„Seksto sentencijos“ (gr. Σέξτου Γνῶμαι, angl. Sentences of Sextus, NHC XII,1) yra praktinių patarlių, moralinių nurodymų ir dvasinių įžvalgų rinkinys, skirtas formuoti išmintingą, susivaldantį ir dorybingą gyvenimą. Tai vienas iš nedaugelio Nag Hamadžio tekstų, kuris nėra gnostinis savo turiniu: jis artimas ankstyvajai krikščioniškai asketinei tradicijai ir primena stoikų bei pitagorininkų etikos stilių.
Sentencijos pateikiamos kaip trumpi, aforistiniai teiginiai, skirti kasdieniam dvasiniam ugdymui. Juose pabrėžiama savitvarda, nuolankumas, tylėjimo vertė, aistrų tramdymas, teisingas santykis su turtu ir pagarba Dievui. Tekstas ragina žmogų gyventi paprastai, vengti tuščių kalbų, nepasiduoti pykiui ir geiduliams, o svarbiausia – nuolat stebėti savo vidinę būseną.
Daugelyje sentencijų juntama asketinė kryptis: tikrasis išmintingumas pasiekiamas per vidinį apsivalymą ir nuolatinį savęs tikrinimą. Žmogus turi mokytis atskirti tai, kas būtina, nuo to, kas nereikalinga, ir suprasti, kad dorybė yra svarbesnė už išorinę sėkmę ar pripažinimą. Tekste taip pat akcentuojama, kad Dievas mato žmogaus širdį, todėl tikrasis pamaldumas yra vidinis, o ne išorinis.
Seksto sentencijos
Nag Hamadžio biblioteka
(157) […] yra nežinojimo ženklas.
(158/159) Mylėk tiesą, o melą naudok kaip nuodus.
(160) Tegul tinkamas laikas eina pirma tavo žodžių.
(161/162) Kalbėk tada, kai nedera tylėti, tačiau apie tai, ką žinai, kalbėk tik tada, kai tai tinkama.
(163a) Nevietoje ištartas žodis būdingas blogam protui.
(163b) Kai dera veikti, nenaudok žodžio.
(164a) Nesistenk kalbėti pirmas minios viduryje.
(164b) Nors kalbėjimas yra menas, tylėjimas taip pat yra menas.
(165a) Tau geriau pralaimėti sakant tiesą, nei laimėti per apgaulę.
(165b) Tas, kuris laimi per apgaulę, yra nugalimas tiesos.
(165c) Neteisingi žodžiai būdingi blogiems asmenims.
(165d) Turi kilti didelė krizė, kad melas taptų būtinas.
(165e) Kai šalia yra kas nors, kam sakai tiesą, net jei pameluoji – tai nėra nuodėmė.
(165f) Nieko neapgaudinėk, ypač to, kuriam reikia patarimo.
(166) Ištikimas yra tas, kuris pirmauja visais gerais darbais.
(167) Išmintis veda sielą į Dievo vietą.
(168) Nėra kito tiesos giminaičio, išskyrus išmintį.
(169) Tikinčiai prigimčiai neįmanoma pamėgti melo.
(170) Baiminga ir vergiška prigimtis negalės dalyvauti tikėjime.
(171a) Kai esi ištikimas, tai, ką dera pasakyti, nėra vertingiau už klausymąsi.
(171b) Būdamas su tikinčiais asmenimis, trokšk klausytis labiau nei kalbėti.
(172) Malonumus mėgstantis žmogus yra nenaudingas visame kame.
(173) Kai nėra nuodėmės (atpirkimo), nekalbėk apie nieką, kas yra iš Dievo.
(174) Nežinančiųjų nuodėmės yra gėda tiems, kurie juos mokė.
(175) Tie, dėl kurių piktžodžiaujama Dievo vardui, yra mirę prieš Dievą.
(176) Išmintingas žmogus yra gerų darbų darytojas po Dievo.
(177) Tegul tavo gyvenimas patvirtina tavo žodžius tiems, kurie klauso.
(178) To, ko nedera daryti, net negalvok daryti.
(179) Ko nenori, kad nutiktų tau, to nedaryk ir pats.
(180) Tai, ką gėdinga daryti, taip pat yra…
(307/308) Išmintingas yra tas žmogus, kuris rekomenduoja Dievą žmonėms, ir Dievas išmintingą žmogų vertina labiau nei savo paties darbus.
