Saulės dievai nuo seno užėmė reikšmingą vietą įvairiose pasaulio religijose. Dangaus šviesulio, suteikiančio šilumą ir šviesą, garbinimas dažnai atspindėjo bendruomenių siekį suvokti savo aplinką bei gamtos paslaptis. Gyvybės teikėjas, matomas kiekvieną rytą, buvo tapatinamas su ciklišku atsinaujinimu, todėl jam priskirtos ir dvasinės galios. Toks dievas dažnai laikytas keliu į dvasinį nušvitimą, simbolizuojant nenutrūkstantį gyvenimo ratą. Pasakojimai apie saulės dievybę įvairiose tradicijose rodo kultūrinę to dangaus kūno reikšmę, atskleidžiančią asmens ryšį su juo supančia gamta.
Egipto religijoje Ra buvo aukščiausios dangaus energijos personifikacija. Jis gimdavo rytuose kaip iš naujo pabudęs, o vakarop keliaudavo į požemius, kur įveikdavo tamsos būtybes ir vėl iškildavo triumfuodamas. Senovės Graikijoje Helijas vaizduotas kaip spindinti dievybė, keliaujanti danguje auksiniu vežimu, o jo akys budriai stebėdavo žmonių pasaulį. Romėnų panteone Sol turėjo panašių bruožų, akcentuodamas šviesos pergalę prieš chaosą. Tokių pasakojimų prasmė rodo vienijančią saulės sąsają su gyvavimo ciklu, kur šviesa nuolat grumiasi su tamsa, skatindama naują pradžią.
Baltų tradicijoje Saulė laikoma šviesos ir gyvybės puoselėtoja. Ji mena pradžią ir pabaigą, sujungdama ritualus, metų laikų kaitą ir buities papročius. Metų ratu viskas keičiasi, tačiau pasakojimuose apie deivę išlieka stiprus išaukštinimas, nes jos spinduliai suteikia šilumą bei augimo galimybę. Dainos, giesmės, folkloriniai pasakojimai gausiai apipinti Saulės simbolika, kuri skatino žmones gyventi harmonijoje su gamtos tėkme. Pasak mitų, ji palaikė pasaulio tvarką bei drąsino bendruomenes tikėti šviesos pergale prieš tamsos jėgas.
Daugelio kultūrų maldoje saulės garbinimas siejamas su viltimi ir nauja pradžia. Kiekvienas brėkštantis rytas tampa savotišku pažadu, kad šviesa grįš, o su ja ateis naujas kūrybos etapas. Įvairūs ritualai, pavyzdžiui, laužų deginimas ar saulėgrįžos šventimas, simbolizuoja ciklišką pasaulio tvarką bei dvasinės šviesos pergalę. Dėl to tokios praktikos dažnai vienija bendruomenes, skatindamos žmones prisiminti, jog dangaus šviesulys maitina ne vien fizinį kūną, bet ir sielą, palaikydamas vienybės jausmą.
Senoviniai pasakojimai apie saulės dievybes išreiškia amžiną siekį suvokti pasaulio tvarką ir pajausti dvasinį ryšį su visa, kas egzistuoja. Dangaus spindulys, kasdien sutinkamas mūsų horizontuose, tapo gyvavimo šaltiniu ir įkvėpimu menams bei papročiams. Jo garbinimas, išlikęs sakmėse bei ritualuose, atliepia žmogaus polinkį sukurti sakralų ryšį tarp kosmoso ir savo vidaus. Tikėjimas, kad šviesa visada grįš, įkvėpė daugybę kartų gyventi su viltimi. Toks nenutrūkstantis pasitikėjimas saulės galia ir dabartyje padeda atnaujinti bendrystės jausmą, ieškant atsvaros greitai kintančioje aplinkoje.
• Amaterasu – japonų mitologijoje laikoma dangaus šviesulio deive, kurios pasitraukimas į uolą rodo šviesos išnykimą pasaulyje. Ji laikoma imperatoriaus kilmės šaltiniu, todėl užima reikšmingą vietą šioje kultūroje.
• Inti – inkų panteone garbintas dangaus šviesulio valdovas, dažnai vaizduojamas su spinduliais aplink veidą. Jo garbei rengtos iškilmingos ceremonijos, skirtos gerai derliaus ir visuomenės klestėjimui.
• Sūrja – induizmo tradicijoje vaizduojamas auksiniu vežimu, kurį traukia septyni žirgai, simbolizuojantys šviesos sklaidą. Jam skirtos mantros ir maldos, pabrėžiančios dvasinio ir fizinio gyvastingumo palaikymą.
• Tonatiuh – actekų saulės dievas, susijęs su karu ir aukojimo apeigomis. Pasak actekų mitologijos, jis reikalavo kraujo aukų tam, kad užtikrintų saulės tąsą ir visatos tvarką.
• Mithra – senovės persų tikėjime siejamas su šviesa, tikėjimo ištikimybe ir dvasine apsauga. Jo kultas paplito Romoje, kur buvo praktikuojamas slaptose mithraistų bendruomenėse.
• Sol – romėnų saulės dievas, kurio kultas iš pradžių buvo gan kuklus, tačiau vėliau, imperatorių dėka, tapo žymesnis. Jis simbolizavo šviesos pergalę prieš tamsą ir buvo susietas su valstybės gerove.
• Ra – Egipto religijoje laikytas dangaus spindulių personifikacija, kuris kasdien atgimdavo aušroje ir mirdavo vakare. Žmonės jį garbino ne tik kaip gyvybės teikėją, bet ir kaip tvarką palaikančią jėgą.
• Helijas – senovės Graikijoje įsivaizduotas kaip dievas, raitas auksiniu vežimu, kuriuo kasdien apkeliauja dangų. Jo žvilgsnis laikytas visa matančiu, todėl Helijui priskirtos ir stebėtojo galios.