PIRMOJI KARALIŲ KNYGA

A. SALIAMONO KARALYSTĖ

Paskutinės Dovydo dienos Karalius Dovydas buvo senas, seno amžiaus, ir, nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo. Jo dvariškiai tad vienas po kito jam kalbėjo: “Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mano viešpačiui karaliui būtų šilta”. Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado šunamietę Abišagą ir atvedė ją pas karalių. Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažino.

Adonijas nori būti karaliumiTuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas aukštinosi, sakydamas: “Aš būsiu karaliumi!” Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimties vyrų bėgikų palydą. Tėvas niekad nebuvo jo išbaręs ar klausęs: “Kodėl taip elgiesi?” Adonijas buvo gimęs po Absalomo ir buvo labai dailios išvaizdos. Jis pasitarė su Zerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją. Bet kunigas Zadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimejis, Rejis ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė.

Adonijas prie Zoheleto akmens, esančio netoli En-Rogelio, suruošė avių, jaučių ir peniukšlių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius, bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono.

Saliamonas paskelbiamas karaliumiNatanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą: “Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai net nežino? Nūn tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir jam sakyk: ‘Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste? Kodėl tad Adonijas tapo karaliumi?’ Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei”.

Batšeba tad įėjo pas karalių į jo kambarį. Karalius buvo labai senas. Šunamietė Abišaga jam tuo metu patarnavo. Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. “Ko tu norėtum?” – paklausė ją karalius. Ji atsakė: “Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’. Betgi dabar štai Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. Suruošęs jaučių, peniukšlių galvijų bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. Kitaip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais”.

Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. Karaliui buvo pranešta: “Štai pranašas Natanas”. Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. Natanas tarė: “Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: ‘Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste’? Juk šiandien jis nuėjo ir suruošė jaučių, peniukšlių galvijų ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’ Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Zadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo ir nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?”

Karalius Dovydas atsakė: “Pašaukite pas mane Batšebą!” Jai vėl atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, karalius prisiekė, tardamas: “Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių, kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: ‘Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste’, – taip aš šiandien įvykdysiu”. Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: “Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!”

Karalius Dovydas tarė: “Pašaukite pas mane kunigą Zadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!” Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, karalius tarė: “Paimkite su savimi savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite jį prie Gihono. Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Zadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’ Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi mano vietoje bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui”. – “Tebūna taip, – atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, – tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas. Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, tebūna jis taip su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą”.

Tada kunigas Zadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir cheretitai bei peletitai nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė jį prie Gihono. Ten kunigas Zadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Paskui jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: “Tegyvuoja karalius Saliamonas!” Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami dūdas ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.

Adonijas bijo SaliamonoKai išgirdo tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo pabaigę vaišintis. Joabas, girdėdamas rago gaudesį, tarė: “Kodėl ūžauja miestas?” Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jonatanas. “Eik šen, – tarė Adonijas, – juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių”. Jonatanas Adonijui atsakė: “Deja, ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną. Su juo karalius pasiuntė kunigą Zadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir cheretitus bei peletitus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo; kunigas Zadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tai triukšmas, kurį girdėjote. Nūn karaliaus soste jau sėdi Saliamonas. Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: ‘Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą’. O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą, šitaip meldėsi: ‘Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti'”.

Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu. Adonijas, bijodamas Saliamono, tučtuojau nuėjo {į Padangtę} ir laikėsi aukuro ragų. Saliamonui buvo pranešta: “Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, tardamas: ‘Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad jis neužmuš savo tarno kalaviju'”. Saliamonas tad atsakė: “Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti”. Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas jam tarė: “Eik į savo namus”.

Paskutiniai Dovydo nurodymai ir mirtis Artinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymus, tardamas: “Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir elkis kaip vyras! Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės įstatyme, idant tau sektųsi visada, ką tik tu darytum, ir visur, kur tik tu eitum. Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: ‘Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekad palikuonio Izraelio soste’.

Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Zerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais – Nero sūnumi Abneriu ir Jeterio sūnumi Amasa. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo išlietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus. Pasielk tad pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje.

Bet Barzilajo Gileadiečio sūnums rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai aš bėgau nuo tavo brolio Absalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo.

Tu turi pas save taip pat ir Geros sūnų Šimejį, benjaminaitį iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmais tą dieną, kai ėjau į Mahanajimus. Betgi jam atėjus prie Jordano manęs pasitikti, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: ‘Kalaviju tavęs neužmušiu’. Nūn tad nelaikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje”.

Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Izraelio karaliumi Dovydas buvo per keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus. Saliamonas tad sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.

Adonijo mirtisHagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. “Ar tu ateini taikingai?” – ji paklausė. “Taikingai”, – jis atsakė. Tada jis tarė: “Turiu į tave reikalą”. – “Kalbėk”, – ji paliepė. “Tu žinai, – jis kalbėjo, – kad karalystė man priklausė ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes ją VIEŠPATS jam skyrė. O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs”. – “Sakyk”, – ji tarė. Adonijas kalbėjo: “Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu, – juk jis tau nieko neatsakys, – kad duotų man žmona šunamietę Abišagą”. “Gerai, – atsakė Batšeba, – aš pakalbėsiu dėl tavęs su karaliumi”.

Batšeba tad nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo jos pasitikti ir jai nusilenkė. Tuomet jis atsisėdo savo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje. “Aš turiu į tave vieną mažutį prašymą, – ji tarė, – neatsisakyk man jį įvykdyti”. – “Prašyk, mano motina, – tarė jai karalius, – nes aš tavęs neatstumsiu”. Ji tarė: “Tebūna duota šunamietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui”. Karalius Saliamonas savo motinai atsakė: “Kam gi prašai Adonijui šunamietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis yra mano vyresnysis brolis, ir kunigas Abjataras bei Zerujos sūnus Joabas yra jo pusėje”. Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: “Dievas man tai tepadaro ir tai teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi! Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namus, dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!” Karalius Saliamonas tad pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmės. Taip Adonijas mirė.

Abjataro ir Joabo likimasO kunigui Abjatarui karalius tarė: “Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi mirties vertas, bet šį kartą tavęs mirtimi nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skrynią priešais mano tėvą Dovydą ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjo”. Saliamonas tad pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybos, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilo’e.

Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Absalomo jis ir nebuvo rėmęs. Kai Saliamonui buvo pranešta: “Joabas nubėgęs į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro”, – Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: “Eik, paguldyk jį!” Benajas tad nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir jam tarė: “Taip įsako karalius: ‘Išeik!'” – “Neišeisiu! – tas atsakė, – čia aš mirsiu!” Tada Benajas vėl pranešė karaliui: “Taip kalbėjo Joabas, ir taip jis man atsakė”. Karalius jam tarė: “Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo. Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes, mano tėvui nežinant, jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus – Nero sūnų Abnerį, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jeterio sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą. Tekrinta jų kraujo kaltė ant Joabo galvos ir galvos jo palikuonių amžinai, bet palaima iš VIEŠPATIES tebūna su Dovydu, jo palikuonimis, jo namais ir jo sostu amžinai”. Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje. Kariuomenės vadu jo vietoj karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoje Abjataro karalius paskyrė kunigą Zadoką.

Šimejo mirtisTada karalius pasišaukė Šimejį. “Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, – tarė jam, – ir ten gyvenk. Niekad ir niekur kitur neišeik! Nes tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos”. – “Įsakymas teisingas, – atsakė Šimejis karaliui, – tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo”. Šimejis tad gyveno Jeruzalėje ilgą laiką.

Atsitiko, kad po trejeto metų du Šimejo vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai buvo pranešta Šimejui: “Tavo vergai yra Gate”, Šimejis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimejis sugrįžo su savo vergais. Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimejis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžęs, karalius liepė pašaukti Šimejį ir jam tarė: “Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: ‘Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi’? Argi tu man neatsakei: ‘Įsakymas teisingas. Aš sutinku’? Kodėl tad nesilaikei VIEŠPAČIUI, duotos priesaikos ir įsakymo, kurį aš tau daviau?” Be to, karalius Šimejui pridūrė: “Savo širdyje tu žinai visa pikta, kurį padarei mano tėvui Dovydui. Nūn VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos. Bet karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!”

Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimejį. Taip jis mirė.

Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose.

Saliamono išmintis Saliamonas tapo faraono, Egipto karaliaus, žentu. Jis paėmė faraono dukterį žmona ir parvedė ją gyventi į Dovydo miestą, kol pabaigs statyti savo rūmus, VIEŠPATIES Namus ir mūro sienas aplink Jeruzalę. O žmonės vis dar atnašaudavo aukas aukštumų alkuose, nes VIEŠPATIES vardui Namai dar nebuvo pastatyti.

Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus, tačiau ir jis atnašaudavo aukas ir smilkalus aukštumų alkuose. Karalius vykdavo į Gibeoną atnašauti aukos, nes ten buvo pagrindinis aukštumų alkas. Ant to aukuro Saliamonas atnašaudavo tūkstantį deginamųjų aukų. Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. “Prašyk, ko nori, kad tau duočiau”, – tarė VIEŠPATS. Saliamonas atsakė: “Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištikimas, teisus ir doros širdies. Tu irgi išlaikei jam šią didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien. Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei apskaičiuota, nei suskaityta. Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią tavo gausią tautą?”

Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse. Dievas jam tarė: “Kadangi tu to prašei, – neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas yra teisinga, – dabar aš tau įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs. Suteiksiu tau taip pat ir ko neprašei – turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs. Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas kad ėjo, suteiksiu tau ilgą gyvenimą”.

Tada Saliamonas pabudo: žiūri, tai buvo sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamųjų aukų, bendravimo atnašų ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams.

Saliamono sprendimas Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. Viena moteris tarė: “Prašyčiau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. Atsitiko, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, ir ši moteris pagimdė. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi buvome namuose. Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų iš mano pašonės ir pasiguldė jį sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. Kai aš rytą atsikėliau savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai jį iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man buvo aišku, kad jis nebuvo tas sūnus, kurį buvau pagimdžiusi”.

Bet kita moteris prakalbėjo: “Ne! Šis yra mano sūnus – gyvasis, o negyvasis yra tavo!” O pirmoji kartojo: “Ne! Negyvasis sūnus yra tavo, o gyvasis sūnus yra mano!” Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

Tada karalius tarė: “Viena sako: ‘Šis yra mano sūnus – gyvasis’, – o kita sako: ‘Tai netiesa! Tavo sūnus yra negyvasis, o mano sūnus – gyvasis'”. Karalius tad įsakė: “Atneškite man kalaviją”. Atnešus karaliui kalaviją, karalius tarė: “Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai”.

Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. “Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!” O kita reikalavo: “Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!” Tada karalius atsakė: “Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina”.

Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išmintį teisingumui vykdyti.

Aukštieji Saliamono pareigūnai Dabar Saliamonas buvo viso Izraelio karalius. Jo aukštieji pareigūnai buvo šie:

kunigo Zadoko sūnus Azarijas – kunigas;

Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahijas – raštvedžiai; Ahiludo sūnus Jehošafatas – kancleris;

Jehojados sūnus Benajas vadovavo kariuomenei; Zadokas ir Abjataras – kunigai;

Natano sūnus Azarijas – valdytojų galva; kunigo Natano sūnus Zabudas – kunigas ir karaliaus palydovas;

Ahišaras – karaliaus dvaro prievaizdas; ir Abdos sūnus Adoniramas – lažo prievaizdas.

Visam Izraeliui Saliamonas turėjo dvylika valdytojų. Karalių ir jo dvarą jie aprūpindavo maistu. Kiekvienas jų turėjo aprūpinti maistu po vieną mėnesį per metus. Jų vardai buvo šie: Ben-Huras Efraimo aukštumose;

Ben-Dekeris Makaze, Šaalbimuose, Bet-Šemeše ir Elon-Bet-Hanane;

Ben-Hesedas Arubotuose, – jis valdė Soko’ą ir visą Hefero sritį;

Ben-Abinadabas visame Nafat-Dore, – jo žmona buvo Saliamono duktė Tafata;

Ahiludo sūnus Baana Taanache, Megide ir visame Bet-Šeane, kuris yra šalia Zaretano, žemiau Jezrėelio, – nuo Bet – Šeano lig Abel- Meholos, iki pat kito Jokneamo šono;

Ben-Geberis Ramot-Gileade, valdantis Manaso sūnaus Jairo gyvenvietes, esančias Gileade, taip pat ir Argobo sritį, esančią Bašane, – šešiasdešimt didelių miestų su mūro sienomis ir variniais vartų užkaiščiais;

Ido’o sūnus Ahinadabas Mahanajimuose;

Ahimaazas Naftalio giminėje. – Jis irgi buvo paėmęs žmona Saliamono dukterį – Basematą;

Hušajo sūnus Baana Ašero giminėje ir Bealotuose;

Paruaho sūnus Jehošafatas Issacharo giminėje;

Elos sūnus Šimejis Benjamino giminėje;

Urio sūnus Geberis Gileado srityje, amoriečių karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo žemėje. Be to, buvo vienas valdytojas Judo krašte.

Judas ir Izraelis buvo taip gausūs, kaip jūros smiltys. Jie valgė bei gėrė ir buvo patenkinti.

Kiekvienas gyveno po savo vynmedžiu Saliamono valdžia apėmė visas karalystes nuo Eufrato iki filistinų krašto, net iki pat Egipto ribos. Jos davė duoklę ir buvo Saliamonui pavaldžios per visą jo gyvenimą.

Kasdienis Saliamono aprūpinimas maistu buvo trisdešimt korų rinktinių miltų, šešiasdešimt korų rupių miltų, dešimt penėtų jaučių, dvidešimt jaučių iš ganyklos ir šimtas avių bei ožkų, neskaitant stirnų, gazelių, stirninų ir penėtų paukščių. Nes jis valdė visą sritį į vakarus nuo Eufrato, visus karalius į vakarus nuo Eufrato, nuo Tifsaho iki Gazos, ir taikiai gyveno su visais aplinkiniais kaimynais. Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figa. Saliamonas turėjo keturiasdešimt tūkstančių gardų savo kovos vežimų arkliams ir dvylika tūkstančių raitelių. Anie valdytojai, kiekvienas per savo mėnesį, būdavo, aprūpina maistu Saliamoną ir visus, kurie ateidavo sėstis prie Saliamono stalo. Jie stengdavosi, kad nieko netrūktų. Pagal savo pareigą, kiekvienas jų atgabendavo taip pat ir miežių bei šiaudų arkliams ir ristūnams į vietas, kur jie buvo laikomi.

Saliamono garsas Be to, Dievas apdovanojo Saliamoną nepaprastai didele išmintimi ir įžvalgumu, – neaprėpiama širdimi, kaip neaprėpiamos yra pajūrio smiltys. Saliamono išmintis tad pranoko išmintį visų rytiečių ir išmintį viso Egipto. Jis buvo išmintingesnis už visus žmones, išmintingesnis už Etaną Ezrahitą ir už Maholo sūnus – Hemaną, Chalkolą ir Dardą. Jo garsas pasklido po visas kaimynų tautas. Jis sudėjo tris tūkstančius patarlių, o jo dainų buvo tūkstantis ir penkios. Jis galėdavo kalbėti apie medžius, nuo kedro, esančio Libane, iki izopo, augančio sienoje; jis galėdavo kalbėti apie gyvulius, paukščius ir žuvis. Saliamono klausytis atvykdavo iš visų kraštų žmonės, siunčiami visų žemės karalių, išgirdusių apie jo išmintį.

