PAKARTOTO ĮSTATYMO KNYGA

A. ISTORINĖ APŽVALGA. IR PASKATINIMAS

Pirmoji Mozės kalba Šie yra žodžiai, kuriais Mozė kreipėsi į visą Izraelį anapus Jordano dykumoje, Araboje priešais Sufą, tarp Parano ir Tofelo, Labano, Hazerotų ir Di-Zahabo. Nuo Horebo į Kadeš-Barneą per Seiro kalnus yra vienuolika dienų kelionės. Keturiasdešimtais metais, vienuolikto mėnesio pirmąją dieną, Mozė kalbėjo izraeliečiams, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs jiems kalbėti. Tai buvo tada, kai jis buvo nugalėjęs amoriečių karalių Sihoną, valdžiusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, valdžiusį Aštarote ir Edreije. Anapus Jordano, Moabo krašte, {Mozė} ėmėsi aiškinti šį Mokymą. Jis tarė:

“VIEŠPATS, mūsų Dievas, kalbėjo mums prie Horebo, tardamas: ‘Jau gana ilgai prabuvote prie šio kalno. Leiskitės vėl į kelionę ir eikite į amoriečių ir visų jų kaimynų aukštumų kraštą, – Araboje, kalnuose, Šefeloje, Negebe ir pajūryje, – į kanaaniečių kraštą ir Libaną iki pat Didžiosios upės, Eufrato upės. Štai! Tą kraštą aš jums atidaviau. Įeikite ir užimkite kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė duoti jūsų protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, – jiems ir jų palikuonims po jų'”.

Seniūnų paskyrimas“Tada jums sakiau: ‘Vienas aš neįstengiu jūsų panešti. VIEŠPATS taip jus padaugino, kad esate gausūs kaip žvaigždės dangaus skliaute. Tepadaugina jus VIEŠPATS, mūsų protėvių Dievas, tūkstantį kartų ir telaimina jus, kaip jis yra jums pažadėjęs! Bet kaip aš vienui vienas galiu nešti jūsų bėdas, jūsų naštą ir jūsų vaidus? Išrinkite išmintingus, sumanius bei prityrusius vyrus iš kiekvienos savo giminės, ir juos paskirsiu jums seniūnais’. Jūs man atsakėte: ‘Ką siūlai padaryti – yra gerai sumanyta’. Paėmiau tad jūsų giminių galvas, išmintingus ir prityrusius vyrus, ir padariau juos jūsų vadais – tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais, dešimtininkais ir seniūnais jūsų giminėms. Be to, įsakiau jūsų teisėjams: ‘Išklausykite savųjų skundus ir teisumu abu teiskite – vieną ir kitą, nesvarbu, ar jis būtų izraelietis, ar ateivis. Teisdami negalite būti šališki: išklausykite menkuolį lygiai taip, kaip ir didžiūną. Nesibaiminkite dėl žmonių, nes teismas yra Dievo. O jei koks reikalas būtų jums per sunkus, man perduokite, aš jį išspręsiu’. Taip tad anuomet jums nurodžiau apie visa, ką jūs privalote daryti”.

Dvylika žvalgų“Tada, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo mums įsakęs, mes leidomės į kelionę nuo Horebo ir keliavome per tą visą plačią ir siaubingą dykumą, kaip patys matėte, keliu į amoriečių aukštumų kraštą. Atėjus į Kadeš-Barneą, aš jums sakiau: ‘Atėjote prie amoriečių aukštumų krašto, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, duoda mums. Štai VIEŠPATS, tavo Dievas, tau atidavė šį kraštą. Eik ir užimk jį, kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra tau pažadėjęs. Nebijok ir neprarask drąsos!’

Tada atėjote jūs visi prie manęs ir sakėte: ‘Pirma pasiųskime vyrus, kad išžvalgytų mums tą kraštą ir parneštų mums žodį apie kelią, kuriuo turėtume eiti, ir apie miestus, kuriuos pasieksime’. Sutikdamas su jūsų pasiūlymu, parinkau iš jūsų dvylika, po vieną iš kiekvienos giminės. Jie leidosi į kelionę ir nukilo į aukštumų kraštą. Pasiekę Eškolo slėnį, jie išžvalgė jį ir, paėmę šį tą iš krašto derliaus, parnešė mums. Jie parnešė mums ir žinią, sakydami: ‘Kraštas, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda, yra geras’.

Tačiau eiti jūs atsisakėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą. Savo palapinėse murmėdami sakėte: ‘VIEŠPATS mūsų nekenčia, išvedė mus iš Egipto žemės, kad atiduotų mus į amoriečių rankas ir mus sunaikintų. Į kokią vietą mes einame? Mūsų broliai atėmė mums drąsą, sakydami: žmonės yra stipresni ir aukštesni negu mes, o miestai didžiuliai ir su sienomis lig padangių! Be to, ten net Anakimų palikuonis matėme!’ Aš sakiau jums: ‘Nenusigąskite ir jų nebijokite. VIEŠPATS, jūsų Dievas, eina pirma jūsų, jis pats kovos už jus, kaip jūs matėte jį darant dėl jūsų Egipte ir dykumoje. Ten matei, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų visą kelią, kuriuo keliavote, kol atėjote iki šios vietos. Tačiau, viso to nepaisydami, jūs netikite VIEŠPAČIU, savo Dievu, kuris eina jūsų kelionėje pirma jūsų, – išžvalgyti jums vietos, kur statyti palapines, – naktį ugnyje ir dieną debesyje, rodydamas jums kelią, kuriuo turite eiti'”.

Viešpats nubaudžia izraeliečius “Kai VIEŠPATS išgirdo jūsų garsų šauksmą, jis supyko ir prisiekė: ‘Nė vienas iš šių žmonių, nė vienas iš šios nedoros kartos, nepamatys gerojo krašto, kurį prisiekiau duoti jūsų protėviams, nė vienas, išskyrus Jefūnės sūnų Kalebą. Jis matys jį, jam ir jo palikuonims duosiu kraštą, į kurį jis įkėlė koją, nes jis liko besąlygiškai ištikimas VIEŠPAČIUI’. Per jus VIEŠPATS supyko net ant manęs, tardamas: ‘Nei tu tenai neįeisi. Nuno sūnus Jozuė, tavo padėjėjas, tenai įeis. Padrąsink jį, nes jis turės duoti Izraeliui jo paveldą. Be to, jūsų mažyliai, apie kuriuos sakėte, kad bus pagrobti, jūsų vaikai, kurie nūdien dar nežino skirtumo tarp gera ir pikta, tenai įeis. Jiems jį duosiu, jie jį paveldės. O jūs apsigręžkite ir keliaukite į dykumą Nendrių jūros keliu'”.

Nesėkmingas bandymas įsiveržti į Kanaaną“Atsakydami man tarėte: ‘Mes esame kalti VIEŠPAČIUI! Esame pasiruošę eiti ir taip kovoti, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums įsakė’. Taigi jūs visi apsijuosėte ginklais ir manėte, kad bus lengva nukilti į aukštumų kraštą. Bet VIEŠPATS man tarė: ‘Įspėk juos! Neikite ir nekovokite, kad nebūtumėte savo priešų sutriuškinti, nes aš nesu su jumis’. Nors aš jums ir kalbėjau, bet jūs manęs neklausėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES įsakymą ir įžūliai pasitikėdami nukilote į aukštumų kraštą. Tada amoriečiai, gyvenę tame aukštumų krašte, išėjo prieš jus ir kaip bitės vijosi jus. Jie nugalėjo jus prie Hormos Seire. Kai sugrįžote ir verkėte VIEŠPATIES akivaizdoje, VIEŠPATS nei klausėsi jūsų balso, nei atkreipė į jus dėmesį. Užtat turėjote prabūti Kadeše tokį ilgą laiką”.

Nuo Kadeš-Barneos iki Arnono upės “Kai apsigręžėme ir leidomės į kelionę Nendrių jūros keliu, kaip VIEŠPATS buvo pasakęs, mes ėjome ilgą laiką palei Seiro kalnus. Galop VIEŠPATS man tarė: ‘Gana jums eiti palei šį aukštumų kraštą. Sukitės dabar į šiaurę. Duok žmonėms tokį įsakymą: nūn jūs turėsite pereiti per kraštą savo giminių, Esavo palikuonių, gyvenančių Seire. Nors jie jūsų ir bijos, bet būkite atsargūs, nekovokite su jais, nes iš jų žemės jums neduosiu nė vienos pėdos. Seiro kalną atidaviau Esavui kaip paveldą. Už pinigus pirksite iš jų maistą pavalgyti; už pinigus pirksite iš jų net vandenį atsigerti. Iš tikrųjų VIEŠPATS laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo ėjimą per šią plačią dykumą. Per šiuos keturiasdešimt metų VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo su tavimi ir tau nieko netrūko'”.

Palei Moabo ribas“Ėjome tad tolyn nuo savo giminių, Esavo palikuonių, gyvenančių Seire, pasukome nuo kelio per Arabą, Elatą ir Ezion-Geberį. Mums pasukus eiti Moabo dykumos kryptimi, VIEŠPATS man tarė: ‘Neužpulk Moabo, nekovok su juo, nes iš jo žemės neduosiu tau paveldo. Arą atidaviau Loto palikuonims kaip paveldą’.

{Emimai, galinga ir gausi tauta, – aukšti kaip anakimai, – ten seniau gyveno. Panašiai kaip anakimai, jie paprastai buvo laikomi refajimais, nors moabiečiai juos vadina Emimais. Be to, Seire seniau buvo gyvenę horitai, bet Esavo palikuonys juos išvarė, sunaikindami juos ir apsigyvendami jų vietoje, kaip Izraelis padarė krašte, kurį VIEŠPATS jiems davė kaip paveldą.}

‘Pasiruoškite pereiti Zeredo upokšnį’. Taigi mes perėjome Zeredo upokšnį. Laiko tarpas, kurį praleidome kelionėje nuo Kadeš-Barneos iki perėjome Zeredo upokšnį, buvo trisdešimt aštuoneri metai. Tuo tarpu visa karta kareivių išmirė stovykloje, kaip VIEŠPATS buvo apie juos prisiekęs. Iš tikrųjų paties VIEŠPATIES ranka buvo prieš juos nukreipta, kad išrautų juos iš stovyklos, ir rovė, kol visi pradingo”.

Palei Amono ribas“Vos tik visiems kareiviams išmirus, VIEŠPATS man kalbėjo, tardamas: ‘Šiandien pereisi Moabo sieną prie Aro. Kai prieisi amoniečių pasienį, neužpulk jų ir nekovok su jais, nes neduosiu tau amoniečių krašto kaip paveldo. Atidaviau jį Loto palikuonims kaip paveldą’.

{Jis taip pat paprastai laikomas refajimų kraštu. Seniau jame gyveno refajimai, – nors juos amoniečiai vadina zamzumimais, – stipri ir gausi tauta, tokio pat ūgio kaip anakimai. Bet VIEŠPATS nušlavė juos nuo kelio amoniečiams, kurie juos išvarė ir apsigyveno jų vietoje. Tą pat jis padarė ir Esavo palikuonims, gyvenantiems Seire, taip nušluodamas horitus jiems nuo kelio, kad jie galėjo užimti jų kraštą ir gyventi jų vietoje net lig šios dienos. O avimus, gyvenusius kaimuose Gazos kaimynystėje, sunaikino iš Kaftoro atsikėlę kaftorimai, apsigyvendami jų vietoje.}

‘Pirmyn! Pereikite Arnono slėnį! Štai atidaviau tau į rankas amorietį Hešbono karalių Sihoną ir jo kraštą. Pradėk užimti paveldą, leiskis į mūšį su juo! Šią dieną pradedu judinti visas tautas po dangumi jūsų klaiku ir baime, – jos, jūsų vardą girdėdamos, drebės, per jus kentės sielvartą'”.

Užkariaujama Sihono karalystė “Tad aš pasiunčiau iš Kedemotų dykumos pasiuntinius pas Hešbono karalių Sihoną su šitokiu taikos pasiūlymu: ‘Leisk man pereiti per tavo kraštą vieškeliu. Aš eisiu tik vieškeliu, nesukdamas nei į dešinę, nei į kairę. Maistą pavalgyti man parduosi už pinigus, vandenį atsigerti man parūpinsi už pinigus. Tik leisk man pereiti pėsčiomis, – kaip Esavo palikuonys, gyvenantys Seire, ir moabiečiai, gyvenantys Are, man padarė, – kol galėsiu persikelti per Jordaną į kraštą, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda’. Tačiau Hešbono karalius Sihonas nenorėjo leisti mums pereiti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo sukietinęs jo dvasią ir padaręs jo širdį atkaklią, kad atiduotų jį tau į rankas, ką jis jau ir yra padaręs.

VIEŠPATS man tarė: ‘Štai aš pradėjau duoti tau Sihoną ir jo kraštą. Nūn pradėk užimti jo kraštą savo paveldui’. Užtat kai išėjo prieš mus Sihonas – jis ir visi jo kareiviai mūšiui prie Jahazo, VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė jį mums. Nugalėjome jį drauge su jo sūnumis ir visais jo kareiviais. Tuo metu, paėmę visus jo miestus, kiekviename mieste paskyrėme sunaikinti vyrus, moteris ir vaikus, nepalikdami nė vieno gyvo. Vien galvijus pasigrobėme ir grobį iš paimtųjų miestų pasiėmėme. Nuo Aroerio, esančio ant Arnono slėnio kranto, – įskaitant miestą, esantį pačiame slėnyje, – iki pat Gileado nebuvo mums miesto, kurio mūrai būtų buvę mums per aukšti. VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums visa atidavė! Tačiau į amoniečių kraštą nesiveržei, vengdamas viso Jaboko slėnio aukštupio ir aukštumų krašto miestų, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo įsakęs”.

Užkariaujama Ogo karalystė “Mums pasukus eiti vieškeliu Bašano link, Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį prieš mus prie Edreijo. VIEŠPATS man tarė: ‘Nebijok jo, nes atidaviau jį tau į rankas drauge su jo žmonėmis ir jo kraštu. Pasielk su juo, kaip pasielgei su amoriečių karaliumi Sihonu, viešpatavusiu Hešbone’. Taigi VIEŠPATS atidavė į mūsų rankas ir Bašano karalių Ogą drauge su visais jo žmonėmis. Mes jį nugalėjome, nepalikdami jam nė vieno gyvo. Tuo metu užėmėme visus jo miestus, – neliko nė vieno miesto, kurio nebūtume užėmę, – šešiasdešimt miestų, visą Argobo sritį – Ogo karalystę Bašane. Tie visi miestai buvo tvirtovės su aukštais mūrais, dvigubais vartais ir kartimis; neskaitant daugybės miestų be mūrų. Juos paskyrėme sunaikinti, kaip buvome pasielgę su Hešbono karaliumi Sihonu, sunaikindami kiekviename mieste vyrus, moteris ir vaikus. Bet galvijus ir miestų grobį pasilikome sau kaip karo laimikį.

Taigi tuo metu mes paėmėme iš tų dviejų amoriečių karalių anapus Jordano žemę nuo Arnono slėnio iki Hermono kalno, – sidoniečiai vadina Hermoną Sirijonu, o amoriečiai vadina jį Seniru, – visus plokščiakalnio miestus, visą Gileadą ir visą Bašaną iki pat Salekos ir Edreijo, Ogo karalystės miestų Bašane”. {Vien karalius Ogas tebuvo išlikęs gyvas iš refajimų. Nūnai jo lova, – geležinė lova, – tebėra amoniečių Raboje. Matuojant įprasta uolektimi, ji yra devynių uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio.}

Užkariautų kraštų padalijimas “Iš krašto, kurį tuo metu paėmėme kaip paveldą, paskyriau reubenaičiams ir gadaičiams žemę į šiaurę nuo Aroerio, palei Arnono slėnį, ir pusę Gileado aukštumų krašto su jo miestais. O likusią Gileado dalį ir visą Bašaną, Ogo karalystę, paskyriau Manaso giminės pusei. {Visa Argobo sritis: ta visa Bašano dalis kadaise buvo vadinama refajimų kraštu. Manaso sūnus Jairas gavo visą Argobo sritį, – tai yra Bašaną, – iki pat gešuraičių bei maakataičių ribos ir pavadino ją savo paties vardu – Havot-Jairu, kaip ji tebevadinama ir nūdien.} Machirui paskyriau Gileadą. Reubenaičiams ir gadaičiams paskyriau žemę nuo Gileado iki Arnono slėnio, – riba eis slėnio viduriu, – ir iki Jaboko upės, kuri yra amoniečių riba; {paskyriau} taip pat ir Arabą su Jordanu ir jo krantais nuo Kinereto iki Arabos jūros, Druskos jūros, su Pisgos kalno papėdėmis rytų pusėje.

Tuo metu įsakiau jums, tardamas: ‘Nors VIEŠPATS, jūsų Dievas, ir davė jums paveldėti šį kraštą, visos jūsų ginkluotos gretos turės persikelti kaip priekinė izraeliečių – jūsų giminių – sauga. Vien jūsų žmonos, jūsų vaikai ir jūsų galvijai, – aš žinau, kad jūs turite daug galvijų, – bus palikti miestuose, kuriuos jums paskyriau, kolei VIEŠPATS nesuteiks ramybės jūsų giminėms, kaip ir jums, kolei ir jie nebus paveldėję krašto, kurį VIEŠPATS jiems duoda anapus Jordano. Tada galėsite kiekvienas sugrįžti į nuosavybę, kurią kiekvienam paskyriau’. Tuo metu ir Jozuei įsakiau, tardamas: ‘Savo akimis matei visa, ką padarė VIEŠPATS, jūsų Dievas, tiems dviem karaliams. Taip Dievas padarys visoms karalystėms, kurias ten anapus tu pereisi. Nebijok jų, nes jis – VIEŠPATS, jūsų Dievas, kovoja už jus’.