(309) Po Dievo niekas nėra toks laisvas kaip išmintingas žmogus.
(310) Viską, ką turi Dievas, turi ir išmintingas žmogus.
(311/312) Išmintingas žmogus dalyvauja Dievo karalystėje; blogas žmogus nenori, kad išsipildytų Dievo numatymas.
(313) Bloga siela bėga nuo Dievo.
(314) Viskas, kas bloga, yra Dievo priešas.
(315) Tai, kas tavyje mąsto, sakyk savo protu, kad tai yra žmogus.
(316) Kur tavo mintis, ten tavo gėris.
(317) Neieškok gėrio kūne.
(318) Kas nekenkia sielai, nekenkia ir žmogui.
(319) Po Dievo gerbk išmintingą žmogų, nes jis yra Dievo tarnas.
(320) Versti savo sielos kūną našta yra puikybė, bet gebėjimas švelniai jį sutramdyti, kai būtina, yra palaima.
(321) Netapk kaltas dėl savo paties mirties. Nepyk ant to, kuris tave išves iš kūno ir nužudys.
(322) Jei kas nors nedorai išveda išmintingą žmogų iš kūno, jis veikiau daro jam gera, nes šis yra išlaisvinamas iš pančių.
(323) Mirties baimė liūdina žmogų dėl sielos nežinojimo.
(324) Būtų buvę geriau, jei žudantis kalavijas nebūtų atsiradęs; bet kai jis pasirodo, sakyk savo protu, kad jo nėra.
(325/326a) Tas, kuris sako „tikiu“, net jei ilgai apsimetinėja, nelaimės, bet kris; koks tavo širdis, toks bus tavo gyvenimas.
(326b) Pamaldi širdis sukuria palaimingą gyvenimą.
(327) Kas planuos blogį prieš kitą, tas pirmasis […].
(328) Tegul nedėkingas žmogus nepriverčia tavęs nustoti daryti gera.
(329) Nesakyk savo protu, kad dalykai, kurių buvo prašoma ir kuriuos iškart atidavei, yra vertingesni už gavėją.
(330) Naudosi didelį turtą, jei noriai duosi stokojančiajam.
(331) Įtikink neišmintingą brolį nebūti neišmintingu; jei jis pamišęs – saugok jį.
(332/334) Atkakliai siek nugalėti kiekvieną žmogų apdairumu; išlik savipakankamas.
(333) Negali gauti supratimo, kol pirmiau nesužinosi, kad jį turi. Kiekviename dalyke vėlgi yra ši sentencija.
(335) Kūno nariai yra našta tiems, kurie jais nesinaudoja.
(336) Geriau tarnauti kitiems, nei versti kitus tarnauti tau.
(337) To, kurio Dievas neišves iš kūno, tegul jis pats neapkrauna savęs.
(338) Ne tik neturėk nuomonės, kuri neduoda naudos stokojančiam, bet ir nesiklausyk jos.
(339) Kas duoda ką nors be pagarbos, daro piktnaudžiavimą. […].
(340) Jei prisiimsi našlaičių globą, būsi daugelio vaikų tėvas ir būsi Dievo mylimas.
(341) Kam tarnauji dėl garbės, tam tarnavai už užmokestį.
(342) Jei atidavei tai, kas tave pagerbia…, atidavei ne žmogui, o savo paties malonumui.
(343/344) Neprovokuok minios pykčio. Žinok, ką dera daryti sėkmės lydimam žmogui.
(345) Geriau mirti, nei aptemdyti sielą dėl pilvo nesaikingumo.
(346) Sakyk savo protu, kad kūnas yra tavo sielos drabužis: todėl laikyk jį tyru, nes jis nekaltas.
(347) Kad ir ką siela darytų būdama kūne, ji turi tai kaip liudininkus, kai eina į teismą.
(348/349) Netyros dvasios pretenduoja į suterštą sielą; ištikimai ir gerai sielai piktosios dvasios negalės sutrukdyti kelyje pas Dievą.
(350) Neduok Dievo žodžio kiekvienam.
(351) Tiems, kurie sugadinti garbės, nėra užtikrinta girdėti apie Dievą.
(352/353) Mums nemožas pavojus kalbėti tiesą apie Dievą; nieko nesakyk apie Dievą, kol neišmokai iš Dievo.
(354/356) Nekalbėk su bedieviu asmeniu apie Dievą; jei esi suterštas netyrų darbų, nekalbėk apie Dievą.