Saliamonas ruošiasi statyti ŠventykląTyro karalius Hiramas, išgirdęs, kad Saliamonas buvo pateptas karaliumi vietoj savo tėvo, nusiuntė savo dvariškius pas jį, nes visad buvo buvęs Dovydo bičiulis. Saliamonas pasiuntė Hiramui tokį žodį: “Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti Namų VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui per jam grasinančius priešus, kol VIEŠPATS nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. Betgi dabar VIEŠPATS, mano Dievas, suteikė man visokeriopą ramybę. Nėra nei priešų, nei nelaimių. Ketinu tad pastatyti Namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui, kaip VIEŠPATS yra mano tėvui pasakęs: ‘Tavo sūnus, kurį aš pasodinsiu į tavo sostą vietoj tavęs, pastatys Namus mano vardui’. Įsakyk tad, kad Libane man būtų kertami kedrai. Mano tarnai darbuosis su tavo tarnais, ir aš mokėsiu tau kokią tik nustatysi algą savo tarnams, nes tu žinai, kad niekas pas mus nemoka taip medžių kirsti, kaip sidoniečiai”.

Saliamono žodžius išgirdęs, Hiramas labai apsidžiaugė. “Tebūna pašlovintas šiandien VIEŠPATS, – jis tarė, – kad davė Dovydui išmintingą sūnų šiai gausiai tautai valdyti!” Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: “Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia. Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs”. Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo, o Saliamonas savo ruožtu davė Hiramui dvidešimt tūkstančių korų kviečių kaip maistą jo šeimynai ir dvidešimt korų rinktinio aliejaus. Toks buvo metinis Saliamono atsilyginimas Hiramui. VIEŠPATS tad suteikė Saliamonui išminties, kaip buvo jam pažadėjęs. Tarp Hiramo ir Saliamono buvo taika, ir jiedu sudarė sandorą.

Karalius Saliamonas uždėjo lažo tarnybą visam Izraeliui. Į lažo tarnybą paimtųjų buvo trisdešimt tūkstančių vyrų. Jis siuntė juos į Libaną po dešimt tūkstančių kas mėnesį pamainomis taip, kad jie išbūdavo vieną mėnesį Libane, o du mėnesius namie. Adoniramas buvo lažo darbų prievaizdas. Be to, Saliamonas turėjo ir septyniasdešimt tūkstančių nešikų bei aštuoniasdešimt tūkstančių akmenskaldžių kalnuose, neskaitant trijų tūkstančių trijų šimtų pareigūnų, vadovaujančių darbams ir prižiūrinčių darbininkų pamainas.

Karaliaus įsakymu jie skaldė didžiulius rinktinio akmens luitus, kad Namams pamatai būtų padėti iš tašytų akmenų. Juos tašė Saliamono statytojai, Hiramo statytojai ir Gebalo vyrai. Taip buvo paruošti Namų statybai rąstai ir akmenys.

Šventyklos statyba Keturi šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais po izraeliečių išėjimo iš Egipto žemės, Zivo mėnesį – tai yra antrą metų mėnesį, ketvirtaisiais savo karaliavimo metais Izraelyje, Saliamonas pradėjo statyti VIEŠPATIES Namus. Namai, Saliamono statomi VIEŠPAČIUI,, buvo šešiasdešimties uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. Prieangis prieš Didžiąją Namų navą buvo dvidešimties uolekčių platumo, skersai Namų plotį, o jo ilgis Namų priekyje buvo dešimties uolekčių. Langus Namams padarė įdubose, su rėmais. Iš lauko pusės prie Namų sienos, aplinkui išorinę Namų sieną, supančią Didžiąją navą ir Vidinę šventovę, jis surentė statinį su aukštais ir padarė visur aplinkui šoninius kambarius. Apatinis aukštas buvo penkių uolekčių pločio vidurinis šešių uolekčių pločio, ir tretysis septynių uolekčių pločio, nes aplinkui Namus iš lauko pusės jis padarė atsparas sienoje, kad sijos nebūtų įleistos į Namų sienas.

Namus statant, buvo naudojami tik tašyti akmenys, atskelti skaldykloje. Nei plaktuko, nei kirvio, nei bet kokio kito geležinio įrankio nesigirdėjo Namuose juos statant.

Įėjimas į vidurinį aukštą buvo dešiniajame Namų šone. Sraigtiniais laiptais buvo įeinama į vidurinio aukšto kambarius, o iš vidurinio aukšto į trečiojo aukšto kambarius. Užbaigęs Namus statyti, Saliamonas apmušė Namus kedro sijomis ir lentomis. Jis pastatė statinį su aukštais palei visus Namus; kiekvienas aukštas buvo penkių uolekčių aukštumo, prijungtas prie Namų kedrinėmis sijomis.

Tada atėjo Saliamonui VIEŠPATIES žodis: “Dėl Namų, kuriuos statai: jeigu elgsiesi pagal mano įstatus, paklusi mano įsakams ir laikysiesi ištikimai visų mano įsakymų, tau įvykdysiu pažadą, kurį daviau tavo tėvui Dovydui. Aš gyvensiu tarp Izraelio vaikų ir niekad nepaliksiu savo tautos Izraelio”.

Šventyklos apstatymas: Šventųjų ŠventojiSaliamonas pabaigė statyti Namus. Iš vidaus jis apmušė Namų sienas kedrinėmis lentomis. Namų vidaus sienas nuo aslos iki lubų jis apdengė medžiu. Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis. Už dvidešimties uolekčių nuo Namų galo jis pastatė kedrinių lentų pertvarą nuo aslos iki sijų ir taip padarė Vidinę šventovę – Šventųjų Šventąją. Priekinė Namų dalis, tai yra Didžioji nava, buvo keturiasdešimties uolekčių. Namų vidaus kedrų lentos buvo išgražintos moliūgų ir žiedų taurelių raižiniais. Visa apmušta kedru; akmens nesimatė niekur. Pačioje Namų gilumoje jis įrengė Vidinę šventovę, kad ten būtų padėta VIEŠPATIES Sandoros Skrynia. Vidinės šventovės vidus buvo dvidešimties uolekčių ilgumo, dvidešimties uolekčių platumo ir dvidešimties uolekčių aukštumo. Jis aptraukė jos vidų grynu auksu ir pastatė ten kedro aukurą. Saliamonas aptraukė Namų vidų grynu auksu, įdėjo auksines grandines į vidinės šventovės duris. Jis aptraukė vidinę šventovę auksu. Paskui jis aptraukė auksu visus Namus ir paauksavo net visą vidinės šventovės aukurą. Taip tad visi Namai buvo užbaigti.

Sparnuotieji gyvūnaiVidinėje šventovėje jis padarė iš alyvos medžio du kerubus. Kiekvieno jų aukštis buvo dešimt uolekčių. Vienas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių, ir kitas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių. Taigi sparnų ilgis nuo vieno sparno galo iki kito sparno galo buvo dešimt uolekčių. Taip pat ir antrojo kerubo sparnų ilgis buvo dešimt uolekčių. Abu kerubai buvo vienodo didumo ir turėjo tokią pat išvaizdą: vieno kerubo aukštis buvo dešimt uolekčių, ir antrasis kerubas buvo to paties aukščio.

Kerubai buvo pastatyti vidiniame Namų kambaryje. Kerubų sparnai buvo taip išskleisti, kad vieno kerubo sparnas lietė vieną sieną ir antro kerubo sparnas lietė kitą sieną. O kiti du sparnai buvo Namų vidurio link, ir sparnas lietė sparną. Ir kerubus jis paauksavo.

Visur ant Namų sienų, iš vidaus ir iš lauko pusės, jis padarė kerubų, palmių ir žiedų taurelių įraižas. Namų vidaus ir lauko aslą jis išklojo auksu.

DurysDuris į Vidinę šventovę jis padarė iš alyvos medžio. Durų sąrama ir staktos buvo penkiašonės. Dvigubosios durys buvo iš alyvos medžio. Ant jų jis padarė kerubų, palmių ir žiedų taurelių įraižas, aptraukė duris auksu ir paauksavo kerubus ir palmes. Įėjimui į Didžiąją navą jis padarė panašias staktas iš alyvos medžio, keturkampes, ir dvigubas duris iš kipariso. Kiekvienos durys buvo iš dviejų suveriamų dalių. Ant jų jis padarė kerubų, palmių bei žiedų taurelių įraižas, aptraukdamas jas auksu, vienodai paskleistu ant įraižų. Vidaus kiemo sieną jis pastatė iš trijų eilių tašytų akmenų ir vienos eilės kedro rąstų.

Šventyklos dataKetvirtaisiais metais, Zivo mėnesį, buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai. Vienuoliktaisiais metais, Bulo mėnesį, – tai yra aštuntą mėnesį, – Namai ir visos jų dalys buvo užbaigta taip, kaip buvo sumanyta. Taigi Saliamonas statė juos septynerius metus.

Saliamono rūmai O savo rūmus Saliamonas statė trylika metų, kol jo rūmai buvo visiškai užbaigti.

Libano miško Rūmus jis pastatė ant keturių eilių kedrinių šulų, su tašytomis kedro medžio sijomis virš šulų. Rūmai buvo šimto uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. Kedro medžio lubos buvo suklotos ant sijų, laikomų keturiasdešimties penkių šulų, po penkiolika kiekvienoje eilėje. Viename ir kitame gale buvo trys langų rėmų eilės su trim langų aukštais vienas priešais kitą. Visų tarpdurių staktos buvo stačiakampės; tarpduriai buvo vieni priešais kitus, po tris abiejuose galuose.

Šulų salę jis padarė penkiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio. Priekyje buvo prieangis su šulais, o prieš juos uždanga.

Jis padarė Sosto salę – Teismo salę, kurioje turėjo spręsti bylas. Ji buvo išmušta kedro medžiu nuo grindų lig lubų sijų.

Namai kieme už salės, tarnavę jam kaip buveinė, buvo tokios pat statybos. Saliamonas taip pat pastatė ir rūmus, panašius į šią Salę, faraono dukteriai, kurią jis buvo vedęs.

Visi šie pastatai, nuo pamatų iki stogo ir iš lauko iki pat didžiojo kiemo, buvo statomi iš rinktinių akmenų, nutašytų pagal mastą ir apdailintų pjūklais iš visų pusių. Pamatai buvo iš didžiulių luitų rinktinio akmens – akmenys aštuonių ir dešimties uolekčių. Ant jų buvo dedami rinktiniai akmenys, nutašyti pagal mastą, ir kedro rąstai. Didysis kiemas buvo aptvertas aplinkui trimis eilėmis tašytų akmenų ir viena eile kedro rąstų. Taip buvo aptverti ir vidinis VIEŠPATIES Namų kiemas bei Namų prieangis.

Šventyklos apstatymas Karalius Saliamonas pasiuntė pakviesti iš Tyro Hiramą. Jis buvo vienos našlės iš Naftalio giminės sūnus, kurio tėvas, žmogus iš Tyro, buvo buvęs varkalys. Jis buvo apdovanotas išmintimi, gabumais ir įgūdžiais padirbti visokių daiktų iš vario. Atvykęs pas karalių Saliamoną, jis atliko jam visus darbus.

Varinės kolonos Jis nuliejo iš vario du šulus. Pirmasis šulas buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, ir aplink jį apteko dvylikos uolekčių virvė. Toks buvo ir antrasis šulas. Jis padarė dvi galvenas, nulietas iš vario, uždėti ant šulų viršaus. Viena galvena buvo penkių uolekčių aukščio, ir kita galvena buvo to paties aukščio. Galvenos ant šulų viršaus buvo dengtos girliandų pynėmis. Po septynias vienai galvenai ir po septynias kitai galvenai. Jis šulus taip padarė, kad jie turėjo dvi granatmedžio obuolių eiles, aplink vienos galvenos pynių viršų, ant šulų esančioms galvenoms apdengti. Panašiai padarė ir su kita galvena. Galvenos ant prieangio šulų buvo lelijos išvaizdos, keturių uolekčių aukščio; tokios pat buvo ir galvenos ant dviejų šulų aukščiau ir šone iškilimo, esančio prie pynių. Aplink vieną galveną buvo eilėmis pridėta du šimtai granatmedžio obuolių; tiek pat jų buvo ir ant kitos galvenos. Jis pastatė šulus Didžiosios navos prieangyje: vieną šulą pastatė dešinėje ir pavadino Jachinu, o kitą šulą pastatė kairėje ir pavadino Boazu. Virš šulų buvo lelijos išvaizdos galvenos. Taip šulų darbai buvo užbaigti.

Varinė jūra Tada buvo nulieta jūra. Ji buvo apskrita, dešimties uolekčių nuo vieno briaunos krašto iki kito, ir penkių uolekčių aukščio. Trisdešimties uolekčių virvė buvo jos mastas aplinkui briauną. Žemiau briaunos, visur aplinkui supdami jūrą, buvo moliūgų pavidalai, kiekvienas dešimties uolekčių dydžio. Moliūgų pavidalų buvo dvi eilės, nulietų tuo pačiu metu, kai jūra buvo liejama. Ji stovėjo ant dvylikos jaučių: trys buvo atgręžti į šiaurę, trys atgręžti į vakarus, trys atgręžti į pietus ir trys atgręžti į rytus. Jūra buvo ant jų pastatyta. Jaučių pasturgaliai buvo nugręžti į vidaus pusę. Jūros storis buvo delno platumo, o jos briauna buvo padaryta kaip briauna taurės, tarsi lelijos žiedas. Joje tilpo du tūkstančiai batų.

Pastovai su ratais ir variniai praustuvai Jis padarė ir dešimt varinių pastovų praustuvams. Kiekvienas pastovas buvo keturių uolekčių ilgio, keturių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio. Pastovų sandara buvo tokia: jie turėjo įsprūdas, o įsprūdos buvo įrėmintos. Įsprūdose buvo įraižyti liūtai, jaučiai ir kerubai. Ant rėmų, viršuje ir apačioje liūtų bei jaučių, buvo plakto metalo įvijos. Kiekvienas pastovas turėjo keturis varinius ratus ir dvi varines ašis; ant jo keturių kampų buvo atramos praustuvui. Atramos po praustuvu buvo nulietos su įvijomis kiekviename šone. Virš praustuvo kilo uolekties aukščio vainikas su apskritu piltuvu į pusantros uolekties gylio indą. Ir ant piltuvo buvo įraižų. Įsprūdos buvo keturkampės, ne apskritos. Po įsprūdomis buvo keturi ratai. Ratų ašys buvo pastovuose. Kiekvieno rato aukštis buvo pusantros uolekties. Ratų sandara buvo, kaip paprastai būna vežimų ratų sandara. Jų ašys, ratlankiai, stipinai ir stebulės – viskas buvo nulieta. Keturiuose kiekvieno pastovo kampuose buvo atramos; pastovai ir atramos buvo iš vieno gabalo. Prie pastovo viršaus buvo pusės uolekties aukščio apskrita juosta; pastovo viršus, jo šonai ir įsprūdos buvo iš to paties gabalo. Ant jo paviršiaus, jo šonų ir įsprūdų, kur tik buvo laisvos vietos, Hiramas įraižė kerubus, liūtus ir palmes, su įvijomis visur aplinkui. Taip jis padarė dešimt pastovų praustuvams. Visi buvo panašiai nulieti, vienodo didumo ir tos pačios išvaizdos.