Tuo metu aš maldavau VIEŠPATĮ, tardamas: ‘O, Viešpatie DIEVE! Tu leidai savo tarnui pamatyti tik pirmuosius savo didybės ir galingos rankos darbus! Joks dievas danguje ar žemėje negali prilygti tau darbais ir galingais veiksmais! Leisk man, maldauju, pereiti anapus Jordano ir pamatyti puikųjį kraštą, tą puikųjį aukštumų kraštą ir Libaną’. Bet VIEŠPATS dėl jūsų buvo ant manęs supykęs ir manęs neišklausė. VIEŠPATS man tarė: ‘Gana! Niekad man apie tai daugiau nekalbėk! Užkopk ant Pisgos viršūnės ir pakelk akis į vakarus, į šiaurę, į pietus ir į rytus. Gerai pasižvalgyk, nes per šį Jordaną tu nepereisi. Duok Jozuei nurodymus, padrąsink jį ir pastiprink, nes jis turės pereiti, vesdamas šią tautą, ir padalyti jiems kraštą, į kurį tu gali tik pasižiūrėti’.

Tuomet mes buvome apsistoję slėnyje priešais Bet-Peorą”.

Ištikimybė išeina į gera “Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, duoda jums. Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko iš to, bet laikykitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums nustatau. Jūs matėte savo akimis, ką VIEŠPATS padarė prie Baal- Peoro. VIEŠPATS, tavo Dievas, sunaikino iš tavo tarpo kiekvieną, sekusį Peoro Baalą, o tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, esate visi gyvi šiandien.

Štai lygiai kaip man yra VIEŠPATS įsakęs, aš mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasiruošę įeiti ir jį paveldėti. Laikykitės jų, juos vykdydami, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: ‘Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!’ Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės? Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus taip teisius, kaip šis mokymas, kurį aš jums duodu?”

Apreiškimas prie Horebo “Tačiau būk atidus ir saugokis nuoširdžiai, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus. Tą dieną prie Horebo tu stovėjai VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, kai VIEŠPATS man tarė: ‘Surink pas mane žmones, kad paskelbčiau jiems savo žodžius, idant jie išmoktų manęs bijoti visas savo gyvenimo dienas žemėje ir mokytų savo vaikus’. Jūs atėjote ir stovėjote prie kalno papėdės. Kalnas liepsnojo ugnimi iki pat dangaus; jį gaubė tirštas tamsus debesis. Tada VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies. Girdėjote jo žodžių garsą, bet jo išvaizdos nesuvokėte – vien balsą. Jis paskelbė jums savo Sandorą, kurios įsakė laikytis, – tai yra Dešimt žodžių, – ir parašė juos ant dviejų akmeninių lentelių. Ir man tuo metu jis įsakė išmokyti jus įstatų ir įsakų laikytis krašte, į kurį esate pasiruošę įeiti ir jį paveldėti”.

Stabų garbinimo pavojus“Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, būkite atidūs ir saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, – ar į vyro, ar moters panašumą, ar į panašumą bet kokio gyvulio, esančio žemėje, ar į panašumą bet kokio paukščio, skraidančio padangėse, ar į panašumą bet kokio gyvūno, šliaužiojančio žeme, ar į panašumą bet kokios žuvies, plaukiojančios vandenyse po žeme; ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes ir dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos VIEŠPATS, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi. Bet jus VIEŠPATS paėmė ir išvedė iš Egipto, tos geležies lydyklos, kad būtumėte jo brangiausia tauta, kaip šiandien ir esate.

VIEŠPATS supyko ant manęs dėl jūsų ir prisiekė, kad aš nepereisiu per Jordaną ir neįeisiu į tą puikųjį kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą. Aš, neperėjęs Jordano, turiu mirti šiame krašte, bet jūs pereisite paveldėti tą puikųjį kraštą. Todėl būkite atidūs ir neužmirškite Sandoros, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra su jumis sudaręs, nesidirbkite sau bet kokios išvaizdos stabo, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau uždraudęs, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra sudeginanti ugnis, pavydus Dievas”.

Dievas yra ištikimas savo Sandorai“Kai būsite pagimdę vaikus bei vaikų vaikus ir būsite seniai įsikūrę tame krašte, jei tada jūs nedorai elgsitės, pasidirbdami sau bet kokios išvaizdos stabą, darydami tai, kas pikta VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse, ir jį pykindami, šią dieną aš šaukiu dangų ir žemę liudyti, kad jūs veikiai pražūsite iš krašto, kurį jūs, perėję Jordaną, paveldėsite. Jame jūs ilgai negyvensite, nes būsite visiškai išnaikinti. VIEŠPATS išblaškys jus po tautas, išliks iš jūsų tik saujelė tautose, pas kurias VIEŠPATS jus išvarys. Tarnausite ten žmonių rankomis padirbtiems dievams, medžio ir akmens dirbiniams, kurie nemato, negirdi, nevalgo, neužuodžia.

Tačiau ieškosi ten VIEŠPATIES, savo Dievo, ir jį rasi, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela. Su nerimu, kai ateityje visa tai bus tave ištikę, tu sugrįši pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir jo klausysi. Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins, neužmirš Sandoros, kuria jis prisiekė tavo protėviams”.

Dievo gerumo įrodymai“Nūnai prašyčiau pasiklausti apie praeities amžius, seniai prieš tave praėjusius, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmones žemėje, pasiteirauti nuo vieno dangaus krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas įvykis kaip šis, ar kada nors kas nors panašaus buvo girdėta? Ar girdėjo kokia nors tauta balsą Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip tu kad girdėjai, ir yra išlikusi gyva? Ar koks nors dievas kada nors bandė eiti ir paimti sau tautą iš kitos tautos rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir klaiką keliančiais darbais, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, kad padarė tau matant dėl jūsų Egipte? Tau tai buvo parodyta, kad žinotumei, jog VIEŠPATS yra Dievas, – šalia jo nėra kito. Tau pamokyti iš dangaus jis leido tau išgirsti savo balsą. Žemėje jis leido tau pamatyti savo didžią ugnį, kai iš tos ugnies girdėjai jo žodžius. Kadangi mylėjo tavo protėvius, po jų jis išrinko jų palikuonis. Jis pats vedė tave iš Egipto savo didžia jėga, kad nuvarytų tau nuo kelio už tave didesnes ir galingesnes tautas ir įvestų tave į jų kraštą, duodamas jį tau kaip paveldą, kaip šiandien ir yra. Žinok tat šiandien ir dėkis į širdį, kad VIEŠPATS yra Dievas ir aukštai, danguje, ir čia, žemėje, – nėra kito. Laikykis jo įstatų ir įsakymų, kuriuos duodu tau šiandien tavo labui ir tavo palikuonims po tavęs, idant ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau visam laikui”.

Prieglobsčio miestaiTada Mozė atskyrė rytinėje Jordano pusėje tris miestus, į kuriuos galėtų pabėgti žmogžudys, kuris netyčia užmuštų kitą žmogų, niekad nebuvusį su juo nesantaikoje; jis galėtų nubėgti į šiuos miestus ir išlikti gyvas: Bezerį, dykumoje ant plokščiakalnio, priklausantį reubenaičiams; Ramotus, Gileade, priklausančius gadaičiams; ir Golaną, Bašane, priklausantį manasaičiams.

B. DIEVAS IR JO SANDORA

ĮvadasŠis yra įstatymas, kurį Mozė pateikė izraeliečiams. Šie yra įstatai ir įsakai, kuriuos tada, kai jie išėjo iš Egipto, Mozė paskelbė izraeliečiams, anapus Jordano, slėnyje prieš Bet-Peorą, krašte amoriečių karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone, kurį Mozė ir izraeliečiai, išėję iš Egipto, nugalėjo. Jie buvo užėmę jo kraštą ir Bašano karaliaus Ogo kraštą, dviejų amoriečių karalių žemes rytinėje Jordano pusėje: nuo Aroerio, kuris yra ant Arnono slėnio kranto, iki pat Sijono kalno, – tai yra Hermono, – drauge su visa Araba, rytinėje Jordano pusėje, iki pat Arabos jūros, prie Pisgos šlaitų papėdės.

Sandora prie Horebo Mozė sušaukė visą Izraelį ir jiems tarė: “Klausykis, Izraeli, įstatų ir įsakų, kuriuos aš paskelbiu jums šiandien! Mokykitės jų ir laikykitės jų ištikimai!

VIEŠPATS, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo. Ne su mūsų protėviais sudarė VIEŠPATS šią Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu mūsų, kurie čia šiandien esame. Veidas į veidą VIEŠPATS kalbėjo su jumis prie kalno iš ugnies. Aš stovėjau tuo metu tarp VIEŠPATIES ir jūsų, kad perduočiau jums VIEŠPATIES žodžius, nes jūs bijojote ugnies ir į kalną nekopėte. Jis tarė:

‘Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.

Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

Laikysies šabo dienos ir švęsi ją, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, tau yra įsakęs. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu. Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną.

Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

Nežudysi.

Nesvetimausi.

Nevogsi.

Neliudysi melagingai prieš savo artimą.

Negeisi savo artimo žmonos.

Netrokši savo artimo namų ar jo lauko, ar jo vergo bei vergės, ar jo jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui'”.

Mozė-Tarpininkas“Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – VIEŠPATS galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmeninių lentelių, kurias jis davė man. Girdėdami tą balsą iš tamsumos, kalnui skendint ugnyje, jūs atėjote pas mane, – visi jūsų giminių vadai ir visi jūsų seniūnai, – ir sakėte: ‘Štai VIEŠPATS, mūsų Dievas, ką tik mums parodė savo šlovę ir didybę, ir mes girdėjome jo balsą iš ugnies. Šiandien mes patyrėme, kad žmogus gali išlikti gyvas, nors jam Dievas yra kalbėjęs. Kodėl tad turėtume dabar mirti? Juk suris mus ši baisi ugnis! Mes turėsime mirti, jei ilgiau klausysimės VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso. Nes koks marusis kada nors girdėjo gyvojo Dievo balsą iš ugnies, kaip mes kad girdėjome, ir išliko gyvas? Verčiau tu prieik arčiau ir išgirsk visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, sakys. Tada pasakyk mums visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, bus tau sakęs, o mes klausysimės ir vykdysime’.

VIEŠPATS girdėjo jūsų žodžius, kai jūs kalbėjote man, ir VIEŠPATS man tarė: ‘Girdėjau šių žmonių tau pasakytus žodžius. Visa, ką jie pasakė, yra gerai pasakyta. O, kad jie turėtų visad tokią širdį manęs bijoti ir laikytis visų mano įsakymų, tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai! Eik ir sakyk jiems: ‘Grįžkite į savo palapines’. Bet tu pasilik čia su manimi, tau paskelbsiu visus įsakymus, – įstatus ir įsakus, – kad tu jų išmokytum, idant jie vykdytų juos krašte, kurį duodu jiems paveldėti'”.

Dievo meilė yra Įstatymo esmė “Todėl būkite atidūs elgtis, kaip VIEŠPATS yra jums įsakęs. Nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę. Tiksliai sekite visą kelią, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums įsakė, idant klestėtumėte ir jums sektųsi, idant ilgai gyventumėte krašte, kurį paveldėsite”.

“Toks yra tas įsakymas – tie įstatai ir įsakai, kurių VIEŠPATS, jūsų Dievas, įsakė man jus mokyti, kad vykdytumėte juos krašte, kurio einate paveldėti, idant tu, tavo vaikai ir tavo vaikų vaikai pagarbiai bijotų VIEŠPATIES, savo Dievo, visas tavo dienas ir laikytųsi visų jo įstatų ir jo įsakymų, kuriuos tau duodu, ir ilgai išsilaikytumei. Klausykis tad, Izraeli, laikykis jų ištikimai, kad tau gerai sektųsi ir didžiai daugintumeisi krašte, tekančiame pienu ir medumi, kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra tau pažadėjęs”.

Didysis įsakymas

Klausykis, Izraeli!
VIEŠPATS yra mūsų Dievas,
vien tik VIEŠPATS.
Mylėsi Viešpatį, savo Dievą,
visa širdimi,
visa siela ir visomis jėgomis.

Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užrašyk juos ant durų staktų savo namuose ir ant vartų”.

Neužmiršk Viešpaties! “Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus įvedęs tave į kraštą, kurį jis prisiekė duoti tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, – kraštą su turtingais ir dideliais miestais, kurių tu nestatei, su namais, pilnais visokiausių gėrybių, kurių tu nesukrovei, su iškirstomis vandens talpyklomis, kurių tu nekirtai, su vynuogynais bei alyvmedžių miškeliais, kurių tu nesodinai; kai būsi sočiai pavalgęs, rūpinkis neužmiršti VIEŠPATIES, išvedusio tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi ir tik jo vardu prisieksi. Neisite paskui kitus dievus, paskui savo kaimynystės tautų dievus, – nes VIEŠPATS, tavo Dievas, esantis su tavimi, yra pavydus Dievas, – kad neužsidegtų ant tavęs įniršiu VIEŠPATIES, tavo Dievo, ir nenušluotų tavęs nuo žemės veido.

Negundykite VIEŠPATIES, savo Dievo, kaip gundėte prie Masos. Stenkitės ištikimai laikytis VIEŠPATIES, savo Dievo, tau duotų įsakymų, jo taisyklių ir įstatų. Daryk, kas teisu ir gera VIEŠPATIES akyse, kad tau sektųsi, kad įeitumei ir paveldėtumei puikųjį kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė tavo protėviams tau duoti, nuvydamas tau nuo kelio visus tavo priešus, kaip VIEŠPATS yra tau pažadėjęs”.

Vaikai turi būti mokomi“Kai tavo vaikai ateityje klaus, tardami: ‘Ką reiškia tos taisyklės, tie įsakai ir įstatai, kuriuos VIEŠPATS, mūsų Dievas, jums davė?’ Tada savo vaikams atsakysi: ‘Mes buvome faraono vergai Egipte, bet VIEŠPATS galinga ranka išvedė iš Egipto. Mūsų akyse VIEŠPATS padarė ženklų ir nuostabių ir baisių darbų prieš faraoną ir jo dvarą Egipte. Iš ten mus išvedė, idant mus įvestų, duotų mums kraštą, pažadėtą priesaika mūsų protėviams. Tada VIEŠPATS mums įsakė vykdyti visus šiuos įstatus, bijoti VIEŠPATIES amžinam mūsų labui, idant išliktume gyvi, kaip šiandien ir yra. Jei mes stengsimės ištikimai vykdyti šį visą įsakymą VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, kaip jis mums yra įsakęs, mes būsime teisūs”.

Pagonių sunaikinimas “Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio paveldėti eini, ir bus tau išvaręs daug tautų: hetitus, girgašitus, amoriečius, kanaaniečius, perizitus, hivitus ir jebusitus, septynias tautas, daug galingesnes už tave, – kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus juos tau atidavęs ir tu juos nugalėsi, turi juos skirti sunaikinti. Nesudaryk su jais sandoros ir jų nepasigailėk. Nesimaišyk su jais vedybomis, duodamas savo dukteris jų sūnums ar imdamas jų dukteris savo sūnums, nes tai nugręš tavo vaikus nuo manęs tarnauti kitiems dievams. Tuomet VIEŠPATIES įniršis suliepsnos ant tavęs, jis nedelsdamas tave sunaikins.

Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, nukirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje, nes tu esi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, pašvęsta tauta. VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinko iš visų žemės tautų tave būti jo branginama tauta.

Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni už bet kokią kitą tautą, VIEŠPATS pamilo jus ir išsirinko, juk jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų. Nes VIEŠPATS mylėjo jus ir laikėsi priesaikos, kurią jis buvo davęs tavo protėviams, VIEŠPATS išvedė jus galinga ranka ir atpirko tave iš vergijos namų, iš faraono, Egipto karaliaus, rankos. Todėl žinok, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra Dievas – ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi sandoros su jį mylinčiais ir vykdančiais jo įsakymus lig tūkstantosios kartos, bet kuris nedelsia atlyginti sunaikinimu to asmens, kuris jį atmeta. Su tokiu jis nedelsia, bet tam asmeniui tuojau pat atlygina. Laikykis tad uoliai įsakymo – įstatų ir įsakų, kuriuos šiandien įsakau tau vykdyti”.

Klusnumas neš palaimą“Jei laikysitės šių įsakų, juos ištikimai vykdydami, VIEŠPATS, tavo Dievas, ištikimai laikysis su tavimi Sandoros, kuria prisiekė tavo protėviams. Mylės tave, laimins tave ir padaugins tave. Laimins tavo įsčių vaisių ir tavo žemės derlių, tavo grūdus, naują vyną ir aliejų, tavo galvijų prieauglį ir avių jauniklius krašte, kurį tavo protėviams jis prisiekė tau duoti. Tu būsi palaimintas labiau negu visos kitos tautos: nebus nei bevaisio vyro, nei bevaisės moters tarp jūsų ar tarp jūsų galvijų. VIEŠPATS atitolins nuo tavęs visas ligas. Jokiomis piktomis Egipto negaliomis, apie kurias tu žinai, jis tavęs nevargins, bet kirs jomis visiems, kurie tavęs nekenčia. Nerodydamas gailesčio, sunaikinsi visas tautas, kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Kitiems dievams netarnausi, nes tai būtų tau žabangos.

Jei sakytumei širdyje: ‘Anos tautos yra gausesnės už mane, kaip aš galiu jas išvaryti?’ – jų nebijok! Tik atsimink, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, padarė faraonui ir visam Egiptui, didžiąsias rykštes, kurias matei savo akimis, ženklus bei nuostabius darbus ir galingai pakeltą ranką, kuria VIEŠPATS, tavo Dievas, tave išvedė. VIEŠPATS, tavo Dievas, padarys tą patį ir visoms tautoms, kurių baiminiesi. Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, siųs jiems marą, kolei net išlikusieji ir bėgliai bus sunaikinti. Tenebūna tau jų baisu, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, esantis su tavimi, yra didis ir baisus Dievas. VIEŠPATS, tavo Dievas, išvarys tau tas tautas pamažu. Jų pribaigti iš karto tu negali, kad kartais nepadaugėtų laukinių žvėrių tavo nelaimei. Bet VIEŠPATS, tavo Dievas, juos tau atiduos ir glumins klaiku, kol jie bus išnaikinti. Jų karalius jis paduos tau į rankas, išdildysi jų vardus po dangumi; niekas nepajėgs tau priešintis, kol juos sunaikinsi. Sumesi į ugnį jų stabus. Negeisi ant jų esančio sidabro ar aukso ir sau nepaimsi, kad juo nebūtumei įviliotas į žabangas, nes tai yra bjaurus dalykas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui. Neįnešk jokio bjauraus daikto į savo namus, nes ir tu, kaip jis, būsi atidėtas sunaikinimui. Turi juo šlykštėtis ir bjaurėtis, nes tai yra atidėta sunaikinimui”.