(357) Tikras žodis apie Dievą yra Dievo žodis.
(355) Kalbėk apie Dievo žodį taip, tarsi tartum jį Dievo akivaizdoje.
(358) Jei tavo protas pirmiausia įsitikino, kad buvai mylintis Dievą, tada kalbėk apie Dievą kam tik nori.
(359) Tegul tavo pamaldūs darbai eina pirma kiekvieno žodžio apie Dievą.
(360) Netrokšk kalbėti su minia apie Dievą.
(361) Būk taupesnis žodžiui apie Dievą nei apie sielą.
(362) Geriau pasirūpinti siela, nei atsitiktinai numesti žodį apie Dievą.
(363a) Tu suvoki Dievą mylinčio žmogaus kūną, bet negalėsi valdyti jo kalbos.
(363b) Liūtas taip pat valdo išmintingo žmogaus kūną; taip pat tironas valdo tik jį.
(364) Jei tironas tau grasina, tada ypač prisimink Dievą.
(365) Tas, kuris sako Dievo žodį tiems, kuriems tai nevalia, yra Dievo išdavikas.
(366) Tau geriau tylėti apie Dievo žodį, nei kalbėti neapgalvotai.
(367/368) Tas, kuris sako melą apie Dievą, meluoja Dievui; žmogus, kuris neturi nieko tiesaus pasakyti apie Dievą, yra Dievo paliktas.
(369) Tau neįmanoma pažinti Dievo, kai jo negarbini.
(370) Žmogus, kuris daro blogį kitam, negalės garbinti Dievo.
(371) Žmogaus meilė yra pamaldumo pradžia.
(372) Kas rūpinasi žmonėmis, kartu melsdamasis už juos visus – tai yra Dievo tiesa.
(373/374) Dievo reikalas yra išgelbėti, ką Jis nori; kita vertus, pamaldaus žmogaus reikalas yra melsti Dievą išgelbėti visus.
(375) Kai meldi ko nors ir tai tau nutinka per Dievą, sakyk savo protu, kad gavai […].
(376a) Žmogus, vertas Dievo, yra Dievas tarp žmonių ir jis yra Dievo sūnus.
(376b) Egzistuoja ir didysis, ir tas, kuris yra šalia didžiojo.
(377/378) Žmogui geriau būti be nieko, nei turėti daug dalykų ir neduoti stokojančiajam; taip pat ir tu – jei melsi Dievą, Jis tau neduos.
(379) Jei iš visos širdies duodi savo duoną alkanam, dovana maža, bet noras prieš Dievą yra didelis.
(380) Kas mano, kad nieko nėra Dievo akivaizdoje, tas nėra nuolankus Dievui.
(381) Kas daro savo protą panašų į Dievą tiek, kiek sugeba, tas labai pagerbia Dievą.
(382) Dievui nieko nereikia, bet Jis džiaugiasi tais, kurie duoda stokojančiajam.
(383) Ištikimieji nekalba daug žodžių, bet jų darbai yra gausūs.
(384) Mokytis linkęs ištikimas asmuo yra tiesos darbininkas.
(385) Pritaikyk […] nelaimes, tam kad […].
(386) Jei niekam nedarysi blogio, nieko nebijosi.
(387) Tironas negalės atimti laimės.
(388) Ką teisinga daryti, daryk noriai.
(389a) Ko neteisinga daryti, nedaryk jokiu būdu.
(389b) Žadėk bet ką, užuot sakęs „aš esu išmintingas“.
(390) Ką darai gerai, sakyk savo protu, kad tai Dievas daro.
(391) Joks žmogus, kuris žiūri žemyn į žemę ir į stalus, nėra išmintingas.
(392) Filosofas, kuris yra išorinis kūnas, nėra tas, kuriam dera rodyti pagarbą, bet filosofas pagal vidinį žmogų.
(393) Saugokis melo; yra tas, kuris apgaudinėja, ir yra tas, kuris yra apgaunamas.
(394/395) Žinok, kas yra Dievas, ir žinok, kas yra tas, kuris tavyje mąsto; geras žmogus yra geras Dievo kūrinys.
(396) Nelaimingi yra tie, dėl kurių piktžodžiaujama žodžiui.
(397) Mirtis negalės sunaikinti […].
(35 psl. ir toliau – trūksta / nėra išlikę)