Tada jis padarė dešimt varinių praustuvų. Kiekviename praustuve tilpo keturiasdešimt batų, kiekvienas praustuvas buvo keturių uolekčių; ant visų dešimties pastovų buvo po praustuvą. Penkis pastovus jis pastatė dešinėje Namų pusėje, o kitus penkis – kairėje Namų pusėje. Jūrą jis padėjo dešinėje Namų pusėje, prie pietrytinio kampo.

Reikmenys: suvestinėHiramas padarė ir puodų, ir bertuvių bei dubenų. Taip Hiramas pabaigė karaliui Saliamonui visus darbus VIEŠPATIES Namuose: du šulus, du galvenų rutulius ant šulų; dvi girliandų pynes apdengti dviem galvenų rutuliams virš šulų; keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem girliandų pynėms, – po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienai girliandų pynei, – dviem galvenų rutuliams ant šulų apdengti; dešimt pastovų, dešimt praustuvų ant pastovų; vieną jūrą ir dvylika jaučių po jūra.

Puodai, bertuvės ir dubenys – visi reikmenys, kuriuos Hiramas padarė Saliamonui VIEŠPATIES Namams, buvo iš blizgančio vario. Karalius nuliedino juos molio žemėje Jordano lygumoje tarp Sukotų ir Zaretano. Dėl jų gausybės visus tuos reikmenis Saliamonas paliko nesvertus; vario svoris nebuvo nustatytas.

Saliamonas padarė visus reikmenis VIEŠPATIES Namuose: aukurą iš aukso, stalą Artumo duonai padėti iš aukso, žvakides – penkias dešinėje ir penkias kairėje – Vidinės šventovės priekyje iš gryno aukso; vainiklapius, lempas bei žirkles iš aukso; taures, žnyples, dubenis šlakstymui, lėkštes smilkalams ir keptuves iš gryno aukso; vyrius durims vidinio Namų kambario – Šventųjų Šventosios – ir durims Didžiosios navos iš aukso.

Taip buvo pabaigti visi darbai, kurių Saliamonas buvo ėmęsis VIEŠPATIES Namuose. Saliamonas įnešė savo tėvo Dovydo šventąsias dovanas – sidabrą, auksą ir reikmenis – ir padėjo jas į VIEŠPATIES Namų iždą.

Skrynia atnešama į Šventyklą Saliamono pašaukti, visi Izraelio seniūnai – visi giminių galvos ir izraeliečių protėvių namų vadai – susirinko pas karalių Saliamoną Jeruzalėje perkelti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Dovydo miesto, tai yra iš Ziono. Visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių Saliamoną į iškilmę Etanimų mėnesį, tai yra septintą mėnesį. Susirinkus visiems Izraelio seniūnams, kunigai pakėlė Skrynią nešti. Jie nešė VIEŠPATIES Skrynią, Susitikimo palapinę ir visus Palapinėje buvusius šventuosius reikmenis. Kunigai ir levitai juos nešė. Tuo tarpu karalius Saliamonas ir visa pas jį priešais Skrynią susirinkusi Izraelio bendrija atnašavo tokią daugybę avių ir jaučių, kad nebuvo įmanoma nei suskaityti, nei apskaičiuoti.

Kunigai įnešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią į jos vietą po kerubų sparnais į vidinę Namų šventovę, Šventųjų Šventąją, nes kerubai buvo išskleidę savo sparnus virš Skrynios vietos. Kerubai iš viršaus pridengė Skrynią ir jos kartis. Kartys taip kyšojo, kad jų galai buvo matomi iš šventos vietos priešais Vidinę šventovę. Bet iš lauko jų matyti nebuvo įmanoma. Jos ten tebėra iki šios dienos. Skrynioje buvo tik dvi akmeninės plokštės, kurias į ją buvo įdėjęs Mozė prie Horebo, kai VIEŠPATS sudarė su izraeliečiais Sandorą po jų išėjimo iš Egipto žemės.

Kunigams išėjus iš šventovės, debesis pripildė VIEŠPATIES Namus. Kunigai nebegalėjo atlikti savo tarnybos dėl debesies, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė VIEŠPATIES Namus. Tada Saliamonas ištarė:

“VIEŠPATS pasirinko gyventi
neperžvelgiamoje tamsoje.
Nūn pastačiau tau didingus Namus –
vietą tau gyventi amžinai”.

Saliamono kalba žmonėmsTada, visai Izraelio bendrijai stovint, karalius atsigręžė veidu į žmones ir palaimino visą Izraelio bendriją. Jis tarė: “Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo ranka įvykdė, ką buvo pažadėjęs savo burna mano tėvui Dovydui, tardamas: ‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, neišsirinkau miesto nė iš vienos Izraelio giminės statybai Namų, kuriuose gyventų mano vardas. Betgi išsirinkau Dovydą valdyti savo tautai Izraeliui’. Mano tėvas Dovydas svajojo pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. Bet mano tėvui VIEŠPATS tarė: ‘Gerai darei, kad svajojai pastatyti Namus mano vardui. Tačiau ne tu Namus pastatysi, bet iš tavęs gimęs tavo sūnus pastatys Namus mano vardui’. Nūnai VIEŠPATS įvykdė padarytą pažadą: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, įžengiau į Izraelio sostą, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. Ten aš paruošiau vietą Skryniai, kurioje yra VIEŠPATIES Sandora, jo sudaryta su mūsų protėviais, kai jis vedė juos iš Egipto žemės”.

Saliamono maldaTada visos Izraelio bendrijos akivaizdoje Saliamonas atsistojo prieš VIEŠPATIES aukurą ir, pakėlęs rankas į dangų, meldėsi: “O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kito Dievo kaip tu nėra nei danguje aukštai, nei žemėje po dangumi! Tu palaikai savo ištikimos meilės sandorą su savo tarnais, kurie yra tau ištikimi visa širdimi. Tu palaikei sandorą, sudarytą su mano tėvu Dovydu, šią dieną ranka įvykdei, ką lūpom buvai pažadėjęs. Todėl dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk mano tėvui, savo tarnui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: ‘Nestigs tau niekad mano akivaizdoje įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo palikuonys žiūrės savo kelio ir elgsis mano akivaizdoje taip, kaip tu elgeisi mano akivaizdoje’. Užtat dabar, Izraelio Dieve, tebūna įvykdytas tavo pažadas, kurį davei mano tėvui, savo tarnui Dovydui.

Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! Pažvelk maloniai į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsk šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi šiandien į tave. Težvelgia dieną ir naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią tu sakei: ‘Ten gyvens mano vardas!’ – kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje. Išgirsk maldavimus savo tarno ir maldavimus savo tautos Izraelio, kada tik melsis šioje vietoje. Išgirsk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk!

Kada tik žmogus nusidės artimui, turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose, tada išgirsk danguje ir nedelsk duoti savo tarnams nuosprendį, pasmerkdamas kaltąjį bei skirdamas jo galvai bausmę už jo elgesį ir apgindamas teisųjį bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.

Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, nes ji tau nusidėjo, bet grįžtų vėl pas tave, šlovintų tavo vardą, siųstų tau maldą ir prašymą šiuose Namuose, tada išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir sugrąžink juos vėl į kraštą, kurį davei jų protėviams.

Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėl to, kad jie tau nusidėjo ir tu juos baudi, bet jie melstųsi šioje vietoje, šlovintų tavo vardą ir gręžtųsi nuo savo nuodėmės, tada išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo tautos Izraelio, nuodėmę, pamokydamas juos tikrojo kelio, kuriuo jie turi eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį davei savo tautai kaip paveldą.

Jeigu krašte kiltų badas ar maras, jeigu ištiktų amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešas apgultų juos kurioje nors krašto gyvenvietėje, – kokia tik būtų nelaimė ir kokia tik būtų liga, – jeigu tuomet būtų kokia nors malda ar koks nors prašymas pavienio žmogaus ar visos tavo Izraelio tautos, pajutusių savo širdies nelaimę ir tiesiančių rankas šių Namų link, tada išklausyk savo dangaus buveinėje, atleisk ir nedelsk veikti! Tik tu pažįsti visų žmonių širdis, suteik tad kiekvienam pagal jo elgesį. Žinodamas, kas yra kiekvieno žmogaus širdyje, taip elkis su jais, kad jie garbintų tave per visą gyvenimą krašte, kurį tu davei mūsų protėviams.

Panašiai, kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateis iš tolimos šalies dėl tavo vardo, nes jis išgirs apie tavo didį vardą, galingą kumštį ir ištiestą ranką; kai jis ateis melstis šiuose Namuose, tada išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik visa, ko tavęs svetimtautis prašo. Taip visos žemės tautos pažins tavo vardą bei garbins tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir pripažins, kad tavo vardu yra vadinami Namai, kuriuos pastačiau.

Kai tavo tauta eis į mūšį su savo priešu, kad ir kuriuo keliu tu juos siųstum, ir jie melsis VIEŠPAČIUI,, atsigręžę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui, tada išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą.

O kai jie tau nusidės, juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu, supykęs ant jų, atiduosi juos priešams, kad būtų išvesti belaisviais į jų kraštą, tolimą ar artimą, tačiau jie krašte, į kurį buvo nuvesti, paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo priešų krašte, tardami: ‘Mes nusidėjome, užsitraukėme kaltę nedorai elgdamiesi’, – sugrįš pas tave visa širdimi ir siela krašte priešų, išvedusių juos į nelaisvę, melsis į tave, atsigręžę į savo kraštą, kurį tu davei jų protėviams, ir į Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui, tada išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą ir atleisk tau nusidėjusiai savo tautai visus jų nusikaltimus, kuriais jie tau nusižengė. Būk jiems gailestingas akivaizdoje tų, kurie išvedė juos į nelaisvę, kad būtų jiems gailestingi, nes jie yra tavo paveldas ir tavo tauta, kurią tu išvedei iš Egipto, iš vidurio tos geležies lydyklos! Tebūna atviros tavo akys prašymui tavo tarno ir prašymui tavo tautos Izraelio, išklausyk juos, kada tik jie tavęs šauksis. Juk tu išskyrei juos iš visų žemės tautų būti tavo paveldu, kaip tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai per savo tarną Mozę, kai iš Egipto išvedei mūsų protėvius”.

Saliamonas palaimina tautąPabaigęs šią visą maldą ir šį prašymą VIEŠPAČIUI,, Saliamonas atsikėlė iš vietos priešais VIEŠPATIES aukurą, kur jis buvo atsiklaupęs į dangų ištiestomis rankomis. Atsistojęs jis palaimino visą Izraelio bendriją, garsiai tardamas:

“Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris davė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs. Nė vienas žodis neliko neįvykdytas iš visų jo dosnių pažadų, duotų per savo tarną Mozę. Tebūna VIEŠPATS, mūsų Dievas, su mumis, kaip buvo su mūsų protėviais. Tenepalieka mūsų ir teneatmeta. Tepalenkia mūsų širdį į save, kad eitume visais jo keliais ir laikytumės jo įsakymų, įstatų ir įsakų, duotų mūsų protėviams. Tebūna šie mano žodžiai, kuriais aš meldžiausi VIEŠPATIES akivaizdoje, arti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad jis palaikytų savo tarną ir savo tautą Izraelį kasdienos reikaluose, idant visos žemės tautos žinotų, kad tik VIEŠPATS yra Dievas ir kito nėra. Būkite visa širdimi su Dievu, savo Dievu, elgdamiesi pagal jo įstatus ir laikydamiesi jo įsakymų, kaip šiandien”.

Aukos Šventyklą šventinantTada karalius ir visas Izraelis atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. Saliamonas atnašavo kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI, dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi izraeliečiai pašventino VIEŠPATIES Namus. Tą pačią dieną karalius pašventino kiemo vidurį, kuris buvo VIEŠPATIES Namų priekyje. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas, grūdų atnašas ir riebiąsias bendravimo aukų dalis, nes varinis aukuras, stovintis VIEŠPATIES akivaizdoje, buvo per mažas sutalpinti deginamosioms aukoms, grūdų atnašoms ir riebiosioms bendravimo aukų atnašoms.

Taigi Saliamonas ir su juo visas Izraelis – didžiulė bendrija, žmonės nuo Lebo-Hamato iki pat Egipto upės, tuo metu šventė iškilmę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje per septynias dienas. Aštuntą dieną jis paleido žmones eiti namo. Jie atsisveikino su karaliumi ir nuėjo į savo namus džiaugdamiesi ir linksma širdimi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS buvo padaręs savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.

Pažadas ir įspėjimas Saliamonui Kai Saliamonas buvo pabaigęs statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus – visa, ką Saliamonas norėjo pastatyti, VIEŠPATS pasirodė Saliamonui antrąkart, kaip jis buvo jam pasirodęs Gibeone. VIEŠPATS jam tarė: “Aš išklausiau tavo maldos ir tavo prašymo, su kuriuo kreipeisi į mane, pašventinau šiuos Namus, kuriuos tu pastatei, ir suteikiau jiems savo vardą amžinai. Visad ten bus mano akys ir mano širdis. O tu, jeigu elgsiesi mano akivaizdoje, kaip tavo tėvas Dovydas elgėsi, nuoširdžiai ir dorai, vykdydamas visa, ką tau įsakiau, ir laikydamasis mano įstatų ir įsakų, tada aš padarysiu tavo karališką sostą Izraelyje amžiną, kaip aš pažadėjau tavo tėvui Dovydui, tardamas: ‘Nestigs tau įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste’.

O jei tu ar tavo palikuonys nusigręšite nuo manęs ir nesilaikysite mano įsakymų bei įstatų, kuriuos aš jums daviau, bet eisite ir tarnausite kitiems dievams, juos garbindami, tada aš išrausiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau, ir Namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui, atmesiu nuo savo veido. Izraelis taps patarle ir pajuoka visoms tautoms. Šie Namai taps griuvėsių krūva, visi praeiviai apstulbs ir švilps. Jie klaus: ‘Kodėl taip padarė VIEŠPATS šiam kraštui ir šiems Namams?’ Jiems bus atsakyta: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jų protėvius iš Egipto žemės, ir priėmė kitus dievus, garbindami juos ir jiems tarnaudami, todėl VIEŠPATS užtraukė ant jų šią nelaimę'”.