Dievo rūpinimasis savo tauta “Šio viso įsakymo, kurį aš šiandien tau duodu, turite ištikimai laikytis, kad klestėtumėte ir daugėtumėte bei pajėgtumėte įeiti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS pažadėjo priesaika jūsų protėviams. Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų. Per tuos keturiasdešimt metų drabužiai ant tavo nugaros nesusinešiojo ir tavo kojos nesutino. Žinok tad savo širdyje, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus kad baudžia savo sūnų. Todėl laikykis VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, eidamas jo keliais ir jo pagarbiai bijodamas, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus; kraštą, kur galėsi valgyti duonos nestokodamas, kur jums nieko netrūks; kraštą su geležies uolomis; kraštą, iš kurio kalvų galėsi kasti varį. Kai būsi ligi soties privalgęs, šlovink VIEŠPATĮ, savo Dievą, už puikųjį kraštą, kurį jis tau yra davęs.

Rūpinkis, kad neužmirštum VIEŠPATIES, savo Dievo, laikydamasis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, kuriuos aš tau šiandien duodu. Kai tu būsi sočiai pavalgęs, būsi pasistatęs gerus namus ir juose gyvensi; kai tavo galvijų bandos ir avių kaimenės bus padaugėjusios, tavo sidabras ir auksas bus pagausėję, ir visa, kas tau priklauso, bus suklestėję, tuomet saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų, užmiršdama VIEŠPATĮ, savo Dievą, išvedusį tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų, vedusį tave per plačią ir baisią dykumą, pilną ugningų žalčių ir skorpionų, – išdegusią ir be jokio vandens žemę, – davusį tau vandens iš titnago uolos ir maitinusį tave mana, tavo protėviams nežinomu maistu, idant padarytų tave nuolankų ir išbandytų tik tavo ateities labui. Nesakyk sau širdyje: ‘Mano paties galybė ir mano paties rankos jėga sukrovė man šiuos turtus’. Atsimink tad, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę būti turtingam, idant patvirtintų savo Sandorą, kuria jis prisiekė tavo protėviams, kaip jis ir šiandien daro. Bet jei tu, užmiršęs VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi paskui kitus dievus jiems tarnauti ir jų garbinti, aš šiandien įspėju jus, kad jūs tikrai pražūsite. Jūs žūsite kaip tautos, kurias VIEŠPATS naikina jūsų akivaizdoje, nes jūs neklausėte VIEŠPATIES, savo Dievo, balso”.

Viešpats, ne Izraelis, yra pergalingas “Klausyk, Izraeli! Šiandien tu pereini Jordaną, kad įeitum ir paveldėtum tautas, gausesnes ir galingesnes už save, didelius miestus, įtvirtintus mūrais iki padangių, – stiprią ir aukštaūgę tautą, – anakimų palikuonis, kuriuos pažįsti. Girdėjai, kas apie juos sakoma: ‘Kas gali priešintis anakimams?’ Žinok tad šiandien, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, pereina pirm tavęs kaip naikinanti ugnis, – juos jis nugalės. Jis paklupdys juos tavo akivaizdoje, idant galėtumei juos paveldėti ir greitai sunaikinti, kaip VIEŠPATS yra tau pažadėjęs.

Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus nuvijęs juos tau iš kelio, nesakyk sau širdyje: ‘Dėl mano teisumo VIEŠPATS įvedė mane paveldėti šį kraštą’, – nes iš tikrųjų dėl tų tautų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje. Ne dėl tavo teisumo ar tavo širdies sąžiningumo įeini paveldėti jų kraštą, bet dėl jų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje, idant įvykdytų pažadą, kurį VIEŠPATS davė prisiekdamas tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Žinok tad, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau šį kraštą paveldėti ne dėl tavo teisumo, nes esi kietasprandė tauta”.

Aukso veršis“Atsimink ir neužmiršk, kaip įpykinai VIEŠPATĮ, savo Dievą, dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto žemės, iki atėjote į šią vietą, maištavote prieš VIEŠPATĮ.

Net prie Horebo taip įpykinote VIEŠPATĮ, kad VIEŠPATS taip įniršo, jog buvo pasiruošęs jus sunaikinti. Užkopęs ant kalno paimti akmeninių lentelių, lentelių Sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens. VIEŠPATS davė man dvi akmenines lenteles, parašytas Dievo pirštu, su tais pačiais žodžiais, kuriuos jis buvo pasakęs jums iš ugnies prie kalno sueigos dieną. Praėjus keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų, VIEŠPATS man davė dvi akmenines lenteles – Sandoros lenteles. Tada VIEŠPATS man tarė: ‘Skubėk, tuojau lipk nuo čia žemyn, nes tavo žmonės, kuriuos išvedei iš Egipto, nedorai elgiasi. Jie veikiai suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, ir pasidarė sau nulydytą stabą’. Be to, VIEŠPATS pridėjo: ‘Nūn matau, kad ši tauta yra tikrai kietasprandė tauta. Dabar tad palik mane vieną, kad galėčiau juos sunaikinti, ištrindamas jų vardą po dangumi. Iš tavęs padarysiu galingesnę ir gausesnę už juos tautą’.

Apsisukau ir leidausi žemyn nuo kalno. Kalnas liepsnojo ugnyje. Abiem rankomis laikiau dvi Sandoros lenteles. Tada pamačiau, kad jūs iš tikrųjų nusidėjote VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nusiliedindami veršio atvaizdą. Jūs buvote veikiai suskubę pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvo VIEŠPATS jums įsakęs. Paėmęs abi lenteles, sviedžiau jas abiem rankomis nuo savęs ir jas sudaužiau jūsų akyse. Tada gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip anksčiau, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens, dėl sunkios jūsų nuodėmės, kuria buvote nusidėję, darydami, kas yra nedora VIEŠPATIES akyse, ir jį pykdydami. Man buvo baisu dėl VIEŠPATIES ant jūsų degančio pykčio, jį skatinusio jus sunaikinti. Bet VIEŠPATS išklausė manęs ir šį kartą. Be to, VIEŠPATS buvo taip supykęs ant Aarono, kad buvo pasiruošęs jį sunaikinti, bet aš užtariau ir jį tuo pačiu metu. Tada, paėmęs jūsų nuodėmės darbą – tą veršį, sudeginau jį ugnyje, sutrupinau į šipulius ir, sutrynęs į smulkiausias dulkes, išbarsčiau jo dulkes į upelį, tekantį nuo kalno.

Ir prie Taberos, ir prie Masos, ir prie Kibrot-haTaavos pykdėte VIEŠPATĮ. O kai VIEŠPATS siuntė jus iš Kadeš-Barneos, sakydamas: ‘Nukilkite ir paveldėkite kraštą, kurį esu jums davęs’, – jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, juo nepasitikėdami ir jam nepaklusdami. Jūs esate maištavę prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jis jus pažino.

Anas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų todėl aš gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ, – aš gulėjau kniūbsčias, nes VIEŠPATS ketino jus sunaikinti. Meldžiausi VIEŠPAČIUI ir sakiau: ‘Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo nuosavos tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka. Prisimink savo tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą ir nepaisyk, kad ši tauta yra kietasprandė, nedora ir nuodėminga. Kitaip žmonės krašte, iš kurio mus išvedei, sakys: ‘Dėl to, kad VIEŠPATS buvo bejėgis įvesti juos į pažadėtą kraštą, ir dėl to, kad jų nekentė, jis išvedė juos, kad išmirtų dykumoje’. Juk jie galų gale yra tavo nuosava tauta, kurią išvedei savo didinga jėga ir pakelta ranka'”.

Naujos Įstatymo lentelės “Tada VIEŠPATS man tarė: ‘Nusitašyk iš akmens dvi lenteles, tokias, kaip buvo pirmosios, ir užkopk pas mane ant kalno; padirbk ir medinę Skrynią. Aš įrašysiu lentelėse žodžius, buvusius ant pirmųjų lentelių, kurias sudaužei, ir tu įdėsi jas į Skrynią’. Padirbau tad Skrynią iš akacijos medžio, nusitašiau dvi akmenines lenteles, tokias, kaip buvo pirmosios, ir užlipau ant kalno su dviem lentelėmis rankoje. Tada jis parašė lentelėse, kaip anksčiau buvo parašęs, tuos pačius žodžius – Dešimt žodžių, kuriuos VIEŠPATS buvo paskelbęs jums iš ugnies ant kalno sueigos dieną; ir padavė jas man. Apsisukęs nulipau nuo kalno ir įdėjau lenteles į Skrynią, kurią buvau padirbęs. Ir ten jos tebėra, kaip VIEŠPATS man įsakė.

Izraeliečiai keliavo nuo Beerotų Bene-Jaakano į Moserą. Ten mirė Aaronas, ten jis buvo ir palaidotas; jo sūnus Eleazaras tapo kunigu jo vietoje. Iš čia jie keliavo į Gudgodą, o nuo Gudgodos į Jotbatą – kraštą, pilną tekančių upelių. Tuo metu VIEŠPATS atskyrė Levio giminę VIEŠPATIES Sandoros Skryniai nešti, būti VIEŠPATIES akivaizdoje bei jam tarnauti ir laiminti jo vardu, kaip ir daroma šiandien. Todėl Levis neturi dalies ar paveldo su savo broliais. Pats VIEŠPATS yra jo paveldas, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, apie juos kalbėjo.

Išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Dar kartą VIEŠPATS išklausė manęs ir sutiko tavęs nesunaikinti. VIEŠPATS man tarė: ‘Stokis! Leiskis kelionėn priekyje žmonių, kad jie įeitų ir paveldėtų kraštą, kurį jų protėviams prisiekiau jiems duoti'”.

Viešpaties didybė“O dabar, Izraeli, taigi ko reikalauja iš tavęs VIEŠPATS, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, tavo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela ir laikytis visų VIEŠPATIES, tavo Dievo, įsakymų bei jo įstatų, kuriuos duodu tau šiandien tavo paties labui. Štai! VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, priklauso dangus bei dangaus aukštybės, žemė ir visa, kas joje yra, tačiau vien tavo protėvius VIEŠPATS pamilo ir išrinko jus, jų palikuonis, iš visų tautų, kaip ir yra šiandien. Apipjaustykite tad savo surambėjusias širdis ir nebebūkite daugiau kietasprandžiai. Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių VIEŠPATS – didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio, ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maistą ir drabužį. Mylėsite tad ir jūs ateivį, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje. Bijosi VIEŠPATIES, savo Dievo, tik jį garbinsi, jam atsiduosi ir jo vardu prisieksi. Jis yra tavo gyrius. Jis yra tavo Dievas, padaręs šiuos nuostabius ir baisius darbus, kuriuos matei savo akimis. Tavo protėviai buvo septyniasdešimt asmenų, kai jie nuėjo į Egiptą, o dabar VIEŠPATS, tavo Dievas, yra padaręs tave taip gausų kaip dangaus žvaigždes”.

Nuostabieji Viešpaties darbai “Mylėk tad VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir laikykis įpareigojimo – jo įstatų, įsakų ir įsakymų visad. Atsiminkite šiandien, kad ne jūsų vaikai, kurie nei patyrė, nei matė VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pamokos, bet jūs patys turite pripažinti jo didybę, galingai pakeltą jo ranką, jo ženklus ir darbus, padarytus Egipte faraonui, Egipto karaliui, ir visai jo žemei; ką jis padarė egiptiečių kariuomenei – jų žirgams ir vežimams, kai jie vijosi iš paskos: VIEŠPATS užliejo juos Nendrių jūros vandenimis ir visiškai sunaikino; ką jis padarė jums dykumoje, kol jūs atėjote į šią vietą; ir ką jis padarė Datanui ir Abiramui, Reubeno sūnaus Eliabo sūnums, kai viso Izraelio akyse žemė atvėrė savo burną ir prarijo juos drauge su jų šeimomis, jų palapinėmis bei visa, kas gyva tarp jų, – nes jūs savo akimis matėte visus šiuos nuostabius darbus.

Laikykitės tad visų įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu, kad būtumėte stiprūs, įeitumėte ir paveldėtumėte kraštą, kurį kylate paveldėti, kad ilgai gyventumėte krašte, kurį VIEŠPATS prisiekė duoti jūsų protėviams ir jų palikuonims, krašte, tekančiame pienu ir medumi”.

Lietaus dovana“Kraštas, kurį kylate paveldėti, nėra kaip Egipto žemė, iš kurios atėjote. Ten javai, kuriuos sėjai, turėjo būti palaistomi tavo paties triūsu tartum darže. O kraštas, kurį kylate paveldėti, yra kalvų ir slėnių šalis, laistoma iš dangaus lietumi. Tai šalis, kuria VIEŠPATS, tavo Dievas, pasirūpina, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, prižiūri visad – nuo metų pradžios lig metų galo.

Jei tad jūs tikrai paklusite jo įsakymams, kuriuos jums duodu šiandien, mylėdami VIEŠPATĮ, jūsų Dievą, ir tarnaudami jam visa širdimi ir visa siela, tada jis duos lietaus tavo žemei savo laiku – ankstyvąjį ir vėlyvąjį lietų, jūs nuimsite savo derlių grūdų, vyno ir aliejaus; jis duos žolės laukuose jūsų galvijams, ir jūs būsite pavalgę iki soties. Bet saugokitės, kad jūsų širdis nesusiviliotų tarnauti kitiems dievams ir juos garbinti, nes tuomet VIEŠPATS įnirš ant jūsų ir uždarys dangaus skliautą, kad nebekristų lietus ir žemė nebeduotų derliaus. Tada jūs veikiai pražūsite puikiajame krašte, kurį VIEŠPATS jums duoda”.

Atlyginimas už ištikimybę“Įsidėkite šiuos mano žodžius sau į širdį ir sielą, prisiriškite juos kaip ženklą prie rankos ir pritvirtinkite juos kaip žymę sau ant kaktos. Mokykite jų savo vaikus, kalbėdami apie juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Užrašyk juos ant savo namų durų staktų ir ant savo vartų, kad jūsų dienos ir dienos jūsų vaikų būtų padaugintos krašte, kurį VIEŠPATS prisiekė jūsų protėviams duoti, kolei dangaus skliautas yra virš žemės.

Jei tad jūs ištikimai laikysitės šio viso įsakymo, kurį jums duodu, mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, eidami visais jo keliais ir jo laikydamiesi, tuomet VIEŠPATS išvarys visas šias tautas prieš jus, ir paveldėsite didesnes ir galingesnes tautas už save. Kiekviena vieta, į kurią įkelsite koją, jums priklausys; jūsų žemė drieksis nuo dykumos iki Libano ir nuo Upės – Eufrato upės – lig Vakarų jūros. Niekas nepajėgs jums priešintis: jūsų baimę ir klaiką VIEŠPATS, jūsų Dievas, sukels visame krašte, į kurį jūs įkelsite koją, kaip jis pažadėjo”.

Palaiminimas ar prakeikimas “Štai! Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą, jei paklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymams, kuriuos šiandien jums duodu, ir prakeikimą, jei nepaklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymams, bet trauksitės iš kelio, kurį šiandien jums duodu, eidami paskui kitus dievus, kurių nepažinojote.

Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave įvedęs į kraštą, kurio tu įeini paveldėti, ištarsi palaiminimą ant Gerizimo kalno, o prakeikimą ant Ebalo kalno. Kaip žinai, jie yra anapus Jordano, už vakarų kelio, esančio krašte kanaaniečių, gyvenančių Araboje, priešais Gilgalą, prie Morės ąžuolų.

Juk pereisite Jordaną, kad įeitumėte paveldėti krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, duoda jums, ir kai jį paveldėsite, ir kai jame gyvensite, turite ištikimai laikytis visų įstatų ir įsakų, kuriuos išdėsčiau jums šiandien”.

C. PAKARTOTO ĮSTATYMO TEISYNAS

Viena šventovė “Šie yra įstatai ir įsakai, kurių turite ištikimai laikytis krašte, kurį VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra davęs tau paveldėti, kol tik būsite gyvi žemėje.

Sugriaukite iš pamatų visus alkus, kur tautos, kurias jūs išvarote, ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu garbino savo dievus. Išardykite jų aukurus, sudaužykite šventuosius akmenis, sudeginkite stulpus, nukirskite stabus jų dievų, išdildykite jų vardą iš tokių vietų. Taip kaip jie VIEŠPATIES, savo Dievo, negarbinsite. Jūs žvelgsite į vietą, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, išrinks iš visų jūsų giminių kaip buveinę savo vardui padėti. Jūs ten eisite, nešdami savo deginamąsias atnašas ir aukas, savo dešimtines ir asmeniškas aukas, savo įžadų ir geros valios atnašas ir savo galvijų bandų bei avių kaimenių pirmienas. Ten tad VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje valgysite jūs drauge su savo šeimomis, džiaugdamiesi visais atliktais darbais, kuriais VIEŠPATS, jūsų Dievas, bus jus palaiminęs.

Nesielgsite, kaip mes elgiamės čia šiandien, kiekvienas mūsų darydamas, kas jam atrodo gera, nes dar nesate atėję į ramybės vietą – į paveldą, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums duoda. Kai būsite perėję Jordaną ir apsigyvenę krašte, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, skiria jums, ir kai jis bus suteikęs jums ramybę nuo jūsų aplinkinių priešų, kad galėtumėte saugiai gyventi, tada nešite visa, ką jums įsakau, į tą vietą, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, išrinks kaip buveinę savo vardui: savo deginamąsias atnašas ir kitas aukas, savo dešimtines ir savo dovanas, visas savo rinktines įžadų atnašas, kurias pažadate VIEŠPAČIUI. VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje džiaugsitės jūs drauge su savo sūnumis ir dukterimis, vergais bei vergėmis ir levitais, gyvenančiais jūsų miestuose, nes jie patys neturi, kaip jūs, dalies ar paveldo.

