Samarija

Samarija (hebrajiškai שֹׁמְרוֹן, Šomrôn) – tai ne tik miestas, bet ir visa šiaurinė Izraelio karalystė, tapusi simboliu susiskaldymo, stabmeldystės ir prarastos vienybės. Jos vardas kilęs iš kalvos Šomron, kurią karalius Omris nupirko už du sidabro talentus nuo Šemero (1 Kar 16,24) – „iš Šemero kalvos“.

Po Saliamono mirties (apie 930 m. pr. Kr.) Izraelis suskilo į šiaurę (Izraelį) ir pietus (Judą). Šiaurės karalystės sostinė pradžioje buvo Sichemas, vėliau Tirca, bet Omris (apie 885–874 m. pr. Kr.) nusipirko kalvą ir pastatė naują sostinę – Samariją. Jo sūnus Ahabas ją išpuošė dramblio kaulo rūmais (1 Kar 22,39), o žmona Jezabelė atsivežė finikiečių dievą Baalą, pastatydama jam šventyklą. Taip Samarija tapo stabmeldystės centru: aukštumos, Ašeros stulpai, net vaikai aukojami Molokui.

Ahabas, Elijas ir Jezabelė

Šiame mieste vyko didžioji drama: pranašas Elijas pranašavo sausrą (1 Kar 17), vėliau nugalėjo Baalo pranašus Karmelyje (1 Kar 18), o Jezabelė jį persekiojo. Ahabas ir Jezabelė užgrobė Naboto vynuogyną (1 Kar 21) – tai tapo jų nuodėmės viršūne. Elijas prakeikė: šunys laižys Achabo kraują, o Jezabelę suės šunys prie sienos (1 Kar 21,19–23). Taip ir įvyko: Ahabas žuvo Ramot Gileade, kraujas nuplautas šunų, o Jezabelę išmetė pro langą, ir šunys paliko tik kaukolę, kojas ir rankas (2 Kar 9,30–37). Vėliau Jehu nužudė visą Achabo dinastiją Samarijoje, o Baalo šventyklą pavertė išviečia (2 Kar 10).

Karalystės pabaiga

Samarija klestėjo kaip prekybos centras, bet jos karaliai (iš viso 19) dažniausiai buvo nedorėliai, garbinę auksinius veršius Bet-Elyje ir Dane. Pranašai kaip Amosas ir Ozėjas šaukė: „Samarija taps griuvėsiais!“ (Oz 8,6; Am 6,1). 722 m. pr. Kr. asirai užėmė miestą po trejų metų apsiausties, ištrėmė 27 290 gyventojų į Mesopotamiją ir atvežė kolonistus iš Babilono, Kutos ir kitų vietų (2 Kar 17,24). Taip atsirado samariečiai – mišri tauta, garbinusi Jahvę, bet ir savo dievus, statydama šventyklą ant Gerizimo kalno.

Samarija Naujajame Testamente

Žydai samariečius laikė „nešvariaisiais“ – jie nesimeldė Jeruzalėje, turėjo savo Torą ir šventyklą. Jėzus tyčia ėjo per Samariją, kalbėjosi su samariete prie Jokūbo šulinio (Jn 4) ir papasakojo palyginimą apie gerąjį samarietį (Lk 10,30–37), rodydamas, kad tikrasis kaimynas – ne kraujo, o gailestingumo ryšys.

Senovinė Samarija – tai kalva netoli Nabluso Vakarų Krante. Griuvėsiai: Ahabo rūmai, asirų tvirtovė, romėnų Herodo šventykla. Samariečiai tebegyvena – apie 800 žmonių, švenčiančių Pesachą ant Gerizimo, laikydami save tikraisiais Izraelio likučiais.