Angliškas knygos pavadinimas The Discoverie of Witchcraft lietuvių kalboje verčiamas kaip „Raganavimo atskleidimas“ arba „Raganystės demaskavimas“. Šis vertimas rodo knygos esmę – autorius siekė demistifikuoti raganavimą ir parodyti, kad dauguma su juo susijusių įsitikinimų yra pagrįsti prietarais, o ne realybe. Lietuviškas pavadinimas pabrėžia knygos skeptišką požiūrį į raganų persekiojimą.
Knygą The Discoverie of Witchcraft 1584 m. parašė anglų džentelmenas Reginald Scot (apie 1538–1599 m.). Scot buvo teisininkas, rašytojas ir skeptikas, kilęs iš Kento grafystės. Be šios knygos, jis taip pat yra parašęs A Perfect Platform of a Hoppe Garden (1574 m.), kuri buvo praktinis vadovas apie apynių auginimą. Tačiau būtent The Discoverie of Witchcraft tapo jo svarbiausiu ir prieštaringiausiu kūriniu, padariusiu įtaką raganų medžioklės diskusijoms XVI a. Europoje.
Reginald Scot gyveno laikotarpiu, kai raganų medžioklė Europoje buvo pasiekusi piką. XVI a. Anglijoje ir kitose šalyse tūkstančiai žmonių, dažniausiai moterų, buvo kaltinami raganavimu, kankinami ir žudomi. Šie persekiojimai buvo pagrįsti plačiai paplitusiais prietarais, religiniu fanatizmu ir teisiniais dokumentais, tokiais kaip Malleus Maleficarum (1486 m.), kurie skatino raganų medžioklę. Scot, būdamas racionalistas ir humanistas, buvo įsitikinęs, kad raganų persekiojimas yra neteisingas, nehumaniškas ir neparemtas nei Šventuoju Raštu, nei logika. Kaip teigia istorikas W. T. Gairdner, „Scot laikė raganų kaltinimus ir jų persekiojimą iracionaliu, nekrikščionišku elgesiu, už kurį atsakomybę jis priskyrė Romos katalikų bažnyčiai“.
Scot rašė knygą, siekdamas:
- Išsklaidyti mitus apie raganavimą: Jis tikėjo, kad raganų galios yra išgalvotos, o tariami jų veiksmai dažnai buvo iliuzionistų triukai arba natūralių reiškinių klaidingas aiškinimas.
- Sustabdyti persekiojimus: Jis siekė įtikinti teisėjus, dvasininkus ir visuomenę, kad raganų medžioklė remiasi klaidingais įsitikinimais, todėl turi būti nutraukta.
- Kritikuoti religinį fanatizmą: Scot ypač kritikavo Romos katalikų bažnyčią, kuri, jo manymu, skatino prietarus apie raganas, siekdama stiprinti savo įtaką.
Scot knyga buvo skirta ne tik mokslininkams, bet ir plačiajai visuomenei, todėl jis rašė prieinama kalba, vengdamas sudėtingos teologinės terminologijos. Jo tikslas buvo šviesti ir skatinti kritinį mąstymą.
The Discoverie of Witchcraft susideda iš 16 knygų (skyrių) ir papildomo traktato apie dvasių ir velnių prigimtį. Knyga yra išsamus raganavimo, magijos ir prietarų tyrimas, kuriame Scot analizuoja įvairius aspektus:
- Raganavimo demaskavimas: Scot teigia, kad raganos neturi antgamtinių galių, o jų tariami veiksmai dažnai yra apgaulė, psichologiniai triukai arba natūralių reiškinių nesupratimas.
- Teologiniai argumentai: Jis remiasi Šventuoju Raštu, kad parodytų, jog raganų persekiojimas prieštarauja krikščioniškoms vertybėms. Scot cituoja Bibliją, teigdamas, kad Dievas yra vienintelė antgamtinė jėga, todėl raganos negali turėti jokių galių.
- Teisinė kritika: Scot kritikuoja teisines procedūras, naudojamas raganų teismuose, ypač kankinimų taikymą ir netikslius įrodymus.
- Magijos triukai: Knygoje yra skyrius apie iliuzionizmą, kuriame Scot atskleidžia, kaip žonglieriai ir gatvės magai naudoja triukus, kad apgautų publiką, taip parodydamas, kad tariami raganų veiksmai gali būti paaiškinti racionaliai.
- Prietarų analizė: Scot aptaria įvairius liaudies įsitikinimus, tokius kaip prakeikimai, burtai ar demonų apsėdimai, ir aiškina, kad jie dažnai kyla iš neišsilavinimo ar psichologinių problemų.