Žiūrėk, kad neatnašautum savo deginamųjų aukų, kur tik tavo akims patinka. Vien toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks vienoje iš tavo giminių – ten atnašausi savo deginamąsias aukas ir ten atliksi visa, ką tau įsakau.

Tačiau kur tik nori gali skersti ir valgyti mėsą bet kurioje iš savo gyvenviečių pagal palaiminimą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs. Ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti, lygiai kaip gazelės ar stirnos mėsą. Bet kraujo nevalgysite; jį išliesite ant žemės kaip vandenį. Nevalgysi savo gyvenvietėse nei dešimtinių savo grūdų, vyno ir aliejaus, nei pirmienų savo galvijų bandos ir avių kaimenės, nei įžadų dovanų, kurias pažadi, geros valios atnašų ir asmeniškų aukų. Jas turi valgyti VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje, toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks, tu drauge su sūnumis ir dukterimis, vergais ir vergėmis bei levitais, gyvenančiais tavo gyvenvietėse, džiaugdamiesi VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje visais savo rankų laimėjimais. Žiūrėk, kad neužmirštum levito, kol tik gyvensi savo krašte.

Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išplėtęs tavo žemę, kaip yra tau pažadėjęs, ir tu sakysi: ‘Valgysiu mėsos’, – kadangi jauti norą valgyti mėsos, gali valgyti mėsą kada tik nori. Jei vieta, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks pasidėti savo vardui, bus tau per toli ir tu pjausi, kaip aš tau esu įsakęs, ar galviją iš bandos, ar avį iš kaimenės, kuriuos tau VIEŠPATS yra davęs, kada tik nori gali valgyti mėsą. Iš tikrųjų kaip gazelė ar stirna yra valgoma, lygiai taip ją galite valgyti. Ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti, lygiai kaip gazelės ar stirnos mėsą. Bet pasirūpink, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas yra gyvybė; gyvybės su mėsa nevalgysi. Jo nevalgysite, išpilsite jį ant žemės kaip vandenį. Susilaikykite nuo jo, kad tau ir tavo vaikams po tavęs būtų gera, nes darai, kas teisu VIEŠPATIES akyse.

Bet tau privalomas šventąsias atnašas ir įžadų dovanas nuneši į vietą, kurią VIEŠPATS išrinks. Atnašausi savo deginamąsias aukas, mėsą ir kraują, ant VIEŠPATIES, savo Dievo, aukuro; kitų tavo aukų kraujas iš tikrųjų bus išlietas prie VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukuro, bet mėsą gali valgyti.

Rūpinkis paklusti visiems šiems žodžiams, kuriuos tau įsakau šiandien, idant gerai sektųsi tau ir tavo vaikams po tavęs amžinai, nes darysi, kas gera ir teisu VIEŠPATIES, savo Dievo, akyse”.

Pagonių apeigos“Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus iškirtęs prieš tave tautas, kurių tu eini išvaryti, kai tu būsi jas išvaręs ir gyvensi jų krašte, saugokis, kad nebūtumei suviliotas sekti jomis tada, kai jos buvo sunaikintos tavo akivaizdoje! Nesiteirauk apie jų dievus, sakydamas: ‘Kaip garbino tos tautos savo dievus? Ir aš noriu sekti tomis apeigomis’. Taip VIEŠPATIES, savo Dievo, negarbink, nes visa, kas pasibjaurėtina, ko VIEŠPATS nekenčia, jie darė savo dievams. Net savo sūnus ir dukteris jie degino ugnyje, atnašaudami savo dievams!”

“Žiūrėk, kad uoliai vykdytumėte visa, ką jums įsakau. Nieko prie to nepridėsi ir nieko nuo to neatimsi”.

Bausmės už stabų garbinimą“Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas, duotų tau kokį ženklą ar padarytų stebuklą ir sakytų: ‘Sekime kitais dievais, – kurių jūs nebuvote pažinę, – ir jiems tarnaukime’, – nors tau paskelbtasis ženklas ar stebuklas ir įvyktų, neklausyk to pranašo ar to svajotojo žodžių, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų mylite VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir siela. VIEŠPAČIU, savo Dievu, seksite, tik jo vieno bijosite, tik jo įsakymų laikysitės, tik jo balsui paklusite, tik jam vienam tarnausite ir tik prie jo ištikimai glausitės. Bet anas pranašas ar anas svajotojas bus nubaustas mirtimi, nes skelbė išdavystę VIEŠPATIES, jūsų Dievo, išvedusio tave iš Egipto žemės ir atpirkusio tave iš vergijos namų, – skelbė, norėdamas išvesti tave iš kelio, kuriuo eiti tau įsakė VIEŠPATS, tavo Dievas. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų.

Jei tave gundytų kas nors, net jei tai būtų tavo brolis ar sūnus tavo motinos, net jei tai būtų tavo paties sūnus ar duktė, ar žmona, kurią myli, ar artimiausias bičiulis, sakydamas: ‘Eime – garbinkime kitus dievus’, – kurių nei tu, nei tavo protėviai nesate pažinę, kurį nors iš aplinkinių tautų dievų, ar tai būtų arti, ar toli nuo jūsų, bet kur nuo vieno žemės galo lig kito, nesutik su tokiu asmeniu ir jo neklausyk. Jam nei gailesčio, nei užuojautos neparodyk ir jo kaltės nenuslėpk. Užmuškite jį. Tebūna tavo ranka pirmoji pakelta prieš jį, baudžiant jį mirtimi, o po tavęs visų kitų žmonių rankos. Užmušk jį akmenimis, nes jis stengiasi nuvilioti tave nuo VIEŠPATIES, tavo Dievo, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Tada visas Izraelis išgirs ir bijos; daugiau tokia nedorybė nebus daroma tarp jūsų.

Jei kuriame iš miestų, VIEŠPATIES, tavo Dievo, tau duotų gyventi, išgirsi, kad išėjo iš tavęs keletas niekšų ir suvedžiojo miesto gyventojus, sakydami: ‘Eime ir garbinkime kitus dievus’, -kurių jūs nepažinote, tu nuodugniai išsiteirausi, ištirsi, apklausinėsi. Jei tiesa, kad toks pasibjaurėtinas dalykas buvo jūsų padarytas, tu išžudysi to miesto gyventojus kalaviju, visiškai sunaikinsi miestą ir visa, kas jame, – net galvijus išžudysi kalaviju. Sukrauk visą grobį miesto aikštėje ir sudegink ugnyje miestą ir visą jo grobį kaip pilnutinę deginamąją auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Jis liks amžina griuvėsių krūva; niekad neturi būti atstatytas. Teneprilimpa prie tavo rankos niekas, kas yra skirta sunaikinti, idant VIEŠPATS, nusigręžęs nuo degančio įniršio, tavęs pasigailėtų ir pasigailėjęs tave padaugintų, kaip prisiekė tavo protėviams, su sąlyga, kad klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos aš tau duodu šiandien, darydamas tai, kas yra teisu VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse”.

Pagonių gedulo apeigos “Jūs esate VIEŠPATIES, savo Dievo, vaikai. Neraižykite savęs ir neskuskite sau plaukų viršum kaktos dėl mirusiojo, nes esi tauta, pašvęsta VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tave VIEŠPATS išsirinko iš visų kitų tautų žemėje būti jo nuosava tauta”.

Švarūs ir nešvarūs gyvūnai“Nevalgysi, kas pasibjaurėtina. Šie yra gyvuliai, kuriuos galite valgyti: jautis, avis, ožka, stirna, gazelė, danielius, laukinė ožka, kalnų ožys, antilopė ir kalnų avys. Iš gyvulių galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi nagą, skeltą į dvi dalis, ir atrajoja. Tačiau iš tų, kurie atrajoja ar yra skeltanagiai, nevalgysite – kupranugario, kiškio ir opšraus, nes jie nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi. Jie yra jums nešvarūs. Ir kiaulė yra jums nešvarus gyvulys, nes ji nors ir turi skeltus nagus, bet neatrajoja. Nei šių gyvulių mėsos valgysite, nei jų dvėsenos liesite.

Iš visų vandens gyvūnų šiuos galite valgyti: kas turi pelekus ir žvynus, tokius jūs galite valgyti. Kas pelekų ir žvynų neturi, jūs negalite valgyti. Tie gyvūnai yra jums nešvarūs.

Galite valgyti visus švarius paukščius. Bet yra šie, kurių nevalgysite: erelis, grifas ir juodasis grifas, suopis, visų rūšių sakalai, visų rūšių varnos, strutis, lėlis, žuvėdra, visų rūšių vanagai, pelėda ir ūbaujanti pelėda, baltoji pelėda, pelikanas, einis ir kormoranas, gandras ir visų rūšių garniai; lukutis ir šikšnosparnis. Visi sparnuotieji vabzdžiai yra jums nešvarūs, – jie nebus valgomi. Galite valgyti visus švarius sparnuotus gyvūnus.

Kas yra nugaišęs, to nevalgysite. Gaišeną valgyti gali duoti ateiviui, gyvenančiam tavo mieste, ar parduoti ją svetimšaliui, nes tu esi tauta, pašvęsta VIEŠPAČIUI, savo Dievui.

Nevirsi ožiuko jo motinos piene”.

Dešimtinės duoklė“Kasmet atskirsi dešimtą dalį viso savo pasėlių derliaus, užderėjusio dirvoje. Valgysi dešimtinę savo grūdų, vyno bei aliejaus ir savo bandų bei kaimenių pirmagimius VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią jis išsirinks kaip savo vardo buveinę, kad išmoktumei visad pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. Bet VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, tave gausiai palaiminus, jei nuotolis bus toks didelis, kad tu dešimtinės nepajėgi nugabenti, nes vieta, kurią VIEŠPATS išsirinks įkurdinti savo vardui, per toli nuo tavęs, tada gali dešimtinę pakeisti pinigais. Su pinigais saugiai rankoje nueik į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išsirinkęs. Panaudosi pinigus nupirkti, ko norėsi – jaučių, avių, vyno, stipraus gėrimo ir ko tik trokši. Ten, VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, valgysi tu ir tavo namiškiai drauge džiaugdamiesi. Ir levito, gyvenančio tavo mieste, nepalik tuščiomis, nes jis neturi nei dalies, nei paveldo kaip tu.

Kas treti metai atneši visą tų metų savo derliaus dešimtinę ir atiduosi ją į miesto svirną. Levitas, kadangi jis neturi nei dalies, nei paveldo su tavimi, taip pat ir ateivis, ir našlaitis, ir našlė, esantys tavo mieste, galės ateiti ir pavalgyti iki soties, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų tave ir kiekvieną tavo darbą, prie kurio pridedi ranką”.

Šabo metai “Kas septinti metai švęsi skolų atleidimą. Šitokia yra atleidimo esmė: kiekvienas skolintojas atleis, ką jis buvo paskolinęs savo artimui, – nebereikalaus skolos iš savo artimo ar giminaičio, nes buvo paskelbtas VIEŠPATIES atleidimas. Iš svetimtaučio gali jos reikalauti, bet turi atleisti visa, ką tavo giminaitis yra tau skolingas.

Elgetų tarp jūsų neturi būti, nes VIEŠPATS tikrai laimins tave krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti kaip nuosavybę, jei tik paklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visą įsakymą, kurį tau skelbiu šiandien. Kai VIEŠPATS bus tave palaiminęs, kaip jis pažadėjo, tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi pats, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys.

Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas iš giminaičių, bet kuriame tavo miestų krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau, nebūk kietaširdis ar šykštus savo beturčiui artimui. Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja. Saugokis, kad nepuoselėtum širdyje klastingos minties, sakydamas: ‘Septintieji metai, skolų atleidimo metai, artinasi’, – ir, rūsčiai į savo nuskurdusį artimą pasižiūrėjęs, nieko jam neduotum. Prieš tave jis šauksis VIEŠPATIES, ir tu užsitrauksi kaltę. Duok tad jam dosniai ir neapgailestauk širdimi tai darydamas, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, už tai laimins visus tavo darbus ir visus tavo siekius. Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: ‘Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte”.

Izraeliečių vergai“Jei tavo bendruomenės narys, hebrajus ar hebrajė, parsiduoda tau, jis turi tau tarnauti šešerius metus, bet septintais metais turi jį paleisti laisvą. Paleisdamas vergą laisvą, neišsiųsk jo tuščiomis rankomis. Aprūpink jį dosniai iš savo avių kaimenės, iš kluono, iš vynuogių spaudyklos, duodamas jam iš dosnumo, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs. Atsimink, kad tu buvai vergas Egipto žemėje ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave atpirko. Užtat aš ir duodu tau šiandien šį įsakymą. Bet jei jis tau sakytų: ‘Aš neisiu iš tavo namų’, – dėl to, kad myli tave ir tavo šeimyną, nes jam gera pas tave, tada, paėmęs ylą, perdursi jo ausies lezgį, priglaustą prie durų, ir jis bus tavo vergas amžinai. Panašiai pasielgsi ir su savo verge.

Nesijausk nuskriaustas, kai paleidi jį laisvą, nes tarnyba, kurią jis yra tau atlikęs per tuos šešerius metus, yra verta dvigubos samdinio algos. Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins visame, ką tu darai”.

Pirmagimiai“Visus pirmagimius iš tavo galvijų bandos ar avių kaimenės pašvęsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui: savo pirmagimiu jaučiu nedirbsi, avių kaimenės pirmagimio nekirpsi. Suvalgysite jį, – tu drauge su savo šeimyna, – VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje kasmet vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinks. Bet jei jis turėtų trūkumą, kokį nors žymų trūkumą, – būtų raišas ar aklas, – jo VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, neaukosite. Galite jį valgyti savo gyvenvietėse, nešvarūs ir švarūs gali jį valgyti, lygiai kaip valgoma gazelė ir stirna. Vien jo kraujo negali valgyti, bet išliesi jį kaip vandenį ant žemės”.

Perėjimo iškilmės “Švęsk Abibo mėnesį, atnašaudamas Perėjimo auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nes Abibo mėnesį, naktį, VIEŠPATS, tavo Dievas, išvedė tave iš Egipto. Atnašausi Perėjimo auką VIEŠPAČIUI, savo Dievui, iš galvijų bandos ir avių kaimenės toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks kaip buveinę savo vardui. Nieko rauginto su ja nevalgysi. Septynias dienas valgysi su ja neraugintą duoną – vargo duoną, idant atsimintumei per visas gyvenimo dienas savo išėjimą iš Egipto žemės, nes iš Egipto žemės išėjai labai skubiai. Per septynias dienas joks raugas tenesirodo pas tave visoje tavo žemėje; tenebūna palikta lig ryto nieko iš mėsos, kurią aukojai pirmosios dienos vakarą.

Perėjimo aukos negali atnašauti nė viename iš savo miestų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Tik vietoje, kurią jis išrinks kaip buveinę savo vardui, tik ten atnašausi Perėjimo auką vakare, saulei leidžiantis, tuo dienos metu, kai išėjai iš Egipto. Virsi ir valgysi toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks; kitą rytą gali leistis kelionėn atgal į savo palapines. Šešias dienas valgęs neraugintą duoną, septintą dieną švęsi iškilmingą sueigą VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tą dieną nedirbsi jokio darbo”.

Savaičių iškilmės“Atskaitysi septynias savaites, pradėdamas skaičiuoti nuo to laiko, kai pjautuvas pirmąkart paliečia nepjautus javus. Tada tu švęsi Savaičių iškilmes, VIEŠPATIES, savo Dievo, garbei atnašaudamas geros valios auką pagal derlių, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave palaiminęs. Džiūgausi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje tu ir tavo sūnūs bei dukterys, tavo vergai ir vergės, levitai, gyvenantys tavo miestuose, bei ateiviai, našlaičiai ir našlės, esantys su tavimi, toje vietoje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinks kaip buveinę savo vardui. Atsimink, kad tu buvai vergas Egipte, ir ištikimai laikykis šių įstatų”.

Palapinių iškilmės “Suvalęs klojimo ir vynuogių spaudyklos derlių, švęsi septynias dienas Palapinių iškilmes. Džiūgausi šventės dienomis tu ir tavo sūnūs bei dukterys, tavo vergai bei vergės, ir levitai, ateiviai, našlaičiai bei našlės, gyvenantys tavo miestuose. Septynias dienas švęsi šias iškilmes VIEŠPATIES, savo Dievo, garbei toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks. Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, laimins visą tavo derlių ir visus tavo laimėjimus, tu tikrai džiūgausi.

Tris kartus per metus – Neraugintos duonos iškilmėse, Savaičių iškilmėse ir Palapinių iškilmėse – visi tavo vyriškiai pasirodys VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią VIEŠPATS išrinks. Tenepasirodo niekas VIEŠPATIES akivaizdoje tuščiomis rankomis. Kiekvienas atnašaus kiek išgali pagal VIEŠPATIES, tavo Dievo, palaiminimą, kurį jis bus tau suteikęs”.

Teisėjai“Paskirsi teisėjus ir pareigūnus visur giminėse, visose savo gyvenvietėse, kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Jie teis žmones teisingu teismu. Teisingumo neiškraipyk, šališkumo nerodyk, kyšio neimk, nes kyšis aptemdo išmintingųjų akis ir iškraipo teisiųjų bylą. Tik to, kas teisu, teisingai tesieksi, idant tarptumei ir paveldėtumei kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda”.

Pagunda perimti pagonių religinius papročius “Nestatysi sau jokio šventojo stulpo – medžio šalia aukuro, kurį padirbsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nei statysiesi šventojo akmens, – jų VIEŠPATS, tavo Dievas, nekenčia”.

“Neaukosi VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nesveiko jaučio ar nesveikos avies, – su bet kokiu trūkumu, – nes tai yra pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.

