Sangrūdos Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia

Parapija atsirado tada, kai Lietuvos – Lenkijos administracinė linija Punsko valsčių padalijo į dvi dalis. 1924 m. parceliuojant Sangrūdos dvarą jo centras su 8 ha sodu ir trobesiais atiduoti naujai kuriamai parapijai, paskirta 1 ha žemės kapinėms. 1924 m. įkurta parapija. Dvaro klėtyje įrengta laikina bažnyčia. 1925 m. nupirktas akmeninis dvaro klojimas ir ant jo pamatų pastatyta medinė dvibokštė bažnyčia. Įrengta klebonija ir ūkiniai pastatai. Darbams vadovavo klebonas Saliamonas Kaunas, vėliau – klebonas Kazimieras Tumosa (įrengė 3 altorius, nupirko liturginių reikmenų, rūbų).

1929 m. bažnyčia pašventinta. 1930 m. pastatyta klebonija. Bažnyčia 1971 m. sudegė. Iš buvusios klebonijos (ji 3 m pailginta ir perstatyta) kunigas Kazimieras Skučas 1973 m. surentė dabartinę bažnyčią.

Skaitykite daugiau..

Sangrūdos Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios istorijoje yra mažai girdėtų detalių, susijusių su tikėjimo gyvenimu. Pavyzdžiui, pirmoji laikina bažnyčia dvaro klėtyje buvo ne tik vieta Mišioms, bet ir bendruomenės širdis, kurioje, pasak senųjų pasakojimų, buvo ypač stiprus Kūdikėlio Teresės užtarimo jausmas. Tikintieji nešė savo asmeninius prašymus ir padėkas, palikdami juos prie altoriaus, tikėdami, kad maža šventoji greičiau išgirs.

Kai buvo statoma medinė bažnyčia, vietiniai žmonės ne tik aukoja pinigus, bet ir savo rankomis nešė medžiagas iš aplinkinių miškų. Tai buvo tikras bendruomenės darbas, kurį kunigai vadino „gyvąja auka“. Įdomu tai, kad sudegus pirmajai bažnyčiai, žmonės išsaugojo keletą medinių detalių, kurios, kaip manoma, buvo įkomponuotos į naująją kleboniją, kad išsaugotų ryšį su praeitimi. Dabartinė bažnyčia, nors ir pastatyta iš paprastesnių medžiagų, išlaikė tą patį pamaldumo ugnį, kurią puoselėjo pirmieji parapijiečiai. Ji liudija apie tvirtą tikėjimą sunkiais laikais.