Romėnai perėmė daug graikų dievų, pritaikydami juos savo pasauliui. Nors dievų vardai keitėsi – Dzeusas tapo Jupiteriu, Hera – Junona, Afroditė – Venera, Aresas – Marsas, Hermis – Merkurijus, Poseidonas – Neptūnas – jų funkcijos liko panašios, valdant meilę, karą, gamtos reiškinius ar mirtį. Tačiau šis perėmimas nebuvo paprasta kopija. Romėnai, būdami praktiški ir atviri naujovėms, graikų mitologiją pavertė savo kultūros, politikos ir visuomenės pagrindu.
Kodėl romėnai apskritai perėmė graikų dievus?
1. Kultūrinė graikų įtaka
Dar prieš Romos iškilimą, pietų Italijoje klestėjo graikų kolonijos, vadinamos Magna Graecia – tokios kaip Neapolis, Tarentas ar Sirakūzai. Šios kolonijos buvo ne tik prekybos centrai, bet ir kultūros židiniai, kur romėnai susidūrė su graikų teatru, skulptūra, literatūra ir religija. Graikų šventyklos, skirtos Apolonui ar Artemidei, stovėjo vos už kelių dienų kelio nuo Romos, o jų ritualai traukė romėnų akį savo spalvingumu. Pavyzdžiui, romėnai perėmė graikų orakulus, tokius kaip Kūmų Sibylė, kurią jie laikė šventa pranaše, padedančia priimti politinius sprendimus.
Romėnų aristokratai, ypač nuo III a. pr. Kr., žavėjosi graikų išmintimi. Jie samdė graikų mokytojus, kopijavo Homero poemas ir statė statulas, vaizduojančias graikų dievus. Keista detalė: romėnų senatorius Fabijus Piktorius, rašęs apie Romos istoriją, savo bibliotekoje laikė molinę Afroditės statulėlę, atvežtą iš graikų kolonijos Krotono, tikėdamas, kad ji atneša jam iškalbos dovaną. Graikų mitologija tapo madinga – ji buvo laikoma rafinuotumo ir išsilavinimo ženklu, o dievai, tokie kaip Apolonas, simbolizavo meną ir išmintį, kurių romėnai siekė.
Graikų literatūra, ypač Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, turėjo didžiulę įtaką. Romėnai, skaitydami apie dievų intrigas ir herojų žygdarbius, ėmė tapatinti savo dievus su graikų analogais. Pavyzdžiui, Vergilijaus „Eneida“, parašyta vėliau, sujungė graikų mitus su romėnų istorija, vaizduodama Enėją kaip Veneros sūnų, kilusį iš Trojos. Ši literatūrinė įtaka padėjo graikų dievams įsitvirtinti romėnų vaizduotėje kaip neatsiejama jų kilmės dalis.
2. Praktinis požiūris į dievus
Romėnų religija buvo pagrįsta nauda – dievai turėjo tarnauti žmonėms ir valstybei. Skirtingai nei graikai, kurie dievus laikė dramatiškais ir kaprizingais, romėnai į juos žiūrėjo kaip į partnerius, su kuriais galima „sudaryti sandorį“ per aukas ir ritualus. Graikų dievai, turėdami aiškias funkcijas ir istorijas, puikiai tiko šiam požiūriui. Pavyzdžiui, romėnai perėmė graikų Poseidoną kaip Neptūną, nes jūros dievo garbinimas buvo naudingas jų augančiai laivyno galiai Viduržemio jūroje.
Romėnai lengvai pritaikė graikų ritualus. Pavyzdžiui, graikų Dioniso šventės, vadinamos Dionisijomis, Romoje virto Bakchanalijomis, nors romėnai jas griežtai kontroliavo, bijodami pernelyg laisvų švenčių. Keista smulkmena: per vieną Bakchanaliją II a. pr. Kr. romėnų konsulas Postumijus rado keistą radinį – molinį vyno ąsotį, išraižytą graikiškais vynuogių raštais, kuris, anot žynių, buvo paliktas kaip Bakcho (Dioniso) ženklas. Šis radinys buvo laikomas šventu, bet konsulas, būdamas praktiškas, liepė jį užrakinti šventykloje, kad nekeltų maišto.
Romėnai perėmė ne tik dievus, bet ir graikų mitologijos aiškinimus apie gamtos reiškinius. Pavyzdžiui, graikų mitas apie Demetrą ir Persefonę, aiškinantis metų laikų kaitą, buvo pritaikytas romėnų Cererai ir Proserpinai. Romėnų ūkininkai, garbino Cererą, perėmė graikų ritualus, tokius kaip sėjos šventės, kad užtikrintų derlių. Šis praktiškumas leido romėnams sustiprinti savo žemės ūkio ekonomiką, remiantis graikų mitologijos išmintimi.