Saliamono derybos su Hiramu Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, – kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje. Bet kai Hiramas atvyko iš Tyro apžiūrėti miestų, kuriuos Saliamonas buvo jam davęs, jais Hiramas nebuvo patenkintas. “Mano broli, – jis tarė, – kokie tie miestai, kuriuos tu man davei?” Todėl jie ir vadinami Kabulo žeme iki šios dienos. Tačiau Hiramas buvo atsiuntęs karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso.

Lažo darbai Saliamono statybai Tokia yra ataskaita karaliaus Saliamono įvesto lažo darbų, jam statant VIEŠPATIES Namus, savo paties rūmus, Milo’ą bei Jeruzalės sieną, įtvirtinant Hazorą, Megidą ir Gezerį. Egipto faraonas buvo atžygiavęs, paėmęs Gezerį ir sunaikinęs jį ugnimi. Išžudęs mieste gyvenusius kanaaniečius, jis atidavė jį kaip kraitį savo dukteriai, Saliamono žmonai. Saliamonas tad įtvirtino Gezerį, Žemutinį Bet-Horoną, Baalatą, Tamarą Judo dykumoje ir visus Saliamono sandėlių miestus, miestus savo kovos vežimų bei miestus raitelių – visa, ką Saliamono širdis užsimanė pastatyti Jeruzalėje, Libane ir visose savo valdose. Visus neizraeliečius gyventojus, išlikusius iš amoriečių, hetitų, perizitų, hivitų ir jebusitų, – krašte dar buvo išlikę jų palikuonių, kurių izraeliečiai nepajėgė visiškai išnaikinti, – Saliamonas pajungė vergo lažui iki šios dienos. Bet izraeliečių vergo lažui Saliamonas nepajungė nė vieno, nes jie buvo jo kareiviai, palydovai, tarnautojai, pareigūnai ir jo karo vežimų bei raitelių vadai.

Šie buvo vyriausieji pareigūnai, kurie vadovavo Saliamono darbams ir prižiūrėjo žmones, atliekančius darbą. Jų buvo penki šimtai penkiasdešimt.

Kai tik faraono duktė persikėlė iš Dovydo miesto į rūmus, kuriuos Saliamonas buvo jai pastatęs, jis pastatė Milo’ą.

Tris kartus per metus Saliamonas atnašaudavo deginamąsias aukas bei bendravimo atnašas ant aukuro, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI,, atnašaudamas su jomis smilkalus VIEŠPATIES akivaizdoje. Ir Namus jis prižiūrėjo.

Karalius Saliamonas pastatė laivyną Ezion-Geberyje, kuris yra arti Elato ant Nendrių jūros kranto, Edomo krašte. Hiramas išsiuntė su tuo laivynu savo tarnų, jūroje prityrusių jūreivių, drauge su Saliamono vyrais. Jie nuvyko į Ofyrą, pargabeno iš ten penkis šimtus dvidešimt talentų aukso ir įteikė jį karaliui Saliamonui.

Šebos karalienė lanko Saliamoną Kai Šebos karalienė išgirdo apie Saliamono garsą VIEŠPATIES vardo garso dėka, ji atvyko jo išmėginti sunkiais klausimais. Ji atvyko į Jeruzalę su didžiule palyda, su kupranugariais, apkrautais kvepalais, daugybe aukso ir brangakmeniais. Atvykusi pas Saliamoną, ji išsakė jam visa, kas gulėjo jai ant širdies. Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio karalius nebūtų žinojęs, ir klausimo, į kurį jis nebūtų galėjęs jai atsakyti. Regėdama visą Saliamono išmintį, rūmus, kuriuos buvo pastatęs, jo stalo valgius bei aplink jį sėdinčius dvariškius, paslaugas ir apdarą jo tarnų, jo vyno padavėjus ir deginamąsias aukas, kurias jis atnašavo VIEŠPATIES Namuose, Šebos karalienė neteko žado.

Ji tad karaliui tarė: “Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos, bet aš kalbomis netikėjau, kol pati neatvykau ir savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta. Tavo išmintis ir gerovė smarkiai pralenkia kalbas, kurias buvau girdėjusi. Laimingos tavo žmonos! Laimingi tavo dvariškiai, nuolat tau tarnaujantys ir tavo išmintį girdintys! Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris parodė tau savo malonę, pasodindamas tave į Izraelio sostą! Iš amžinos meilės Izraeliui padarė VIEŠPATS tave karaliumi teisingumui ir teisumui vykdyti”.

Tada ji apdovanojo karalių šimtu dvidešimčia talentų aukso, begale kvepalų ir brangakmenių. Daugiau niekad nebuvo atgabenta tiek daug kvepalų, kiek Šebos karalienė padovanojo karaliui Saliamonui.

Be to, Hiramo laivynas, gabenęs auksą iš Ofyro, atgabeno iš Ofyro gausiai almugo medžio ir brangakmenių. Almugo medieną karalius panaudojo VIEŠPATIES Namams ir karaliaus rūmams išpuošti, taip pat giesmininkų lyroms ir arfoms. Tokio almugo medžio daugiau nebuvo nei atgabenta, nei regėta iki šios dienos.

O karalius Saliamonas savo ruožtu davė Šebos karalienei visa, ko ji norėjo ir ko ji prašė. Be to, Saliamonas apdovanojo ją iš savo karališko dosnumo. Tada ji sugrįžo drauge su savo dvariškiais į savo šalį.

Saliamono turtaiAuksas, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis aukso talentus, neskaitant to, kuris ateidavo iš pirklių, prekybos tinklo ir visų Arabijos karalių bei krašto valdytojų. Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiulių skydų iš plakto aukso; į kiekvieną skydą suėjo šeši šimtai auksinių šekelių. Jis padarė ir tris šimtus priedangos skydų iš plakto aukso; į kiekvieną priedangos skydą suėjo trys minos. Karalius padėjo juos Libano miško rūmuose.

Karalius taip pat padarė šaunų sostą iš dramblio kaulo ir jį aptraukė geriausiu auksu. Į sostą vedė šeši laiptai, sostas turėjo nugarą su apskritu viršumi ir atramas prie kiekvieno sėdynės šono. Du liūtai stovėjo šalia atramų, o dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po šešis kiekviename šone. Niekad nieko panašaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje.

Be to, visos Saliamono taurės buvo auksinės, o visi Libano miško Rūmų indai buvo iš gryno aukso. Sidabrinių indų nebuvo. Saliamono dienomis sidabras buvo nieku laikomas. Mat karalius turėjo Taršišo laivus jūroje drauge su Hiramo laivynu. Kartą per trejus metus Taršišo laivai parplaukdavo, atgabendami aukso, sidabro, dramblio kaulų, beždžionių ir povų.

Taip karalius Saliamonas viršijo turtais ir išmintimi visus žemės karalius. Visas pasaulis ieškojo Saliamono veido, norėdamas išgirsti išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį. Kiekvienas jų atgabendavo savo metinę duoklę – sidabro ir aukso daiktų, drabužių, ginklų ir prieskonių, arklių ir mulų.

Saliamono karo vežimai ir kavalerijaSaliamonas sutelkė kovos vežimus ir raitelius. Jis turėjo tūkstantį keturis šimtus karo vežimų ir dvylika tūkstančių arklių, kuriuos jis paskirstė į kovos vežimų miestus ir prie karaliaus Jeruzalėje. Karalius padarė sidabrą taip apstų Jeruzalėje, kaip akmenis ir kedrus, taip apsčius, kaip sikomoro medžiai Šefeloje. Saliamono arkliai buvo gabenami iš Egipto ir Kuės. Karaliaus pirkliai juos pirkdavo iš Kuės nustatyta kaina. Vežimas, atgabentas iš Egipto, kainavo šešis šimtus sidabrinių šekelių, o arklys šimtą penkiasdešimt. O per karaliaus pirklius savo ruožtu buvo galima juos išgabenti visiems hetitų karaliams ir Aramo karaliams.

Saliamono nuodėmės Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimtaučių moterų. Ne tik faraono dukterį, bet ir moabiečių, amoniečių, edomiečių, sidoniečių ir hetitų moteris, iš tų tautų, apie kurias VIEŠPATS buvo pasakęs izraeliečiams: “Niekas iš jūsų nesijungs su jais, niekas iš jų nesijungs su jumis, nes jie tikrai nugręš jūsų širdį į kitus dievus”. Prie jų Saliamonas prilipo su meile. Tarp Saliamono žmonų buvo septyni šimtai didžiūnių ir trys šimtai sugulovių. Žmonos nugręžė jo širdį.

Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį į kitus dievus, ir jo širdis nebuvo ištikima VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip buvo jo tėvo Dovydo širdis. Saliamonas sekė sidoniečių deive Aštarte ir amoniečių pasibjaurėjimu Milkomu. Taigi Saliamonas darė, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, ir ištikimai VIEŠPATIMI nesekė, kaip jo tėvas kad darė. Tada Saliamonas į rytus nuo Jeruzalės ant kalno pastatė aukštumų alką Chemošui, Moabo pasibjaurėjimui, ir Molechui, amoniečių pasibjaurėjimui. Tą patį jis padarė visoms savo svetimtautėms žmonoms, atnašaujančioms smilkalus ir aukas savo dievams.

VIEŠPATS supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kuris buvo jam du kartus pasirodęs. Nors buvo jam įsakęs kad nesektų kitais dievais, bet jis nesilaikė, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Todėl VIEŠPATS Saliamonui tarė: “Kadangi tu taip norėjai, nesilaikei mano sandoros ir įstatų, kuriuos tau daviau, aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų. Bet tavo tėvo Dovydo dėlei to nedarysiu tavo dienomis. Iš tavo sūnaus rankos ją atplėšiu. Betgi visos karalystės neatplėšiu, dėlei savo tarno Dovydo ir dėlei Jeruzalės, kurią išsirinkau. Tavo sūnui duosiu vieną giminę”.

Saliamono priešaiVIEŠPATS tad sužadino prieš Saliamoną priešą – Hadadą Edomietį iš karališkos šeimos Edome. Anksčiau, Dovydui užėmus Edomą, kariuomenės vadas Joabas, nužygiavęs palaidoti žuvusiųjų, išžudė Edome visus vyriškius. Mat Joabas ir visas Izraelis ten prabuvo šešis mėnesius, kol išžudė Edome visus vyriškius. Bet Hadadas drauge su keletu edomiečių, savo tėvo tarnų, išsigelbėjo ir pabėgo į Egiptą. Tuomet Hadadas buvo mažas berniukas. Pakilę iš Midjano, jie atėjo į Paraną ir pasiėmė su savimi iš Parano daugiau vyrų. Taip jie atėjo į Egiptą, pas faraoną, Egipto karalių. Jis davė Hadadui namus, paskyrė jam išlaikymą ir dovanojo jam ūkį. Hadadas įgijo tokią didelę malonę faraono akyse, kad jis davė jam žmona savo svainę, karalienės Tahpenes seserį. Tahpenes sesuo pagimdė jam sūnų Genubatą, kurį Tahpenes augino faraono rūmuose. Taigi Genubatas buvo faraono rūmuose tarp faraono vaikų. Kai Hadadas Egipte išgirdo, kad Dovydas užmigo su savo protėviais ir kariuomenės vadas Joabas numirė, Hadadas tarė faraonui: “Leisk man išvykti, noriu keliauti į savo šalį”. – “O ko tau pas mane trūksta, – atsakė faraonas, – kad ūmai panorai keliauti į savo šalį?” – “Nieko, – tarė Hadadas, – bet, nepaisant to, leisk man keliauti!”

Kitas priešas, Dievo pažadintas prieš Saliamoną, buvo Eljados sūnus Rezonas, kuris buvo pabėgęs nuo savo šeimininko Zobos karaliaus Hadadezerio. Jis, subūręs prie savęs vyrų, tapo gaujos vadu po Dovydo žudynių. Nuėję į Damaską ir ten įsikūrę, jie padarė jį Damaske karaliumi. Jis buvo Izraelio priešas per visas Saliamono dienas, darydamas žalą kaip Hadadas. Izraelį jis niekino ir Arame karaliavo.

Jeroboamo maištas Nebato sūnus Jeroboamas, efraimietis iš Zeredos, sūnus vienos našlės, kurios vardas buvo Zerua, buvo Saliamono tarnyboje. Jis pakėlė ranką prieš karalių. Tokia buvo priežastis, dėl kurios jis pakėlė ranką prieš karalių: Saliamonas statė Milo’ą ir taisė spragą savo tėvo Dovydo miesto sienoje. O tas Jeroboamas viską sugebąs vyras. Saliamonas, pamatęs, kad šis jaunas vyras yra toks sumanus, paskyrė jį vadovauti visiems Juozapo namų lažo darbams.

Tuo metu atsitiko, kad kartą Jeroboamas ėjo iš Jeruzalės, ir šilonietis pranašas Ahijas pasitiko jį kelyje. Ahijas buvo apsivilkęs nauju drabužiu. Jiedviem esant vieniems laukuose, Ahijas pačiupo naująjį drabužį, kurį vilkėjo, ir suplėšė jį į dvylika gabalų. “Imk sau dešimt gabalų, – tarė jis Jeroboamui, – nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Tikėk manimi, aš išplėšiu iš Saliamono rankos karalystę ir duosiu tau dešimt giminių. Dėlei savo tarno Dovydo ir dėlei Jeruzalės, dėlei miesto, kurį išsirinkau iš visų Izraelio giminių, jam liks viena giminė. Dešimt duosiu tau, nes jis paliko mane, garbino sidoniečių deivę Aštartę, Moabo dievą Chemošą bei amoniečių dievą Milkomą ir nėjo mano keliais, nedarė, kas dora mano akyse, ir nesilaikė mano įstatų bei įsakų, kaip darė jo tėvas Dovydas. Nepaisant to, visos karalystės iš jo neatimsiu, bet laikysiu jį karaliumi per visas jo gyvenimo dienas dėlei savo tarno Dovydo, kurį išsirinkau ir kuris laikėsi mano įsakymų ir įstatų. Bet iš jo sūnaus rankos karalystę atimsiu ir tau ją, tas dešimt giminių, atiduosiu. Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad mano tarnas Dovydas visad turėtų žibintą priešais mane Jeruzalėje, mieste, kurį išsirinkau savo vardo buveine. Nūnai tave paimsiu, kad valdytumei visa, kaip tavo širdis trokšta. Tu būsi Izraelio karalius. Jeigu tu būsi klusnus visur, ką tau įsakau, eisi mano keliais ir darysi, kas dora mano akyse, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip darė mano tarnas Dovydas, aš būsiu su tavimi, pastatysiu tau tvirtus namus, kaip pastačiau Dovydui, ir atiduosiu tau Izraelį. Už tą nuodėmę pažeminsiu Dovydo palikuonis, bet ne amžinai'”.

Todėl Saliamonas bandė Jeroboamą užmušti, bet Jeroboamas skubiai pabėgo į Egiptą, pas Egipto karalių Šišaką, ir prabuvo Egipte iki Saliamono mirties.

