slenksčio sargais, kaip jų protėviai buvo sargais įėjimo į VIEŠPATIES stovyklą. Seniau Eleazaro sūnus Finehas buvo jų vadas – tebūna su juo VIEŠPATS! Mešelemijo sūnus Zecharijas buvo sargas prie įėjimo į Susitikimo palapinę. Iš viso išrinktų vartų sargais prie slenksčių buvo du šimtai dvylika. Jie buvo įtraukti į kilmės sąrašus savo kaimuose. Dovydas ir regėtojas Samuelis patvirtino juos atsakingai tarnybai. Taigi jie ir jų palikuonys, būdami sargais, sergėjo VIEŠPATIES Namų vartus, tai yra Padangtės namus. Vartų sargai buvo pastatyti prie visų keturių šonų – rytų, vakarų, šiaurės ir pietų. Jų giminaičiai, gyvenę kaimuose, buvo įpareigoti padėti jiems kartkartėmis septynias dienas, tuo tarpu keturi vyriausieji vartų sargai budėjo nuolat. Šie buvo levitai ir buvo atsakingi už Dievo Namų kambarius bei turtus. Naktį jie praleisdavo prie Dievo Namų, nes jie buvo atsakingi už sargybą ir turėjo pareigą juos kas rytą atidaryti.

Vieni iš jų buvo atsakingi už apeiginius reikmenis, nes jie turėdavo juos suskaičiuoti, kai jie būdavo atnešami ir išnešami. Kiti iš jų buvo paskirti rūpintis baldais, visais šventaisiais reikmenimis ir geriausiais miltais, vynu, smilkalais bei kvepalais. Kai kurie iš kunigų klano paruošė kvepalų mišinį. Matitijas, vienas iš levitų, – jis buvo Šalumo Korahito pirmagimis, – buvo atsakingas už papločių kepimą. Kai kurie ir iš Kohato giminaičių buvo atsakingi kas šabą už Artumo duonos išdėliojimą eilėmis.

GiesmininkaiBe to, šie buvo giesmininkai, levitų klanų galvos. Jie gyveno šventyklos kambariuose, laisvi nuo kitos tarnybos, nes jie ėjo pareigas dieną ir naktį. Šie buvo levitų klanų galvos pagal jų palikuonis; jie gyveno Jeruzalėje.

B. DOVYDO ISTORIJA

Sauliaus kilmės sąrašas Gibeone gyveno Gibeono įkūrėjas Jeielis. Jo žmonos vardas buvo Maaka. Abdonas buvo jo pirmagimis sūnus, po jo Zuras, Kišas, Baalas, Neras, Nadabas, Gedoras, Ahio’as, Zecharijas ir Miklotas. Miklotui gimė Šimemamas. Jie gyveno šalia savo giminių Jeruzalėje, kartu su giminėmis. Nerui gimė Kišas, Kišui Saulius, Sauliui Jonatanas, Malchišua, Abinadabas ir Eš-Baalas. Jonatano sūnus buvo Merib-Baalas. Merib-Baalui gimė Mika. Mikos sūnūs: Pitonas, Melechas, Takrea ir Ahazas. Ahazui gimė Jara ir Jarai Alemetas, Azmavetas ir Zimris. Zimriui gimė Moza. Mozai gimė Binea; jo sūnus buvo Refajas, jo sūnus Eleasa, jo sūnus Azelis. Azelis turėjo šešis sūnus, jų vardai yra šie: Azrikamas, Bocheru’as, Išmaelis, Šearijas, Obadijas ir Hananas. Šie buvo Azelio sūnūs.

Sauliaus mirtis ir laidotuvės Filistinai kariavo su Izraeliu. Mūšyje izraeliečiai bėgo nuo filistinų. Daug jų krito nukauti ant Gilboos kalno. Saulių ir jo sūnus filistinai pasivijo. Filistinams nukovus Sauliaus sūnus Jonataną, Abinadabą ir Malchišuą, mūšis šėlo aplink Saulių. Lankininkai jį aptiko, ir jis buvo lankininkų sužeistas. “Išsitrauk iš makšties kalaviją ir perdurk juo mane, – savo ginklanešiui tarė Saulius, – kad atėję šie neapipjaustytieji iš manęs nesityčiotų”. Bet jo ginklanešys atsisakė tai padaryti, nes buvo klaiko apimtas. Tada Saulius paėmė kalaviją ir pats ant jo pasivėrė. Matydamas Saulių negyvą, ir ginklanešys puolė ant savo kalavijo ir mirė. Taip mirė Saulius ir jo trys sūnūs; taip vienu smūgiu pražuvo visi jo namai. Kai visi Izraelio vyrai, esantys slėnyje, pamatė, kad izraeliečiai buvo pabėgę ir Saulius bei jo sūnūs žuvę, tai ir jie, palikę savo miestus, pabėgo. Tada filistinai atėjo ir juose įsikūrė.

Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti nukautųjų, rado Saulių ir jo sūnus, kritusius ant Gilboos kalno. Apiplėšę jį, paėmė jo galvą bei jo ginklus ir nusiuntė juos per pasiuntinius į visą filistinų kraštą paskelbti geros žinios savo stabams ir žmonėms. Jo ginklai buvo padėti jų dievų šventykloje, o jo galva pamauta ant baslio Dagono šventykloje.

Kai Jabeš-Gileado gyventojai išgirdo visa, ką filistinai buvo padarę Sauliui, visi jų narsuoliai leidosi į kelionę ir, paėmę Sauliaus kūną bei kūnus jo sūnų, atgabeno juos į Jabešą. Jie palaidojo jų kaulus Jabeše po ąžuolu ir pasninkavo septynias dienas.

Taip Saulius mirė už savo neištikimybę. Jis buvo neištikimas VIEŠPAČIUI, nesilaikydamas VIEŠPATIES įsakymo. Be to, jis ieškojo dvasių šaukėjos patarimo. Kad jis neieškojo VIEŠPATIES patarimo, tai VIEŠPATS jį užmušė ir perdavė karalystę Išajo sūnui Dovydui.

Dovydas patepamas karaliumi Tada visas Izraelis suėjo pas Dovydą Hebrone ir tarė: “Štai esame tavo kūnas ir kraujas. Net anksčiau, dar Sauliui esant karaliumi, tu išvesdavai ir parvesdavai Izraelį iš visų jo mūšių. VIEŠPATS, tavo Dievas, tau pasakė: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį, tu būsi mano tautos Izraelio vadas'”. Taigi visi Izraelio seniūnai suėjo Hebrone pas Dovydą, ir Dovydas sudarė su jais sandorą Hebrone VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi pagal VIEŠPATIES žodį, duotą per Samuelį.

Žygis į JeruzalęTada Dovydas ir visas Izraelis leidosi į žygį prieš Jeruzalę, tai yra Jebusą, kur gyveno krašto gyventojai jebusitai. Jebuso gyventojai Dovydui sakė: “Čia tu niekad neįeisi!” Bet Dovydas Ziono tvirtovę paėmė. Nūdien ji yra Dovydo miestas. Dovydas buvo pasakęs: “Kas pirmasis nukaus jebusitą, tas bus vadas ir didžiūnas. Zerujos sūnus Joabas užkopė pirmasis ir tapo vadu.

Dovydas įsikūrė gyventi tvirtovėje, todėl ji buvo pavadinta Dovydo miestu. Jis įtvirtino aplinką iš visų pusių, nuo Milo aplinkui, o Joabas atstatė kitas miesto dalis. Dovydas darėsi vis galingesnis ir galingesnis, nes Galybių VIEŠPATS buvo su juo.

Dovydo galiūnaiŠie buvo galvos Dovydo galiūnų, davusių jam didelę paramą jo karalystėje drauge su visu Izraeliu ir padėjusių jam tapti karaliumi pagal VIEŠPATIES žodį Izraeliui.

Dovydo galiūnų sąrašas yra šis: Hachmonio sūnus Jašobeamas buvo Trejeto vadas. Pakėlęs savo ietį prieš tris šimtus, juos nukovė vienu metu. Po jo tarp galiūnų Trejeto buvo Dodo Ahohito sūnus Eleazaras. Jis buvo su Dovydu prie Pas-Damimų, kai ten filistinai buvo susitelkę mūšiui. Ten buvo dirvos sklypas, pilnas miežių. Žmonėms traukiantis nuo filistinų, jis ir Dovydas pasipriešino šio sklypo viduryje ir jį apgynę nugalėjo filistinus. Taip VIEŠPATS išgelbėjo juos didele pergale.

Trys iš Trisdešimties vadų nuėjo tarp uolų pas Dovydą prie Adulamo olos, kai filistinai buvo pasistatę stovyklą Refajimų slėnyje. Tuo metu Dovydas buvo kalnų tvirtovėje, o filistinų įgula buvo Betliejuje. Dovydas ilgesingai prasitarė: “O, kad turėčiau bent gurkšnį vandens iš Betliejaus talpyklos – iš tos prie vartų!” Tada Trejetas prasiveržė pro filistinų įgulą ir, pasėmę vandens iš talpyklos prie Betliejaus vartų, parnešė jį Dovydui. Bet Dovydas jo nenorėjo gerti; išliejo jį kaip atnašą VIEŠPAČIUI. “Gink Dieve, – jis tarė, – jei kitaip elgčiausi! Kaip aš galiu gerti šių vyrų kraują? Juk jie parnešė jį, savo gyvybę į pavojų statydami”. Užtat jis nenorėjo vandens gerti. Tokie buvo šių galiūnų žygdarbiai.

Joabo brolis Abišajis buvo Trisdešimties galva. Kartą savo ietimi jis kovojo su trim šimtais ir juos nukovęs laimėjo sau vardą šalia Trejeto. Jis buvo dvigubai garsesnis už bet kurį iš Trisdešimties ir tapo jų vadu, tačiau Trejetui jis neprilygo.

Jehojados sūnus Benajas buvo narsus vyras iš Kabzėelio, atlikęs didžius žygdarbius. Jis nukovė du Moabo Arielio sūnus. Kartą snieginą dieną, nusileidęs į duobę, jis užmušė liūtą. Be to, jis nukovė vieną egiptietį, penkių uolekčių ūgio milžiną. Nors egiptietis turėjo rankoje ietį kaip audėjo riestuvą, tačiau Benajas išėjo prieš jį su vėzdu ir, išplėšęs ietį iš egiptiečio rankos, jį nukovė jo paties ietimi. Tokie buvo Jehojados sūnaus Benajo žygdarbiai, ir jis laimėjo vardą šalia Trejeto galiūnų. Jis buvo garsus Trisdešimties būryje, tačiau Trejetui neprilygo. Dovydas paskyrė jį savo asmens sargybos vadu.

