Rožių Karalienė (lot. Regina Rosarii, it. Madonna del Rosario) yra vienas iš gražiausių ir plačiai garbinamų Mergelės Marijos titulų Romos katalikų Bažnyčioje, siejamas su Šventojo Rožinio malda ir Marijos, kaip dvasinės vadovės bei užtarėjos, vaidmeniu. Šis titulas pabrėžia Marijos grožį, šventumą ir jos tarpininkavimą, tarsi rožės, simbolizuojančios meilę, maldą ir atsidavimą.
Titulas Rožių Karalienė kyla iš Šventojo Rožinio maldos, kuri katalikų tradicijoje laikoma „dvasine rožių puokšte“, dovanojama Marijai. Rožinis – tai maldų grandinė, lydinti kontempliaciją apie Kristaus gyvenimo slėpinius, sudaryta iš „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui“ maldų, yra tarsi rožių vainikas, simbolizuojantis meilę ir pagarbą Mergelei Marijai. Žodis „rožinis“ (lot. rosarium) reiškia „rožių sodą“ arba „rožių karūną“, o Marija, kaip šios maldos globėja, vadinama Rožių Karaliene – dangiškąja valdove, kuri priima tikinčiųjų maldas.
Teologiškai titulas pabrėžia Marijos, kaip tarpininkės tarp Dievo ir žmonių, vaidmenį. Rožės, kaip grožio, tyrumo ir meilės simbolis, rodo Marijos šventumą ir jos motinišką rūpestį. Šis titulas taip pat siejamas su pergale prieš blogį, nes Rožinio malda dažnai laikoma dvasiniu ginklu, stiprinančiu tikėjimą.
Rožių Karalienės titulas ir pamaldumas išpopuliarėjo viduramžiais, ypač per dominikonų ordino pastangas. XIII a. šv. Dominikas Guzmanas, kaip teigia tradicija, gavo iš Marijos nurodymą platinti Rožinio maldą kaip priemonę kovoti su erezijomis ir stiprinti tikėjimą. Nors istorikai abejoja šios legendos tikslumu, dominikonai aktyviai skatino Rožinio pamaldumą, kuris XV a. tapo plačiai praktikuojamas.
Svarbus momentas buvo 1571 m. Lepanto mūšis, kai krikščionių laivynas nugalėjo Osmanų imperiją. Popiežius Pijus V šią pergalę priskyrė Rožinio maldai, kuriai jis kvietė tikinčiuosius prieš mūšį. Dėkingumo ženklu jis 1573 m. įsteigė Švč. Mergelės Marijos Rožinio šventę, švenčiamą spalio 7 d., o Marija buvo oficialiai pavadinta Regina Rosarii. Vėliau, 1883 m., popiežius Leonas XIII enciklikoje Supremi Apostolatus Officio pavadino Rožinį „galingu ginklu prieš blogį“ ir sustiprino šio titulo reikšmę.
Rožinio šventė, švenčiama spalio 7 d., yra proga pagerbti Mariją kaip Rožių Karalienę ir skatinti Rožinio maldą. Spalis Bažnyčioje laikomas Rožinio mėnesiu, per kurį tikintieji raginami kasdien melstis Rožinį. Lietuvoje šis titulas ypač gerbiamas, pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje, kur Rožinio slėpiniai kontempliuojami per kalvarijas, o bažnyčiose garbinamos Rožių Karalienės statulos.
Mene Marija dažnai vaizduojama laikanti rožinį, su rožių vainiku ar apsupta rožių, kaip matoma itališkuose ar ispaniškuose paveiksluose. Garsus pavyzdys – Caravaggio paveikslas Madonna del Rosario. Procesijos, ypač Italijoje ir Lotynų Amerikoje, spalio mėnesį neša Marijos statulas, papuoštas rožėmis.
Citatos
- Evangelija pagal Luką (1, 42): „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“
- Popiežius Leonas XIII, Supremi Apostolatus Officio (1883 m.): „Rožinis yra Marijos karūna, per kurią ji veda mus prie savo Sūnaus.“
- Šv. Jonas Paulius II, Rosarium Virginis Mariae (2002 m.): „Rožinis yra Marijos malda, kviečianti mus kontempliuoti Kristaus veidą.“
Pompejuose, Italijoje, yra Rožių Karalienės šventovė, kur XIX a. Bartolo Longo, anksčiau įsitraukęs į spiritizmo praktikas, atsivertė ir įkūrė Rožinio centrą. Jo iniciatyva Rožinis tapo populiarus tarp paprastų tikinčiųjų, o šventovė traukia milijonus piligrimų.
Rožių Karalienė yra Mergelės Marijos titulas, švenčiantis jos grožį, užtarimą ir Rožinio maldos galią. Nuo Lepanto pergalės iki šiuolaikinių procesijų, šis titulas įkvepia tikinčiuosius melstis ir ieškoti Marijos globos. Kaip dangiškoji Karalienė, papuošta dvasinėmis rožėmis, Marija veda mus prie Kristaus, stiprindama tikėjimą ir viltį.