Saliamono valdymo galasKita Saliamono veikla – visa, ką jis darė, ir jo išmintis – argi nėra aprašyta Saliamono darbų knygoje? Jeruzalėje Saliamonas valdė visą Izraelį keturiasdešimt metų. Saliamonas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste. Jo vietoje tapo karaliumi jo sūnus Rehabeamas.

B. JUDAS IR IZRAELIS IKI AHABO VALDYMO

Sueiga prie Šechemo Rehabeamas nuvyko į Šechemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Šechemą paskelbti jo karaliumi. Nebato sūnus Jeroboamas sužinojo apie tai dar Egipte. Mat Jeroboamas buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono ir apsigyvenęs Egipte. Buvo pasiųsti žmonės jo pašaukti. Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: “Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Nūn tad palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo mums uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime”. Rehabeamas jiems atsakė: “Eikite ir po trijų dienų pas mane sugrįžkite”.

Žmonėms nuėjus, karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar jam gyvam esant, tardamas: “Kaip jūs man patariate šiems žmonėms atsakyti?” Jie kalbėjo jam, tardami: “Jeigu tu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, tuomet jie bus tavo tarnai amžinai”. Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. Jų klausė: “Ką jūs man patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?” Jaunieji vyrai, drauge su juo augusieji, jam atsakė: “Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, – turi taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas yra storesnis už mano tėvo juosmenį. Kad mano tėvas jums sunkų jungą uždėjo, tai prie to jungo aš dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais'”.

Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną, kaip karalius buvo sakęs: “Sugrįžkite trečią dieną”. Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. Bet, sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jiems tarė: “Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, bet aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais”. Karalius neišklausė žmonių, nes taip buvo VIEŠPATIES skirta, idant jis įvykdytų žodį, kurį VIEŠPATS buvo ištaręs per Ahiją Šilonietį Nebato sūnui Jeroboamui.

Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenorėjo jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė:

“Kokia mums dalis Dovyde?
Nėra paveldo Išajo sūnuje!
Izraeli, į savo palapines!
Nūn, Dovydai, žiūrėk savo namų!”

Visas Izraelis nuėjo į savo palapines. Bet Rehabeamas ir toliau valdė izraeliečius, gyvenančius Judo miestuose.

Karalius Rehabeamas pasiuntė Adoramą, tuomet buvusį lažo darbų prižiūrėtoju, bet visas Izraelis užmušė jį akmenimis. Tada karalius paskubomis šoko į savo vežimą ir pabėgo į Jeruzalę. Taip Izraelis ir kėlė maištą prieš Dovydo namus iki šios dienos.

Politinis lūžisKai visas Izraelis išgirdo, kad Jeroboamas yra sugrįžęs, jie išsiuntė žmones pašaukti jo į sueigą ir padarė jį viso Izraelio karaliumi. Tik Dovydo giminė liko ištikima Dovydo namams.

Sugrįžęs į Jeruzalę, Rehabeamas sutelkė visus Judo namus ir Benjamino giminę – šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių kareivių – kovoti su Izraeliu ir sugrąžinti karalystės Saliamono sūnui Rehabeamui. Bet Dievo vyrui Šemajui atėjo Dievo žodis: “Sakyk Judo karaliui Rehabeamui, visiems Judo namams ir likusiems tautos žmonėms: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: nežygiuosite kovoti su savo giminėmis izraeliečiais. Tegrįžta kiekvienas į savo namus, nes tai aš padariau!'” Jie tad paklausė VIEŠPATIES žodžio ir sugrįžo namo pagal VIEŠPATIES žodį.

Religinė pervartaJeroboamas įtvirtino Šechemą Efraimo aukštumose ir ten gyveno. Iš ten išsikėlęs, jis įtvirtino Penuelį. Širdyje Jeroboamas baiminosi: “O jei karalystė ims ir sugrįš Dovydo namams! Jei ši tauta ir toliau eis atnašauti aukų VIEŠPAČIUI, Jeruzalėje, šios tautos žmonių širdis vėl sugrįš pas jų valdovą Judo karalių Rehabeamą. Mane jie nužudys ir sugrįš pas Judo karalių Rehabeamą!” Pasitaręs karalius padarė du auksinius veršius. Žmonėms jis tarė: “Gana ilgai ėjote į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!” Vieną jų pastatė Bet-Elyje, o kitą padėjo į Daną. Tai nuvedė į nuodėmę, nes žmonės ėjo į Bet-Elį ir Daną šių veršių pagarbinti. Jis statė ir šventyklas aukštumų alkuose bei skyrė kunigus iš žmonių, kurie nebuvo kilę iš Levio giminės. Jeroboamas įvedė iškilmę aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną, panašią į iškilmę Judo žemėje, ir atnašavo aukas ant aukuro. Taip jis darė Bet-Elyje, atnašaudamas savo padarytiems veršiams. Į Bet-Elį paskyrė kunigus aukštumų šventovių, kurias jis buvo pastatęs. Aštuntojo mėnesio, – to mėnesio, kuriame savo širdyje jis buvo sumanęs įvesti iškilmę izraeliečiams, penkioliktą dieną Jeroboamas palipo atnašauti aukos ant aukuro, kurį buvo pastatęs Bet-Elyje.

Pranašas pasmerkia Bet-Elio aukurą Jeroboamui stovint prie aukuro atnašauti smilkalų, į Bet-Elį atėjo iš Judo, VIEŠPATIES liepiamas, vienas Dievo vyras. VIEŠPATIES įsakymu jis pasmerkė aukurą, tardamas: “Aukure, aukure! – taip kalbėjo VIEŠPATS: – ‘Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai'”. Tą pačią dieną jis davė ženklą, tardamas: “Toks yra ženklas, kad VIEŠPATS kalbėjo: ‘Šis aukuras bus sugriautas ir ant jo esantys pelenai išžarstyti'”. Karalius Jeroboamas, išgirdęs, kaip Dievo vyras pasmerkė Bet-Elio aukurą, ištiesė ranką nuo aukuro, tardamas: “Suimkite jį!” Bet ištiestoji į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos į save palenkti. Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo išžarstyti pagal ženklą, kurį VIEŠPATIES įsakymu buvo davęs Dievo vyras. “Prašau maldauti VIEŠPATIES, savo Dievo, malonės, – tarė karalius Dievo vyrui, – ir melstis už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta”. Dievo vyras maldavo VIEŠPATĮ, ir karalius vėl galėjo sulenkti savo ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma. Tada karalius kalbino Dievo vyrą: “Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Tau dovaną duosiu”. Bet Dievo vyras karaliui atsakė: “Nors man duotumei pusę savo karalystės, su tavimi neisiu. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, nes taip man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši'”. Dievo vyras tad nuėjo kitu keliu. Keliu, kuriuo į Bet-Elį buvo atėjęs, negrįžo.

Dievo vyras ir pranašasBet-Elyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs jam papasakojo visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Bet-Elyje. Jie pakartojo savo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. “Kuriuo keliu jis nuėjo?” – paklausė tėvas. Jo sūnūs parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjusis Dievo vyras. Tada jis savo sūnums tarė: “Pabalnokite man asilą”. Jie tad pabalnojo jam asilą, ir pranašas, ant jo užsėdęs, išjojo paskui Dievo vyrą. Suradęs jį, sėdintį po ąžuolu, paklausė: “Ar tu esi tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?” Jis atsakė: “Taip, tai aš”. – “Eikš su manimi, – tarė jam pranašas, – ir ko nors užvalgyk”. Bet jis atsakė: “Aš negaliu su tavimi nei grįžti, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, nes man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši'”. – “Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, – kalbėjo jam pranašas, – man VIEŠPATIES įsakymu tarė angelas: ‘Parvesk jį atgal su savimi į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti'”. Bet pranašas jam melavo. Tada Dievo vyras sugrįžo su juo, ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens.

Jiems sėdint prie stalo, VIEŠPATIES žodis atėjo jį atgal parvedusiam pranašui. Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis paskelbė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi neklausei VIEŠPATIES žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo tau davęs, bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau: ‘Ten nevalgysi duonos ir negersi vandens’, – todėl tavo kūnas niekad nepasieks tavo protėvių kapo'”.

Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas, ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tysoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas. Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tysantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. Nuėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, apie tai pasakojo. Dievo vyrą atgal parvedęs pranašas, tai išgirdęs, tarė: “Tai Dievo vyras, kuris nepaisė Dievo žodžio. Užtat VIEŠPATS ir atidavė jį liūtui, kuris jį sudraskė ir užmušė pagal jam duotą VIEŠPATIES žodį”. Savo sūnums pranašas tarė: “Pabalnokite man asilą”. Pabalnojus asilą, jis išjojo ir surado ant kelio tysantį kūną su asilu ir liūtu prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė. Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir, užkėlęs ant asilo, pargabeno jį į miestą apraudoti ir palaidoti. Kūną paguldė į savo paties kapą. Raudodami jį apverkė: “Ai, mano broli!” Dievo vyrą palaidojęs, pranašas savo sūnums tarė: “Kai mirsiu, mane palaidokite kape, kuriame yra palaidotas Dievo vyras, mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų, nes žodis, kurį jis paskelbė VIEŠPATIES įsakymu prieš Bet-Elio aukurą ir prieš visas aukštumų šventoves, esančias Samarijoje, tikrai išsipildys”.

Jeroboamas net po šio įvykio negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų šventovėms iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, buvo pašventinamas aukštumų šventovėms. Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.

Jeroboamo sūnaus Abijo mirtis Tuo metu susirgo Jeroboamo sūnus Abijas. Jeroboamas savo žmonai tarė: “Eikš, persirenk, kad nebūtumei pažinta, kad esi Jeroboamo žmona, ir nueik į Šilo’ą. Pranašas Ahijas ten gyvena. Tas, kuris numatė, kad aš būsiu šios tautos karalius. Pasiimk su savimi dešimt duonos kepalų, keletą tešlainių bei ąsotį medaus ir nueik pas jį. Jis tau pasakys, kas nutiks berniukui”. Jeroboamo žmona taip ir padarė. Ji leidosi kelionėn į Šilo’ą ir nuėjo prie Ahijo namų. Ahijas nebegalėjo matyti, nes senatvė buvo aptemdžiusi jam akis, bet VIEŠPATS Ahijui buvo pasakęs: “Štai Jeroboamo žmona ateina pas tave pasiteirauti apie savo sūnų, nes jis serga. Taip ir taip su ja kalbėsi. Ji ateis persirengusi”.

Išgirdęs jos žingsnius, kai ji ėjo pro duris, Ahijas tarė: “Įeik, Jeroboamo žmona. Kam apsimeti esanti kita? Aš turiu tau perduoti skaudžią žinią. Eik ir pasakyk Jeroboamui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: aš iškėliau tave iš tautos ir padariau tave savo tautos Izraelio valdovu; aš atplėšiau karalystę iš Dovydo namų ir tau ją atidaviau. Bet tu nebuvai kaip mano tarnas Dovydas, kuris laikėsi mano įsakymų ir sekė manim visa širdimi, darydamas tik tai, kas dora mano akyse. Tu elgeisi nedoriau už visus prieš tave buvusius, tu ėmei ir pasidarei sau kitų dievų ir lietinių atvaizdų man į piktumą vesti. Tu man atsukai nugarą. Todėl aš užtrauksiu nelaimę Jeroboamo namams, išrausiu iš Jeroboamo šeimos visus vyriškius – vergą ir laisvą Izraelyje – ir švariai iššluosiu Jeroboamo namus, kaip mėšlas kad yra iššluojamas. Kas iš Jeroboamo šeimos mirs mieste, tą šunys suės, o kas mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai suris, nes taip VIEŠPATS kalbėjo’. Leiskis tad į kelionę, grįžk į savo namus. Kai tik įkelsi į miestą koją, mirs tavo vaikas. Visas Izraelis jį apraudos ir palaidos. Vien jis iš Jeroboamo šeimos bus nuneštas į kapą, nes tik jame VIEŠPATS, Izraelio Dievas, gali rasti šį tą gero. Be to, VIEŠPATS paskirs Izraeliui karalių, kuris padarys Jeroboamo namams galą!

VIEŠPATS tol plaks Izraelį, kol jis ims svyruoti, kaip svyruoja nendrė vandenyje. Jis išraus Izraelį iš šios geros žemės, duotos jų protėviams, ir išblaškys juos anapus {Eufrato} upės, nes jie, darydamiesi sau šventuosius stulpus, supykdė VIEŠPATĮ. Jis nusigręš nuo Izraelio už Jeroboamo nuodėmes, kuriomis jis nusidėjo ir įvedė Izraelį į nuodėmę”.

Jeroboamo žmona pakilo ir leidosi į kelionę. Ji parėjo į Tirzą. Vos jai peržengus namų slenkstį, berniukas mirė. Jį laidojo visas Izraelis ir jo raudojo pagal VIEŠPATIES žodį, ištartą per savo tarną pranašą Ahiją.

O kiti Jeroboamo darbai, kaip jis kariavo ir kaip jis valdė, yra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje. Jeroboamas valdė dvidešimt dvejus metus. Tada jis užmigo su savo protėviais, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Nadabas.

Rehabeamo karaliavimasTuo tarpu Saliamono sūnus Rehabeamas tapo Judo karaliumi. Rehabeamas buvo keturiasdešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti. Jis karaliavo septyniolika metų Jeruzalėje – mieste, kurį VIEŠPATS buvo išsirinkęs iš visų Izraelio giminių duoti buveine savo vardui. Jo motinos vardas buvo Naama Amonietė. Judas darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. Savo nuodėmėmis jie pykdė jį net labiau, negu tai buvo darę jų protėviai. Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Krašte buvo ir vyriškių šventovės kekšių. Judas kartojo visas pasibjaurėtinas apeigas tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs iš kelio izraeliečiams.

Penktaisiais karaliaus Rehabeamo metais Egipto karalius Šišakas užpuolė Jeruzalę. Jis pagrobė ir VIEŠPATIES Namų turtus, ir karaliaus rūmų turtus. Viską paėmė. Jis pagrobė net ir Saliamono padarytus auksinius skydus. Užtat vietoj jų karalius Rehabeamas padarė varinius skydus ir patikėjo juos rankoms sargybos pareigūnų, saugančių karaliaus rūmų duris. Kada tik karalius eidavo į VIEŠPATIES Namus, vyrai juos nešdavosi ir paskui sugrąžindavo į sargybinę.

Kiti Rehabeamo darbai – visa, ką jis darė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Tarp Rehabeamo ir Jeroboamo nuolat vyko karas. Rehabeamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Jo motinos vardas buvo Naama Amonietė. Sūnus Abijamas tapo karaliumi jo vietoje.

