Devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo, žinomas arabišku pavadinimu Ramadan, reiškia intensyvų karštį pagal kalbos šaknį. Senovės arabai pastebėjo, kad kalendoriaus cikle toks laikotarpis dažnai sutapdavo su deginančia vasaros kaitra ir todėl suteikė tokį pavadinimą.
Ramadano mėnuo trunka dvidešimt devynias arba trisdešimt dienų, priklausomai nuo jauno mėnulio pjautuvo stebėjimo. Mėnulio kalendorius trumpesnis už saulės, todėl Ramadano mėnuo kasmet pasislenka vienuolika dienų anksčiau. Per trisdešimt trejus metus Ramadano mėnuo apeina visus metų laikus nuo žiemos iki vasaros ir atgal.
Pasninkavimas Ramadano mėnesį tapo privalomas antraisiais hidžros metais, tai yra 624 metais pagal Grigaliaus kalendorių. Korano tekstai nurodo tokį reikalavimą tikintiesiems, kurie tuo metu gyveno Medinoje. Anksčiau arabų pagonys praktikavo pasninką kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, dešimtą Muharramo dieną siekdami išvengti sausrų. Koranas mini, kad pasninkas buvo nustatytas ir ankstesnėms bendruomenėms.
Korano apreikštimas prasidėjo Ramadano mėnesį. Pranašui Muchamedui pirmosios eilutės buvo perduotos urve Hira netoli Mekos 610 metais. Tai įvyko vienoje iš naktų, vadinamų Laylat al-Qadr, kurios laikomos ypatingomis paskutinėmis dešimties dienų naktimis. Tradicija teigia, kad būtent per Ramadano mėnesį buvo apreikšti ir kiti šventi raštai kaip Torą ar Psalmes.
Pasninko taisyklės reikalauja nuo aušros iki saulėlydžio atsisakyti maisto, gėrimų, intymių santykių ir bet kokių nuodėmingų veiksmų ar kalbų. Prieš aušrą valgomas suhur, o saulėlydžio metu iftar. Pasninką nutraukiama datulėmis, kaip darė pranašas. Toks valgymo ritmas padeda išlaikyti energiją.
Kai kurie žmonės atleidžiami nuo pasninko: sergantys, keliaujantys, nėščios moterys, maitinančios, pagyvenę. Jie vėliau kompensuoja praleistas dienas. Poliariniuose regionuose tikintieji orientuojasi pagal Mekos laiko juostą.
Papildomos praktikos apima taravih maldas vakarais mečetėse ir padidintą labdarą. Daugelis tikinčiųjų per mėnesį perskaito visą Koraną dalimis. Labdara zakat al-fitr dalijama prieš šventę.
Įvairiose šalyse susiformavo savitos tradicijos. Egipte gatvėse kabinami žibintai, vadinami fanous, kurių paprotys siekia Fatimidų kalifato laikus ir tebėra populiarus iki šiol. Indonezijoje būgnai, vadinami bedug, skelbia pasninko pabaigą, o Semarango mieste vyksta karnavalas su specialiais papuošimais ir figūromis. Turkijoje ir Artimuosiuose Rytuose būgnininkai vaikšto gatvėmis pažadindami žmones suhurui tradiciniu būdu. Bangladeše sehri metu dainuojamos qasidos, o Čauko turguje prekiaujama šahi jilapi desertais.
Moksliniai tyrimai rodo, kad pasninkavimas gali pagerinti insulino jautrumą, sumažinti svorį ir teigiamai paveikti lipidų profilį sveikiems žmonėms. Vis dėlto svoris dažnai grįžta po mėnesio, o tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, sergant inkstų ligomis, kyla rizikų. Sveikiems asmenims procesas dažnai vyksta be komplikacijų.
Ramadano mėnuo skatina bendruomenės ryšius per bendrus iftar valgymus. Po mėnesio prasideda Eid al-Fitr šventė, kai dalijama speciali labdara vargšams, kad visi galėtų dalyvauti.
Istorijoje žinoma, kad net kosmoso astronautai musulmonai laikosi pasninko pagal Žemės laiko juostą iš paskutinio kontakto momento. Kai kuriose valstybėse darbo dienos trumpinamos iki šešių valandų, kad žmonės galėtų pasiruošti. Televizijos kanalai rodo specialius serialus, o prekyba kai kuriais produktais sustabdoma.
Tokios detalės leidžia suprasti, kodėl Ramadano mėnuo išlieka gyva tradicija milijonams žmonių visame pasaulyje ir padeda kasdienybėje ugdyti discipliną bei supratimą apie kitų poreikius. Per mėnesį susiformuoja įpročiai vengti pykčio ir skubotų sprendimų, o bendri valgiai su šeima ar kaimynais kuria artimesnius ryšius. Pavyzdžiui, Fatimidų laikų žibintų tradicija Egipte prasidėjo kaip gatvių apšvietimas naktinėms maldoms ir dabar tapo simboliu, matomu kiekviename mieste nuo Kairo iki Aleksandrijos. Indonezijos dugderan karnavale Semarange žmonės nešioja warak ngendog figūras, kurios primena apie bendruomenės vienybę per šventę. Tokie papročiai rodo, kaip Ramadano mėnuo prisitaikė prie vietinių kultūrų ir išliko gyvas šimtmečius.
Pasiruošimas suhurui reikalauja dėmesio maistui: baltymai ir lėti angliavandeniai padeda ištverti dieną be energijos kritimo. Iftar pradžia datulėmis ir vandeniu atkartoja senovės praktiką ir greitai atkuria skysčių balansą po ilgos dienos. Šios smulkmenos daro pasninką ne vien pareiga, o praktiniu įgūdžiu, kurį galima pritaikyti ir už Ramadano ribų kasdienėje rutinoje. Milijonai žmonių nuo Indonezijos iki Nigerijos kasmet patiria, kaip toks laikotarpis keičia požiūrį į maistą ir laiką.