Jei pas tave, vienoje iš gyvenviečių, kurias tau duoda VIEŠPATS, būtų rasta vyras ar moteris, kurie daro pikta VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse ir nusižengia jo Sandorai, eidami tarnauti kitiems dievams ir garbindami juos, – ar tai būtų saulė, ar mėnulis, ar kuri nors iš dangaus galybių, – ką aš esu uždraudęs, ir jei apie tai tau būtų pranešta ar tu pats sužinotumei, tada turi reikalą rūpestingai ištirti. Jei tiesa, kad toks pasibjaurėtinas dalykas yra įvykęs Izraelyje, tada išvesi už savo miesto vartų vyrą ar moterį, padariusius tokį nedorą dalyką, ir užmušite tą vyrą ar tą moterį akmenimis. Žmogus gali būti nubaustas mirtimi tik dviejų ar trijų liudytojų parodymu; niekas neturi būti nubaustas mirtimi, prieš jį liudijant tik vienam liudytojui. Vykdant mirties bausmę, tebūna liudytojų rankos pakeltos pirmosios prieš jį, o po jų turi prisidėti visi žmonės. Taip pašalinsi pikta iš jūsų”.

Teisėjai iš Levio giminės“Jei išspręsti bylą yra tau per sunku, ar tai būtų ginčas dėl žmogžudystės, ar įstatyminės teisės, ar dėl asmens užpuolimo, – bet kokia ginčą kelianti byla tavo vartuose, – tada skubėk nueiti į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks. Atėjęs pasitarsi su kunigais iš Levio giminės ir teisėju, kuris tomis dienomis yra atsakingas. Bylos nuosprendį jie tau paskelbs. Vykdyk tiksliai nuosprendį, kurį tau jie paskelbs iš vietos, kurią VIEŠPATS išrinks, ištikimai laikydamasis visko, ką jie tau nurodė. Turi elgtis pagal visus tau duotus nurodymus ir tau paskelbtą nuosprendį; nenukrypk nuo jų tau paskelbto nuosprendžio nei į dešinę, nei į kairę. Jei kas įžūliai savimi pasitikėdamas drįstų nepaklusti kunigui, paskirtam ten tarnauti VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, ar teisėjui, tas žmogus mirs. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio. Visi žmonės, tai girdėdami, bijos ir savimi pasitikėdami įžūliai daugiau nesielgs”.

Karalius“Kai būsi atėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau, ir būsi jį paveldėjęs bei jame įsikūręs, ir nuspręsi: ‘Pasiskirsiu sau karalių, kaip kad daro visur aplinkinės tautos’, – iš tikrųjų gali pasiskirti sau karaliumi tą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks. Tik žiūrėk, kad sau karaliumi pasidarytum vieną iš savo giminaičių; kokio nors svetimtaučio – žmogaus, kuris nėra tavo giminaitis, karaliumi negali pasidaryti. Tačiau jis nelaikys didelio skaičiaus arklių ir nesiųs savo žmonių į Egiptą, kad daugiau arklių įsigytų, nes VIEŠPATS yra jums pasakęs: ‘Tuo keliu niekad atgal negrįžkite’. Jis neims nei ves daugiau ir daugiau žmonų, kad jo širdis nenutoltų; nei kaups sau sidabro ir aukso daugiau negu reikia. Kai bus pasodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant, ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų, išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje”.

Kunigai “Visa kunigiškoji Levio giminė neturės dalies ar paveldo Izraelyje. Jie gyvens tik iš VIEŠPATIES atnašų ugnimi kaip jų dalies, bet jie neturės jokios dalies tarp savo broliškų giminių. VIEŠPATS yra jų paveldas, kaip jis jiems pažadėjo.

Tokia tat yra kunigų teisė iš žmonių, atnašaujančių jautį ar avį: kunigui jie duos petį, abu žandikaulius ir pilvą. Pirmienas savo grūdų, vyno bei aliejaus ir pirmąsias savo avių vilnas duosi jam, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinko Levį – jį ir jo sūnus – būti ir tarnauti VIEŠPATIES vardu visam laikui.

Jei levitas norėtų eiti iš bet kurios tavo gyvenviečių, kur tik jis gyventų Izraelyje, į vietą, kurią VIEŠPATS išrinks, jis gali tai padaryti, kada jam patinka. Ten jis gali tarnauti VIEŠPATIES, savo Dievo, vardu, kaip ir visi jo broliai levitai, ten esantys ir tarnaujantys VIEŠPATIES akivaizdoje. Jie gaus tokią pat dalį valgyti kaip kiti, nepaisant jų asmeniškų dovanų ar palikimo”.

Pranašai“Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų. Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja savo sūnų ar dukterį ugnimi, ar kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI; už tokius bjaurius darbus VIEŠPATS pašalina tautas tau iš kelio. Tu tad turi būti nuoširdžiai ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Nors tos tautos, kurių tu eini išvaryti, iš tikrųjų klauso žynių ir užsiimančiųjų būrimu, VIEŠPATS, tavo Dievas, tau to daryti neleis.

VIEŠPATS, tavo Dievas, išugdys tau pranašą, kaip mane, iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti. Kaip VIEŠPATIES, savo Dievo, prašei sueigos dieną prie Horebo, sakydamas: ‘Neleisk man ilgiau klausytis VIEŠPATIES, mano Dievo, balso ar vėl kada nors regėti šią baisią ugnį, kad nenumirčiau’. Tada VIEŠPATS man atsakė: ‘Taip kalbėdami, jie gerai daro. Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave, iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jam būsiu įsakęs. Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti. O pranašas, drįstantis tarti mano vardu pranašavimą, kurio aš jam neįsakiau tarti, ar pranašas, kalbantis kitų dievų vardu, – tas pranašas turi mirti’. Jeigu savęs klaustumei: ‘Kaip galime žinoti, kad tas pranašavimas nėra buvęs VIEŠPATIES ištartas?’ Jeigu pranašas kalba VIEŠPATIES vardu, bet pranašavimas neišsipildo ar nepasitvirtina, to pranašavimo VIEŠPATS nėra ištaręs. Pranašas yra kalbėjęs įžūliai savimi pasitikėdamas, todėl dėl jo nenuogąstauk”.

Prieglobsčio miestai “Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus sunaikinęs tautas, kurių kraštą VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, ir tu būsi jį paveldėjęs bei įsikūręs jų miestuose ir jų namuose, tu atskirsi tris miestus krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti. Apskaičiuosi nuotolius ir padalysi į tris sritis kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, idant kiekvienas žmogžudys galėtų į vieną iš jų nubėgti.

Šitoks yra atvejis žmogžudžio, kuris gali ten nubėgti ir savo gyvybę išgelbėti: kai kas nors netyčiomis yra užmušęs savo artimą, su kuriuo niekad nėra buvęs priešas. Tarkime, nueina kas nors su artimu į mišką malkų pasikirsti ir jam, pakėlus kirvį medžiui kirsti, kirvis nuslysta nuo koto, mirtinai užgaudamas jo artimą. Toks žmogus gali bėgti į vieną iš tų miestų ir išgelbėti savo gyvybę.

Kitaip, jei nuotolis būtų per didelis, keršytojas už kraują, vydamasis pykčio įkarštyje, galėtų pasivyti užmušėją ir jį užmušti, nors mirties bausmės jis nebuvo užsitraukęs, nes niekad nebuvo buvęs savo artimo priešas. Todėl aš tau ir įsakau atskirti tris miestus.

Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išplėtęs tavo žemę, kaip jis yra prisiekęs tavo protėviams, – kai atiduos tau visą kraštą, kurį jis pažadėjo tavo protėviams duoti jums, jei tu ištikimai laikysies šio viso įsakymo, kurį tau šiandien duodu, mylėdamas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir visad eidamas jo keliais, – tada pridėsi dar kitus tris miestus prie šių trijų. Taip nebus išlietas nekalto žmogaus kraujas, užtraukdamas tau kraujo kaltę krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą.

Tačiau jei kas nors, būdamas nesantaikoje su artimu, patykojęs užpultų jį ir, atėmęs jo gyvybę, nubėgtų į vieną šių miestų, tada žmogžudžio miesto seniūnai jį iš ten parsigabens ir perduos jį keršytojui už kraują nubausti mirties bausme. Nerodysi jam jokio gailesčio, bet pašalinsi nekalto kraujo kaltę iš Izraelio, idant tu klestėtumei”.

Ežiaženklių perkėlimas“Nepajudinsi savo artimo ežiaženklio, pastatyto pirmųjų kartų ant tavo paveldo, kuris bus skirtas krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti”.

Liudytojai“Vieno liudytojo nepakanka nuteisti žmogui už bet kokį nusikaltimą ar už bet kokią skriaudą. Kad ir koks būtų nusižengimas, apkaltinimas gali būti įrodytas tik dviejų ar trijų liudytojų patvirtinimu. Jei nedoras liudytojas išeina prieš žmogų ir apkaltina jį neištikimybe įstatymui, tada abi šalys turės pasirodyti prieš VIEŠPATĮ, akivaizdoje kunigų ir teisėjų, turinčių tomis dienomis atsakomybę. Teisėjai tada reikalą nuodugniai ištirs. Jei liudytojas yra neteisingas liudytojas, melagingai liudijęs prieš savo artimą, tada turite su juo lygiai taip pasielgti, kaip jis buvo norėjęs elgtis su artimu. Taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo. Kiti, apie tai išgirdę, bijos, ir toks nusikaltimas niekad daugiau nebus daromas tarp jūsų. Nerodysi jokio gailesčio: gyvybė už gyvybę, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją!”

Drąsa mūšyje “Kai, eidamas į karo žygį prieš savo priešus, pamatysi žirgus ir vežimus – didesnę kariuomenę negu tavo, jų nebijok, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, yra su tavimi. Prieš prasidedant mūšiui, kunigas išeis į priekį ir pasakys kareiviams kalbą. Jiems sakys: ‘Klausykis, Izraeli! Šiandien jūs einate į mūšį su savo priešais. Nebūkite nusiminę! Jų nebijokite, nuo jų nedrebėkite ir nepasiduokite klaikui, nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, žygiuoja su jumis į mūšį kovoti už jus prieš jūsų priešus ir duoti jums pergalės’. Tada pareigūnai kreipsis į kareivius, sakydami: ‘Ar yra kas nors, kuris pasistatė naujus namus, bet dar nešventė įkurtuvių? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas nešvęstų jo įkurtuvių. Ar yra kas nors, kuris įsiveisė vynuogyną, bet dar nesidžiaugė jo vaisiais? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas nesidžiaugtų jo vaisiais. Ar yra kas nors, kuris yra susižadėjęs su moterimi, bet dar nėra jos vedęs? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas jos nevestų’. Pareigūnai, toliau kalbėdami kareiviams, sakys: ‘Ar yra kas nors išsigandęs ir nusiminęs? Teeina jis namo, kad per jį brolių drąsa neišblėstų’. Kai pareigūnai baigs kalbėti kareiviams, kariuomenės didžiūnai ims vadovauti gretoms”.

Priešų miestai “Prisiartinęs prie miesto jį užpulti, pasiūlyk jam taikos sąlygas. Jeigu jis tavo taikos sąlygas priima ir tau pasiduoda, tada visi jame esantys žmonės turės tau lažą eiti. O jeigu jis tau taikiai nepasiduoda, bet su tavimi kariauja, tada tu jį apgulsi. VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, atidavus jį tau į rankas, išžudysi jame visus vyriškius kalaviju. Tačiau kaip grobį gali pasiimti sau moteris, vaikus, galvijus bei visa kita, kas yra mieste, – visą karo laimikį, – ir gali maitintis iš savo priešų paimto karo laimikio, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tau davęs. Taip elgsiesi su visais miestais, kurie yra labai toli nuo tavęs, – su tais miestais, kurie nepriklauso arti esančioms tautoms. Tačiau šių tautų miestuose, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, nepaliksi gyvo nė vieno, kas kvėpuoja. Sunaikinsi juos – hetitus ir amoriečius, kanaaniečius ir perizitus, hivitus ir jebusitus, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad jie neišmokytų tavęs visų tų pasibjaurėtinų dalykų, kuriuos jie daro savo dievams, ir nenusidėtumėte VIEŠPAČIUI, savo Dievui.

Kai būsi apgulęs miestą ilgą laiką, kariausi su juo, norėdamas jį paimti, nesunaikink jo medžių, pakeldamas prieš juos kirvį. Jų vaisius gali valgyti, bet neturi jų kirsti. Argi laukų medžiai yra žmonės, kad ir jie turėtų būti įtraukti į tavo apgulą? Tik medžius, kuriuos tu žinai nesant vaismedžius, gali naikinti ir kirsti su tavimi kariaujančio miesto apgulos pylimų statybai, kol miestas kris”.

Atgaila už nežinomą užmušėją “Jei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti, būtų rastas užmuštas žmogus, gulintis atvirame lauke, ir nebūtų žinoma, kas jį užmušė, tavo seniūnai ir teisėjai nuėję išmatuos atstumą tarp miestų, esančių arti lavono. Tada arčiausiai lavono esančio miesto seniūnai paims iš bandos telyčią, kuri dar nėra buvusi darbui pajungta ir jungo niekad netraukė. To miesto seniūnai nuves telyčią į slėnį su nuolat tekančiu upeliu, prie vietos, kuri nėra suarta ar apsėta, ir ten, slėnyje, nusuks telyčiai sprandą. Ateis kunigai, Levio sūnūs, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, juos išrinko jam tarnauti ir laiminti VIEŠPATIES vardu. Jų žodžiu bus išspręsti visi ginčai ir visi užpuoliai. Tada visi arčiausiai lavono esančio miesto seniūnai, nusiplovę rankas virš telyčios, kuriai sprandas slėnyje buvo nusuktas, sakys: ‘Mūsų rankos šio kraujo neišliejo nei mūsų akys tai matė. Atleisk, VIEŠPATIE, savo tautai Izraeliui, kurį tu atpirkai. Tenepasilieka nekalto kraujo kaltė Izraelyje, tavo tautoje!’ Ir kraujo kaltė bus jiems atleista. Taip tu pašalinsi iš jūsų nekalto kraujo kaltę, nes darysi, kas yra teisu VIEŠPATIES akyse”.

Vedybos su nelaisvėn paimta moterimi“Kai eisi kariauti su savo priešais ir VIEŠPATS, tavo Dievas, atiduos juos tau į rankas, – paimsi juos į nelaisvę, tarkime, pamatysi tarp belaisvių gražią moterį, kurios tu geistum ir norėtum ją imti sau žmona. Parsivesi tad ją į namus, ji apsikarpys plaukus, apsipjaustys nagus ir nusivilks belaisvės apdarą. Ji praleis visą mėnesį tavo namuose, apraudodama savo tėvą ir motiną. Tada gali sueiti su ja ir būti jos vyru, o ji bus tavo žmona. Tačiau jeigu vėliau nebūsi ja patenkintas, turėsi duoti jai laisvę. Už pinigus jos parduoti negalėsi. Neturi elgtis su ja kaip su verge, nes tu ją išnaudojai”.

Pirmagimių teisės“Jei vyras turėtų dvi žmonas, vieną mylimą, o kitą nemėgstamą, ir jos abi – mylimoji ir nemėgstamoji – pagimdytų jam sūnus, bet pirmagimis būtų nemėgstamosios sūnus, tada tą dieną, kai jis dalys savo nuosavybę sūnums, jis negalės laikyti savo pirmagimiu mylimosios žmonos sūnaus vietoj nemėgstamosios žmonos sūnaus, kuris yra pirmagimis. Jis turi pripažinti pirmagimiu sūnų tos, kurios jis nemėgsta, duodamas jam dvigubą dalį visko, ką jis turi, nes šis yra pirmasis jo vyriškumo vaisius ir pirmagimio teisė jam priklauso”.

Nepataisomas sūnus“Jei žmogus turėtų neklaužadą ir maištingą sūnų, neklausantį tėvo ir motinos balso, nepaklūstantį jiems, nors jie ir baustų jį, tada jo tėvas ir motina pačiups jį ir nuves pas miesto seniūnus prie tos vietos vartų. Jie pareikš miesto seniūnams: ‘Šis mūsų sūnus yra neklaužada ir maištingas. Mūsų jis neklauso. Jis yra besotis ir girtuoklis’. Tada visi miesto vyrai užmuš jį akmenimis. Taip pašalinsi pikta iš jūsų; visas Izraelis, apie tai girdėdamas, bijos”.

Nusikaltėlio kūnas“Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, jo kūnas neturi ant medžio likti visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio. Tu neturi teršti žemės, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti”.

Įvairūs nuosprendžiai “Pamatęs klaidžiojantį savo artimo jautį ar avį, nepraeik pro šalį, – tu turi juos nuvesti atgal pas savo artimą. Jei tas artimas negyvena arti tavęs ar tu nežinai, kas yra gyvulio savininkas, parsivesi jį pas save į namus. Jis bus pas tave, kol jo savininkas atsišauks, tada jį sugrąžinsi jam. Tą patį darysi su artimo asilu; taip pat elgsiesi su artimo drabužiu; tą patį darysi su kiekvienu kitu daiktu, kurį tavo artimas pamestų, o tu rastum. Tu negali praeiti pro šalį nepagelbėdamas.

Matydamas parkritusį ant kelio savo artimo asilą ar jautį, nepraeisi pro šalį, bet turi jam padėti parkritusį ant kojų pakelti.

Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras nesirengs moteriškais drabužiais, nes kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.

Jei, einant keliu, pasitaikytų užtikti paukščio lizdą bet kur medyje ar ant žemės su jaunikliais ar kiaušiniais, su tupinčia ant jauniklių ar kiaušinių motina, motinos drauge su jaunikliais nepaimsi. Leisk motinai nuskristi, pasiimdamas sau tik jauniklius, idant tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei.

Statydamas naujus namus, padirbsi savo stogui turėklus, idant neužsitrauktumei kraujo kaltės ant savo namų, jei kas nuo jo žemėn nupultų.

Nesėsi savo vynuogyno dviem skirtingomis sėklomis. Jei taip darytum, visas jo derlius – sėkla, kurią pasėjai, ir vynuogių derlius negali būti naudojamas.

Nearsi su poron sukinkytais jaučiu ir asilu.

Nesirengsi drabužiais, pasiūtais iš drauge suaustų vilnų ir linų.

Pasidarysi kutus ant keturių kampų apsiausto, kuriuo apsisupi”.

Geras jaunos žmonos vardas“Tarkime, vyras veda žmoną ir, suėjęs su ja, ima jos neapkęsti, prasimano jai kaltinimų ir, šmeiždamas ją, sako: ‘Aš vedžiau šią moterį, bet, suėjęs su ja, neradau įrodymo, kad ji būtų mergelė’. Tuomet merginos tėvas ir motina pateiks merginos mergystės ženklus seniūnams miesto vartuose. Merginos tėvas sakys seniūnams: ‘Aš daviau savo dukterį žmona šiam vyrui, bet jis neapkenčia jos. Prasimanė jai net kaltinimų, sakydamas: ‘Aš neradau įrodymo, kad tavo duktė būtų mergelė’. Betgi štai yra mano dukters mergystės ženklai’. Tada jiedu išskleis drabužį miesto seniūnų akivaizdoje. To miesto seniūnai tą vyrą paims ir jį nuplaks. Be to, jie nubaus jį šimto sidabrinių šekelių bauda ir atiduos juos merginos tėvui, nes tas vyras apšmeižė mergelę Izraelyje. O ji pasiliks jo žmona; jis niekad neturės teisės su ja išsiskirti.

Tačiau jei šis kaltinimas yra tiesa, – jei įsitikinta, kad mergina nebuvo mergelė, – tada mergina bus išvesta prie jos tėvo namų durų, ir jos miesto vyrai užmuš ją akmenimis, nes ji padarė gėdingą dalyką Izraelyje, sanguliaudama savo tėvo namuose. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų”.

Svetimavimas ir sanguliavimas “Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.

Jei mieste vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų.

Bet jei laukuose vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, užpuola ir sugula su ja, tada tik su ja sugulęs vyras turi mirti, o merginai nieko nedarysi. Mergina neužsitraukė mirties bausmės, nes šis atvejis yra tartum atvejis žmogaus, kuris užpuola ir nužudo artimą. Kadangi jis užklupo ją laukuose, nors susižadėjusioji mergina šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas ją išgelbėtų.

Jei vyras užklumpa merginą, kuri nėra susižadėjusi, užpuola bei sugula su ja ir jiedu yra pagauti, su ja sugulęs vyras duos merginos tėvui penkiasdešimt sidabrinių šekelių, o ji taps jo žmona. Kadangi ją išprievartavo, jis niekad neturės teisės su ja išsiskirti.

“Joks vyras neves savo tėvo žmonos, neišniekins savo tėvo lovos”.

Dalyvavimas bendrijos pamaldose “Nė vienas, kurio sėklidės yra sutraiškytos ar varpa nupjauta, nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą.

Gimusieji iš neteisėto lytinio santykiavimo nebus priimti į VIEŠPATIES sueigą. Net iki dešimtosios kartos nė vienas jų palikuonių nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą.

Joks amonietis ar moabietis nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą. Net iki dešimtosios kartos nė vienas jų palikuonių nebus priimtas į VIEŠPATIES sueigą dėl to, kad nepasitiko jūsų su duona ir vandeniu jūsų kelionėje iš Egipto, ir dėl to, kad jie samdė prieš tave Beoro sūnų Balaamą iš Petoro Mesopotamijoje, kad tave prakeiktų. – Bet VIEŠPATS, tavo Dievas, atsisakė Balaamo klausyti. VIEŠPATS, tavo Dievas, pavertė tą prakeikimą tau palaiminimu, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tave mylėjo. – Nesirūpinsi jų gerove ar labu, kol tik būsi gyvas – niekad.

Nesibjaurėsi edomiečiais, nes jie yra tavo giminės. Nesibjaurėsi egiptiečiais, nes buvai ateivis jų žemėje. Jiems gimę trečiosios kartos vaikai gali būti priimti į VIEŠPATIES sueigą”.

Švara stovykloje“Kai žygyje prieš savo priešus įsirengi stovyklą, susilaikyk nuo visko, kas nepadoru. Jei kas nors iš jūsų taps nešvarus nakčia dėl sėklos išsiliejimo, jis turi išeiti iš stovyklos. Artėjant vakarui, jis apsiplaus vandeniu ir, saulei leidžiantis, gali pareiti į stovyklą.

Už stovyklos turėsi nurodytą vietą, kur galėsi laukan eiti. Prie savo aprangos turėsi ir kastuvėlį. Nusilengvinęs už stovyklos, iškasi juo duobę ir apdengsi savo išmatas. Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, žygiuoja drauge tavo stovykloje tavęs išgelbėti ir tau atiduoti tavo priešų, todėl tavo stovykla turi būti šventa. Tenemato jis nieko nepadoraus tarp jūsų ir tenenusigręžia nuo tavęs”.

Įvairūs įsakai“Vergo, išsigelbėjusio pas tave nuo savininko, neatiduosi jo savininkui. Jis gyvens su tavimi bet kurioje vietoje, kurią jis išsirinks tarp jūsų kuriame nors mieste, kur tik jam patiks. Tu neturi jo skriausti.

Jokia Izraelio duktė nebus šventovės kekšė; joks Izraelio sūnus nebus šventovės kekšininkas. Neneši kekšės užmokesčio ar kekšininko atlygio į VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus kaip atnašos už įžadą, nes jiedu abu yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui.

Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini.

Kai padarai įžadą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, tikrai iš tavęs jo pareikalaus, ir tu užsitrauksi kaltę. Bet, susilaikydamas nuo įžadų, kaltės neužsitrauksi. Kas kartą išėjo iš tavo lūpų, tą turi ištikimai padaryti, lygiai kaip laisvai esi savo burna pažadėjęs VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Kai įeini į savo kaimyno vynuogyną, gali valgyti vynuogių iki soties, bet į savo indą nieko nesidėsi. Kai įeini į savo kaimyno nepjautų javų lauką, gali ranka skintis varpų, bet pjautuvu savo kaimyno javų nesipjausi”.

Skyrybos “Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų. O ji, palikusi jo namus, tampa kito vyro žmona. Tarkime, ir antrasis vyras jos nepakenčia, parašo jai skyrybų raštą ir išsiunčia iš savo namų; arba antrasis ją vedęs vyras miršta. Pirmasis vyras, kuris buvo ją išsiuntęs, negali jos vėl imti sau žmona po to, kai ji yra buvusi netinkama. Nes tai būtų pasibjaurėtina VIEŠPAČIUI, ir tu užtrauktumei kaltę kraštui, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip nuosavybę.

Kai vyras yra neseniai vedęs, jis nei į kariuomenę eis, nei jam bus pavesta bet kokios pareigos. Atleistas vieneriems metams jis liks namie nešti džiaugsmo žmonai, kurią yra vedęs”.

Įvairūs įstatai “Niekas neturi imti užstatu rankinių girnų ar viršutinės girnapusės, nes tai būtų gyvybės ėmimas užstatu.

Jei rastųsi žmogus, kuris pagrobė kitą izraelietį, padarydamas jį vergu ar parduodamas, tas pagrobėjas turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.

Raupsų ligos atvejais labai rūpestingai daryk visa, ką jums nurodys kunigai iš Levio giminės. Darykite lygiai taip, kaip aš jiems įsakiau. Atsimink, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelionėje, kai išėjote iš Egipto.

Kai duodi savo artimui bet kokią paskolą, užstato paimti į jo namus neisi. Lauke palauksi, kol žmogus, kuriam tu duodi paskolą, išneš tau užstatą. O jei tas žmogus yra nuskurdęs, nemiegosi su jo apdaru, kuris duotas tau kaip užstatas. Tu turi sugrąžinti jam užstatą saulei leidžiantis, kad tavo artimas, galėdamas miegoti su apdaru, tave laimintų. Tai bus tavo geras darbas VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje.

Nesulaikysi nuskurdusiam ir neturtingam darbininkui algos, ar jis būtų kitas izraelietis, ar ateivis, gyvenantis tavo krašte vienoje iš tavo gyvenviečių. Mokėsi jam algą prieš saulėlydį, nes jis yra nuskurdęs ir jo pragyvenimas nuo jos priklauso. Kitaip jis šauksis VIEŠPATIES prieš tave, ir tu užsitrauktum kaltę.

Tėvai nebus baudžiami mirtimi už jų vaikus, nei vaikai bus baudžiami už jų tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą gali žmogus būti nubaustas mirtimi.

Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu. Atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, iš ten tave atpirko. Todėl aš ir įsakau tau tai daryti.

Kai, pjaudamas savo lauke, javus užmiršti pėdą lauke, negrįši jo paimti. Jis bus ateiviui, našlaičiui ir našlei – idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius. Kai nupurtai savo alyvmedžius, neisi antrąkart per jų šakas. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.

Kai nurenki vynuoges savo vynuogyne, nerinksi kas yra likę. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei. Atsimink, kad tu buvai ateivis Egipto žemėje; todėl aš įsakau tau tai daryti”.

“Tarkime, du vyrai turi ginčą ir eina į teismą. Teisėjai padaro nuosprendį, pareikšdami vieną esant teisų, o kitą kaltą. Jei kaltasis yra užsitarnavęs būti nuplaktas, teisėjas palieps jį paguldyti ir nuplakti jo akivaizdoje kaltę atitinkančiu kirčių skaičiumi. Keturiasdešimt kirčių galima jam duoti, bet ne daugiau; kitaip, davus daugiau kirčių negu tiek, tavo artimas bus pažemintas tavo akyse.

Jaučiui, kuliančiam javus, antsnukio neuždėsi”.

Svainio vedybos“Kai broliai gyvena drauge ir vienas jų miršta, nepalikdamas sūnaus, mirusiojo žmona neištekės šalia šeimos už svetimo vyro. Jos vyro brolis sueis su ja, – jis paims ją sau žmona ir atliks jai svainio pareigą. O pirmagimis, kurį ji pagimdys, paveldės mirusiojo brolio vardą, kad jo vardas nebūtų ištrintas iš Izraelio. Tačiau jei tas vyras nenorės vesti savo brolio našlės, tada jo brolio našlė ateis pas seniūnus vartuose ir tars: ‘Mano vyro brolis atsisako įamžinti savo brolio vardą Izraelyje. Jis neatlieka man svainio pareigos’. Tada to miesto seniūnai jį pasišauks ir įspės. Jei jis užsispiria, sakydamas: ‘Aš nenoriu jos vesti’, tada jo brolio žmona prieis prie jo seniūnų akivaizdoje, numaus jam nuo kojos sandalą ir, spjovusi jam į veidą, tars: ‘Šitaip elgiamasi su vyru, kuris nestato savo broliui namų’. Visur Izraelyje jo šeima bus žinoma kaip ‘namai to, kuriam buvo numautas sandalas'”.

Įvairūs įsakai“Jei susimuštų du vyrai ir vieno jų žmona įsikištų gelbėti savo vyrą nuo priešininko rankos, ištiesdama ranką ir griebdama jam už gėdos, nukirsi jai ranką. Nerodyk jokio gailesčio.

Nelaikysi savo maiše dviejų skirtingų svarsčių – didesnių ir mažesnių. Nelaikysi savo namuose dviejų skirtingų saikų – didesnių ir mažesnių. Turėsi tik pilną ir teisų svarstį; turėsi tik pilną ir teisų saiką, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Nes tais, kurie tokius dalykus daro, nesąžiningai elgdamiesi, bjaurisi VIEŠPATS, tavo Dievas.

Atsimink, ką tau darė Amalekas, kai keliavai iš Egipto, kaip jis užpuldinėjo tave pakeliui, kai buvai išalkęs, ir, nebijodamas Dievo, žudė visus atsilikusius. Todėl kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus davęs tau poilsį nuo visų tavo priešų visame krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau turėti kaip paveldą, ištrinsi Amaleko atminimą po dangumi. Neužmiršk!”

Padėka už pjūtį “Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau turėti kaip paveldą ir, užėmęs jį, įsikursi jame, paimsi pirmienas iš įvairių žemės vaisių, kuriuos nuimsi pjūties metu iš krašto, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda, ir, sudėjęs juos į pintinę, eisi į vietą, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks savo vardui kaip buveinę, nueisi pas kunigą, turintį valdžią tomis dienomis, ir jam tarsi: ‘Šiandien aš sakau VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kad įėjau į kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė mūsų protėviams duoti mums’. Kunigui paėmus iš tavo rankos pintinę ir padėjus ją priešais VIEŠPATIES, tavo Dievo, aukurą, tu kalbėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano protėvis buvo klajoklis aramietis, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą. Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. Mes šaukėmės VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo; VIEŠPATS išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą. VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto galingu kumščiu ir pakelta ranka – su klaiką keliančia galybe, su ženklais ir nuostabiais darbais. Jis įvedė mus į šią vietą ir davė mums šį kraštą – kraštą, tekantį pienu ir medumi. Todėl aš dabar aukoju pirmienas dirvų, kurias tu, VIEŠPATIE, man esi davęs’. Paliksi pintinę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir sukniubsi prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą. Tada tu džiaugsies drauge su levitu ir ateiviu, gyvenančiu su tavimi, visu geru, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra davęs tau ir tavo namams”.

Malda atnašaujant dešimtinę“Kai trečiaisiais metais, kurie yra dešimtinės metai, būsi visiškai atidėjęs į šalį visą savo derliaus dešimtinę ir būsi atidavęs ją levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad jie galėtų pavalgyti iki soties tavo gyvenvietėse, tada tarsi VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Paėmiau iš namų, kas šventa, ir atidaviau levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei pagal visą įsakymą, kurį esi man davęs. Nė vieno tavo įsakymų nei peržengiau, nei užmiršau: nevalgiau nieko iš dešimtinės liūdėdamas; nepaėmiau jos iš namų, būdamas nešvarus; nepaaukojau nieko iš jos mirusiesiems. Klausiau VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas visa, kaip tu man įsakei. Pažvelk žemyn iš savo šventosios buveinės, iš dangaus, ir palaimink savo tautą Izraelį bei žemę, kurią esi mums davęs, kaip prisiekei mūsų protėviams, – kraštą, tekantį pienu ir medumi'”.

SandoraVIEŠPATS, tavo Dievas, įsako tau šią dieną vykdyti šiuos įstatus ir šiuos įsakus, vykdyti juos ištikimai visa širdimi ir visa siela. Šiandien tu patvirtinai, kad VIEŠPATS yra tavo Dievas, kad eisi jo keliais, laikysies jo įstatų, įsakymų bei įsakų ir klausysi jo balso. Šiandien ir VIEŠPATS patvirtino, kaip jis yra tau pažadėjęs, kad tu esi jo branginama tauta, kuri laikysis visų jo įsakymų; kad jis išaukštins tave gyrium, garsu bei garbe viršum visų savo sukurtų tautų; ir kad tu būsi šventa tauta VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip jis yra tau pažadėjęs”.

D. PASKUTINIAI MOZĖS ŽODŽIAI

Apeigos Tada Mozė drauge su Izraelio seniūnais įsakė žmonėms, tardamas: “Laikykitės visų įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu. Tą dieną, kai tik būsite perėję Jordaną į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, sustatysi didelius akmenis, aptinkuosi juos tinku ir parašysi ant jų visus šio Mokymo žodžius. Kai pereisite {Jordaną}, kad įeitumėte į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, – kraštą, tekantį pienu ir medumi, – kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, tau pažadėjo, – taigi, kai būsite perėję Jordaną, sustatysite tuos akmenis, kaip jums šiandien įsakau, ant Ebalo kalno ir aptinkuosi juos tinku. Ten pastatysi ir aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, aukurą iš akmenų. Netašyk jų geležiniu įrankiu. Iš netašytų akmenų turi pastatyti VIEŠPATIES, savo Dievo, aukurą. Tada atnašauk ant jo deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI, savo Dievui, paaukok bendravimo atnašas ir ten jas valgyk, džiaugdamasis VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje. O visus šio Mokymo žodžius labai aiškiai parašysi ant anų akmenų”.

Mozė drauge su levitais kunigais kalbėjo visam Izraeliui, tardamas: “Tylėk ir klausykis, Izraeli! Šią dieną tapai VIEŠPATIES, tavo Dievo, tauta. Todėl klausyk VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir laikykis jo įsakymų ir įstatų, kuriuos tau šiandien duodu”.

Tą pačią dieną Mozė davė žmonėms šį įsakymą: “Kai būsite perėję Jordaną, šios giminės – Simeonas, Levis, Judas, Issacharas, Juozapas ir Benjaminas – stovės ant Gerizimo kalno ištarti tautai palaiminimą. O prakeikimui ištarti stovės ant Ebalo kalno šios giminės: Reubenas, Gadas, Ašeras, Zebulunas, Danas ir Naftalis”.

Dvylika prakeikimų “Tada levitai paskelbs garsiai visiems izraeliečiams:

‘Prakeiktas žmogus, kuris meistro rankų darbu daro stabą ar lieja paveikslą, pasibjaurėjimą VIEŠPAČIUI, ir jį slapta pastato!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas užgauna savo tėvą ir motiną!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas perkelia savo kaimyno ežiaženklį!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas suklaidina aklą žmogų kelyje!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas pažeidžia ateivio, našlaičio ir našlės teises!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas sugula su savo tėvo žmona, nes jis nukelia savo tėvo antklodę!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas sueina su bet kokiu gyvuliu!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas sugula su savo seserimi, dukterimi savo tėvo ar dukterimi savo motinos!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas sugula su savo uošve!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas slapta užmuša savo artimą!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas apsiima už kyšį išlieti nekaltą kraują!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!’

‘Prakeiktas, kas nesilaikys šio Mokymo žodžių ir jų nevykdys!’ O visi žmonės atsakys: ‘Amen!'”

Klusnumas neša palaimą “Bet jei ištikimai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos šiandien tau duodu, VIEŠPATS, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. Jei klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, tau ateis ir tave užlies visi šie palaiminimai:

Palaimintas būsi mieste, palaimintas būsi ir kaime!

Palaimintas bus tavo įsčių vaisius, tavo žemės derlius bei tavo gyvulių vaisius, bandos ir kaimenės prieauglis.

Palaiminta bus tavo pintinė ir tavo gelda!

Palaimintas būsi pareidamas ir palaimintas būsi išeidamas!”

Pergalė ir gerovė“Priešus, puolančius tave, VIEŠPATS sutriuškins tavo akyse. Tave jie puls vienu keliu, bet nuo tavęs bėgs septyniais keliais. VIEŠPATS įsakys palaimai būti su tavimi tavo klėtyse ir visur, ką tu imiesi daryti, – jis laimins tave krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Tave VIEŠPATS padarys savo šventa tauta, kaip jis yra tau prisiekęs, jei laikysiesi VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų ir eisi jo keliais. Matys visos žemės tautos, kad tu esi vadinamas VIEŠPATIES vardu, ir tavęs jos bijos. VIEŠPATS aprūpins tave gausia gerove, įsčių vaisiumi, gyvulių prieaugliu ir žemės derliumi krašte, kurį VIEŠPATS prisiekė tavo protėviams duoti tau. Tau VIEŠPATS atidarys savo turtingą iždą, dangų, kad, laikui atėjus, parūpintų lietaus tavo kraštui, ir laimins visus tavo rankų darbus. Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats nesiskolinsi. VIEŠPATS tave padarys galva, o ne uodega, tu būsi visuomet viršuje ir niekad apačioje, jei tik klausysi ir ištikimai laikysies VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos tau šiandien duodu. Nenukrypk nei į dešinę, nei į kairę nė nuo vieno įsakymų, kuriuos jums šiandien duodu, apie kitus dievus ir tarnavimą jiems”.

Prakeikimai už neklusnumą“Bet jei neklausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ištikimai vykdyti visus jo įsakymus ir įstatus, kuriuos tau šiandien duodu, tada ateis ir tave užlies visi šie prakeikimai:

Prakeiktas būsi mieste, prakeiktas būsi ir kaime!

Prakeikta bus tavo pintinė ir tavo gelda!

Prakeiktas bus tavo įsčių vaisius, tavo žemės derlius, bandos ir kaimenės prieauglis.

Prakeiktas būsi pareidamas, prakeiktas būsi išeidamas!”

Liga ir pralaimėjimas“VIEŠPATS užleis tave nelaime, sąmyšiu ir nesėkme visur, ką bandysi daryti, tad būsi veikiai sunaikintas už savo nedorus darbus, nes tu mane palikai. VIEŠPATS spaus tave maru, kolei padarys tau galą krašte, kurio paveldėti įeini. VIEŠPATS ištiks tave džiova, karštlige, uždegimu, kaitra ir sausra, kūlėmis ir miltlige, – sekios jie įkandin tavęs, kolei žūsi. Dangaus skliautas virš tavo galvos bus varis, o žemė po tavo kojomis – geležis. VIEŠPATS permainys tavo krašto lietų į dulkes, tik smiltys tekris ant tavęs iš dangaus skliauto, kolei nebūsi sunaikintas.

VIEŠPATS privers tave bėgti nuo savo priešų; išžygiuosi prieš juos vienu keliu, bet bėgsi nuo jų septyniais keliais. Tapsi pasibaisėjimu visoms žemės karalystėms. Jūsų lavonai bus maistas padangių paukščiams ir žemės žvėrims. Nebus kas juos nubaidytų. VIEŠPATS ištiks tave Egipto skaudėmis, augliais, dedervine ir niežais, nuo kurių neišsigydysi. VIEŠPATS ištiks tave beprotybe, aklumu ir išgąsčiu. Net vidudienį eisi apgraibomis kaip aklas tamsoje, bet savo kelio nesurasi. Nuolat būsi engiamas ir apiplėšiamas, nebus kas tau pagelbėtų. Jei susižadėsi su moterimi, kitas vyras su ja suguls; jei pasistatysi namus, juose negyvensi; jei įsiveisi vynuogyną, jo vaisiais nesidžiaugsi. Tavo jautis tau matant bus papjautas, bet tu jo nevalgysi; tavo asilas bus pavogtas tau matant, bet nebus tau sugrąžintas; tavo avys bus atiduotos tavo priešams, – nebus kas tau pagelbėtų. Tavo sūnūs ir dukterys bus atiduodami svetimai tautai, tau matant; pražiūrėsi akis visą dieną jų ieškodamas, bet būsi bejėgis ką nors padaryti. Derlių tavo žemės ir viso tavo triūso valgys tauta, kurios nepažįsti; būsi engiamas ir prislėgtas be perstojo, kolei reginiai tavo akyse išves tave iš proto. VIEŠPATS ištiks tavo kelius ir šlaunis, nuo kojų padų ligi viršugalvio, piktybinėmis skaudėmis, nuo kurių negalėsi būti išgydytas”.

Tremtis“VIEŠPATS išvarys tave ir karalių, kurį sau pasiskirsi, pas tautą, kurios nei tu, nei tavo protėviai nepažinote, tenai tarnausi svetimiems dievams, padarytiems iš medžio ir akmens. Tapsi klaiko reginiu, patarle ir priežodžiu visoms tautoms, pas kurias tave VIEŠPATS nuves”.

Bevaisis triūsas“Nors daug sėklos nuneši į savo lauką, bet derliaus mažai tenuimsi, nes skėriai jį suris. Nors įsiveisi vynuogynus ir juos įdirbsi, bet vynuogių nenurinksi ir vyno negersi, nes kirmėlės jas nuės. Nors turėsi alyvmedžių visoje savo žemėje, bet aliejumi neišsitepsi, nes tavo alyvos nukris neprinokusios. Nors pagimdysi sūnų ir dukterų, bet su tavimi jie nepasiliks, nes turės išeiti į nelaisvę. Visi tavo medžiai ir tavo žemės derlius bus vabzdžių grobis. Ateivis, gyvenantis su tavimi, kils aukščiau ir aukščiau už tave, o tuo tarpu tu slinksi vis žemyn ir žemyn. Jis tau skolins, bet tu jam neskolinsi; jis bus galva, o tu uodega.

Visi šie prakeikimai ištiks tave, vydamiesi įkandin ir priblokšdami, kolei būsi sunaikintas, nes neklausei VIEŠPATIES, savo Dievo, balso laikytis įsakymų ir įstatų, kuriuos jis tau yra davęs. Amžinai jie bus ženklas ir nuostabus reiškinys tau ir tavo palikuonims.

Kadangi nenorėjai tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, su džiaugsmu ir dėkinga širdimi už visokeriopą perteklių, todėl tarnausi alkanas ir ištroškęs, nuogas ir nieko neturintis savo priešams, kuriuos VIEŠPATS siųs tau. Ant sprando tau jis dės geležinį jungą, kolei tave sunaikins”.

Apie būsimą karą ir tremtį“VIEŠPATS atves prieš tave tautą iš toli, nuo žemės pakraščių, skrendančią kaip erelis, – tautą, kurios kalbos tu nesupranti, žiaurią tautą, nerodančią pagarbos senam ar gailesčio jaunam. Ji ris tavo galvijų prieauglį ir tavo žemės derlių, kolei būsi sunaikintas, nepalikdama tau nei grūdų, nei vyno, nei aliejaus, nei tavo bandos ar kaimenės prieauglio, kolei nepražudys ji tavęs. Ji apguls tave visuose tavo miestuose, kolei aukštieji įtvirtinimo mūrai, kuriais pasitiki, bus išgriauti visame tavo krašte. Ji apguls tave visuose tavo miestuose visame krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs. Beviltiškai skursdamas dėl priešo apgulos, valgysi savo įsčių vaisių – kūną savo sūnų ir dukterų, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau davęs. Net labai švelnus lepūnas iš jūsų vyrų pavydės savo paties broliui, savo mylimai žmonai ir savo likusiems vaikams bet kokio gabalo savo vaikų mėsos, kurią jis pats valgys, kai nebus jam likę nieko kito beviltiškai skurstant visuose tavo miestuose dėl tavo priešo apgulos. Labai švelni ir lepi jūsų moteris, tokia švelni ir tokia lepi, kad nėra pratusi kojos padu paliesti žemę, pavydės savo mylimam vyrui, savo sūnui bei dukteriai net nuovalų, kurios išeina gimdant, ir pagimdyto kūdikio, nes ji pati juos valgys slapta, neturėdama nieko kito ir būdama beviltiškame skurde priešų apgultuose tavo miestuose.

Jei nesilaikysi ištikimai visų šio Mokymo žodžių, užrašytų šioje knygoje, pagarbiai nebijosi šio šlovingo ir nuostabaus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, tada VIEŠPATS ištiks ir tave, ir tavo palikuonis sunkiomis ir ilgalaikėmis rykštėmis, skaudžiomis ir ilgalaikėmis ligomis. Jis ištiks tave visomis Egipto ligomis, kurių tu taip labai bijojai, ir jos tavęs nepaleis. Ir įvairiomis kitomis ligomis bei rykštėmis, nors jos nėra minimos šioje knygoje, VIEŠPATS ištiks tave, kolei būsi sunaikintas. Būsite palikti nedaugelis, nors kadaise buvote taip gausūs, kaip žvaigždės danguje, nes neklausei VIEŠPATIES, savo Dievo, balso. Kaip VIEŠPATS kadaise džiaugėsi, darydamas jums gera ir jus daugindamas, taip dabar jis džiaugsis, siųsdamas jums pražūtį ir jus naikindamas. Jūs būsite išrauti iš žemės, kurią dabar eini paveldėti.

VIEŠPATS išblaškys tave po tautas nuo vieno žemės galo lig kito; tenai tarnausi svetimiems dievams, – iš akmens ir medžio, – kurių nei tu, nei tavo protėviai nepažinote. Tačiau net tose tautose nerasi ramybės; nebus tenai vietos tavo kojų padams. Tenai VIEŠPATS duos tau sugrudusią širdį, pražiūrėtas akis ir vilties netekusią dvasią. Tavo gyvastį nuolat slėgs nežinia, patirsi baimę naktį ir dieną, be tikrumo, kad išliksi. Ryto metą sakysi: ‘Ai, kad jau būtų vakaras!’, – o vakare sakysi: ‘Ai, kad jau būtų rytas!’ – iš baimės, kurią jaus tavo širdis, ir dėl to, ką matys tavo akys. VIEŠPATS pasiųs tave laivais atgal į Egiptą keliu, apie kurį tau sakiau, kad niekad jo nebematysi. Tenai norėsite parsiduoti savo priešams vergais ir vergėmis, bet nebus kas pirktų”.

Šie yra žodžiai Sandoros, kurią VIEŠPATS įsakė Mozei sudaryti su izraeliečiais Moabo krašte, pridėti prie Sandoros, kurią jis buvo sudaręs su jais prie Horebo.

Mozė primena Dievo gerumą Mozė sušaukė visą Izraelį ir jiems tarė: “Jūs matėte visa, ką VIEŠPATS padarė jūsų akyse Egipto žemėje faraonui, visiems jo dvariškiams ir visam jo kraštui, didžiulius bandymus, kuriuos savo akimis matėte, ir anuos nuostabius ženklus bei nepaprastus darbus. Tačiau net iki šios dienos VIEŠPATS jums dar nėra davęs širdies įsiminti, akių matyti, ausų girdėti.

‘Keturiasdešimt metų vedžiau jus per dykumą. Drabužiai ant jūsų nugaros nesusidėvėjo ir sandalai ant jūsų kojų nenusinešiojo. Nevalgėte duonos, negėrėte vyno ar stipraus gėralo, idant žinotumėte, kad aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!’

Atėjus jums į šią vietą, Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas išėjo su mumis kariauti, bet mes juos nugalėjome. Mes užėmėme jų kraštą ir atidavėme jį kaip paveldą reubenaičiams, gadaičiams ir pusei Manaso giminės. Todėl laikykitės ištikimai visų šios Sandoros žodžių, idant jums sektųsi visur, ką darote”.

Sandora saisto visą Izraelį“Šiandien jūs visi stovite čia, VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, – jūsų giminių vadai, jūsų seniūnai ir pareigūnai, visi Izraelio vyrai, jūsų vaikai ir žmonos, net ateiviai, esantys su tavimi tavo stovykloje, nuo tau kertančių malkas iki tau nešančių vandenį, – kad įeitumei į VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandorą po prakeikimo priesaika, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, šiandien sudaro su tavimi, idant šiandien padarytų tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip jis tau pažadėjo ir kaip prisiekė tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Ne vien jūsų labui darau šią Sandorą ir tariu šią prakeikimo priesaiką, ne vien labui šiandien čia stovinčių su mumis VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje, bet ir labui šiandien nesančių čia tarp mūsų”.

Įspėjimas apie stabų garbinimą “Gerai žinote, kaip mes gyvenome Egipto žemėje ir kaip mes perėjome per įvairias kitas tautas. Esate matę jų bjaurius dalykus ir pas juos esančius stabus, iš medžio ir akmens, iš sidabro ir aukso. Galbūt yra tarp jūsų koks vyras ar moteris, ar koks klanas, ar kokia giminė, kurių širdis net šiandien gręžiasi nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, eiti ir garbinti anų tautų dievus. Galbūt pas jus yra šaknis, želdinanti nuodingas piktžoles ir metėles. Jei toks žmogus, išklausęs šio prakeikimo priesaikos žodžių, laikytų save esant atsparų, širdyje girtųsi: ‘Esu saugus, nors ir seku savo širdies norais’, – jis užtrauktų nelaimę ir drėgnai dirvai, ir sausai žemei. VIEŠPATS jam niekuomet neatleis, nes VIEŠPATIES įniršis ir pavydumas ant jo suliepsnos. Visi prakeikimai, užrašyti šioje knygoje, ant jo nužengs, ir VIEŠPATS ištrins jo vardą po dangumi.

VIEŠPATS išskirs juos iš visų Izraelio giminių nelaimei pagal visus Sandoros prakeikimus, užrašytus šioje Mokymo knygoje. Stebėsis būsimos kartos – po jūsų gimę vaikai bei svetimtaučiai, atėję iš tolimo krašto, ir matys to krašto nelaimes ir ligas, kuriomis VIEŠPATS jį bus ištikęs. Visa jo žemė išdeginta siera ir druska, neapsėta, niekas neauga, nedygsta joje jokia žolė, sunaikinta kaip Sodoma ir Gomora, Adma ir Zebojimai, kuriuos VIEŠPATS sunaikino pagautas baisaus įniršio. Stebėsis visos tautos: ‘Kodėl VIEŠPATS taip padarė šiam kraštui? Už ką šis baisus įniršis?’ Jiems bus atsakyta: ‘Kadangi jie atmetė VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo, Sandorą, kurią jis sudarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės, ir nuėjo tarnauti svetimiems dievams, ir juos garbino, – dievus, kurių jie nebuvo iki tol pažinę, dievus, kurių jis nebuvo jiems paskyręs. Todėl tat krito ant to krašto VIEŠPATIES įniršis, ištikdamas jį visais prakeikimais, užrašytais šioje knygoje. VIEŠPATS išrovė juos iš jų žemės savo baisiu pykčiu ir degančiu įniršiu, nubloškė juos į kitą kraštą, kur jie ir dabar tebėra’.

Dar paslėpti dalykai priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet apreikšti dalykai yra amžinai mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šio Mokymo žodžių”.

Dievo gailestingumas “Kai visi šie žodžiai – palaiminimai ir prakeikimai, kuriuos tau susakiau, bus išsipildę, jei paimsi juos į širdį, būdamas bet kokiose tautose, į kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave nubloškęs, jei sugrįši pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir tu bei tavo vaikai klausysite jo balso visa širdimi ir visa siela, kaip aš įsakau tau šiandien, tada VIEŠPATS, tavo Dievas, sugrąžins tave iš tremties ir, tavęs pasigailėdamas, vėl surinks tave iš visų tautų, po kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave išsklaidęs. Nors tu būtumei nublokštas į tolimiausią pasaulio kampą, iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, surinks tave, iš ten atgal jis tave parves. VIEŠPATS, tavo Dievas, parves tave atgal į kraštą, kurį paveldėjo tavo protėviai, ir tu jį paveldėsi; Dievas padarys tave sėkmingesnį, gausesnį už protėvius.

Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdį, kad mylėtumei VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir išliktumei gyvas. O visais anais prakeikimais VIEŠPATS, tavo Dievas, ištiks tavo priešus ir tuos, kurie tavęs neapkenčia ir tave persekiojo. Tada tu vėl klausysi VIEŠPATIES balso, vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos šiandien tau duodu. VIEŠPATS, tavo Dievas, tave apsčiai praturtins kiekvienu tavo rankų darbu, tavo gyvulių prieaugliu ir tavo žemės derliumi. Tave praturtindamas, VIEŠPATS vėl džiaugsis, kaip jis džiaugėsi, praturtindamas tavo protėvius, nes, jau sugrįžęs pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus, surašytus šioje Mokymo knygoje”.

Dievo įsakymas yra aiškus “Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užlipti į dangų jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ Ne! Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei”.

Du keliai“Štai! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysies VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o VIEŠPATS, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti. Tačiau jei tavo širdis nusigręš, neklausysi ir būsi išvestas iš kelio garbinti svetimų dievų ir jiems tarnauti, šiandien tau pasakau, kad tikrai žūsite. Ilgai neišliksite žemėje, kurios, pereidami Jordaną, einate paveldėti. Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami. Nes tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą tau žemėje, kurią VIEŠPATS prisiekė duoti tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”.

Jozuė paskiriamas vesti tautą Mozė nuėjo ir kalbėjo visus šiuos žodžius visam Izraeliui. Jis tarė jiems: “Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų. Nebegaliu be vargo kilnotis iš vietos į vietą. Be to, VIEŠPATS yra man pasakęs: ‘Per šį Jordaną tu nepereisi’. Pats VIEŠPATS, tavo Dievas, pereis pirma tavęs. Jis pats nušluos visas anas tautas tau iš kelio, kad galėtumei užimti jų vietą. Pirma tavęs pereis ir Jozuė, kaip VIEŠPATS pažadėjo. VIEŠPATS pasielgs su jomis, kaip jis pasielgė su Sihonu ir Ogu, amoriečių karaliais, bei su jų kraštu, kai juos sunaikino. VIEŠPATS jas atiduos jums, o jūs pasielgsite su jomis taip, kaip esu jums įsakęs. Būkite stiprūs ir ryžtingi! Jų nebijokite ir jų neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, tavo Dievas, eina su tavimi: jis tavęs vieno nepaliks ir nuo tavęs nepasitrauks”.

Tada Mozė pasišaukė Jozuę ir viso Izraelio akyse jam tarė: “Būk stiprus ir ryžtingas, nes eisi su šia tauta į kraštą, kurį jiems duoti VIEŠPATS yra prisiekęs jų tėvams. Tu turėsi jiems jį padalyti. Pats VIEŠPATS eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, tavęs vieno nepaliks ir tavęs neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!”

Įstatymo skaitymas Tada Mozė parašė šį Mokymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams. Mozė įsakė jiems, tardamas: “Kas septinti metai, paskirtu laiku atleidimo metais, Palapinių iškilmėje, visam Izraeliui atėjus pasirodyti VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje į tą vietą, kurią jis išsirinks, skaitysi šį Mokymą garsiai visam Izraeliui. Surink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Mokymo žodžio. Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, kolei jūs gyvensite krašte, kurio paveldėti keliatės per Jordaną”.

Dievas įsako MozeiVIEŠPATS tarė Mozei: “Štai artinasi tavo mirties diena. Pasišauk Jozuę ir ateikite abu į Susitikimo palapinę, idant jį įpareigočiau”. Mozė ir Jozuė nuėjo ir atsistojo Susitikimo palapinėje, o VIEŠPATS pasirodė Palapinėje debesies stulpe. Debesies stulpas stovėjo prie Palapinės angos.

VIEŠPATS tarė Mozei: “Netrukus tu užmigsi su savo protėviais. Tada ši tauta nueis ir ištvirkaus pati su svetimais dievais krašte, į kurį eina, ir, sulaužydama mano su ja sudarytą Sandorą, paliks mane. Mano įniršis kris tą dieną ant jų, paliksiu juos ir paslėpsiu nuo jų savo veidą. Jie bus lengvai sunaikinami, ištiks juos daug baisių nelaimių. Tą dieną jie sakys: ‘Argi ne dėl to, kad mūsų Dievo nėra su mumis, ištiko mus šios nelaimės?’ Tą dieną tikrai paslėpsiu savo veidą už visas nedorybes, kurias jie padarė, kreipdamiesi į svetimus dievus. Todėl nūn užsirašykite šią giesmę, mokykite jos izraeliečius, dėdami ją jiems į burnas, idant ši giesmė būtų mano liudijimas prieš izraeliečius. Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai jie turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą. Kai juos ištiks daug baisių nelaimių, ši giesmė bus liudijimas prieš juos, nes ji niekad nepradings iš jų palikuonių lūpų. Juk aš žinau, ką jie yra linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau”. Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraeliečius.

Tada VIEŠPATS įpareigojo Nuno sūnų Jozuę ir tarė: “Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu įvesi izraeliečius į kraštą, kurį aš jiems pažadėjau. Aš būsiu su tavimi”.

Įstatymas padedamas šalia Sandoros SkryniosPabaigęs rašyti visus šio Mokymo žodžius knygoje, Mozė įsakė levitams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, tardamas: “Imkite šią Mokymo knygą ir padėkite ją šalia VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave. Gerai žinau, koks esi maištingas ir kietasprandis. Net dabar, man dar gyvam tarp jūsų tebesant, maištavote prieš VIEŠPATĮ. O kas bus man mirus! Surinkite prie manęs visus savo giminių seniūnus ir pareigūnus, kad jiems klausantis perskaityčiau šiuos žodžius ir pašaukčiau dangų ir žemę prieš juos liudyti. Gerai žinau, kad jūs, man mirus, iš tikrųjų nedorai elgsitės, nukrypsite nuo kelio, kuriuo eiti esu jums įsakęs. Ištiks jus nelaimė ateityje, nes darote kas nedora VIEŠPATIES akyse, pykdote jį savo darbais”.

Mozės giesmėTada Mozė išsakė šios giesmės žodžius, girdint visai Izraelio bendrijai, iki pat galo:

“Klausykitės, dangūs, leiskite
man kalbėti,
tegirdi žemė mano lūpų žodžius!
Tekrinta mano Mokymas
kaip lietus,
telaša mano kalba kaip rasa,
tarsi švelnus lietus ant gležnos
vejos,
tarsi rasos lašeliai ant žolės.
Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu:
duokite garbę mūsų Dievui!
Tai Uola! Jo darbai tobuli,
visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.
Ištikimas Dievas, be apgaulės,
teisus ir patikimas!
Tačiau neverti jo vaikai, –
ta sukta, nedora karta, –
pasielgė su juo apgaulingai.
Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI,
paika ir neišmintinga tauta?
Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave
sukūrė,
tave padarė ir įkurdino?
Prisimink senovės dienas,
apsvarstyk praeities amžių metus;
klauski savo tėvą, jis tau paaiškins,
savo senolius, jie tau pasakys.
Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms
jų paveldą,
kai dalijo Adomo palikuonis,
tada jis nustatė tautų ribas
pagal Dievo sūnų skaičių,
bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,
Jokūbas yra jo paveldas.
Jis rado jį dykumoje –
tyruose vaitojančios dykumos.
Apglėbė jį, rūpinosi juo,
saugojo jį kaip savo akies lėliukę.
Kaip erelis skatina savo jauniklius,
plazdendamas virš lizdo,
taip jis išskleidė savo sparnus ir,
paėmęs jį,
nešė pirmyn ant savo sparnų.
Vienas VIEŠPATS jį tevedė,
su juo nebuvo jokio svetimo dievo.
Jis užvedė jį ant krašto aukštumų
ir maitino jo laukų derliumi,
duodamas jam čiulpti medaus
iš jo uolų
ir alyvmedžių aliejaus iš jo
akmenuotos žemės;
varškės iš jo bandų, pieno iš jo
kaimenių,
su taukais ėriukų ir avinų;
Bašano jaučių ir ožių
drauge su geriausiais kviečiais;
putojantis jo vynuogių kraujas
buvo tau gėrimas.
{Jokūbas valgė iki soties};
Ješurūnas nutuko ir spardėsi. –
Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs! –
Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,
ir tyčiojosi iš savo išganančios
Uolos.
Jie pykino jį su svetimais dievais,
erzino bjauriais dalykais.
Jie atnašavo auką demonams, kurie
ne dievas,
dievams, kurių jie niekad nebuvo
pažinoję,
naujiems, tik neseniai atėjusiems,
kurių jūsų protėviai niekad nebuvo
bijoję.
Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,
užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.
VIEŠPATS tai matė ir buvo
įpykintas,
jis atmetė savo sūnus ir dukteris.
Jis tarė:
‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,
žiūrėsiu, koks bus jų galas,
nes jie yra nedora karta, neištikimi
vaikai.
Jie mane įerzino tuo, kas ne dievas,
įpykino su savo stabais.
Aš erzinsiu juos tuo, kas ne tauta,
pykinsiu juos kvaila tauta.
Taip, mano įniršis sukėlė ugnį,
ji degs iki pat Šeolo gelmių,
ris žemę bei jos derlių
ir padegs kalnų pamatus.
Krausiu jiems nelaimes po
nelaimių,
siųsiu jiems visas savo strėles.
Alins badas, niokos karštligė
ir nuožmus maras.
Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis
ir nuodingus dulkių šliužus.
Lauke kalavijas neš mirtį,
o viduje klaikas jaunuoliui ir
jaunuolei,
žindukliui ir senai žilai galvai.
Maniau juos visiškai sunaikinti
ir ištrinti žmonėse jų atminimą,
bet nenorėjau sukelti priešo
patyčių,
nes jie gali nesuprasti
ir šaukti: ‘Mūsų ranka nugalėjo!
Visa tai mūsų, ne VIEŠPATIES
darbas!’
Nes jie yra tauta, stokojanti proto,
neturinti supratimo.
Jei išmintingi būtų,
jie apie tai pagalvotų ir suprastų,
koks bus jų galas:
‘Kaip būtų galėjęs vienas vytis
tūkstantį
ar du būtų galėję priversti bėgti
dešimt tūkstančių,
jeigu jų Uola nebūtų jų pardavusi,
VIEŠPATS nebūtų jų atidavęs?’
Iš tikro jų uola neprilygsta mūsų
Uolai;
net patys mūsų priešai tai liudija.
Ai! Jų vynmedis kyla iš Sodomos
vynmedžio,
iš Gomoros vynuogynų;
jų vynuogės yra nuodingos,
o kekės karčios.
Jų vynas yra slibinų nuodai,
nuožmūs gyvačių apdavai.
Argi tai ne pas mane paslėpta,
užantspauduota mano ižduose?
Man priklauso kerštas,
atlyginsiu tą dieną, kai jų koja
paslys.
Tikrai, jų nelaimės diena arti,
atskuba jų pražūtis.

VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą,
pasigailės savo tarnų,
kai matys nusilpus jų galybę,
nelikus nei vergo, nei laisvo.
Tada jis tars:
‘Kur jų dievai – uola,
kurioje jie ieškojo prieglaudos?
Kur dievai, valgę jų atnašų taukus
ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną?
Tepakyla jie ir tepadeda jums!
Tebūna jums prieglauda!
Nūn įsidėmėkite, kad aš, aš vienas
esu Tas,
kito Dievo su manimi nėra.
Aš daliju mirtį ir gyvastį,
sužeidžiu ir išgydau:
niekas nepajėgia išgelbėti iš
mano rankos.
Taip, aš keliu ranką į dangų ir
prisiekiu,
kaip aš esu amžinai gyvas:
kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją
ir mano ranka ims vykdyti
teisingumą,
atkeršysiu savo priešams,
atlyginsiu tiems, kurie manęs
nekenčia.
Nugirdysiu krauju savo strėles,
o mano kalavijas maitinsis mėsa, –
krauju užmuštųjų ir belaisvių,
ilgaplaukių priešo vadų’.
Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautos,
nes jis atkeršys už savo tarnų kraują,
išlies kerštą ant savo priešų,
atlygins tiems, kurie jo nekenčia,
ir nuvalys savo tautos žemę”.

Mozė atėjo drauge su Nuno sūnumi Jozue ir, žmonėms girdint, išsakė visus šios giesmės žodžius. Pabaigęs sakyti visus šiuos žodžius visam Izraeliui, Mozė jiems tarė: “Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Mokymo žodžių, nes tai nėra jums tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis. Per juos ilgai gyvensite žemėje, kurios paveldėti jūs pereinate Jordaną”.

Mozė pamato Kanaaną Tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei: “Užkopk į šį Abarimų virtinės Nebo’o kalną, esantį Moabo krašte, priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraeliečiams kaip paveldą. Ant kalno, į kurį kopsi, mirsi ir tenai būsi suvienytas su savo gimine, kaip tavo brolis Aaronas kad mirė ant Horo kalno ir buvo suvienytas su savo gimine, už tai, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraeliečių prie Meribat-Kadešo vandenų Zino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraeliečių tautoje. Nors kraštą pamatysi iš tolo, tačiau neįeisi į jį – į tą kraštą, kurį duodu izraeliečiams, neįeisi”.

Mozė palaimina gimines Šis yra palaiminimas, kurį Dievo vyras Mozė prieš savo mirtį suteikė izraeliečiams. Jis tarė:

“VIEŠPATS atėjo nuo Sinajaus,
užtekėjo jiems nuo Seiro;
jis pasirodė nuo Parano kalno,
dėl jų atkeliavo nuo
Rebibot-Kadešo,
žaibams tvyksint iš jo dešinės.
Iš tikrųjų jis myli savo tautą!
Tavo šventieji visi tavo rankoje, –
žygiavo jie paskui tave,
sekdami tavo nurodymais.
Kai Mozė įpareigojo mus
Mokymu,
kaip paveldu Jokūbo bendrijai,
tada {VIEŠPATS} tapo karaliumi
Ješurūne,
tautos galvoms į draugę surinkus
Izraelio gimines.

Teišlieka gyvas Reubenas ir
teneišmiršta,
nors skaičiumi jis yra mažas”.

Apie Judą jis sakė:
“VIEŠPATIE, išgirsk Judo balsą
ir parvesk jį pas savo tautą.
Sustiprink jam rankas
ir padėk jam atsispirti priešams”.
O apie Levį jis sakė:
“Tebūna tavo Tumimai ir Urimai
tavo ištikimajam vyrui,
išmėgintam prie Masos,
su kuriuo grūmeisi prie Meribos
vandenų.
Apie savo tėvą ir motiną jis sakė:
‘Jų nepažįstu!’
Į savo gimines nekreipė dėmesio,
savo vaikus atsisakė pažinti,
nes laikėsi tik tavo žodžio
ir nenutolo nuo tavo Sandoros.
Jokūbą jie moko tavo įsakų
ir Izraelį tavo įstatymo;
smilkalus jie deda tavo akivaizdoje
ir deginamąsias aukas ant tavo
aukuro.
Laimink, VIEŠPATIE, jo nuosavybę
ir maloniai priimk jo rankų tarnybą.
Taip smok į strėnas jo priešams,
jo nekenčiantiems,
kad jie daugiau nebeatsikeltų”.

Apie Benjaminą jis sakė:
“VIEŠPATIES numylėtinis saugiai
ilsisi,-
Aukščiausiasis globoja jį visą dieną, –
mylimasis ilsisi ant jo pečių”.

O apie Juozapą jis sakė:
“Tebūna VIEŠPATIES palaimintas
jo kraštas
rinktine rasos dovana iš dangaus
ir iš bedugnės, glūdinčios po žeme;
rinktiniais saulės vaisiais
ir vešlia mėnesių naša;
geriausiu senųjų kalnų derliumi
ir amžinųjų kalvų dosnumu;
geriausiomis žemės dovanomis
bei jos pilnuma
ir malone Artumo krūme.
Teateina visa tai ant Juozapo galvos,
ant viršugalvio, pašvęstojo tarp
brolių.
Kaip pirmagimis jautis savo
didybėje
jis turi ragus, tarsi ragus laukinio
jaučio;
subado jais tautas,
net tas – prie žemės pakraščių.
Tokie yra Efraimo miriadai,
tokie yra Manaso tūkstančiai”.
O apie Zebuluną jis sakė:
“Džiaukis, Zebulunai, savo
kelionėse,
o tu, Issacharai, savo palapinėse!
Į kalną jie kviečia tautas,
ten jie atnašauja teisias aukas,
nes jie ragauja jūrų pertekliaus
ir smėlyje slypinčių gėrybių”.
O apie Gadą jis sakė:
“Tebūna palaimintas, kuris plečia
Gadą!
Gadas guli kaip liūtas,
nuplėšia aukai ranką ir galvą.
Pirmienas sau pasirinko,
nes ten buvo vadui paskirta dalis;
Jis atėjo tautos priekyje,
įvykdė VIEŠPATIES teisumą
ir jo įsakus Izraeliui”.

O apie Daną jis sakė:
“Danas yra liūtukas,
šokantis iš Bašano”.
O apie Naftalį jis sakė:
“O, Naftali, esi sotus palaimos
ir pilnas VIEŠPATIES
palaiminimo,
paveldėk jūrą ir pietus!”

O apie Ašerą jis sakė:
“Tebūna Ašeras laimingiausias
tarp sūnų,
tebūna jis brolių mėgstamas,
temirko aliejuje savo kojas!
Tebūna tavo durų skląsčiai iš
geležies ir vario, –
būk saugus visas savo dienas!”

“O, Ješurūnai, nėra kito kaip
Dievas,
atskriejantis dangumi tau padėti
savo didybėje per padanges!
Dievas prieglobstis nuo seno,
žemėje yra jo amžinos rankos.
Nuvarė priešą tau nuo kelio
ir tarė: ‘Sunaikink!’
Užtat Izraelis saugiai gyvena, –
rami yra Jokūbo buveinė
grūdų ir vyno krašte,
po rasa lynojančiu dangumi.
Laimingas tu, Izraeli!
Kas gali būti panašus į tave, –
tautą, išgelbėtą VIEŠPATIES,
tave globojančio skydo,
tavo pergalingojo kalavijo!
Tavo priešai gūždamiesi ateis
pas tave,
o tu sutrypsi jiems nugarą”.

Mozės mirtis Tada Mozė užkopė nuo Moabo lygumų į Nebo’o kalną, Pisgos viršūnę, esančią priešais Jerichą, ir VIEŠPATS parodė jam visą kraštą: Gileadą iki pat Dano, visą Naftalį, Efraimo ir Manaso kraštą, visą Judo kraštą iki pat Vakarų jūros, Negebą ir Lygumą, – Jericho slėnį, Palmių miestą, – iki pat Zoaro. VIEŠPATS jam sakė: “Tai yra kraštas, kurį prisiekiau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tardamas: ‘Aš duosiu jį tavo palikuonims’. Leidau tau jį pamatyti savo akimis, bet tenai tu nenueisi”.

Taigi VIEŠPATIES tarnas Mozė numirė ten, Moabo krašte, pagal VIEŠPATIES žodį. Jis buvo palaidotas slėnyje, Moabo krašte, priešais Bet-Peorą, bet jo kapo vietos niekas nežino iki šios dienos. Mozė mirė turėdamas šimtą dvidešimt metų; akys dar nebuvo jam aptemusios, jo jėgos dar nebuvo išsekusios. Izraeliečiai verkė Mozės Moabo lygumose trisdešimt dienų.

Mozės gedulo metas pasibaigė. Nuno sūnus Jozuė buvo kupinas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo savo rankas, o izraeliečiai jo klausė, kaip buvo Mozė įsakęs.

Niekad nuo tada Izraelyje nebeatsirado pranašas, panašus į Mozę, kurį VIEŠPATS pažino veidas į veidą. Niekas jam neprilygo ženklais ir nuostabiais darbais, kurių atlikti VIEŠPATS jį siuntė Egipto žemėn prieš faraoną, prieš visus jo dvariškius bei visą jo žemę, ir galinga ranka bei visiems pagarbią baimę keliančiais darbais, atliktais viso Izraelio akyse.