Abijamo karaliavimas Judo karalystėje Aštuonioliktaisiais karaliaus Nebato, Jeroboamo sūnaus, metais Abijamas tapo Judo karaliumi. Jeruzalėje jis karaliavo trejus metus; jo motina buvo Abišalomo duktė, vardu Maaka. Jis kartojo visas nuodėmes, kurias jo tėvas buvo prieš jį daręs; VIEŠPAČIUI, savo Dievui, jis nebuvo nuoširdus kaip jo tėvas Dovydas. Nepaisant to, Dovydo dėlei VIEŠPATS, jo Dievas, davė jam žibintą Jeruzalėje, pažadindamas jam įpėdinį ir apsaugodamas Jeruzalę, nes Dovydas buvo daręs, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir per visas savo gyvenimo dienas nebuvo nukrypęs nuo viso, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs, išskyrus atsitikimą su Uriju Hetitu. Karas, prasidėjęs tarp Rehabeamo ir Jeroboamo, tęsėsi per visas jo gyvenimo dienas. Kiti Abijamo darbai – visa, ką jis darė, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Tarp Abijamo ir Jeroboamo vyko karas. Abijamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Jo sūnus Asa tapo karaliumi tėvo vietoje.

Asos karaliavimas Judo karalystėjeDvidešimtaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais Asa tapo Judo karaliumi. Jeruzalėje jis karaliavo keturiasdešimt vienerius metus; jo motina buvo Abišalomo duktė, vardu Maaka. Asa darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Dovydas kad buvo daręs. Iš krašto jis išvarė šventovės kekšius ir pašalino visus protėvių padarytus stabus. Be to, jis pašalino savo motiną Maaką iš motinos karalienės vietos, nes ji buvo padariusi pasibjaurėtiną atvaizdą Ašerai. Asa nuvertė jos pasibjaurėtiną atvaizdą ir jį sudegino Kidrono slėnyje. Betgi aukštumų alkai nebuvo išnaikinti. Nepaisant to, Asa buvo nuoširdus su VIEŠPAČIU, savo Dievu, per visas savo dienas. Į VIEŠPATIES Namus jis įnešė savo tėvo įžadu pašventintas atnašas ir savo paties įžadu pašventintas atnašas – sidabrą, auksą bei įvairius reikmenis.

Karas tarp Asos ir Izraelio karaliaus Baašos vyko per visas jų dienas. Izraelio karalius Baaša, atžygiavęs prieš Judą, įtvirtino Ramą, norėdamas užkirsti kelią žmonėms išeiti ar įeiti pas Judo karalių Asą. Tada Asa, paėmęs visą sidabrą ir auksą, – likusius VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų ižde, – juos patikėjo savo pareigūnams. Karalius Asa pasiuntė juos Aramo karaliui Ben- Hadadui, Heziono sūnaus Tabrimono sūnui, viešpataujančiam Damaske, tardamas: “Tebūna tarp manęs ir tavęs sąjunga, kaip buvo tarp mano tėvo ir tavo tėvo. Štai siunčiu tau sidabro ir aukso dovaną. Imk ir nutrauk sąjungą su Izraelio karaliumi Baaša, kad jis atsitrauktų nuo manęs”. Ben-Hadadas paklausė karaliaus Asos. Pasiuntęs savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus, jis užėmė Ijoną, Daną, Abel-Bet-Maaką ir visą Kineroto lygumą su visa Naftalio žeme. Išgirdęs apie tai, Baaša nustojo tvirtinęs Ramą ir pasiliko Tirzoje. Tada karalius Asa sutelkė visą Judą, be išimties, ir jie nunešė akmenis ir rąstus, iš kurių Rama turėjo būti įtvirtinta. Jais karalius Asa įtvirtino Benjamino Gebą ir Mizpą.

O visi kiti Asos darbai – visi jo žygdarbiai, visa, ką jis nuveikė, ir miestai, kuriuos jis įtvirtino, – argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Betgi senatvėje jis kentėjo nuo kojų ligos. Asa užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais savo tėvo Dovydo mieste. Jo sūnus Jehošafatas tapo karaliumi jo vietoje.

Nadabo karaliavimas Izraelyje Jeroboamo sūnus Nadabas tapo Izraelio karaliumi antraisiais Judo karaliaus Asos metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas savo tėvo pėdomis ir darydamas nuodėmę, į kurią jis buvo įvedęs Izraelį.

Ahijo sūnus Baaša, iš Issacharo namų, surengė prieš jį sąmokslą. Baaša užmušė jį prie filistinų Gibetono, kai Nadabas ir visas Izraelis buvo apgulę Gibetoną. Taigi Baaša nužudė Nadabą trečiaisiais Judo karaliaus Asos metais ir jo vietoje tapo karaliumi. Vos tapęs karaliumi, jis išžudė visus Jeroboamo namus ir nepaliko Jeroboamui nė gyvos dvasios, bet jį visiškai sunaikino, – pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo kalbėjęs per savo tarną Ahiją Šilonietį, – už nuodėmes, kurias Jeroboamas buvo padaręs ir įtraukęs Izraelį į nuodėmę, supykdydamas jomis VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą.

O kiti Nadabo darbai – visa, ką jis darė, – argi nėra jie aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Tarp Asos ir Izraelio karaliaus Baašos vyko karas per visas jų dienas.

Trečiaisiais Judo karaliaus Asos metais Ahijo sūnus Baaša tapo karaliumi Tirzoje visam Izraeliui ir karaliavo dvidešimt ketverius metus. Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas Jeroboamo pėdomis ir darydamas nuodėmę, į kurią jis buvo įvedęs Izraelį.

Baašos karaliavimas Izraelio karalystėje VIEŠPATIES žodis prieš Baašą atėjo Hananio sūnui Jehu’ui: “Aš pakėliau tave iš dulkių ir padariau tave savo tautos Izraelio vadu, bet tu ėjai Jeroboamo pėdomis ir vedei mano tautą Izraelį į nuodėmę, pykindamas mane jų nuodėmėmis, štai tad aš nušluosiu Baašą bei jo namus ir padarysiu tavo namus kaip Nebato sūnaus Jeroboamo. Kas tik iš Baašos šeimos mirs mieste, šunys suės, o kas tik mirs atvirame lauke, paukščiai suris”.

O kiti Baašos darbai, ką jis darė, ir jo žygdarbiai, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Baaša užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Tirzoje, o jo vietoje jo sūnus Ela tapo karaliumi. Be to, VIEŠPATIES žodis atėjo per pranašą Hananio sūnų Jehu’ą prieš Baašą ir jo namus ne vien dėl visa pikta, kurį jis darė VIEŠPATIES akyse, kad pykintų jį savo rankų darbu, būdamas panašus į Jeroboamo namus, bet ir dėl to, kad juos sunaikino.

Elos karaliavimas Izraelio karalystėjeDvidešimt šeštaisiais Judo karaliaus Asos metais Baašos sūnus Ela tapo Izraelio karaliumi Tirzoje – karaliavo dvejus metus. Jo dvariškis Zimris, pusės raitelių vadas, surengė prieš jį sąmokslą, kai jis buvo Tirzoje visiškai pasigėręs Tirzos rūmų prievaizdo Arzos namuose. Zimris įėjo, parbloškė jį ir užmušė dvidešimt septintaisiais Judo karaliaus Asos metais ir tapo karaliumi jo vietoje.

Pradėjęs karaliauti ir vos spėjęs atsisėsti į sostą, jis išžudė visus Baašos namus, nepalikdamas jam nė vieno vyriškio iš jo giminių ar iš jo bičiulių. Taip Zimris sunaikino visus Baašos namus pagal žodį, kurį VIEŠPATS buvo ištaręs per pranašą Jehu’ą, už visas Baašos nuodėmes ir už jo sūnaus Elos nuodėmes, kuriomis jie patys buvo nusidėję ir įtraukę Izraelį į nuodėmę, pykindami VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, savo stabais.

O kiti Elos darbai – visa, ką jis darė, – argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje?

Zimrio karaliavimas Izraelio karalystėjeDvidešimt septintaisiais Judo karaliaus Asos metais Zimris karaliavo Tirzoje septynias dienas. Tuo metu kariuomenė buvo apgulusi filistinų miestą Gibetoną. Kareiviai stovykloje išgirdo: “Zimris surengė sąmokslą ir nužudė karalių!” Todėl tą pačią dieną stovykloje visas Izraelis padarė kariuomenės vadą Omrį Izraelio karaliumi. Tada Omris ir visas Izraelis su juo pasitraukė nuo Gibetono ir apgulė Tirzą. Zimris, matydamas, kad miestas bus paimtas, nuėjo į karaliaus rūmų bokštą ir susidegino su karaliaus rūmais. Taip jis mirė už nuodėmes, kuriomis nusidėjo darydamas, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas Jeroboamo pėdomis, ir už nuodėmes, kurias padarė vesdamas Izraelį į nuodėmę.

O kiti Zimrio darbai ir sąmokslas, kurį jis surengė, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje?

Tada Izraelio žmonės pasidalijo perpus. Pusė žmonių norėjo Ginato sūnų Tibnį padaryti karaliumi, o kita pusė rėmė Omrį. Omrį rėmę žmonės buvo stipresni už Ginato sūnų Tibnį remiančius žmones. Taip Tibnis mirė, o Omris tapo karaliumi.

Omrio karaliavimas Izraelio karalystėjeOmris pradėjo karaliauti trisdešimt pirmaisiais Judo karaliaus Asos metais ir karaliavo dvylika metų. Tirzoje jis karaliavo šešerius metus.

Jis nupirko Samarijos kalvą iš Šemero už du sidabrinius talentus, kalvą įtvirtino ir miestą, kurį pastatė, pavadino Samarija, kalvos savininko Šemero vardu.

Omris darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, ir elgėsi nedoriau už visus savo pirmtakus. Jis ėjo Nebato sūnaus Jeroboamo keliu visais atžvilgiais ir kartojo jo nuodėmes, kuriomis jis įtraukė į nuodėmę Izraelį, pykindamas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, savo stabais.

O kiti Omrio įvykdyti darbai ir jo atlikti žygdarbiai, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Omris užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje, o jo vietoje sūnus Ahabas tapo karaliumi.

Ahabo karaliavimas Izraelio karalystėje Trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Asos metais Omrio sūnus Ahabas tapo Izraelio karaliumi. Omrio sūnus Ahabas valdė Izraelį Samarijoje dvidešimt dvejus metus. Omrio sūnus Ahabas darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, daugiau už bet kurį savo pirmtaką.

Negana jam buvo kartoti Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes, jis paėmė žmona sidoniečių karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę ir pradėjo garbinti Baalą ir jam tarnauti. Baalui jis padirbo aukurą Baalo šventykloje, kurią jis buvo pastatęs Samarijoje. Ahabas padarė ir šventąjį stulpą. Ahabas padarė daugiau VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, supykinti, negu bet kuris iš prieš jį buvusių Izraelio karalių. Jo dienomis Hielis iš Bet-Elio atstatė Jerichą. Dėdamas jo pamatus, jis neteko savo pirmagimio sūnaus Abiramo ir, įstatydamas vartus į jų vietą, jis neteko savo jauniausio sūnaus Segubo, kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Nuno sūnų Jozuę.

C. PASAKOJIMAI APIE PRANAŠUS

Elijas pranašauja sausrą Tišbietis Elijas, iš Tišbės Gileade, tarė Ahabui: “Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent aš duosiu žodį”.

Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, tardamas: “Eik iš čia, pasuk į rytus ir pasislėpk prie Cherito upelio, rytuose nuo Jordano. Atsigersi iš upelio, o aš paliepiau varnams ten tave maitinti”. Jis tad leidosi į kelionę vykdyti, ką VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Nuėjęs gyveno prie Cherito upelio, į rytus nuo Jordano. Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.

Miltų ir aliejaus stebuklasIlgainiui upelis išdžiūvo, nes nebuvo krašte lietaus. Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Elijui, tardamas: “Tuojau pat eik į Sidono Zarefatą ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti”. Jis tad leidosi į kelionę ir atėjo į Zarefatą. Priėjęs miesto vartus, jis pamatė ten našlę, berenkančią malkas. Ją pasišaukęs, tarė: “Prašyčiau atnešti man truputį vandens inde atsigerti”. Jai einant atnešti, jis šūktelėjo iš paskos, tardamas: “Atnešk man kąsnį duonos rankoje”. – “Kaip gyvas tavo VIEŠPATS, – ji atsakė, – aš nieko kepto neturiu, vien tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai pataisyčiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir paskui mirsime”. – “Nebijok, – tarė jai Elijas, – eik ir daryk, kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir jį atnešk man, o tada pataisyk ką nors sau ir savo sūnui. Nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‘Miltai puode neišseks nei aliejaus ąsotyje nepritrūks iki tos dienos, kurią VIEŠPATS atsiųs žemei lietaus'”. Nuėjusi ji padarė, kaip Elijas buvo pasakęs. Ji pati ir jis bei visa jos šeimyna turėjo maisto ilgą laiką. Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Eliją.

Našlės sūnus prikeliamas iš numirusiųAtsitiko po šių įvykių, kad sūnus tos moters – namų šeimininkės – susirgo. Jis vis blogėjo, kolnustojo alsuoti. Tada ji Elijui tarė: “Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad tu pas mane turėjai ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?” Bet jis atsakė jai: “Duok man savo sūnų”. Paėmęs jį nuo jos rankų, nusinešė jį į viršutinio aukšto kambarį, kur jis gyveno, ir paguldė ant savo lovos. “VIEŠPATIE, mano Dieve, – jis šaukėsi VIEŠPATIES, – argi tu net šiai našlei, pas kurią esu svečias, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?” Tada jis atsigulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: “VIEŠPATIE, mano Dieve, maldauju, tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!” VIEŠPATS išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo. Paėmęs vaiką, Elijas nunešė jį iš viršutinio aukšto kambario žemyn į seklyčią ir atidavė jį motinai, tardamas: “Štai tavo sūnus yra gyvas”. – “Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, – atsakė moteris Elijui, – ir kad VIEŠPATIES žodis eina iš tavo lūpų”.

Elijas ir Baalo pranašai Daug vėliau, trečiaisiais {sausros} metais, Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, tardamas: “Eik ir pasirodyk Ahabui. Aš atsiųsiu žemei lietaus”. Elijas tad nuėjo pas Ahabą.

Samarijoje buvo didelis badas. Ahabas pasišaukė rūmų valdytoją Obadiją. {Obadijas reiškė VIEŠPAČIUI, didelė pagarbą. Kai Jezabelė žudė VIEŠPATIES pranašus, Obadijas buvo paėmęs šimtą pranašų, paslėpęs juos po penkiasdešimt olose ir aprūpinęs duona ir vandeniu.} Ahabas Obadijui tarė: “Pereik per kraštą, nueik prie visų vandens šaltinių ir visų srovių. Galbūt rasime šiek tiek žolės arkliams ir mulams išgelbėti, idant neliktume be gyvulių”. Norėdami išžvalgyti kraštą, jiedu išsiskyrė: Ahabas ėjo atskirai vienu keliu, o Obadijas ėjo atskirai kitu keliu.