Knygos struktūra yra sisteminga, tačiau joje gausu poleminių intarpų, kuriuose Scot sarkastiškai kritikuoja savo oponentus, ypač katalikų teologus ir raganų medžiotojus.
Citatos iš knygos
Šios citatos iliustruoja Scot požiūrį ir rašymo stilių (citatos pateikiamos pagal 1584 m. leidimą, adaptuotos į šiuolaikinę anglų kalbą):
- Apie raganų galių neegzistavimą: „The fables of witchcraft have taken so fast hold and deep root in the heart of man, that few or none can endure with patience the hand and correction of God, but presently cry out and exclaim against witches.“ (Knyga I, skyrius 3)
(„Raganavimo pasakos taip stipriai įsišaknijo žmogaus širdyje, kad tik nedaugelis gali kantriai ištverti Dievo ranką ir bausmę, o iškart šaukia ir kaltina raganas.“) Šioje citatoje Scot pabrėžia, kad žmonės linkę kaltinti raganas dėl nelaimių, užuot priėmę jas kaip natūralius ar dieviškus įvykius. - Apie kankinimų neteisingumą: „A poor woman, being driven to confess by torture, will say anything to escape the present pain, though it be far from the truth.“ (Knyga VII, skyrius 5)
(„Vargšė moteris, priversta prisipažinti kankinimais, pasakys bet ką, kad išvengtų skausmo, nors tai būtų toli nuo tiesos.“) Scot kritikuoja kankinimų naudojimą raganų teismuose, parodydamas, kad tokie prisipažinimai yra nepatikimi. - Apie prietarų šaknis: „The common people are so bewitched with the name of witchcraft, that they see not the sleights and juggling knacks, whereby they are abused.“ (Knyga XII, skyrius 2)
(„Paprasti žmonės taip apkerėti raganavimo vardu, kad nemato apgaulių ir žongliravimo triukų, kuriais jie yra apgaudinėjami.“) Čia Scot pabrėžia, kaip neišsilavinimas ir baimė skatina tikėjimą raganavimu. - Apie iliuzionizmo triukus: „A juggler with his legerdemain can make a thing appear to be that which it is not, and so deceive the eyes of the beholders.“ (Knyga XIII, skyrius 10)
(„Žonglierius savo miklumu gali padaryti, kad daiktas atrodytų toks, koks jis nėra, ir taip apgauti stebėtojų akis.“) Ši citata iš skyriaus apie magijos triukus rodo, kaip Scot racionaliai aiškina tariamus raganų veiksmus.
Scot knygoje pateikia daug istorijų ir pavyzdžių, iliustruojančių jo argumentus. Štai keletas reikšmingų:
- Senutės kaltinimas raganavimu:
Scot pasakoja apie neturtingą seną moterį, kuri buvo apkaltinta raganavimu, nes kaimynai manė, kad ji prakeikė jų gyvulius. Jis rašo: „An old woman, whose countenance was ill-favoured and whose living was poor, was accused of bewitching her neighbour’s cattle, because they died after she looked upon them.“ (Knyga IV, skyrius 8)
(„Sena moteris, kurios veidas buvo nemalonus, o gyvenimas skurdus, buvo apkaltinta kaimyno galvijų užkerėjimu, nes jie nugaišo po to, kai ji į juos pažvelgė.“)
Scot aiškina, kad tokie kaltinimai dažnai kyla iš prietarų ir socialinių įtampų, o ne iš realių įrodymų. - Apgaulingi žonglieriai:
Knygos XIII knygoje Scot aprašo, kaip gatvės atlikėjai naudoja triukus, kad sukurtų antgamtinių galių iliuziją. Pavyzdžiui, jis detaliai paaiškina, kaip žonglierius gali „nukirsti žmogaus galvą“ ir vėliau ją „atkurti“, naudodamas veidrodžius ir slepiamas užuolaidas. Šis skyrius laikomas pirmuoju iliuzionizmo vadovu, išspausdintu Europoje. - Demonų apsėdimai:
Scot aptaria kelis atvejus, kai jauni žmonės, tariamai apsėsti demonų, buvo gydomi egzorcizmu. Jis teigia, kad dauguma šių atvejų buvo psichologinės ligos arba apgaulė. Viename pavyzdyje jis rašo apie mergaitę, kuri „vėmė smeigtukais“ kaip įrodymą, kad yra apsėsta, tačiau Scot paaiškina, kad tai buvo triukas, atliktas siekiant dėmesio.