3. Valstybės stiprinimo priemonė
Romėnai naudojo dievus kaip įrankį, stiprinantį jų politinę ir karinę galią. Graikų dievai, pritaikyti romėnų tikslams, tapo valstybės simboliais. Marsas, graikams buvęs žiaurus karo dievas Aresas, Romoje buvo garbinamas kaip Romos įkūrėjų Romulo ir Remo tėvas, taip pat tautos gynėjas. Jo šventykla, Mars Ultor („Keršytojas“), pastatyta Augustui, simbolizavo Romos karinę šlovę. Venera, perimta iš Afroditės, buvo ne tik meilės deivė, bet ir romėnų protėvė per Enėją, Julijaus Cezario ir Augusto giminės globėja. Ši genealogija suteikė Romai dievišką legitimumą.
Romėnų žyniai, garbino Venerą, turėjo keistą ritualą – jie aukodavo jai rožių žiedlapius, sumaišytus su jūros druska, tikėdami, kad tai sustiprina Romos laivyno sėkmę. Šis ritualas, anot istorikų, buvo perimtas iš graikų Afroditės šventyklų Kipre, bet romėnai pridėjo druską kaip savo „praktinį“ indėlį. Be to, Jupiteris, romėnų Dzeuso atitikmuo, buvo laikomas ne tik dangaus valdovu, bet ir Romos respublikos garantu. Jo šventykla Kapitolijaus kalvoje buvo vieta, kur senatoriai prisiekdavo, o karvedžiai aukojo po pergalių.
Romėnai naudojo graikų dievus propagandai. Pavyzdžiui, Augustas, siekdamas sustiprinti savo valdžią, statė Apolono šventyklas, pabrėždamas šio graikų dievo ryšį su išmintimi ir taika. Apolono pergalė prieš Pitoną buvo lyginama su Augusto pergale prieš Antonijų ir Kleopatrą, taip kuriant mitą apie dievišką imperatoriaus misiją. Šis politinis dievų panaudojimas parodo, kaip romėnai graikų mitologiją pavertė savo imperinės ideologijos dalimi.
4. Religinė lankstumo tradicija
Romėnų religija buvo atvira naujovėms – tai buvo jų stiprybė. Užkariaudami naujas žemes, romėnai dažnai įtraukdavo vietinius dievus į savo panteoną, vykdydami interpretatio romana – vietinių dievybių tapatinimą su savaisiais. Graikų dievai buvo perimti kaip labiausiai išplėtota ir turtinga mitologinė sistema, jau gerai pažįstama per Magna Graecia. Pavyzdžiui, graikų Artemidę romėnai tapatino su savo deive Diana, suteikdami jai graikiškas istorijas apie medžioklę ir mėnulį, bet išlaikydami romėnišką akcentą ant valstybės apsaugos.
Romėnai, perimdami graikų dievą Asklepijų kaip Eskulapą, pastatė jam šventyklą Tiberio saloje po maro 293 m. pr. Kr., sekdami graikų pavyzdžiu. Tačiau romėnai pridėjo keistą ritualą – jie į šventyklą atnešdavo medinius gyvačių modelius, tikėdami, kad šios „aukos“ pagreitina gydymą. Šis paprotys, perimtas iš graikų Asklepijo šventyklų, buvo pritaikytas romėnų pragmatizmui.
Romėnų sincretizmas neapsiribojo graikų dievais. Pavyzdžiui, jie tapatino egiptiečių Izidę su Venera ar Cerera, o keltų dievą Lugą – su Merkurijumi. Tačiau graikų dievai buvo svarbiausi, nes jų mitologija buvo labiausiai struktūruota ir turėjo raštinius šaltinius, tokius kaip Homero ir Hesiodo kūriniai. Tai leido romėnams lengvai integruoti graikų dievus į savo religinius tekstus ir šventes, pavyzdžiui, perimant graikų Saturnalijas kaip romėnišką šventę, skirtą Saturnui.
5. Graikų mitologijos patrauklumas
Graikų dievai turėjo spalvingas, žmogui artimas istorijas, kurios traukė romėnus. Skirtingai nei ankstyvieji romėnų dievai, tokie kaip Janus ar Vesta, kurie buvo labiau abstraktūs ir simbolizavo idėjas (vartus, židinį), graikų dievai buvo tarsi gyvi personažai. Jie mylėjo, kovojo, apgaudinėjo ir atgailavo – kaip žmonės. Pavyzdžiui, graikų mitas apie Dzeusą, apgaunantį Herą, ar Afroditę, įsimylinčią Adonį, suteikė romėnų dievams – Jupiteriui ir Venerai – žmogišką veidą, padariusį juos artimesnius tikintiesiems.
Keista detalė: romėnų poetas Plautas, rašydamas komedijas III a. pr. Kr., dažnai minėjo graikų dievus, nes jų istorijos buvo populiarios tarp publikos. Vienoje jo komedijoje Merkurijus (Hermis) vaizduojamas kaip prekeivis, nešantis keistą, švytintį maišelį, kuriame, anot Plauto, buvo „visos Olimpo paslaptys“. Šis vaizdinys, nors ir išgalvotas, rodo, kaip graikų dievai tapo romėnų kasdienybės dalimi.
Graikų mitologijos patrauklumas slypėjo ir jų universalume. Pavyzdžiui, graikų mitas apie Prometėją, atnešusį ugnį žmonėms, buvo perimtas romėnų kaip istorija apie pažangą, atspindinti jų inžinerinius ir architektūrinius pasiekimus. Romėnai, statydami akvedukus ar šventyklas, dažnai aukodavo Vulcanui (Hefestui), laikydami jį ne tik kalvystės, bet ir technologijų dievu. Graikų mitai suteikė romėnams naratyvą, kuris paaiškino ne tik gamtą, bet ir žmogaus ambicijas.
6. Socialinis ir edukacinis vaidmuo
Graikų mitologija tapo romėnų švietimo pagrindu. Nuo II a. pr. Kr. romėnų vaikai mokėsi skaityti ir rašyti, naudodamiesi graikų tekstais – Homero poemomis, Hesiodo „Teogonija“ ar Pindaro odėmis. Šios istorijos apie dievus buvo ne tik pramoga, bet ir moralinių pamokų šaltinis. Pavyzdžiui, Heraklio žygdarbiai, perimti kaip Herkulio, mokė romėnų jaunimą ištvermės ir pareigos. Keista detalė: romėnų mokytojai, vadinami grammatici, kartais duodavo mokiniams užduotį – nupiešti Herkulio kuoką ant molinių lentelių, tikėdami, kad tai įkvepia drąsą.
Graikų dievai taip pat atliko socialinį vaidmenį, suvienydami įvairialypę Romos visuomenę. Romos imperija, apėmusi skirtingas tautas, naudojo graikų mitologiją kaip bendrą kultūrinį pagrindą. Pavyzdžiui, graikų Apolono kultas, perimtas Romoje, tapo populiarus tarp legionierių, nes Apolonas buvo laikomas ne tik gydymo, bet ir pranašystės dievu, padedančiu karinėse kampanijose. Šventyklos, skirtos Apolonui, buvo statomos net tolimose provincijose, tokiose kaip Galija ar Sirija, stiprindamos imperijos vienybę.
Ar romėnai tik kopijavo?
Nors romėnai perėmė graikų dievus, jie nebuvo paprasti kopijuotojai. Jie pridėjo savo vertybes – drausmę, pareigą, lojalumą valstybei. Pavyzdžiui, Jupiteris, skirtingai nei Dzeusas, buvo labiau patriarchalinis, simbolizuojantis Romos teisę ir tvarką. Junona, Hera romėnų panteone, buvo ne tik santuokos, bet ir romėnų moterų globėja, o jos šventės, Matronalijos, pabrėžė šeimos svarbą. Marsas, kaip minėta, tapo tautos gynėju, o ne chaotišku karo dievu, koks buvo Aresas.
Romėnai taip pat kūrė unikalius ritualus. Pavyzdžiui, romėnų šventė Lupercalia, skirta Faunui (graikų Panui), turėjo keistą paprotį – jauni vyrai bėgiojo per Romą, plakdami praeivius odinėmis juostomis, tikėdami, kad tai skatina vaisingumą. Šis ritualas, nors įkvėptas graikų gamtos kultų, buvo grynai romėniškas savo forma ir reikšme. Keista detalė: per Lupercalia buvo aukojami keisti pyragai, pagaminti iš miežių ir medaus, kurie, anot žynių, turėjo „sutaikyti dievus su žmonėmis“. Šie pyragai buvo tokie kieti, kad kartą senatorius, bandydamas vieną sukramtyti, išsisuko žandikaulį, tapdamas miesto pajuoka.
Pridėta detalė: romėnai sukūrė savo dievus, kurie neturėjo tiesioginių graikų atitikmenų, bet buvo įkvėpti graikų mitologijos struktūros. Pavyzdžiui, Janus, dviveidis vartų dievas, buvo unikalus romėnų kūrinys, tačiau jo mitologinės istorijos, tokios kaip taikos ir karo ciklai, buvo formuojamos pagal graikų pasakojimų modelį. Tai rodo, kad romėnai ne tik perėmė, bet ir kūrė, naudodami graikų mitologiją kaip pagrindą.
Romėnai perėmė graikų dievus ne iš noro kopijuoti, o todėl, kad matė jų vertę savo visuomenei. Kultūrinė graikų įtaka, praktiškas požiūris, politiniai tikslai, religinis lankstumas, mitų patrauklumas ir edukacinė reikšmė pavertė graikų dievus neatsiejama romėnų tapatybės dalimi. Tačiau romėnai neprarijo graikų mitologijos neapdorotos – jie ją perkūrė, pridėdami drausmės, pareigos ir imperinės didybės akcentus. Jupiteris, Venera ar Marsas tapo ne tik dievais, bet ir Romos galios, teisės ir kultūros simboliais. Šis perėmimas padėjo Romai sukurti ne tik savo religiją, bet ir tapti viena įtakingiausių civilizacijų, kurios palikimas jaučiamas iki šiol – nuo meno iki kalendoriaus, pavadinto Julijaus Cezario, Veneros palikuonio, vardu.