Obadijui keliaujant, ūmai jį pasitiko Elijas. Atpažinęs jį, Obadijas puolė kniūbsčias ir tarė: “Ar tai tu, mano viešpatie Elijau?” – “Taip, tai aš, – atsakė jam, – eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas yra čia!” – “Kuo aš tau nusidėjau, kad tu atiduodi savo tarną į rankas Ahabui, kad mane užmuštų? Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra jokios tautos ar karalystės, į kurią mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. Kai atsakydavo: ‘Čia jo nėra’, – jis reikalaudavo iš tos karalystės ar tautos priesaikos, kad tavęs nesurado. Betgi nūn sakai: ‘Eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas yra čia’. Kai tik paeisiu nuo tavęs, VIEŠPATIES dvasia nuneš tave nežinia kur. Taigi, kai aš nuėjęs pranešiu Ahabui, o jis negalės tavęs surasti, mane jis užmuš, nors aš, tavo tarnas, VIEŠPAČIUI, reiškiau pagarbą nuo jaunystės. Mano viešpačiui tikrai buvo pranešta, ką aš padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip aš paslėpiau šimtą VIEŠPATIES pranašų po penkiasdešimt vienoje oloje ir aprūpinau juos duona ir vandeniu. O dabar tu sakai: ‘Eik ir pasakyk savo valdovui: Elijas yra čia!’ Juk jis tikrai mane užmuš”. Elijas tarė: “Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam aš tarnauju, šiandien tikrai aš jam pasirodysiu”.

Elijas ir AhabasObadijas tad nuėjo Ahabo pasitikti ir jam pranešė, o Ahabas atėjo Elijo pasitikti. Ahabas, pamatęs Eliją, jam tarė: “Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?” – “Ne aš Izraelį varginau, – atsikirto Elijas, – bet varginai tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte VIEŠPATIES įsakymus ir ėjote paskui Baalą. Užtat pasiųsk surinkti visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno drauge su keturiais šimtais penkiasdešimt Baalo pranašų ir keturiais šimtais Ašeros pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo”.

Auka ant Karmelio kalnoAhabas tad išsiuntė žmones pašaukti visus izraeliečius ir surinko pranašus ant Karmelio kalno. Tada Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė: “Kaip ilgai jūs šlubuosite tarp dviejų pažiūrų? Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį!” Žmonės neatsakė jam nė žodžio. Tada Elijas tarė žmonėms: “Aš, vien tik aš, likau VIEŠPATIES pranašas, o Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt vyrų. Tebūna duota mums du jautukai. Teišsirenka jie sau vieną jautuką, tesukapoja į gabalus ir tepadeda ant malkų, bet ugnies teneužkuria. O aš paruošiu kitą jautuką ir padėsiu jį ant malkų, bet ugnies neužkursiu. Tada jūs šaukite savo dievą vardu, o aš šauksiu VIEŠPATĮ vardu. Sutarkime: Dievas, kuris atsakys ugnimi, yra iš tikrųjų Dievas”. Visi žmonės atsakė: “Gerai pasakyta!”

Elijas Baalo pranašams tarė: “Išsirinkite sau vieną jautuką ir pirmi paruoškite jį, nes jūsų yra daugiau. Tada šaukite savo dievą vardu, bet ugnies nekurkite”. Jie tada, paėmę jiems duotą jautuką, jį paruošė ir šaukė Baalą vardu nuo ryto iki vidudienio, tardami: “Baalai, išklausyk mus!” Bet nebuvo jokio garso, niekas neatsakė. Klupčiodami jie šoko apie pastatytą aukurą. Atėjus vidudieniui, Elijas iš jų tyčiojosi, sakydamas: “Šaukite garsiau! Juk jis yra dievas! Arba jis yra užsisvajojęs, arba paėjėjęs į pakelę, arba keliauja, arba galbūt užmigęs ir turi būti pažadintas”. Jie tad garsiai šaukė ir pagal savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju. Vidudieniui praėjus, jie vis dar šėlo, pranašaudami pagavos įkarštyje iki pat aukos atnašavimo. Vis dar nebuvo jokio garso ir nebuvo, kas atsakytų ar išklausytų.

Tada Elijas tarė visiems žmonėms: “Ateikite arčiau prie manęs”. Visi žmonės priėjo arčiau prie jo. Jis atstatė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo nuverstas. Elijas paėmė dvylika akmenų pagal skaičių giminių sūnų Jokūbo, kuriam buvo atėjęs Dievo žodis: “Tavo vardas bus Izraelis”, – ir iš tų akmenų jis pastatė aukurą VIEŠPATIES vardui. Tada jis iškasė aplink aukurą griovį, kuriame buvo galima du saikus grūdų pasėti. Paskui jis sudėjo malkas, sukapojo į gabalus jautuką ir uždėjo ant malkų. Jis tarė: “Pripilkite keturis ąsočius vandens ir užpilkite jį ant deginamosios aukos ir ant malkų”. Vėl tarė: “Padarykite tai dar kartą”, – ir tai jie padarė antrą kartą. “Padarykite tai trečią kartą”, – jis tarė, ir tai jie padarė trečią kartą. Vanduo bėgo visur aplink aukurą, net griovys buvo pilnas vandens.

Atėjus metui atnašauti auką, pranašas Elijas priėjo ir tarė: “VIEŠPATIE, Dieve Abraomo, Izaoko ir Izraelio, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad aš visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu. Atsakyk man, VIEŠPATIE! Atsakyk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, VIEŠPATIE, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis”. Tada nužengė VIEŠPATIES ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį. Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: “VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!” Elijas jiems tarė: “Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!” Jie buvo suimti. Nuvaręs juos žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.

Baigiasi sausra Elijas tarė Ahabui: “Pakilk, valgyk ir gerk, nes atūžia smarkus lietus. Ahabas tad nuėjo pavalgyti ir atsigerti. Tuo tarpu Elijas, užkopęs į Karmelio viršūnę, atsisėdo ant žemės ir priglaudė savo veidą prie kelių. Savo tarnui jis paliepė: “Pakopk ir pasižvalgyk Jūros link”. Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: “Nieko nėra!” Septynis kartus Elijas liepė: “Vėl nueik!” Septintą kartą tarnas pranešė: “Štai mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus ranką, kyla nuo Jūros”. Tada Elijas tarė: “Eik ir sakyk Ahabui: ‘Kinkyk savo vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų'”. Po valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas ir pradėjo smarkiai lyti. Ahabas, įlipęs į savo vežimą, nuvažiavo Jezrėelio link. Bet VIEŠPATIES ranka nusileido ant Elijo. Prisijuosęs drabužius prie juosmens, jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezrėelio.

Kelionė į Horebą Kai Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas buvo padaręs ir kaip jis buvo išžudęs visus jos pranašus kalaviju, Jezabelė nusiuntė pasiuntinį pas Eliją, tardama: “Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi”. Išsigandęs, gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo. Pasiekęs Judo Beer-Šebą, jis paliko ten savo tarną, o pats pakeliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, jis po juo atsisėdo ir šaukėsi mirties. “Gana! – jis šaukė, – nūn, VIEŠPATIE, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius”.

Elijas ten atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir jam tarė: “Kelkis ir valgyk!” Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. VIEŠPATIES angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: “Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki”. Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, joje praleido naktį.

Susitikimas su DievuTada VIEŠPATIES žodis atėjo jam, tardamas: “Ką čia veiki, Elijau?” Jis atsakė: “Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, ir jie nori man gyvastį atimti”.

“Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis”. Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas. Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada kreipėsi į jį balsas: “Ką čia veiki, Elijau?” Jis atsakė: “Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, ir jie trokšta man gyvastį atimti”.

VIEŠPATS jam tarė: “Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi. Patepk ir Nimšio sūnų Jehu’ą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Elišą iš Abel- Meholos patepk pranašu savo vietoje. Kas tik pabėgs nuo Hazaelio kalavijo, tą Jehu’as užmuš, o kas tik pabėgs nuo Jehu’o kalavijo, tą Eliša užmuš. Aš paliksiu Izraelyje tik septynis tūkstančius – visus tuos, kurių keliai nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo”.

Elišos pašaukimas Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Elišą beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Elijas, eidamas pro jį, užmetė jam savo skraistę. Palikęs jaučius, jis bėgo paskui Eliją, sakydamas: “Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną, tada aš paskui tave seksiu”. – “Eik, grįžk! – atsakė Elijas, – argi aš tau ką padariau?” Eliša sugrįžo nuo jo ir, paėmęs jungą jaučių, juos papjovė. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė ją žmonėms valgyti. Tada jis viską paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu.

Samarijos apgula Aramo karalius Ben-Hadadas sutelkė visą savo kariuomenę ir, lydimas trisdešimt dviejų karalių, drauge su raiteliais ir kovos vežimais atžygiavo į Samariją, ją užpuolė ir apgulė. Pas karalių Ahabą į miestą jis siuntė pasiuntinius jam pasakyti: “Taip kalbėjo Ben-Hadadas: ‘Tavo sidabras ir tavo auksas yra mano, taip pat ir tavo gražiosios žmonos bei vaikai yra mano'”. Izraelio karalius jam atsakė: “Mano viešpatie karaliau, yra kaip tu pasakei! Aš ir visa, ką aš turiu, tavo”. Bet pasiuntiniai vėl atėjo, tardami: “Taip kalbėjo Ben-Hadadas: ‘Aš siunčiau tau pasakyti, kad turi man atiduoti savo sidabrą ir auksą, savo žmonas ir vaikus. Vis dėlto aš pasiųsiu pas tave savo tarnus rytoj maždaug šiuo laiku, jie iškrės tavo rūmus bei namus tavo dvariškių, paims visa, ką tu vertini, ir išneš'”.

Tada Izraelio karalius sušaukė visus krašto seniūnus ir tarė: “Tik pagalvokite! Žiūrėkite patys, kaip tas žmogus nori mus pražudyti! Juk kai jis reikalavo iš manęs mano žmonų ir vaikų, mano sidabro ir mano aukso, aš neatsisakiau”. Visi seniūnai ir žmonės jam sakė: “Neklausyk ir nesutik!” Ben-Hadado pasiuntiniams tad jis tarė: “Pasakykite mano viešpačiui karaliui: ‘Visa, ko tu iš pradžių reikalavai iš savo tarno, aš padarysiu. Bet šio dalyko padaryti negaliu'”. Pasiuntiniai išėjo ir tai jam pranešė. Tada Ben-Hadadas pasiuntė šį žodį: “Tai tepadaro man dievai ir dar teprideda, jei pakaks Samarijoje dulkių kiekvienam mano vyrų bent po saują pasiimti”. –  “Pasakykite jam, – atsakė Izraelio karalius, – tenesigiria žmogus, kuris kalaviją dar tik juosiasi, kaip tas, kuris nusijuosia”. Ben-Hadadas su kitais karaliais gėrė palapinėse, kai išgirdo šį atsakymą. “Pasiruoškite pulti!” – jis įsakė savo vyrams. Jie pasiruošė pulti miestą.

Izraelio pergalėTada vienas pranašų, priėjęs prie Izraelio karaliaus Ahabo, tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Ar matei šią didelę kariuomenę? Štai šiandien aš ją atiduosiu į tavo rankas ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS'”. Ahabas klausė: “Per ką tai įvyks?” Pranašas atsakė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Per sričių valdytojų apsaugos vaikinus'”. Ahabas klausė: “Kas pradės mūšį?” – “Tu”, – atsakė pranašas.

Tada Ahabas surinko sričių valdytojų apsaugos vaikinus, – jų buvo du šimtai trisdešimt du. O po jų apžiūrėjo visus izraeliečius, – septynis tūkstančius.

Jie išėjo vidudienį, o tuo tarpu Ben-Hadadas buvo visiškai pasigėręs palapinėje, jis ir trisdešimt du karaliai, jo sąjungininkai. Sričių valdytojų apsaugos vaikinai išėjo pirmieji. Ben-Hadadas buvo išsiuntęs žvalgus, jie jam pranešė: “Keletas vyrų išėjo iš Samarijos”. Jis tarė: “Jei jie išėjo taikingai pasiduoti, juos gyvus paimkite; jei jie išėjo kovoti, vis tiek juos gyvus paimkite”.

Bet jie, sričių valdytojų vaikinai ir paskui juos sekusi kariuomenė, jau buvo išžygiavę iš miesto ir kiekvienas guldė savo priešą. Aramėjai bėgo, o Izraelis juos vijosi. Ir Aramo karalius Ben-Hadadas pabėgo raitas kartu su kitais raiteliais. Išžygiavęs Izraelio karalius puolė arklius bei kovos vežimus ir ištiko aramėjus dideliu pralaimėjimu.

Tada pranašas, priėjęs prie Izraelio karaliaus, jam tarė: “Eik, stiprink savo pajėgas ir gerai apsvarstyk, ką turi daryti, nes pavasarį Aramo karalius atžygiuos prieš tave”.

O Aramo karaliaus dvariškiai jam kalbėjo: “Jų Dievas yra kalnų Dievas. Užtat jie ir buvo už mus stipresni. Bet jei kovosime su jais lygumoje, mes tikriausiai būsime stipresni už juos. Be to, štai ką turi daryti: atstatyk karalius ir jų vietoje paskirk valdytojus. Sutelk sau tokio pat dydžio kariuomenę, kokią praradai, arklį vietoj arklio, kovos vežimą vietoj kovos vežimo. Tada kovosime su jais lygumoje ir tikriausiai mes būsime už juos stipresni”. Jis priėmė jų patarimą ir taip padarė.

Pergalė prie AfekoPavasarį Ben-Hadadas sutelkė aramėjus ir atžygiavo į Afeką kovoti su Izraeliu. Ir izraeliečiai buvo pašaukti prie ginklų, aprūpinti maistu ir išėjo į mūšį su jais. Pasistatę stovyklą priešais aramėjus, izraeliečiai atrodė tarsi dvi ožkų kaimenės, o tuo tarpu aramėjai užtvindė visą kraštą. Tada Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: kadangi aramėjai sakė: ‘VIEŠPATS yra kalnų Dievas, bet ne lygumų Dievas’, – todėl aš atiduosiu šią visą kariuomenę tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS”.

Jie buvo stovyklose vieni priešais kitus septynias dienas. Septintą dieną prasidėjo mūšis. Vieną dieną izraeliečiai užmušė šimtą tūkstančių aramėjų pėstininkų. Visi kiti subėgo į Afeko miestą, kurio siena užgriuvo ant dvidešimt septynių tūkstančių išlikusių vyrų.

Ir Ben-Hadadas pabėgo ir pasislėpė mieste. Jo tarnai jam kalbėjo: “Štai mes girdėjome, kad Izraelio namų karaliai yra gailestingi karaliai. Prašom leisti mums užsidėti ant strėnų ašutinę bei virvę apie galvas ir pasiduoti Izraelio karaliui. Galbūt jis pasigailės tavo gyvasties”. Jie tad, apsijuosę strėnas ašutine ir apvynioję galvas virve, išėjo pas Izraelio karalių ir tarė: “Tavo tarnas Ben-Hadadas sako: ‘Prašau pasigailėti mano gyvasties'”. O jis atsakė: “Ar jis dar gyvas? Jis yra mano brolis”. Laikydami tai geru ženklu, vyrai skubiai pasigavo jo žodį, tardami: “Taip, Ben-Hadadas yra tavo brolis”. – “Eikite ir jį atveskite”, – paliepė jis. Ben-Hadadas tad išėjo pas jį, ir jis pasisodino jį į savo vežimą. Ben-Hadadas jam tarė: “Aš sugrąžinsiu miestus, kuriuos mano tėvas paėmė iš tavo tėvo, o tu gali įkurti sau turgavietes Damaske, kaip mano tėvas darė Samarijoje”. – “Aš savo ruožtu, – atsakė Ahabas, – su tokia sandora paleisiu tave namo”. Jis tad sudarė su juo sandorą ir jį paleido.