The Discoverie of Witchcraft buvo prieštaringai vertinama nuo pat jos išleidimo. Nors knyga nebuvo oficialiai uždrausta Romos katalikų bažnyčios ar Anglijos bažnyčios, populiarus įsitikinimas teigia, kad visi knygos egzemplioriai buvo sudeginti 1603 m., kai į sostą įžengė karalius Jokūbas I. Jokūbas I buvo raganų medžioklės šalininkas ir pats parašė traktatą Daemonologie (1597 m.), kuriame gynė raganų persekiojimą. Scot knyga, kritikuojanti šią praktiką, buvo laikoma pavojinga, nes:
- Katalikų bažnyčios kritika: Scot kaltino Romos katalikų bažnyčią skatinant prietarus apie raganas, siekiant išlaikyti kontrolę. Tai buvo ypač jautru Anglijoje, kur katalikybė buvo marginalizuota po Henriko VIII reformacijos. „The Pope and his adherents, to maintain their usurped authority, have invented these fables of witches to keep the people in fear.“ (Knyga II, skyrius 6)
(„Popiežius ir jo šalininkai, siekdami išlaikyti savo uzurpuotą valdžią, išrado šias raganų pasakas, kad laikytų žmones baimėje.“) - Skepticizmas dėl antgamtinių reiškinių: Scot abejojo ne tik raganų, bet ir demonų bei antgamtinių galių egzistavimu, kas buvo laikoma pavojingu artėjimu prie ateizmo. Nors jis rėmėsi krikščionišku tikėjimu, jo racionalistinis požiūris kėlė įtarimų tiek katalikų, tiek protestantų dvasininkams.
- Įtaka visuomenei: Knyga buvo parašyta prieinama kalba ir galėjo paveikti plačiąją visuomenę, įskaitant teisėjus ir vietos pareigūnus, kurie dalyvavo raganų teismuose. Tai kėlė grėsmę raganų medžioklės praktikai, kuri buvo svarbi socialinės kontrolės priemonė.
Nors nėra patikimų istorinių įrodymų, kad visi knygos egzemplioriai buvo sudeginti, manoma, kad Jokūbo I valdymo metu knyga buvo pašalinta iš apyvartos arba slepiama. Tačiau vėlesni leidimai, pavyzdžiui, 1665 m., rodo, kad knyga išliko ir buvo skaitoma.
The Discoverie of Witchcraft buvo novatoriška knyga, viena pirmųjų Europoje, atvirai kritikuojanti raganų medžioklę. Ji turėjo įtakos vėlesniems skeptikams ir humanistams, kurie kvestionavo raganavimą ir persekiojimus. Kaip pažymi istorikas Paul Brown, knyga yra „puikus XVI a. diskurso apie raganavimą pavyzdys“, cituojantis tiek Kalviną, tiek Tridento susirinkimą.
Knygos skyrius apie iliuzionizmą taip pat padarė įtaką magijos kaip pramogos raidai. Jis laikomas pirmuoju spausdintu vadovu apie scenos magiją, įkvėpusiu vėlesnius iliuzionistus.
Lietuvos kontekste knyga tiesiogiai nebuvo žinoma, tačiau raganų medžioklės problema buvo aktuali ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). XVII–XVIII a. LDK vyko raganų teismai, ypač Žemaitijoje, kur buvo persekiojamos moterys, kaltinamos raganavimu. Scot idėjos galėjo netiesiogiai paveikti Apšvietos epochos mąstytojus, kurie vėliau kritikavo šią praktiką.
Reginald Scot The Discoverie of Witchcraft yra reikšmingas XVI a. kūrinys, kuris drąsiai metė iššūkį raganų medžioklės praktikai ir prietarams. Lietuviškai pavadinimas verčiamas kaip „Raganavimo atskleidimas“, atspindintis knygos tikslą demaskuoti raganavimą kaip apgaulę. Parašyta 1584 m., knyga atspindi Scot humanistinį ir racionalistinį požiūrį, kritikuojantį religinį fanatizmą ir neteisingus teismus. Joje gausu teologinių, teisinių ir praktinių argumentų, iliustruotų istorijomis ir iliuzionizmo pavyzdžiais. Nors knyga buvo prieštaringa ir galimai pašalinta iš apyvartos Jokūbo I valdymo metu, ji išliko kaip svarbus istorinis dokumentas, prisidėjęs prie raganų persekiojimo pabaigos ir moderniosios magijos raidos.
Anglišką knygos variantą galima nesunkiai rasti internete anglų kalba.