Kariškiai galiūnai buvo šie:
Asahelis, Joabo brolis;
Elhananas, sūnus Dodo iš Betliejaus;
Šamotas iš Harodo;
Helezas Pelonitas;
Ira, sūnus Ikešo iš Tekoos;
Abiezeris iš Anatoto;
Sibekajis Hušatitas;
Ilajis Ahotitas;
Maharajis iš Netofato;
Heledas, sūnus Baanos iš Netofato;
Itajis, sūnus Ribajo iš Benjamino Gibeos;
Benajas iš Piratono;
Hurajis iš Gaašo slėnių;
Abielis Arbatitas;
Azmavetas iš Bahurimų;
Eljahba iš Šaalbono;
Hašemas Gizonitas;
Jonatanas, sūnus Šagės Hararito;
Ahiamas, sūnus Sacharo Hararito;
Elifalis, sūnus Uro;
Heferis Mecheretitas;
Ahijas Pelonitas;
Hezrajis iš Karmelio;
Naarajis, sūnus Ezbajo;
Joelis, Natano brolis;
Mibharas, Hagrio sūnus;
Zelekas Amonietis;
Naharajis iš Beerotų, – Zerujos sūnaus Joabo ginklanešys;
Ira Itrietis;
Garebas Itrietis;
Urijas Hetitas;
Zabadas, sūnus Ahlajo;
Adina, sūnus Šizos Reubenaičio, – Reubeno giminės galva ir
Trisdešimties vadas;
Hananas, sūnus Maakos;
Jošafatas Mitnitas;
Uzijas Ašteratitas;
Šama ir Jeielis, sūnūs Hotamo Aroerito;
Jediaelis, sūnus Šimrio ir
jo brolis Joha Tizitas;
Elielis Mahavitas; ir
Jeribajis bei Jošavijas, sūnūs Elnaamo; ir
Itma Moabietis;
Elielis, Obedas ir Jaasielis Mezobaitas.

Ankstyvieji Dovydo sekėjai Šie buvo vyrai, atėję pas Dovydą į Ziklagą dar jam slapstantis nuo Kišo sūnaus Sauliaus, kurie buvo tarp galiūnų, jam padėjusių kare. Jie buvo ginkluoti lankais, galėjo ir dešine, ir kaire ranka laidyti mėtykle akmenis ar šaudyti iš lanko strėles; jie buvo iš Sauliaus giminaičių, iš Benjamino giminės. Ahiezeris, vadas, drauge su Joašu, – abu Šemajo iš Gibeos sūnūs; taip pat Jezielis ir Peletas, Azmaveto sūnūs; Beraka, Jehu’as iš Anatoto, Išmajas iš Gibeono, galiūnas iš Trisdešimties ir vienas Trisdešimties vadų; Jeremijas, Jahazielis, Johananas, Jozabadas iš Gederos, Elizaijis, Jerimotas, Bealijas, Šemarijas, Šepatijas Harifitas; Elkana, Išijas, Azarelis, Joezeris ir Jašobemas – Koraho žmonės; ir Joela bei Zebadijas, sūnūs Jerohamo iš Gedoro.

Ir iš Gado giminės žmonių perėjo pas Dovydą sekti jam įkandin į dykumos tvirtovę. Jie buvo narsūs galiūnai, patyrę kareiviai, ginkluoti skydu ir ietimi, išvaizda tarsi liūtai, vikrumu tarsi gazelės kalnuose. Ezeris buvo vadas, Obadijas antras, Eliabas trečias, Mišmana ketvirtas, Jeremijas penktas, Atajis šeštas, Elielis septintas, Johananas aštuntas, Elzabadas devintas, Jeremijas dešimtas, Machbanajis vienuoliktas. Šie Gado giminės vyrai buvo kariuomenės galvos. Mažieji buvo lygiajėgiai šimtui, o stiprieji – tūkstančiui. Tai buvo vyrai, kurie pirmąjį mėnesį perbrido Jordaną, kai jis buvo išsiliejęs iš savo krantų, ir privertė bėgti visus slėnio gyventojus į rytus ir vakarus.

Pas Dovydą į tvirtovę atėjo ir iš Benjamino bei Judo giminių. Išėjęs jų pasitikti, Dovydas kreipėsi į juos, tardamas: “Jeigu ateinate pas mane taikiu tikslu, man padėti, parodysiu jums gerą širdį, bet jeigu ateinate išduoti manęs priešams, nors mano rankos nėra padariusios jokio smurto, temato tai mūsų protėvių Dievas ir teduoda nuosprendį”. Tada dvasia apgaubė Amasajį, Trisdešimties vadą, ir jis tarė:

“Mes esame tavo, Dovydai;
ir su tavimi, Išajo sūnau!
Ramybė, ramybė tau,
ramybė tam, kuris tau padeda!
Tavo Dievas yra tas,
kuris tau padeda…”

Tada Dovydas, juos priėmęs, pastatė juos tarp savo pajėgų vadų.

Ir iš Manaso giminės perbėgo pas Dovydą, kai jis atžygiavo su filistinais į mūšį su Sauliumi. Tačiau filistinams jis nepadėjo, nes jų valdovai pasitarė ir jį atleido, sakydami: “Jis pereis pas savo šeimininką Saulių mūsų galvų kaina”. Jam žygiuojant į Ziklagą, pas jį perbėgo šie Manaso giminės vyrai: Adnahas, Jozabadas, Jediaelis, Michaelis, Jozabadas, Elihu’as ir Ziletajis, Manaso klanų galvos. Jie padėjo Dovydui prieš užpuolikų gaują, nes visi jie buvo narsūs vyrai ir kariškių vadai. Iš tikrųjų diena po dienos žmonės vis ėjo pas Dovydą jam padėti, kol ten išaugo didžiulė stovykla, tarsi Dievo stovykla.

Dovydo pajėgų sąrašasŠie yra skaičiai būrių ginkluotų vyrų, atėjusių pas Dovydą į Hebroną, perduoti jam Sauliaus karalystės pagal VIEŠPATIES žodį:

Judo giminės, nešiojusių skydą ir ietį, šeši tūkstančiai aštuoni šimtai kaip reikiant ginkluotų vyrų.

Iš Simeono giminės, narsių kareivių, septyni tūkstančiai šimtas.

Levio giminės keturi tūkstančiai šeši šimtai; Jehojada, Aarono namų vadas, ir su juo trys tūkstančiai septyni šimtai; Zadokas, jaunas narsus vyras, su savo klanu – dvidešimt trim pareigūnais.

Iš Benjamino žmonių, Sauliaus giminių, trys tūkstančiai, kurių daugumas iki šiol buvo likę ištikimi Sauliaus namams.

Iš Efraimo giminės dvidešimt tūkstančių aštuoni šimtai narsių vyrų, išgarsėjusių savo klanuose; iš pusės Manaso giminės aštuoniolika tūkstančių, pagal vardus paskirtų eiti ir pastatyti Dovydą karaliumi.

Iš Issacharo giminės vyrų, kurie suprato laiko ženklus ir žinojo, ką turi Izraelis daryti, du šimtai vadų, o visi jų giminaičiai – jų įsakymu.

Iš Zebuluno giminės penkiasdešimt tūkstančių užgrūdintų kareivių, ginkluotų mūšiui su visokiais karo ginklais, padėti Dovydui iš visos širdies.

Iš Naftalio giminės tūkstantis vadų drauge su trisdešimt septyniais tūkstančiais vyrų, ginkluotų skydu ir ietimi.

Iš Dano giminės dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai vyrų, apginkluotų stoti į kovos rikiuotę.

Iš Ašero giminės keturiasdešimt tūkstančių užgrūdintų kareivių, pasiruošusių kovai.

Iš anapus Jordano Reubeno ir Gado giminių bei pusės Manaso giminės šimtas dvidešimt tūkstančių, ginkluotų įvairiais karo ginklais.

Visi šie kareiviai atžygiavo į Hebroną kautynių rikiuotėje, visa širdimi norėdami pastatyti Dovydą viso Izraelio karaliumi. Panašiai visas likusis Izraelis buvo vienos širdies padaryti Dovydą karaliumi. Tenai jie pasiliko su Dovydu tris dienas valgydami ir gerdami, nes jų giminės buvo juos aprūpinę. Taip pat ir jų kaimynai atėjo net iš Issacharo, Zebuluno ir Naftalio, ant asilų, kupranugarių, mulų ir jaučių gabendami maistą, gausias atsargas miltų, figų plokštainių, razinų papločių, vyno, aliejaus, galvijų ir avių, nes Izraelyje buvo daug džiaugsmo.

Skrynia parnešama iš Kirjat-Jearimų Tada Dovydas pasitarė su tūkstantininkais ir šimtininkais; iš tikrųjų su visais vadais. Visai Izraelio bendrijai Dovydas tarė: “Jeigu jums atrodo gera ir jeigu tokia yra VIEŠPATIES, mūsų Dievo, valia, pasiųskime žodį visur mūsų likusioms giminėms per visas Izraelio žemes, įskaitydami kunigus ir levitus miestuose su ganyklomis, kad jie sueitų pas mus. Tada vėl parsineškime savo Dievo Skrynią, nes per visas Sauliaus dienas mes nekreipėme į ją dėmesio”. Visa bendrija sutiko tai padaryti, nes šis dalykas patiko visiems žmonėms.

Dovydas tad sušaukė visą Izraelį nuo Šihoro Egipte iki Lebo- Hamato parnešti Dievo Skrynios iš Kirjat-Jearimų. Dovydas ir visas Izraelis nukilo į Baalą – Kirjat-Jearimus, priklausančius Judui, parnešti iš ten Dievo Skrynios, vadinamos jo vardu “VIEŠPATS, sėdintis kerubų soste”. Jie gabeno Dievo Skrynią naujame vežime iš Abinadabo namų, Uza ir Ahio’as vadeliojo, o Dovydas ir visas Izraelis šoko Dievo akivaizdoje, iš visų jėgų giedojo, pritardami lyromis, arfomis, būgneliais su žvangučiais, cimbolais ir trimitais.

Jiems pasiekus Chidono klojimą, Uza ištiesė ranką paremti Skrynios, nes jaučiai kluptelėjo. VIEŠPATS užpyko ant Uzos ir ištiko jį mirtimi, nes jis padėjo ranką ant Skrynios. Ten Dievo akivaizdoje jis mirė. Dovydas susirūpino dėl to, kad VIEŠPATS buvo pratrūkęs pykčiu ant Uzos. Užtat ta vieta ir yra iki šios dienos vadinama Perez-Uza . Tą dieną Dovydas pajuto Dievo baimę. “Kaip aš galiu parsinešti Dievo Skrynią?” – jis tarė.

Dovydas tad nepargabeno Skrynios su savimi į Dovydo miestą, bet nusiuntė ją į Obed-Edomo Gatiečio namus. Dievo Skrynia išbuvo Obed-Edomo šeimos namuose tris mėnesius, ir VIEŠPATIES palaima lydėjo Obed-Edomo šeimyną bei visa, ką jis turėjo.

Dovydas Jeruzalėje Tuo tarpu Tyro karalius Hiramas atsiuntė pasiuntinius pas Dovydą su kedro rąstais, mūrininkais ir dailidėmis pastatyti jam rūmų. Dabar Dovydas suvokė, kad VIEŠPATS buvo padaręs jį Izraelio karaliumi ir kad jo karalystė buvo taip labai išaukštinta dėl jo tautos Izraelio.

Dovydas vedė dar kitas žmonas, ir Dovydui gimė daugiau sūnų ir dukterų. Vardai vaikų, gimusių jam Jeruzalėje, yra šie: Šamua, Šobabas ir Natanas; Saliamonas, Ibharas, Elišua ir Elpeletas; Nogahas, Nefegas ir Jafija; Elišama, Beeljada ir Elifeletas.

Karai su filistinais Kai filistinai išgirdo, kad Dovydas buvo pateptas viso Izraelio karaliumi, visi sutartinai pakilo į žygį jo ieškoti. Bet Dovydas, apie tai išgirdęs, išžygiavo jiems pasipriešinti. Filistinai buvo atžygiavę ir plėšikavo Refajimų slėnyje. Tada Dovydas teiravosi Dievo, klausdamas: “Ar aš turiu priešintis filistinams? Ar atiduosi man juos į rankas?” VIEŠPATS jam atsakė: “Žygiuok! Aš atiduosiu juos tau į rankas”. Jis tad nužygiavo į Baal-Perazimus. Ten juos Dovydas nugalėjo. “Dievas prasiveržė pro mano priešus mano ranka, kaip vanduo prasiveržia {pro užtvanką}”, – tarė Dovydas. Todėl ta vieta yra vadinama Baal-Perazimais. Filistinai buvo palikę ten savo dievus. Dovydas įsakė juos sudeginti.

Dar kartą filistinai įsiveržė į slėnį, ir vėl Dovydas Dievo teiravosi. Dievas jam atsakė: “Nesivyk jų, bet apeik juos ir stok į mūšį su jais priešais balzamo medžius. Kai išgirsi žygio ūžesį balzamo medžių viršūnėse, tada pradėk mūšį, nes Dievas eis pirma tavęs filistinų kariuomenės sunaikinti”. Dovydas darė, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Jie sutriuškino filistinus nuo Gibeono iki pat Gezerio.

Dovydo garsas pasklido po visus kraštus, ir VIEŠPATS padarė, kad jo bijotų visos tautos.

Pasiruošimas pernešti Skrynią Dovydas statėsi rūmus Dovydo mieste ir pastatė palapinę, parengdamas vietą Dievo Skryniai. Tada Dovydas įsakė, kad levitai turi nešti Dievo Skrynią, nes VIEŠPATS buvo išrinkęs juos nešti Skrynią ir jam amžinai tarnauti. Dovydas sušaukė visą Izraelį į Jeruzalę pernešti Dievo Skrynios į jos vietą, kurią jis buvo parengęs. Dovydas surinko visus Aarono palikuonis ir levitus:

iš Kohato sūnų: Urielį, jų didžiūną, su šimtu dvidešimčia jo giminaičių;

iš Merario sūnų: Asają, jų didžiūną, su šimtu dvidešimčia jo giminaičių;

iš Geršomo sūnų: jų didžiūną Joelį su šimtu trisdešimčia jo giminaičių;

iš Elizafano sūnų: jų didžiūną Šemają su dviem šimtais jo giminaičių;

iš Hebrono sūnų: jų didžiūną Elielį su aštuoniasdešimčia jo giminaičių;

iš Uzielio sūnų: jų didžiūną Aminadabą su šimtu dvylika giminaičių.

Dovydas pasišaukė kunigus Zadoką bei Abjatarą ir levitus Urielį, Asają, Joelį, Šemają, Elielį ir Aminadabą. Jis jiems tarė: “Jūs esate levitų klanų galvos. Jūs ir jūsų broliai pasišventinkite, kad galėtumėte pernešti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Skrynią į vietą, kurią aš esu jai parengęs. Kadangi jūs nenešėte jos pirmą kartą, VIEŠPATS pratrūko pykčiu ant mūsų, nes mes jam deramos pagarbos neparodėme”. Taigi kunigai ir levitai pasišventino, rengdamiesi pernešti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Skrynią. Levitai nešė Dievo Skrynią ant pečių su kartimis, kaip Mozė buvo įsakęs pagal VIEŠPATIES žodį.

Dovydas įsakė levitų didžiūnams paskirti savo brolius giesmininkais, kad giedotų džiaugsmo giesmes pritariant muzikos instrumentams – arfoms, lyroms ir cimbolams. Todėl levitai paskyrė Hemaną, Joelio sūnų, o iš jo brolių Berechijo sūnų Asafą; iš Merario sūnų, jų brolių, Kušajo sūnų Etaną. Ir drauge su jais jų antrosios klasės brolius: Zechariją, Jaazielį, Šemiramotą, Jehielį, Unį, Eliabą, Benają, Maasėją, Matitiją, Elifelehu’ą, Mikneją, Obed-Edomą ir Jeielį. Giesmininkai Hemanas, Asafas ir Etanas turėjo skambinti bronziniais cimbolais; Zecharijas, Uzielis, Šemiramotas, Jehielis, Unis, Eliabas, Maasėjas ir Benajas turėjo groti arfomis pagal “alamotą”, bet Matitijas, Elifelehu’as, Miknėjas, Obed-Edomas, Jeielis ir Azazijas turėjo vesti giedojimą lyromis pagal “šeminitą”. Chenanijas, būdamas levitų giesmės didžiūnas, vadovavo giedojimui, nes buvo išmanus ir įgudęs. Berechjas ir Elkana turėjo būti vartų sargai prie Skrynios. Kunigai – Šebanijas, Jošafatas, Netanelis, Amasajis, Zecharijas, Benajas ir Eliezeris turėjo pūsti trimitus priešais Dievo Skrynią. Ir Obed-Edomas bei Jehijas turėjo būti vartų sargai prie Skrynios.

Skrynia pernešama į Jeruzalę Taigi Dovydas, Izraelio seniūnai ir tūkstantininkai džiūgaudami nuėjo pernešti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Obed-Edomo namų. Kadangi Dievas padėjo nešantiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, buvo atnašauta septyni jaučiai ir septyni avinai. Dovydas bei visi levitai, nešantys Skrynią, ir giesmininkai bei giesmininkų giesmių didžiūnas Chenanijas vilkėjo plonos drobės skraistėmis. Ir Dovydas vilkėjo lininį efodą. Taip visas Izraelis pernešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, lydėdami šauksmais, rago gaudesiu, trimitais ir cimbolais, grodami arfomis ir lyromis.

VIEŠPATIES Sandoros Skryniai pasiekus Dovydo miestą, Sauliaus duktė Michalė, žiūrėdama pro langą, pamatė karalių Dovydą šokinėjantį ir šokantį. Savo širdyje ji pajuto jam panieką.

Dievo Skrynią įnešus ir padėjus palapinėje, kurią Dovydas buvo jai pastatęs, buvo atnašautos deginamosios aukos ir bendravimo atnašos. Pabaigęs atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas, Dovydas palaimino žmones VIEŠPATIES vardu ir padalijo visiems izraeliečiams, kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, po kepalą duonos, po gabalą jautienos ir po razinų paplotį.

Levitų Skrynios tarnyba Be to, jis paskyrė iš levitų tarnus prie Skrynios, kad maldautų, dėkotų ir šlovintų VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą. Asafas buvo jų galva, Zecharijas jo pavaduotojas, Jeielis, Šemiramotas, Jehielis, Matitijas, Eliabas, Benajas, Obed-Edomas ir Jeielis – su arfomis ir lyromis; Asafas turėjo skambinti cimbolais, o kunigai Benajas ir Jehazielis buvo nuolatiniai Sandoros Dievo Skrynios trimitininkai.

Tuomet Dovydas pirmą kartą pavedė Asafui ir jo broliams duoti šlovę VIEŠPAČIUI.

“Dėkokite VIEŠPAČIUI,
šaukitės jo vardo,
skelbkite jo darbus tautoms!
Giedokite jam,
šlovinkite jį giesme,
pasakokite apie jo nuostabius darbus!

Didžiuokitės jo šventu vardu;
tedžiūgauja širdis tų,
kurie ieško VIEŠPATIES.
Pasitikėkite VIEŠPAČIU ir jo galybe,
be paliovos jo veido ieškokite!

Atsiminkite, kokius nuostabius darbus
jis yra padaręs,
kokius ženklus ir kokius nuosprendžius
jis yra davęs,
jūs, Izraelio, jo tarno, palikuonys,
Jokūbo vaikai,
jo išrinktieji!
Jis, VIEŠPATS, yra mūsų Dievas;
visoje žemėje galioja jo žodžiai.
Atsiminkite per amžius jo sandorą,
pažadą, duotą tūkstančiui kartų,
sandorą, kurią jis sudarė su Abraomu,
prisiekė Izaokui
ir patvirtino įstatu Jokūbui –
Izraeliui, kaip amžiną sandorą,
tardamas:
‘Tau duosiu Kanaano kraštą,
kaip jums paskirtą paveldą’.
Tada buvote negausūs, tik saujelė,
tiktai keleiviai,
klajojantys iš tautos į tautą,
iš vienos karalystės į kitą.
Niekam jis neleido jų engti,
dėlei jų barė karalius,
tardamas: ‘Nelieskite mano pateptųjų,
neužgaukite mano pranašų!’
Giedokite VIEŠPAČIUI, visa žeme,
skelbkite jo pergalę per dienų dienas!
Pasakokite apie jo šlovę tautoms,
apie jo nuostabius darbus visiems žmonėms.
Nes didis yra VIEŠPATS
ir be galo šlovintinas; šiurpulingesnis, negu visi kiti dievai.
Nes visi tautų dievai yra tik stabai,
o VIEŠPATS padarė dangų.
Jo priekyje eina garbė ir didybė;
jo buveinėje yra jėga ir džiaugsmas.

Pripažinkite VIEŠPAČIUI, tautų šeimos,
pripažinkite VIEŠPAČIUI garbę ir jėgą!
Teikite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę,
imkite atnašą ir eikite pas jį,
garbinkite VIEŠPATĮ, šventą ir didį!
Drebėk prieš jį, visa žeme!
Iš tikro tvirtai stovi pasaulis;
niekad nebus pajudintas.
Tesilinksmina dangus, tedžiūgauja žemė,
tesako tautos: ‘VIEŠPATS yra karalius!’
Jūra ir visa, kas joje, teūžauja,
laukai ir visa, kas juose, tedžiūgauja!
Visi miško medžiai iš džiaugsmo
teošia VIEŠPAČIUI,
nes jis ateina valdyti žemės.
Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras;
nes amžina jo ištikima meilė!
Sakykite: ‘Gelbėk mus, Dieve, mūsų išganytojau!
Surink mus ir išvaduok mus iš tautų,
kad dėkotume tavo šventajam vardui
ir džiūgautume tavo šlovėje.
Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,
nuo amžių per amžius!”

Tada visi žmonės tarė: “Amen!” ir šlovino VIEŠPATĮ.

Dovydas paliko ten prie VIEŠPATIES Sandoros Skrynios Asafą bei jo brolius nuolatinei tarnybai prie Skrynios pagal kasdienius nuostatus, taip pat ir Obed-Edomą drauge su jo šešiasdešimt aštuoniais broliais. Jedutūno sūnus Obed-Edomą ir Hosą paliko vartų sargais.

Bet kunigui Zadokui ir jo broliams kunigams jis įsakė, kad jie pasiliktų prie VIEŠPATIES Padangtės, kuri buvo aukštumų alke Gibeone, atnašauti VIEŠPAČIUI nuolatinių ryto ir vakaro deginamųjų aukų ant deginamųjų atnašų aukuro pagal visa, kas įsakyta Izraeliui VIEŠPATIES duotame įstatyme. Su jais buvo Hemanas, Jedutūnas ir kiti rinktiniai vyrai, pagal vardus paskirti išreikšti padėką VIEŠPAČIUI, nes jo ištikima meilė yra amžina. Hemanas ir Jedutūnas turėjo su savimi trimitus bei cimbolus groti ir muzikos instrumentus šventajai giesmei pritarti. O Jedutūno sūnūs buvo paskirti vartų sergėti.

Tada visi žmonės išsiskirstė, kiekvienas į savo namus; ir Dovydas nuėjo namo savo šeimynos palaiminti.

Natano pranašavimas Atsitiko, kad, Dovydui įsikūrus savo rūmuose, pranašui Natanui Dovydas tarė: “Štai aš gyvenu kedro rūmuose, o VIEŠPATIES Sandoros Skrynia yra po palapinės dangomis”. – “Daryk visa, ką turi širdyje, – Natanas atsakė Dovydui, – nes Dievas yra su tavimi”.

Bet tą pačią naktį Dievo žodis atėjo Natanui, tardamas: “Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: Namų man gyventi tu nestatysi. Juk aš negyvenau Namuose nuo to laiko, kai išvedžiau Izraelį, iki šios dienos, bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos Padangtės į kitą. Klajodamas kartu su visu Izraeliu, ar aš prikaišiojau kuriam nors Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, klausdamas: kodėl nepastatėte man kedro Namų?’ Dabar tad pasakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu; aš buvau su tavimi visur, kur tik ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau iš kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą taip garsų, kaip didžiūno vardą žemėje. O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir pasodinsiu juos tvirtai, idant joje saugiai gyventų ir nebebūtų varginami. Nedori žmonės daugiau jų nebeengs, kaip praeityje, nuo to laiko, kai paskyriau savo tautai Izraeliui teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų’.

Be to, aš tau sakau, kad VIEŠPATS pastatys tau namus. ‘Kai pasibaigs tavo dienos ir nueisi savo protėvių keliu, aš pakelsiu tavo vietoje įpėdinį, vieną iš tavo sūnų, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys man Namus, o aš palaikysiu jo sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus, bet savo ištikimos meilės nuo jo neatimsiu, kaip atėmiau ją nuo tavo pirmtakūno. Aš įsodinsiu jį savo Namuose bei savo karalystėje amžinai, kad jo sostas būtų tvirtas amžinai'”.

Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas tiksliai perdavė Dovydui.

Dovydo maldaTada Dovydas nuėjo ir atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje, tardamas: “Kas aš, VIEŠPATIE Dieve, ir kas mano namai, kad tu mane taip toli atvedei? Bet ir tai buvo per maža tavo akyse, Dieve, nes tu esi kalbėjęs apie savo tarno namus ir tolimoje ateityje. Tu laikai mane įžymiu žmogumi, VIEŠPATIE Dieve. Ką daugiau gali Dovydas pridėti prie tavo tarno pagerbimo? Tu savo tarną pažįsti! Tu, VIEŠPATIE, savo širdies polėkiu padarei savo tarnui nuostabių dalykų ir apreiškei šiuos nepaprastus darbus. VIEŠPATIE, nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visad esame girdėję. Ar yra kita tauta kaip Izraelis, tokia ypatinga žemėje tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip savo tautos, laimėdamas sau vardą dideliais ir nuostabiais darbais, pašalindamas tautas nuo kelio savo tautai, kurią atpirkai iš Egipto? Tu pasidarei savo tautą Izraelį, amžinai ypatingą tautą; ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievu.

Dabar tad, VIEŠPATIE, tebūna amžinai tvirtas tavo pažadas, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, ką esi pažadėjęs. Tebūna jis tvirtas, kad tavo vardas būtų amžinai šlovinamas šiais žodžiais: ‘Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas’. Tebūna tvirti tavo tarno namai tavo akivaizdoje! Dėl to, kad tu, mano Dieve, apreiškei savo tarnui, jog pastatysi jam namus, tavo tarnas išdrįso taip melstis tau. Taip, VIEŠPATIE, tu tikrai esi Dievas, ir tu davei savo tarnui šį dosnų pažadą. Negana to! Tu teikeisi palaiminti savo tarno namus, kad jie būtų amžinai tavo akivaizdoje. Kadangi tu, VIEŠPATIE, juos palaiminai, jie bus palaiminti amžinai”.

Dovydo karai Po kiek laiko Dovydas nugalėjo filistinus ir juos pavergė. Jis atėmė iš filistinų Gatą ir jam pavaldžias gyvenvietes. Jis užkariavo Moabą. Moabiečiai tapo jam pavaldūs ir davė jam duoklę.

Dovydas nugalėjo Zoba-Hamato karalių Hadadezerį, kai jis žygiavo pastatyti savo pergalės paminklo prie Eufrato upės. Dovydas paėmė iš jo tūkstantį kovos vežimų, septynis tūkstančius raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Bet Dovydas įsakė visus kovos vežimų arklius suluošinti, išskyrus vieną šimtą, kuriuos jis pasiliko sau. Kai Damasko aramėjai atžygiavo Zobos karaliui Hadadezeriui į pagalbą, Dovydas nukovė dvidešimt du tūkstančius aramėjų. Tada Dovydas įrengė Damasko Arame įgulas, aramėjai tapo pavaldūs Dovydui ir davė jam duoklę. Be to, VIEŠPATS suteikė Dovydui pergalę visur, kur tik jis ėjo.

Dovydas paėmė auksinius skydus, kuriuos nešiojo Hadadezerio palyda, ir juos pargabeno į Jeruzalę. Iš Hadadezerio miestų Tibhato ir Kuno Dovydas paėmė labai daug vario. Saliamonas iš jo padirbo varinę jūrą, šulus ir varinius reikmenis.

Hamato karalius Tou, išgirdęs, kad Dovydas nugalėjo visą Zobos karaliaus Hadadezerio kariuomenę, nusiuntė savo sūnų Hadoramą pas karalių Dovydą palinkėti jam sveikatos ir pasveikinti, nes Dovydas buvo kariavęs su Hadadezeriu ir jį nugalėjęs. O Hadadezeris buvo dažnai su Tou kariavęs. Jis nusiuntė Dovydui ir įvairių auksinių, sidabrinių ir varinių dalykų. Ir juos karalius Dovydas paskyrė VIEŠPAČIUI kartu su auksu ir sidabru, paimtais iš visų tautų – iš Edomo, Moabo, amoniečių, filistinų ir Amaleko.

Ir Zerujos sūnus Abišajis nugalėjo aštuoniolika tūkstančių edomiečių Druskos slėnyje. Edome jis įrengė įgulas, ir visi edomiečiai tapo pavaldūs Dovydui. VIEŠPATS suteikė Dovydui pergalę visur, kur tik jis ėjo.

Dovydo pareigūnaiTaigi Dovydas buvo viso Izraelio karalius. Dovydas vykdė tikrą teisingumą visiems savo žmonėms. Zerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas; Ahiludo sūnus Jehošafatas buvo kancleris; Ahitubo sūnus Zadokas ir Abjataro sūnus Ahimelechas buvo kunigai; Šavša buvo raštvedys; Jehojados sūnus Benajas vadovavo cheretitams ir peletitams; o Dovydo sūnūs buvo vyriausi pareigūnai karaliaus tarnyboje.

Įžeidžiami Dovydo pasiuntiniai Po kiek laiko mirė amoniečių karalius Nahašas, ir jo sūnus tapo karaliumi jo vietoje. Dovydas sau sakė: “Aš turiu būti ištikimai geras Nahašo sūnui Hanūnui, nes jo tėvas buvo man ištikimai geras”. Dovydas tad išsiuntė pasiuntinius pareikšti užuojautos dėl jo tėvo. Dovydo dvariškiams atvykus į amoniečių kraštą pas Hanūną jo paguosti, amoniečių didžiūnai Hanūnui kalbėjo: “Nejau tu manai, kad Dovydas pas tave atsiuntė guodėjus, norėdamas tavo tėvą pagerbti? Argi jo dvariškiai neatėjo pas tave ištirti, kelti maišto ir iššnipinėti krašto?” Hanūnas tad suėmė Dovydo dvariškius ir, nuskutęs jiems barzdas bei nukirpęs pusę jų drabužių iki šlaunų, išsiuntė atgal. Ir jie išvyko. Kai Dovydui buvo apie tuos vyrus pranešta, jis nusiuntė kitus jų pasitikti, nes tie vyrai jautėsi labai įžeisti. Karalius paliepė: “Pabūkite Jeriche, kol jums ataugs barzdos. Tada sugrįžkite”.

Pirmasis žygis prieš amoniečius Amoniečiai suprato, kad jie užsitraukė Dovydo pyktį. Hanūnas ir amoniečiai pasiuntė tūkstantį sidabrinių talentų pasamdyti kovos vežimams ir raiteliams iš Aram- Naharajimų, iš Aram-Maakos ir iš Zobos. Jie pasamdė trisdešimt du tūkstančius kovos vežimų ir Maakos karalių su jo kariuomene. Jis atžygiavo ir pasistatė stovyklą priešais Medebą. Ir amoniečiai buvo pašaukti prie ginklų iš savo miestų, ir jie atėjo kovoti. Tai sužinojęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą kariuomenę su galiūnais. Amoniečiai išėjo ir sustojo į kovos gretas prie įėjimo į miestą, o atėjusieji karaliai buvo atskirai atvirame lauke.

Joabas matė, kad kovos rikiuotė buvo prieš jį ir iš priekio, ir už nugaros. Jis tad, surinkęs būrį iš rinktinių Izraelio vyrų, išrikiavo juos prieš aramėjus, o likusius kareivius, pavedęs vadovauti savo broliui Abišajui, sustatė į kovos rikiuotę prieš amoniečius. Jis tarė: “Jeigu aramėjai bus stipresni už mane, tu ateisi į pagalbą, bet jeigu amoniečiai bus stipresni už tave, aš ateisiu tau padėti. Būk narsus! Būkime ryžtingi dėlei savo tautos ir dėlei mūsų Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas yra gera jo akyse!” Taigi Joabas ir su juo buvusieji kareiviai žengė pirmyn į mūšį su aramėjais. Tie nuo jo bėgo. Amoniečiai, matydami, kad aramėjai bėga, irgi bėgo nuo Joabo brolio Abišajo, traukdamiesi į miestą. Tada Joabas sugrįžo į Jeruzalę.

Pergalė prieš amoniečiusAramėjai, matydami, kad jie Izraelio nugalėti, išsiuntė pasiuntinius atvesti aramėjų, gyvenusių anapus Eufrato. Jų vadas buvo Hadadezerio kariuomenės galva Šofachas. Apie tai buvo pranešta Dovydui. Jis, sutelkęs visą Izraelį, perėjo Jordaną, nužygiavo jų link ir išsirikiavo mūšiui su jais. Dovydui išsirikiavus mūšiui su aramėjais, jie kovojo su juo. Bet aramėjai buvo priversti bėgti nuo Izraelio. Dovydas nukovė septynis tūkstančius aramėjų kovos vežimų vežėjų ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų. Nukovė taip pat ir jų kariuomenės vadą Šofachą. Hadadezeriui pavaldūs karaliai, pamatę, kad juos Izraelis nugalėjo, padarė taiką su Dovydu ir tapo jam pavaldūs. Tada aramėjai nebenorėjo daugiau amoniečių gelbėti.

Antrasis žygis prieš amoniečius Pavasarį, kada karaliai paprastai eina į karo žygį, Joabas, išvedęs kariuomenę, nuniokojo amoniečių kraštą, nuėjo ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje. Paėmęs Rabą, Joabas ją sunaikino. Dovydas nuėmė vainiką jų karaliui nuo galvos. Paaiškėjus, kad vainikas sveria auksinį talentą ir turi brangakmenį, jis buvo uždėtas Dovydui ant galvos. Dovydas išgabeno iš miesto ir labai daug grobio. Išvaręs jo gyventojus, jis pristatė juos dirbti su pjūklais, geležiniais kapliais ir kirviais. Taip Dovydas padarė su visais amoniečių miestais. Tada Dovydas ir visa kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.

Įvairūs žygdarbiai prieš filistinus Vėliau kilo karas su filistinais prie Gezerio. Tuomet Sibekajis Hušatitas nukovė Sipajį, kuris buvo vienas iš milžinų palikuonių. Jie buvo nugalėti. Vėl buvo karas su filistinais. Jairo sūnus Elhananas nukovė Galijoto Gatiečio brolį Lahmį, kurio ieties kotas buvo kaip audėjų riestuvas. Dar kartą buvo karas prie Gato. Ten gyveno milžinas vyras, kuris turėjo dvidešimt keturis pirštus, po šešis pirštus ant kiekvienos rankos ir po šešis pirštus ant kiekvienos kojos. Ir jis buvo kilęs iš milžinų. Kai jis tyčiojosi iš Izraelio, Dovydo brolio Šimeos sūnus Jonatanas jį nukovė. Šie buvo kilę iš milžinų Gate. Jie krito nuo Dovydo ir jo vyrų rankos.

Dovydo tautos surašymas Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir pakurstė Dovydą suskaičiuoti Izraelio žmones. Taigi Dovydas tarė Joabui ir kariuomenės vadams: “Eikite, suskaičiuokite Izraelio žmones nuo Beer-Šebos iki Dano ir praneškite man, kad žinočiau jų skaičių”. Bet Joabas atsakė: “Tepadaugina VIEŠPATS savo tautos skaičių šimteriopai! Mano viešpatie karaliau, argi nėra jie visi mano valdovo pavaldiniai? Kam gi to reikia mano viešpačiui? Kodėl jis turėtų užtraukti Izraeliui kaltę?” Tačiau karaliaus įsakymas Joabui nusvėrė. Joabas tad išvyko ir, apėjęs visą Izraelį, sugrįžo į Jeruzalę. Joabas pranešė Dovydui žmonių skaičių. Visame Izraelyje buvo vienas milijonas šimtas tūkstančių vyrų, pajėgių imtis kalavijo, o Jude keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių vyrų, pajėgių imtis kalavijo. Bet Levio ir Benjamino giminių jis neįtraukė į skaičių, nes karaliaus įsakymas Joabui kėlė pasibaisėjimą. Šis dalykas Dievo akyse buvo nemalonus, ir už tai jis ištiko Izraelį.

Maras ir Dievo gailestingumas Dovydas tarė Dievui: “Aš sunkiai nusidėjau tai darydamas, bet dabar atleisk, maldauju, savo tarnui kaltę, nes aš pasielgiau labai neišmintingai”. VIEŠPATS kalbėjo Dovydo regėtojui Gadui, tardamas: “Eik ir sakyk Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: tau siūlau tris bausmes, pasirink vieną iš jų, ir aš ja tave ištiksiu'” Taigi Gadas, nuėjęs pas Dovydą, jam tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Rinkis, ką nori: arba badą per trejus metus, arba trijų mėnesių bėgimą nuo priešininkų, kai priešų kalavijas nuolat tau už nugaros, arba tris dienas VIEŠPATIES kalavijo: maro krašte, naikinančio VIEŠPATIES angelo visoje Izraelio žemėje’. Nūn pasvarstyk, kokį atsakymą turiu parnešti tam, kuris mane atsiuntė”. Tada Dovydas tarė Gadui: “Aš labai kenčiu! Leisk, maldauju, man pulti į VIEŠPATIES rankas, nes jo gailestingumas yra labai didelis, bet neleisk man įpulti į žmonių rankas”.

Taigi VIEŠPATS siuntė Izraeliui marą, ir Izraelyje krito septyniasdešimt tūkstančių žmonių. Dievas pasiuntė ir į Jeruzalę angelą jos sunaikinti, bet kai tas ėmėsi ją naikinti, VIEŠPATS pažvelgė į ją ir pagailėjo tokios nelaimės ištiktos. Naikinančiajam angelui jis tarė: “Gana! Sulaikyk ranką!” VIEŠPATIES angelas tuomet stovėjo prie Ornano Jebusito klojimo. Pakėlęs akis, Dovydas pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį tarp dangaus ir žemės, o jo rankoje buvo iš makšties ištrauktas kalavijas ištiestas virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir seniūnai, apsivilkę ašutine, puolė kniūbsti. O Dovydas tarė Dievui: “Argi ne aš vienas daviau įsakymą suskaičiuoti žmones? Aš vienas esu kaltas ir baisiai nedorai pasielgiau. Bet šie, tavo kaimenė, ką jie padarė? Maldauju, VIEŠPATIE, mano Dieve, tekrinta tavo ranka ant manęs ir mano tėvo namų, bet apsaugok savo tautą nuo maro!”

Pastatomas aukurasTada VIEŠPATIES angelas paliepė Gadui pasakyti Dovydui, kad jis nueitų ir pastatytų aukurą Ornano Jebusito klojime. Dovydas tad nuėjo pagal Gado žodį, kurį jis buvo perdavęs jam VIEŠPATIES vardu. Ir Ornanas atsigręžė, ir pamatė angelą; su juo esantys jo keturi sūnūs pasislėpė. Ornanas toliau kūlė kviečius. Dovydas atėjo pas Ornaną. Ornanas pakėlė akis ir pamatė Dovydą. Išėjęs iš klojimo, jis puolė kniūbsčia ant žemės Dovydui po kojų. Dovydas Ornanui tarė: “Parduok man klojimo vietą, kad galėčiau pastatyti joje aukurą VIEŠPAČIUI. Parduok jį man už visą kainą, idant maras būtų nugręžtas nuo žmonių”. Ornanas Dovydui atsakė: “Imk jį. Tedaro viešpats karalius, kas gera jo akyse! Štai aš duodu jaučius deginamajai aukai, kūlimo vežėčias malkoms ir kviečių grūdų atnašai. Visa tai dovanoju!” – “Ne, – Dovydas tarė Ornanui, – aš turiu juos pirkti už visą kainą. Aš neatnašausiu VIEŠPAČIUI, kas tau priklauso, ir neaukosiu deginamųjų atnašų, kurios man nieko nekainuoja”. Taigi Dovydas užmokėjo šešis šimtus sidabrinių šekelių pagal svorį už vietą. Ten Dovydas pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas. Jis šaukėsi VIEŠPATIES, o šis atsakė ugnimi iš dangaus ant deginamosios aukos aukuro. VIEŠPATS įsakė angelui sugrąžinti savo kalaviją į makštį.

Tuomet Dovydas, matydamas, kad VIEŠPATS prie Ornano Jebusito klojimo jo išklausė, ten atnašavo savo aukas. Mat tuomet VIEŠPATIES Padangtė, kurią Mozė buvo padaręs dykumoje, ir deginamosios aukos aukuras buvo Gibeono aukštumų alke. Bet Dovydas negalėjo nueiti prie jos VIEŠPATIES pagarbinti, nes VIEŠPATIES angelo kalavijo baimė buvo jį apėmusi.

Pasiruošimas statyti Šventyklą Todėl Dovydas tarė: “Čia bus VIEŠPATIES Dievo Namai, ir čia bus Izraeliui deginamosios atnašos aukuras.

Dovydas įsakė visiems svetimtaučiams, gyvenantiems Izraelyje, susirinkti į Jeruzalę ir paskyrė juos akmenskaldžiais – skaldyti ir tašyti akmenis Dievo Namų statybai. Dovydas atidėjo taip pat daug geležies vartų durų vinims bei sąsagoms ir tiek daug vario, kad nebuvo įmanoma jo pasverti, ir kedro rąstų be skaičiaus. Sidoniečiai ir tyriečiai atgabeno Dovydui daug kedro rąstų.

Mat Dovydas sau sakė: “Mano sūnus Saliamonas yra dar jaunas ir be patirties, o Namai, kuriuos reikia pastatyti, turi būti taip didingi, kad garsėtų ir būtų šlovinami visuose kraštuose. Tad aš jam paruošiu”. Taigi Dovydas atidėjo daug medžiagų statybai prieš savo mirtį. Tada jis pasišaukė savo sūnų Saliamoną ir įsakė jam pastatyti Namus VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. “Mano sūnau, – Dovydas tarė Saliamonui, – aš pats turėjau širdyje pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei. Bet atėjo man VIEŠPATIES žodis, tardamas: ‘Daug kraujo išliejai ir ilgai kariavai. Mano vardui Namų tu nestatysi, nes esi išliejęs daug kraujo ant žemės mano akivaizdoje. Štai gims tau sūnus. Jis bus taikingas žmogus. Aš duosiu jam ramybę nuo priešų iš visų pusių, nes jo vardas bus Saliamonas, ir jo dienomis suteiksiu Izraeliui taiką ir ramybę. Jis pastatys Namus mano vardui; jis bus man sūnus, o aš būsiu jam tėvas ir padarysiu amžiną Izraelyje jo karališkąjį sostą’. Nūn, mano sūnau, tebūna VIEŠPATS su tavimi, kad sėkmingai statytum VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus, kaip jis apie tave yra kalbėjęs. Tik tesuteikia tau VIEŠPATS, pavesdamas valdyti Izraelį, įžvalgos ir supratimo, kad laikytumeisi VIEŠPATIES, savo Dievo, mokymo. Tik tuomet tave lydės sėkmė, jei rūpestingai vykdysi įstatus ir įsakus, kuriuos VIEŠPATS davė Izraeliui per Mozę. Būk stiprus ir ryžtingas! Nebijok ir nenusimink! Žiūrėk, nesigailėdamas pastangų atidėjau VIEŠPATIES Namams šimtą tūkstančių talentų aukso, vieną milijoną talentų sidabro, o vario ir geležies tiek daug, kad jų neįmanoma pasverti. Atidėjau taip pat ir rąstų, ir akmens. Tu prie jų dar pridėsi. Be to, tu turi gausybę darbininkų: akmenskaldžių, mūrininkų, dailidžių ir be skaičiaus visokių amatininkų, įgudusių apdirbti auksą, sidabrą, varį ir geležį”.

Dovydo įsakymas didžiūnams Dovydas įsakė taip pat ir Izraelio didžiūnams padėti jo sūnui Saliamonui, tardamas: “Ar VIEŠPATS, jūsų Dievas, nėra su jumis? Ar jis nesuteikė jums iš visų pusių ramybės? Juk jis atidavė man į rankas krašto gyventojus, ir kraštas tapo pavaldus VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo tautos akivaizdoje. Nūn tad ryžkitės širdimi ir gyvastimi ieškoti VIEŠPATIES, savo Dievo. Eikite ir statykite VIEŠPATIES Dievo šventovę, kad VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir šventieji Dievo reikmenys būtų įnešti į Namus, pastatytus VIEŠPATIES vardui”.

Levitų grupės Dovydas, pasenęs ir sulaukęs žilos senatvės, paskyrė savo sūnų Saliamoną Izraelio karaliumi. Tada jis sušaukė visus Izraelio vadus, kunigus ir levitus.

Levitai, turintys trisdešimt metų ir vyresni, buvo suskaičiuoti. Iš viso jų buvo trisdešimt aštuoni tūkstančiai. “Iš šių, – tarė Dovydas, – dvidešimt keturi tūkstančiai vadovaus VIEŠPATIES Namų tarnybai, šeši tūkstančiai bus pareigūnai ir teisėjai, keturi tūkstančiai bus vartų sargai ir keturi tūkstančiai šlovins VIEŠPATĮ instrumentais, kuriuos aš sumaniau šlovės giesmėms”. Dovydas suskirstė juos į būrius pagal Levio sūnus – Geršoną, Kohatą ir Merarį.

Geršono žmonės buvo Ladanas ir Šimejis. Ladano sūnūs: Jehielis – galva, Zetamas ir Joelis – trys iš viso. Šimejo sūnūs: Šelomotas, Hazielis ir Haranas – trys iš viso. Šie buvo Ladano klanų galvos. Ir Šimejo sūnūs: Jahatas, Ziza, Jeušas ir Berija. Šie keturi buvo Šimejo sūnūs. Jahatas buvo galva, o Ziza pavaduotojas; Jeušas ir Berija neturėjo daug vaikų, todėl jie buvo paskaičiuoti vienu klanu.

Kohato sūnūs: Amramas, Izharas, Hebronas ir Uzielis – keturi iš viso. Amramo sūnūs: Aaronas ir Mozė. Aaronas buvo atskirtas pašventinti švenčiausiems dalykams, kad jis ir jo sūnūs amžinai degintų atnašas VIEŠPATIES akivaizdoje, jam tarnautų ir laimintų amžinai jo vardu. Mozė, Dievo žmogus, ir jo sūnūs buvo įskaičiuoti į Levio giminę. Mozės sūnūs: Geršomas ir Eliezeris. Geršomo sūnus Šebuelis – galva. Eliezerio sūnus Rehabijas – galva; Eliezeris kitų sūnų neturėjo, bet Rehabijas turėjo labai daug sūnų. Izharo sūnus Šelomitas – galva. Hebrono sūnūs: Jerijas – galva, antras Amarijas, trečias Jahazielis ir ketvirtas Jekameamas. Uzielio sūnūs: Mika – galva ir antras Išijas.

Merario sūnūs: Mahlis ir Mušis. Mahlio sūnūs: Eleazaras ir Kišas. Eleazaras mirė neturėdamas sūnų, vien tik dukteris; jų giminaičiai, Kišo sūnūs, jas vedė. Mušio sūnūs: Mahlis, Ederis ir Jerimotas – trys iš viso.

Šie buvo Levio sūnūs pagal jų klanus, su klanų vadais, kai jie buvo suskaičiuoti pavieniui vardais nuo dvidešimties metų ir vyresni, kurie turėjo atlikti VIEŠPATIES Namų tarnybos darbus. Mat Dovydas sakė: “VIEŠPATS, Izraelio Dievas, suteikė savo tautai ramybę ir padarė Jeruzalę savo amžina buveine. Todėl levitams nebereikia daugiau nešti Padangtės ir kitų daiktų, reikalingų jos tarnybai”, – pagal paskutinius Dovydo įsakymus, levitai buvo suskaičiuoti nuo dvidešimties metų ir vyresni, – “bet nuo šiol jų pareiga bus padėti Aarono palikuonims VIEŠPATIES Namų tarnyboje, prižiūrėti kiemus ir kambarius, valyti viską, kas šventa, ir atlikti darbus VIEŠPATIES Namams. Jie rūpinsis taip pat Artumo duonos eilėmis, geriausiais miltais grūdų atnašoms, neraugintos duonos papločiais, keptąja atnaša, su aliejumi maišyta atnaša ir visais kiekio bei dydžio matais. Be to, jie turės dalyvauti kas rytą dėkojant ir šlovinant VIEŠPATĮ, panašiai ir kas vakarą; ir kada tik bus atnašaujamos deginamosios aukos šabais, jaunatimis ir šventėmis, jų turės visuomet būti VIEŠPATIES akivaizdoje toks skaičius, koks yra jiems nustatytas. Taip pat jie prižiūrės Susitikimo palapinę bei šventovę ir padės savo giminaičiams Aarono palikuonims VIEŠPATIES Namų tarnyboje”.

Kunigų grupės Šios buvo Aarono palikuonių grupės. Aarono sūnūs: Nadabas, Abihu’as, Eleazaras ir Itamaras. Nadabas ir Abihu’as mirė dar tėvui gyvam esant ir neturėjo sūnų, todėl tik Eleazaras ir Itamaras tapo kunigais. Kartu su Zadoku iš Eleazaro palikuonių ir Ahimelechu iš Itamaro palikuonių Dovydas paskirstė kunigiškosios tarnybos pareigas. Kadangi buvo rasta daugiau klano vadų tarp Eleazaro palikuonių, negu tarp Itamaro palikuonių, jie padalijo Eleazaro palikuonis šešiolikai klano vadų, o Itamaro palikuonis į aštuonis klanus. Jiems buvo padalyta burtų keliu, visiems vienodai, nes jie visi buvo šventovės pareigūnai ir Dievo pareigūnai tarp palikuonių Eleazaro ir palikuonių Itamaro. Raštininkas Netanelio sūnus Šemajas, vienas iš levitų, karaliaus akivaizdoje įtraukė į sąrašą ir pareigūnus, ir kunigą Zadoką, ir Abjataro sūnų Ahimelechą, ir galvas kunigų klanų bei levitų klanų, įrašydamas du klanus Eleazarui už kiekvieną įrašytą Itamarui.

Pirmas burtų metimas teko Jehojaribui, antras Jedajui, trečias Harimui, ketvirtas Seorimui, penktas Malchijui, šeštas Mijaminui, septintas Hakozui, aštuntas Abijui, devintas Ješuai, dešimtas Šekanijui, vienuoliktas Eljašibui, dvyliktas Jakimui, tryliktas Hupai, keturioliktas Ješebeabui, penkioliktas Bilgai, šešioliktas Imerui, septynioliktas Hezirui, aštuonioliktas Hapizezui, devynioliktas Petahijui, dvidešimtas Jehezkeliui, dvidešimt pirmas Jachinui, dvidešimt antras Gamuliui, dvidešimt trečias Delaijui, dvidešimt ketvirtas Maazijui.

Tokia buvo jų tarnybos nustatyta eilė, kai jie atlikdavo pareigas VIEŠPATIES Namuose pagal jiems duotus jų tėvo Aarono įsakus, kaip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, buvo jam įsakęs.

Kiti levitaiIš likusiųjų Levio sūnų buvo Šubaelis iš Amramo palikuonių ir Jehdejas. Iš Rehabijo – Rehabijo sūnus Išajas – vadas. Iš Izharo palikuonių Šelomotas; iš Šelomoto sūnų Jahatas. Hebrono sūnūs: Jerijas – vadas, antras Amarijas, trečias Jahazielis, ketvirtas Jekameamas. Uzielio sūnus Mika; iš Mikos sūnų Šamiras. Mikos brolis Išajas; iš Išajo sūnų: Zecharijas. Merario sūnūs: Mahlis ir Mušis. Jaazijo sūnus Beno’as. Merario sūnūs iš jo sūnaus Jaazijo: Šohamas, Zakuras ir Ibris. Iš Mahlio Eleazaras. Jis neturėjo sūnų. Iš Kišo – Kišo sūnus Jerahmėelis. Mušio sūnūs: Mahlis, Ederis ir Jerimotas. Šie buvo levitų sūnūs pagal jų klanus.

Tokiu pat būdu, kaip jų giminės, Aarono palikuonys ir šie klanų vadai, vyresni ir jaunesni, metė burtus akivaizdoje karaliaus Dovydo, Zadoko, Ahimelecho ir kunigų bei levitų klanų galvų.

Giesmininkai Dovydas ir kariuomenės pareigūnai paskirstė tarnybai ir Asafo, Hemano ir Jedutūno palikuonis, kad pranašautų, lydimi lyrų, arfų ir cimbolų. Sąrašas vyrų, atliekančių šią užduotį pagal jų tarnybą, buvo:

Iš Asafo sūnų: Zakuras, Juozapas, Netanijas ir Asarela – Asafo sūnūs, Asafo vadovaujami, pranašavo karaliaus įsakymu.

Iš Jedutūno. Jedutūno sūnūs: Gedalijas, Zeris, Ješajas, Šimejis, Hašabijas ir Matitijas – iš viso šeši; jie, vadovaujami savo tėvo Jedutūno, pranašavo palydimi lyrų, dėkodami ir šlovindami VIEŠPATĮ.

Iš Hemano. Hemano sūnūs: Bukijas, Matanijas, Uzielis, Šebuelis, Jerimotas, Hananijas, Hananis, Eliata, Gidaltis, Romamti-Ezeris, Jošbekaša, Malotis, Hotiras ir Mahaziotas. Visi šie buvo karaliaus regėtojo Hemano sūnūs, pagal Dievo pažadą jį išaukštinti, nes Dievas buvo davęs Hemanui keturiolika sūnų ir tris dukteris. Visi jie, tėvo vadovaujami, kartu su Asafu, Jedutūnu ir Hemanu giedojo VIEŠPATIES Namuose, palydint cimbolams, arfoms ir lyroms Dievo Namų tarnyboje. Iš viso su jų broliais, parengtais giedoti VIEŠPAČIUI, – visų įgudusių giesmininkų, – buvo du šimtai aštuoniasdešimt aštuoni. Burtai buvo mesti dėl tarnybos pamainų, jauniems ir senesniems, įgudusiems giesmininkams, kaip ir mokiniams.

Pirmas burtų metimas teko Asafo Juozapui;

antras Gedalijui, jam ir jo broliams bei sūnums – dvylikai;

trečias Zakurui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

ketvirtas Izriui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

penktas Netanijui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

šeštas Bukijui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

septintas Jesarelai, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

aštuntas Ješajui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

devintas Matanijui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

dešimtas Šimejui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

vienuoliktas Azareliui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

dvyliktas Hašabijui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

tryliktas Šubaeliui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

keturioliktas Matitijui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

penkioliktas Jeremotui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

šešioliktas Hananijui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

septynioliktas Jošbekašai, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

aštuonioliktas Hananiui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

devynioliktas Maločiui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

dvidešimtas Eliatai, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

dvidešimt pirmas Hotirui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

dvidešimt antras Gidalčiui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

dvidešimt trečias Mahaziotui, jo sūnums ir broliams – dvylikai;

dvidešimt ketvirtas Romamti-Ezeriui, jo sūnums ir broliams – dvylikai.

Vartų sargai Vartų sargų tarnybos skyriai. Iš Koraho žmonių buvo Korės sūnus Mešelemijas, vienas Abiasafo sūnų. Mešelemijo sūnūs: pirmagimis Zecharijas, antras Jediaelis, trečias Zebadijas, ketvirtas Jatnielis, penktas Elamas, šeštas Jehonanas, septintas Eliehoenajis. Obed-Edomo sūnūs: pirmagimis Šemajas, antras Jehozabadas, trečias Joahas, ketvirtas Sacharas, penktas Netanelis, šeštas Amielis, septintas Issacharas, aštuntas Peuletajis; nes VIEŠPATS jį laimino. Ir jo sūnui Šemajui gimė sūnūs, kurie valdė savo klanus, nes jie buvo galiūnai. Šemajo sūnūs: Otnis, Refaelis, Obedas ir Elzabadas, kurio broliai – Elihu’as ir Šemachijas – buvo stiprūs vyrai. Visi šie, – Obed-Edomo sūnūs su jų sūnumis ir broliais, – buvo pajėgūs vyrai, parengti tarnybai; iš viso šešiasdešimt du iš Obed-Edomo. Mešelemijas turėjo sūnų ir brolių – pajėgių vyrų – aštuoniolika.

Hosa, vienas Merario palikuonių, turėjo sūnų: Šimrį – vadą, – nors jis nebuvo pirmagimis, jo tėvas pastatė jį galva, – antrą Hilkiją, trečią Tebaliją, ketvirtą Zechariją. Iš viso Hosos sūnų ir brolių buvo trylika.

Šie vartų sargų skyriai, suskirstyti pagal jų vadus, turėjo pareigą, lygiai kaip jų broliai, pamainomis tarnauti VIEŠPATIES Namuose. Burtai buvo mesti kiekvieniems vartams tuo pačiu būdu, nepaisant, ar klanas buvo mažas, ar didelis. Burtai rytiniams vartams teko Šelemijui. Tada jie metė burtus jo sūnui Zecharijui, gudriam patarėjui; jam pagal burtus teko šiauriniai vartai; Obed- Edomui pietiniai vartai, o jo sūnums buvo paskirtas sandėlis. Šupimui ir Hosai vakariniai vartai su Šalecheto vartais ant atšlaitės kelio. Kiekvienoje sargyboje buvo: prie rytinių – šeši levitai kasdien; prie šiaurinių – keturi kasdien; prie pietinių – keturi kasdien; prie sandėlio po du; kolonadai vakaruose buvo keturi prie kelio ir du prie kolonados. Šie buvo vartų sargų skyriai iš Koraho palikuonių ir Merario palikuonių.

Kitos levitų pareigos. Iždų priežiūraAhijas, iš levitų, prižiūrėjo Dievo Namų iždus ir įžado atnašų iždus. Ladano sūnūs, Ladanui priklausantys Geršono palikuonys; Ladano Geršonito klanų galvos – jehielitai.

Jehielio sūnūs Zetamas ir jo brolis Joelis tvarkė VIEŠPATIES Namų iždus. Iš Amramo, Izharo, Hebrono ir Uzielio žmonių Mozės sūnaus Geršomo sūnus Šebuelis buvo vyriausiasis iždų valdytojas. Jo broliai: iš Eliezerio jo sūnus Rehabijas, jo sūnus Ješajas, jo sūnus Joramas, jo sūnus Zichris, jo sūnus Šelomotas. Šis Šelomotas ir jo broliai valdė visus iždus įžado atnašų, kurias buvo atnašavę karalius Dovydas, klanų vadai, tūkstantininkai bei šimtininkai ir kiti kariuomenės pareigūnai. Iš grobio, paimto karuose, jie buvo skyrę atnašų VIEŠPATIES Namams išlaikyti. Taip pat ir visa, ką buvo atnašavęs regėtojas Samuelis, Kišo sūnus Saulius, Nero sūnus Abneris ir Zerujos sūnus Joabas – visos jų skirtos atnašos buvo Šelomoto ir jo brolių prižiūrimos.

Valdininkai ir teisėjai Iš Izharo žmonių Chenanijas ir jo sūnūs buvo paskirti Izraeliui valdininkų ir teisėjų pareigoms, nesusijusioms su šventove. Iš Hebrono žmonių Hašabijas ir jo broliai – tūkstantis septyni šimtai sumanių vyrų, – prižiūrėjo Izraelį vakariniame Jordano šone visuose VIEŠPATIES reikaluose ir karaliaus tarnyboje. Tarp Hebrono žmonių Jerijas buvo hebronitų galva. Keturiasdešimtaisiais karaliaus Dovydo valdymo metais buvo padarytas kilmės bei klanų tyrinėjimas ir buvo rasta tarp jų įžymių pareigūnų Gileado Jazere. Jį ir jo brolius – du tūkstančius septynis šimtus sumanių vyrų – klanų galvas – karalius Dovydas paskyrė Reubeno bei Gado giminių ir pusės Manaso giminės žmonėms valdyti ir tvarkyti viskam, kas siejasi su Dievo ir karaliaus reikalais.

Kariuomenės pareigūnai Šis yra skaičius Izraelio žmonių – klanų galvų, tūkstantininkų ir šimtininkų bei kitų pareigūnų, buvusių karaliaus tarnyboje ryšiams su būriais, budinčiais mėnesio pamainomis per visus metų mėnesius. Kiekviename būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai vyrų.

Zabdielio sūnus Jašobeamas vadovavo pirmajam būriui pirmą mėnesį; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai. Jis buvo Perezo palikuonis ir buvo galva visų kariuomenės pareigūnų pirmą mėnesį.

Dodajis Ahohietis vadovavo antrojo mėnesio būriui; Miklotas buvo vyriausias jo būrio pareigūnas. Jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Trečias vadas, trečiajam mėnesiui, buvo kunigo Jehojados sūnus Benajas kaip galva; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai. Tai yra tasai Benajas, kuris buvo Trisdešimties galiūnas ir vadovavo Trisdešimčiai; jo sūnus Amizabadas vadovavo jo būriui.

Joabo brolis Asahelis buvo ketvirtas, ketvirtajam mėnesiui, ir po jo – jo sūnus Zebadijas; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Penktas vadas, penktajam mėnesiui, buvo Šamhutas Hizrahitas; jo būryje buvo dvidešimt penki tūkstančiai.

Šeštas, šeštajam mėnesiui, buvo Ira Tekoietis; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Septintas, septintam mėnesiui, buvo Helezas Pelonitas iš Efraimo giminės; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Aštuntas, aštuntam mėnesiui, buvo Sibekajis Hušatitas iš Zeraho klano; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Devintas, devintam mėnesiui, buvo Abiezeris iš Anatoto, Benjamino giminės; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Dešimtas, dešimtam mėnesiui, buvo Maharajis Netofatitas iš Zeraho klano; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Vienuoliktas, vienuoliktam mėnesiui, buvo Benajas iš Piratono, Efraimo giminės; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Dvyliktas, dvyliktam mėnesiui, buvo Heldajis Neofatitas iš Otnielio klano; jo būryje buvo dvidešimt keturi tūkstančiai.

Giminių galvosIzraelio giminėms vadovavo:

Reubeno giminės žmonių vyriausiasis vadas buvo Zichrio sūnus Eliezeris; Simeono giminės žmonių – Maakos sūnus Stefatijas;

Levio – Kemuelio sūnus Hašabijas; Aarono – Zadokas;

Judo – Elihu’as, vienas iš Dovydo brolių;

Issacharo – Michaelio sūnus Omris;

Zebuluno – Obadijo sūnus Išmajas;

Naftalio – Azrielio sūnus Jerimotas;

Efraimo giminės žmonių – Azazijo sūnus Hošea;

pusės Manaso giminės – Pedajo sūnus Joelis;

pusės Manaso giminės Gileade – Zecharijo sūnus Ido’as;

Benjamino – Abnerio sūnus Jaasielis;

Dano – Jerohamo sūnus Azarelis;

Šie buvo Izraelio giminių vadai.

Nebaigtas surašymasDovydas neskaičiavo tų, kurie buvo dvidešimties metų ar jaunesni, nes VIEŠPATS buvo pažadėjęs padaryti Izraelį taip gausų, kaip dangaus žvaigždes. Zerujos sūnus Joabas buvo pradėjęs juos skaičiuoti, bet nebaigė. Tačiau pyktis ištiko Izraelį už tai, ir skaičius nebuvo įtrauktas į karaliaus Dovydo Metraščius.

PrižiūrėtojaiKarališkuosius iždus prižiūrėjo Adielio sūnus Azmavetas. Iždus krašte – miestų, kaimų ir tvirtovių – prižiūrėjo Uzijo sūnus Jonatanas. Laukų darbus, žemdirbius prižiūrėjo Chelubo sūnus Ezris. Vynuogynus prižiūrėjo Šimejis iš Ramos, o vynuogynų gėrybes vyno rūsiuose tvarkė Zabdis Šifmitas. Alyvmedžius ir sikomorų medžius Šefeloje prižiūrėjo Baal- Hananas Gederietis. Aliejaus sandėlius tvarkė Joašas. Galvijų bandomis, kurios ganėsi Šarono lygumoje, rūpinosi Šitrajis Šaronietis, o galvijų bandomis, kurios ganėsi slėniuose, rūpinosi Adlajo sūnus Šafatas. Kupranugarius prižiūrėjo Obilas Išmaelitas; asiles prižiūrėjo Jehdejas Meronotitas. Avių kaimenėmis rūpinosi Jazizas Hagritas. Visi šie buvo karaliaus Dovydo nuosavybės prižiūrėtojai.

Karaliaus patarėjaiDovydo dėdė Jonatanas, išmintingas žmogus ir raštininkas, buvo patarėjas. Hachmonio sūnus Jahielis auklėjo Dovydo sūnus. Ahitofelis buvo karaliaus patarėjas, o architas Hušajis buvo karaliaus bičiulis. Po Ahitofelio atėjo Benajo sūnus Jehojada ir Abjataras. Joabas buvo Dovydo kariuomenės vadas.

Sueiga Jeruzalėje Dovydas sušaukė sueiti į Jeruzalę visus Izraelio pareigūnus – giminių galvas, vadus būrių, buvusių karaliaus tarnyboje, tūkstantininkus ir šimtininkus, visus karaliaus nuosavybės bei galvijų prižiūrėtojus ir savo sūnus – drauge su dvariškiais, galiūnais ir visais turtingais vyrais. Karalius atsistojo ir tarė: “Mano broliai, mano tauta, klausykitės manęs! Aš buvau sumanęs pastatyti atilsio Namus VIEŠPATIES Sandoros Skryniai, mūsų Dievui pakoją. Bet Dievas tarė man: ‘Tu nestatysi Namų mano vardui, nes esi kovotojas ir esi išliejęs kraujo’. Tačiau VIEŠPATS, Izraelio Dievas, išsirinko mane iš visų mano protėvių namų būti Izraelio karaliumi amžinai. Juk jis išsirinko Judą valdovu, o iš Judo namų mano tėvo namus; ir iš mano tėvo sūnų jis rado malonumą padaryti mane viso Izraelio karaliumi. O iš visų mano sūnų, – nes VIEŠPATS man daug sūnų davė, – jis išsirinko mano sūnų Saliamoną sėdėti VIEŠPATIES karalystės, Izraelio, soste. Be to, jis man pasakė: ‘Tavo sūnus Saliamonas yra tas, kuris pastatys man Namus ir mano kiemus, nes aš išsirinkau jį būti man sūnumi ir aš būsiu jam tėvas. Aš padarysiu jo karalystę amžiną, jei jis ir toliau taip ryžtingai laikysis mano įstatymų ir įsakų, kaip jis dabar daro.’ Nūn tad viso Izraelio, Dievo bendrijos, akivaizdoje ir mūsų Dievui girdint, aš jus skatinu ištikimai atsiduoti visiems VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams, idant valdytumėte šį gerą kraštą ir paliktumėte jį kaip amžiną paveldą savo vaikams.

O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk jam visa širdimi ir visa gyvastimi, nes VIEŠPATS tiria kiekvieną širdį ir supranta kiekvieną norą bei mintį. Jeigu ieškosi jo, jis leis tau save surasti; bet jeigu paliksi jį, jis atmes tave amžinai. Būk tad atidus, nes VIEŠPATS išsirinko tave pastatyti šventovės Namams. Būk ryžtingas ir imkis darbo!”

Dovydas duoda Saliamonui Šventyklos projektąTada Dovydas įteikė savo sūnui Saliamonui brėžinį Šventyklos prieangio, jos sandėlių ir iždų, jos aukštutinių kambarių bei jos vidaus kambarių ir kambario malonės sosto Skryniai. Be to, ir brėžinį viso, ką jis sumanė per {Dievo} dvasią: VIEŠPATIES Namų kiemams, visiems Dievo Namus supantiems kambariams bei sandėliams ir įžado atnašų sandėliams; kunigų bei levitų padaloms, visiems VIEŠPATIES Namų tarnybos darbams ir visiems VIEŠPATIES Namų tarnybos reikmenims. Jis nurodė svorį aukso visų apeigų visiems auksiniams reikmenims, svorį sidabro visų apeigų visiems sidabriniams reikmenims; panašiai ir svorį auksinių žvakidžių bei jų lempų, svorį aukso kiekvienai žvakidei ir jos lempoms, svorį sidabro žvakidei ir jos lempoms pagal kiekvienos žvakidės paskirtį. Jis nurodė svorį aukso kiekvienam Artumo duonos eilių stalui ir sidabro sidabriniams stalams; ir gryno aukso, naudotino šakutėms, dubenims bei ąsočiams; ir svorį aukso kiekvienam auksiniam dubeniui ir kiekvienam sidabriniam dubeniui; ir svorį gryniausio aukso, naudotino smilkalų aukurui ir pavyzdžiui vežimo su kerubais, išskleistais sparnais uždengti VIEŠPATIES Sandoros Skryniai.

Jis buvo tiksliai užrašęs brėžinio nurodymus, nes jį vedė VIEŠPATIES ranka.

Dovydas dar kalbėjo savo sūnui Saliamonui: “Būk stiprus ir ryžtingas! Imkis darbo! Nebijok ir nenusimink, nes VIEŠPATS Dievas, mano Dievas, yra su tavimi. Jis neatmes ir nepaliks tavęs, kol nebus užbaigti visi darbai VIEŠPATIES Namų tarnybai. Štai kunigų ir levitų padalos yra parengtos visai Dievo Namų tarnybai. Visuose darbuose su tavimi bus norintys padėti vyrai, turintys išminties ir įgūdžių visokioms užduotims. Taip pat ir pareigūnai, ir visi žmonės darys visa, ką tu įsakysi”.

Aukos Šventyklos statybai Karalius Dovydas kalbėjo visai sueigai: “Mano sūnus Saliamonas, kurį vieną Dievas išsirinko, yra jaunas ir be patirties, nors užduotis didelė. Juk Šventykla nėra žmogui, bet VIEŠPAČIUI Dievui. Užtat aš atidėjau dėl savo Dievo Namų, kiek pajėgiau, aukso auksiniams daiktams, sidabro sidabriniams daiktams, vario variniams daiktams, geležies geležiniams daiktams, medžio mediniams daiktams, apsčiai onikso akmens ir akmenų inkrustuoti, rubinų, įvairiaspalvių akmenų – visokių brangakmenių ir gausybę marmuro. Bet nūn, kadangi gėriuosi savo Dievo Namais, šalia viso, ką esu atidėjęs šventiesiems Namams, duodu savo Dievo Namams savo aukso bei sidabro sankaupas: tris tūkstančius auksinių – Ofyro aukso – talentų ir septynis tūkstančius gryniausio sidabro talentų Namų sienoms aptraukti ir visiems meistrų darbams atlikti, auksą daiktams iš aukso ir sidabrą sidabriniams daiktams. O dabar kas, atsiduodamas VIEŠPAČIUI, šiandien su noru aukos?”

Tada klanų vadai, giminių vadai, tūkstantininkai bei šimtininkai ir visi karaliaus darbų prižiūrėtojai laisva valia įteikė savo atnašas, duodami Dievo Namų tarnybai penkis tūkstančius auksinių talentų ir dešimt tūkstančių auksinių darikų, dešimt tūkstančių sidabrinių talentų, aštuoniolika tūkstančių varinių talentų ir šimtą tūkstančių geležinių talentų. Kas tik turėjo brangakmenių, per Jehielio Geršonito rankas juos atidavė VIEŠPATIES Namų iždui. Žmonės džiaugėsi savo laisva valia duotomis atnašomis, nes jie atnašavo iš visos širdies. Ir karalius Dovydas tuo labai džiaugėsi.

Dovydo padėkos malda Tada Dovydas pašlovino VIEŠPATĮ visos bendrijos akivaizdoje. Dovydas tarė:

“Būk pašlovintas, VIEŠPATIE,
Izraelio, mūsų tėvo, Dieve,
nuo amžių per amžius!
O VIEŠPATIE, tavo yra didybė,
galybė, grožybė, pergalė ir šlovė.
Taip, nes tau priklauso visa,
kas danguje ir žemėje.
O VIEŠPATIE, tau priklauso karalystė,
tu išsiaukštinai save kaip visatos galva.
Tu daliji turtus ir garbę,
tu visa valdai.
Tavo rankoje jėga ir galybė,
tavo galioje kiekvieną
išaukštinti ir stiprinti.
Už tai, mūsų Dieve,
mes tau dėkojame ir šloviname
tavo garbingą vardą.

Betgi kas esu aš ir kas yra mano tauta, kad mes galime daryti šią laisvos valios atnašą? Juk visa iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę. Juk tavo akivaizdoje mes esame kaip praeiviai, tik tavo svečiai, kaip visi mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje yra tarsi šešėlis, išnykstantis be vilties. VIEŠPATIE, mūsų Dieve, visa ši gausybė, kurią atidėjome statyti tavo Namams, tavo šventajam vardui, yra iš tavo rankos ir tau priklauso. Aš žinau, mano Dieve, kad tu tikrini širdį ir mėgsti dorumą. Dora širdimi noriai atnašavau visus šiuos dalykus; ir nūn pamačiau tavo žmones, čia esančius, tau atnašaujančius su noru ir su džiaugsmu. VIEŠPATIE, Dieve Abraomo, Izaoko ir Izraelio, mūsų protėvių, palaikyk tokį jausmą ir tokias mintis savo tautos žmonių širdyje amžinai ir kreipk į save jų širdį. Suteik mano sūnui Saliamonui, kad visa širdimi laikytųsi tavo įsakymų, pamokymų ir įsakų, kad juos visus vykdytų, kad pastatytų Šventyklą, kuriai esu atidėjęs medžiagas”.

Tada Dovydas kreipėsi į visą bendriją: “Šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą!” Ir visa bendrija pašlovino VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, nulenkdama galvas ir parpuldama kniūbsčia prieš VIEŠPATĮ ir karalių. Kitą dieną jie atnašavo aukas ir deginamąsias atnašas VIEŠPAČIUI: tūkstantį jaučių, tūkstantį avinų ir tūkstantį ėriukų, kartu su savo liejamomis atnašomis ir gausybe aukų už visą Izraelį. Tą dieną buvo valgoma ir geriama VIEŠPATIES akivaizdoje su dideliu džiaugsmu.

Saliamonas tampa karaliumi. Dovydo mirtisJie antrą kartą paskelbė Dovydo sūnų Saliamoną karaliumi, patepdami jį VIEŠPATIES akivaizdoje valdovu, o Zadoką kunigu. Tada Saliamonas atsisėdo į VIEŠPATIES sostą, tapdamas karaliumi vietoj savo tėvo Dovydo. Jo valdymas buvo sėkmingas, ir jam pakluso visas Izraelis. Visi vadai ir galiūnai, taip pat ir visi kiti karaliaus Dovydo sūnūs padavė ranką, pareikšdami ištikimybę karaliui Saliamonui. VIEŠPATS didžiai išaukštino Saliamoną viso Izraelio akyse ir suteikė jam tokią karališką garbę, kokios prieš jį nė vienas Izraelio karalius nebuvo turėjęs.

Taip tad Išajo sūnus Dovydas valdė visą Izraelį. Jis buvo Izraelio karaliumi keturiasdešimt metų: septynerius metus karaliavo Hebrone ir trisdešimt trejus Jeruzalėje. Jis numirė žiloje senatvėje, turtingas ir garbingas, ir jo sūnus Saliamonas tapo karaliumi jo vietoje.

Karaliaus Dovydo darbai, nuo pirmojo iki paskutinio, antai yra aprašyti regėtojo Samuelio kronikose, pranašo Natano kronikose ir regėtojo Gado kronikose kartu su pasakojimais apie visą jo karaliavimą bei žygdarbius ir įvykius, kuriuos patyrė ir jis, ir Izraelis, ir visos kitos žemės karalystės.