Pranašas pasmerkia Ahabo poelgįVienas vyras, pranašų mokinys, VIEŠPAČIUI įsakius, tarė savo bičiuliui: “Eikš, suduok man!” Bet tas vyras atsisakė jį užgauti. Jis tarė jam: “Kadangi tu VIEŠPATIES žodžio nepaklausei, štai tad, kai tik nuo manęs pasitrauksi, sudraskys tave liūtas”. Ir, jam nuėjus, pasitiko jį liūtas ir jį sudraskė. Tada jis, sutikęs kitą vyrą, tarė: “Eikš, suduok man!” Tas vyras sudavė jam smūgį ir jį sužeidė. Dabar pranašas nuėjo ir, prisidengęs tvarsčiu akis, laukė palei kelią karaliaus. Karaliui praeinant, jis šaukė karaliui ir sakė: “Tavo tarnas pateko į mūšio sūkurį. Ūmai vienas kareivis atvedė pas mane vyrą ir tarė: ‘Saugok šį vyrą! Jeigu jis dingtų be žinios, tavo gyvybė bus už jo gyvybę arba turėsi užmokėti sidabrinį talentą’. Tavo tarnui esant užsiėmusiam šiuo bei tuo, jis pradingo”. Izraelio karalius jam atsakė: “Tu turi savo nuosprendį. Tu pats nusprendei”. Tada jis skubiai nusiėmė tvarstį sau nuo akių. Izraelio karalius atpažino jį kaip vieną iš pranašų. Jis jam tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu išlaisvinai žmogų, kurį aš paskyriau sunaikinti, todėl tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą'”. Izraelio karalius, prislėgtas ir niūrus, leidosi namų link ir parvyko į Samariją.

Nabotas atsisako parduoti vynuogyną Nuo to praėjo šiek tiek laiko. Kadangi Nabotas Jezrėelietis turėjo vynuogyną Jezrėelyje, šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų, Ahabas kalbėjo Nabotui: “Duok man savo vynuogyną, kad galėčiau turėti sau daržą, nes jis yra kaip tik šalia mano rūmų. Už jį tau duosiu geresnį vynuogyną arba, jeigu tau patinka, sumokėsiu jo kainą pinigais”. Bet Nabotas Ahabui atsakė: “Saugok Dieve! VIEŠPATS draudžia man duoti tau protėvių paveldą”. Ahabas parėjo namo prislėgtas ir niūrus dėl atsakymo, kurį jam buvo davęs Nabotas Jezrėelietis: “Aš neatiduosiu tau, ką esu paveldėjęs iš savo tėvų”. Atsigulęs į savo lovą, nugręžė veidą į sieną ir nieko nevalgė.

Ahabas ir Jezabelė Jo žmona Jezabelė atėjo pas jį ir klausė: “Kodėl esi taip prislėgtas, kad net valgyti nenori?” Jis tad jai papasakojo: “Kadangi aš kalbėjau su Nabotu Jezrėeliečiu ir jam sakiau: ‘Parduok man savo vynuogyną už pinigus, arba, jeigu tau patinka, duosiu tau už jį kitą vynuogyną’, – bet jis atsakė: ‘Aš savo vynuogyno tau neduosiu!'” Jo žmona Jezabelė jam tarė: “Nūn yra tau metas pasirodyti Izraelio karaliumi. Kelkis, ko nors pavalgyk ir būk linksmas. Aš tau duosiu Naboto Jezrėeliečio vynuogyną”.

Nabotas nužudomas Parašiusi laiškus Ahabo vardu, juos užantspaudavo jo žiedu ir pasiuntė seniūnams bei didikams, gyvenantiems su Nabotu jo mieste. Laiškuose ji rašė: “Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą pirmoje sueigos vietoje. Priešais jį pasodinkite du vyrus – niekšus, tepaliudija jie prieš jį, tardami: ‘Tu keikei Dievą ir karalių’. Tada išveskite jį ir užmuškite akmenimis”. Miesto vyrai – seniūnai ir didikai, gyvenantieji mieste – darė, kaip Jezabelė buvo jiems nurodžiusi. Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą pirmoje sueigos vietoje. Tada atėjo tie du niekšai ir atsisėdo priešais jį. Niekšai žmonių akivaizdoje paliudijo prieš Nabotą, tardami: “Nabotas keikė Dievą ir karalių”. Nabotas tad buvo išvestas už miesto ir užmuštas akmenimis. Tada jie pasiuntė žodį Jezabelei: “Nabotas buvo užmuštas akmenimis. Jis mirė”.

Vos išgirdusi, kad Nabotas buvo užmuštas akmenimis ir yra miręs, Jezabelė tarė Ahabui: “Nueik ir pasiimk sau Naboto Jezrėeliečio vynuogyną, kurį jis atsisakė parduoti tau už pinigus, nes Naboto nebėra gyvo. Jis mirė”. Vos sužinojęs, kad Nabotas yra miręs, Ahabas nuėjo pasiimti Naboto Jezrėeliečio vynuogyno.

Elijas paskelbia Dievo nuosprendįTada VIEŠPATIES žodis atėjo Elijui, tardamas: “Nueik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, viešpataujančio Samarijoje. Štai jis Naboto vynuogyne, į kurį yra atėjęs jo pasiimti. Jam sakysi: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: užmušei ir dabar pasisavini!’ Jam pasakysi: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS: toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują'”.

Ahabas Elijui tarė: “Mane suradai, mano prieše?” – “Taip, aš suradau tave, – jis atsakė, – kadangi esi pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, tikėk manimi, užtrauksiu tau nelaimę. Nusikratysiu tavimi, Izraelyje atkirsiu nuo Ahabo vyriškius – vergus ir laisvuosius. Pasielgsiu su tavo namais, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir Ahijo sūnaus Baašos namais dėl to, kad pykdei mane, vesdamas Izraelį į nuodėmę. VIEŠPATS kalbėjo taip pat ir apie Jezabelę: ‘Šunys ės Jezabelę Jezrėelio lauke’. Kas tik iš Ahabo mirs mieste, tą šunys suės, o kas tik iš jo šeimos mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai suris”.

{Iš tikrųjų, niekad nebuvo kito tokio kaip Ahabas, kuris būtų buvęs taip pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, savo žmonos Jezabelės skatinamas. Jis elgėsi pasibjaurėtinai, eidamas paskui stabus, kaip buvo darę amoriečiai, kuriuos Dievas išvarė prieš izraeliečius.}

Ahabas daro atgailąIšgirdęs šiuos žodžius, Ahabas persiplėšė sau drabužius ir apsivilko ašutine ant nuogo kūno. Jis pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikštinėjo prislėgtas. Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Elijui Tišbiečiui: “Ar matei, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis nusižemino prieš mane, aš neužtrauksiu nelaimės jo dienomis. Ant jo namų užtrauksiu nelaimę jo sūnaus dienomis”.

Žygis prieš Ramot-Gileadą Treji metai praėjo be karo tarp Aramo ir Izraelio. Bet trečiais metais Judo karalius Jehošafatas atvyko pas Izraelio karalių. Izraelio karalius tarė savo dvariškiams: “Argi jūs nežinote, kad Ramot-Gileadas mums priklauso, o tačiau mes nieko nedarome, kad jį atsiimtume iš Aramo karaliaus rankos”. Jis klausė Jehošafato: “Ar žygiuosi su manimi į mūšį prie Ramot-Gileado?” – “Aš darysiu, ką tu darysi, – atsakė Jehošafatas, – mano kareiviai yra tavo kareiviai, mano arkliai yra tavo arkliai”.

Netikri pranašai žada pergalę Bet Jehošafatas dar paprašė Izraelio karalių: “Pirma prašyčiau atsiklausti VIEŠPATIES žodžio”. Tada Izraelio karalius, surinkęs pranašus, apie keturis šimtus vyrų, jiems tarė: “Ar man žygiuoti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?” – “Žygiuok, – jie atsakė, – nes VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas”. Bet Jehošafatas paklausė: “Ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtume atsiklausti?” Izraelio karalius Jehošafatui atsakė: “Dar yra vienas, per kurį mes galėtume atsiklausti VIEŠPATIES, – Imlos sūnus Mikajas, bet aš jo nekenčiu, nes jis nepranašauja man niekad gero, vien tik nelaimę”. – “Tenekalba taip karalius”, – tarė Jehošafatas. Tada Izraelio karalius pasišaukė vieną pareigūną ir jam įsakė: “Tučtuojau atvesk Imlos sūnų Mikają”.

Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, klojimo aikštėje prie įėjimo į Samarijos vartus, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje. Chenaanos sūnus Zedekijas pasidarė sau geležinius ragus ir tarė: “Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Su jais badysi aramėjus, kol jie bus sunaikinti'”. Visi pranašai pranašavo panašiai ir sakė: “Žygiuok prieš Ramot-Gileadą, ir tebūna tavo žygis sėkmingas! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas!”

Pranašas Mikajas pranašauja pralaimėjimąPasiuntinys, kuris buvo nuėjęs pašaukti Mikajo, jam kalbėjo: “Štai pranašų žodžiai yra vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis panašus į jų visų žodį. Kalbėk palankiai!” – “Kaip gyvas VIEŠPATS, – atsakė Mikajas, – kalbėsiu tik tai, ką VIEŠPATS man sako”.

Jam atėjus pas karalių, karalius paklausė: “Mikajau, ar žygiuosime prieš Ramot-Gileadą į mūšį, ar susilaikysime?” – “Žygiuok, ir tebūna tavo žygis sėkmingas, – jis atsakė, – VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas”. Bet karalius jam tarė: “Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man tiesą VIEŠPATIES vardu?” Tada Mikajas tarė:

“Aš mačiau visą Izraelį,
išblaškytą kalnuose, kaip avis be piemens.
O VIEŠPATS kalbėjo: ‘Jie neturi šeimininko;
teeina kiekvienas į savo namus ramybėje'”.

“Argi aš tau nesakiau, – tarė Izraelio karalius Jehošafatui, – kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?”

Mikajas tęsė: “Todėl klausykis VIEŠPATIES žodžio: aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje. VIEŠPATS paklausė: ‘Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot-Gileado?’ Tada vienas kalbėjo vienaip, o kitas kitaip, kol priėjo viena dvasia ir, atsistojusi prieš VIEŠPATĮ, tarė: ‘Aš jį sugundysiu’. – ‘Kaip?’ – paklausė VIEŠPATS. Ji atsakė: ‘Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų burnoje’. Tada VIEŠPATS tarė: ‘Tu jį suviliosi, ir tau pasiseks. Išeik ir padaryk!’ Taigi štai VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į šių visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę”.

Paskui Chenaanos sūnus, priėjęs prie Mikajo, davė jam į žandą ir tarė: “Kuriuo keliu VIEŠPATIES dvasia perėjo iš manęs su tavimi kalbėti?” Mikajas atsakė: “Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti, eidamas iš kambario į kambarį”. Tada Izraelio karalius įsakė: “Imkite Mikają ir perduokite jį miesto valdytojui Amonui ir karaliaus sūnui Joašui. Sakykite: ‘Taip kalbėjo karalius: uždarykite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu'”. Mikajas tarė: “Jeigu ramybėje sugrįši, VIEŠPATS nekalbėjo per mane”. Ir jis pridūrė: “Klausykitės jūs, visos tautos!”…

Ahabas žūva prie Ramot-Gileado Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas tad nužygiavo į Ramot-Gileadą. Jehošafatui Izraelio karalius tarė: “Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, bet tu vilkėk savo drabužiais”. Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį. O Aramo karalius buvo įsakęs trisdešimt dviem savo kovos vežimų vadams: “Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tiktai su Izraelio karaliumi”. Pamatę Jehošafatą, kovos vežimų vadai sau tarė: “Tai tikrai yra Izraelio karalius”. Jie tad pasisuko su juo kovoti. Bet Jehošafatui surikus savo kovos šūkį, kovos vežimų vadai pamatė, kad jis nėra Izraelio karalius, ir liovėsi jį persekioti. Tačiau vienas vyras įtempė iš akies savo lanką ir pataikė netyčiomis į Izraelio karalių tarp šarvų sandūrų. Jis tad savo vežėjui tarė: “Suk atgal ir išvežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas”. Mūšis siautė visą dieną, o karalius stovėjo paremtas kovos vežime, atgręžtas į aramėjus. Kraujas iš žaizdos tekėjo į kovos vežimo įdubą; vakarop jis numirė. Saulei leidžiantis nuskambėjo stovykloje: “Kiekvienas į savo miestą! Kiekvienas į savo kraštą!”

Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją; karalius buvo palaidotas Samarijoje. Kovos vežimas buvo nuplautas prie Samarijos tvenkinio; šunys laižė jo kraują ir kekšės plovėsi, pagal žodį, kurį buvo ištaręs VIEŠPATS.

Kiti Ahabo darbai – visa, ką jis darė: pastatyti dramblio kaulo rūmai ir visi miestai, kuriuos jis įkūrė, – argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? Ahabas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Ahazijas tapo karaliumi jo vietoje.

Jehošafato karaliavimas Judo karalystėjeAsos sūnus Jehošafatas tapo Judo karaliumi ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais. Jehošafatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt penkerius metus. Jo motinos vardas buvo Azuba, Šilhio duktė. Viskuo jis artimai sekė savo tėvo pėdomis ir nuo jų nenukrypo, darydamas, kas dora VIEŠPATIES akyse. Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti; žmonės vis dar aukodavo atnašas ir atnašaudavo smilkalus aukštumų alkuose. Be to, sudarė taiką su Izraelio karaliumi.

O kiti Jehošafato darbai, jo parodyta drąsa ir kaip jis kariavo, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Jis išnaikino liekanas šventovių kekšių, kurie dar buvo užsilikę krašte jo tėvo Asos dienomis.

Edome nebuvo karaliaus, bet laikinas valdytojas. Jehošafatas pastatė Taršišo laivų plaukti į Ofyrą aukso, bet jie neplaukė, nes laivai buvo sunaikinti Ezion-Geberyje. Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Jehošafatui: “Teplaukia laivuose mano tarnai drauge su tavo tarnais”, – bet Jehošafatas nesutiko. Jehošafatas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais jo tėvo Dovydo mieste, o jo sūnus Jehoramas tapo karaliumi jo vietoje.

Izraelio karalius AhazijasAhabo sūnus Ahazijas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje septynioliktaisiais Judo karaliaus Jehošafato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, ėjo savo tėvo bei motinos pėdomis ir pėdomis Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę. Jis tarnavo Baalui ir jį garbino; jis pykdė VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas.