Purgatorius, arba skaistykla, yra krikščioniškoje teologijoje tarpinė būsena po mirties, kur sielos, kurios mirė Dievo malonėje, bet dar nėra visiškai šventos, yra valomos prieš patekdamos į dangų. Ši idėja, išsivysčiusi Viduramžiais, tapo vienu iš pagrindinių ginčų tarp katalikų ir protestantų Reformacijos metu (XVI a.), o jos šaknys siekia ankstyvąją Bažnyčią.
Purgatoriaus idėja neturi aiškaus pagrindo Naujajame Testamente, tačiau jos užuomazgos matomos Šventajame Rašte ir ankstyvojoje Bažnyčios tradicijoje:
- Šventasis Raštas: Nors terminas „purgatorius“ Biblijoje nevartojamas, katalikai remiasi keliomis užuominomis. Pavyzdžiui, 2 Mak 12,43–45 aprašomas Judas Makabiejus, meldžiantis už kritusius kareivius, kad jie būtų išlaisvinti iš nuodėmių. Šis tekstas (priklausantis deuterokanoninėms knygoms, kurias protestantai atmeta) rodo tikėjimą, kad maldos gali padėti mirusiesiems. Taip pat 1 Kor 3,13–15 Paulius kalba apie „ugnies išbandymą“: „Kiekvieno darbas išaiškės… Jei kieno darbas sudegs, tas patirs nuostolį, tačiau jis pats bus išgelbėtas, bet tarsi per ugnį.“ Ši ugnis interpretuojama kaip valymo procesas.
- Ankstyvoji tradicija: Jau II a. krikščionys meldėsi už mirusiuosius, kaip liudija katakombų užrašai. Šventasis Augustinas (354–430 m.) savo „Išpažinimuose“ (9 knyga) mini maldas už savo motiną Moniką, sakydamas: „Tegu ji ilsisi ramybėje, o mūsų maldos padeda jos sielai.“ Augustinas taip pat rašė „Apie tikėjimą ir darbus“, teigdamas, kad kai kurios sielos po mirties patiria „valančią ugnį“.
- Viduramžių raida: XII a. purgatoriaus doktrina tapo aiškesnė. Šventasis Bernardas Klervietis (1090–1153 m.) ir kiti teologai pabrėžė, kad sielos, turinčios „lengvas“ (venialines) nuodėmes, negali iš karto patekti į dangų, nes „niekas, kas netyra, negali įeiti į Dievo karalystę“ (Apr 21,27). XIII a. scholastikai, tokie kaip šventasis Tomas Akvinietis, sistematizavo šią doktriną. Akvinietis „Summa Theologiae“ (Supplementum, q. 2) teigė:
„Tarp pragaro ir dangaus yra tarpinė būsena, kur sielos valomos ugnimi – ne kaip bausme, bet kaip malone, kad taptų vertos Dievo akivaizdos.“
Purgatoriaus doktrina buvo oficialiai patvirtinta Liono II susirinkime (1274 m.) ir Florencijos susirinkime (1439 m.), kur buvo bandoma sutaikyti Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Tačiau Rytų ortodoksų Bažnyčia purgatoriaus nepripažino, teigdama, kad sielos po mirties patiria Dievo malonę, bet ne „valymo vietą“.
Ginčas XII–XVI a.: Ar egzistuoja tarpinė valymo vieta?
XII–XVI a. purgatoriaus doktrina tapo plačiai pripažinta Vakarų Bažnyčioje, tačiau sukėlė daug diskusijų:
- Katalikų argumentai: Katalikai teigė, kad purgatorius rodo Dievo teisingumą ir gailestingumą. Ne visi miršta tobulai šventi, bet jei jie miršta Dievo malonėje, be mirtinų nuodėmių, jie negali būti pasmerkti pragaran. Šventasis Pranciškus Salezietis (1567–1622 m.) rašė:
„Purgatorius yra Dievo meilės ugnis – Ji degina tai, kas netobula, kad siela taptų gryna kaip auksas.“
Be to, katalikai pabrėžė, kad maldos, Mišios ir atlaidai už mirusiuosius turi prasmę tik jei egzistuoja tarpinė būsena. - Praktinės pasekmės: Viduramžiais purgatoriaus idėja turėjo didelę įtaką religiniam gyvenimui. Tikintieji aukojo Mišias už mirusiuosius, pirko atlaidus, tikėdami, kad tai sutrumpins jų artimųjų kančias skaistykloje. Tačiau XV–XVI a. atlaidų prekyba tapo piktnaudžiavimo šaltiniu, kas ir sukėlė Reformaciją.
- Rytų ortodoksų pozicija: Rytų Bažnyčia, nors ir meldžiasi už mirusiuosius, atmeta purgatoriaus kaip „vietos“ idėją. Šventasis Markas Efesietis (1392–1444 m.), Florencijos susirinkime atstovavęs ortodoksams, teigė:
„Mes tikime, kad sielos po mirties patiria Dievo šviesą ir malonę, bet ne ugnies kančias. Valymas yra dvasinis procesas, o ne vieta.“
Ortodoksai pabrėžia, kad Dievo gailestingumas, o ne bausmė, yra sielos kelias po mirties.
Reformacija: Protestantų atmetimas
XVI a. Reformacijos metu purgatoriaus doktrina tapo vienu iš pagrindinių ginčų tarp katalikų ir protestantų. Martynas Liuteris (1483–1546 m.), Jonas Kalvinas ir kiti reformatoriai atmetė purgatorių, teigdami, kad jis neturi pagrindo Šventajame Rašte ir prieštarauja išganymo per tikėjimą principui.
- Liuterio pozicija: Liuteris savo „95 tezėse“ (1517 m.) kritikavo atlaidų prekybą, kuri rėmėsi purgatoriaus idėja. Jis teigė, kad egzistuoja tik dvi būsenos po mirties: rojus arba pragaras. 1530 m. Augsburgo išpažinime Liuteris rašė:
„Purgatorius yra žmogaus išmonė, neturinti pagrindo Šventajame Rašte. Tikėjimas Kristumi išgelbsti, o ne žmonių darbai ar maldos už mirusiuosius.“
Liuteris taip pat atmetė deuterokanonines knygas, tokias kaip 2 Makabiejų, kurios rėmė maldas už mirusiuosius. - Kalvino kritika: Jonas Kalvinas (1509–1564 m.) savo „Krikščioniškosios religijos institucijose“ (3 knyga, 5 skyrius) pavadino purgatorių „pavojinga išmone“, teigdamas:
„Purgatorius sumenkina Kristaus kryžiaus auką. Jei Jo auka užtenka visoms nuodėmėms, kam reikalinga valymo ugnis?“
Kalvinas pabrėžė, kad tikėjimas, o ne papildomas valymas, užtikrina išganymą. - Pasekmės: Protestantų atmetimas purgatoriaus doktrinos turėjo didelę įtaką. Jie panaikino Mišias už mirusiuosius, atlaidus ir kitas praktikas, susijusias su skaistykla. Tai dar labiau pagilino skilimą tarp katalikų ir protestantų, o Tridento susirinkimas (1545–1563 m.) galutinai patvirtino purgatoriaus doktriną kaip katalikų tikėjimo dalį:
„Bažnyčia moko, kad egzistuoja purgatorius, kur sielos valomos, o tikinčiųjų maldos joms padeda.“
Lietuvos kontekstas
Lietuvoje, ypač LDK laikais, purgatoriaus doktrina buvo svarbi katalikiškajai tradicijai po krikšto 1387 m. Pavyzdžiui, šventasis Kazimieras (1458–1484 m., minimas kovo 4 d.), LDK globėjas, gyveno giliai tikinčiu gyvenimu, meldėsi už mirusiuosius ir tikėjo, kad maldos padeda sieloms. LDK bažnyčiose buvo įprasta aukoti Mišias už mirusiuosius, o atlaidų šventės, tokios kaip Vėlinės (lapkričio 2 d.), tapo svarbia tradicija. Tačiau Reformacijos idėjos, ypač XVI a., pasiekė Lietuvą per Radvilas ir kitus didikus. Pavyzdžiui, Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565 m.) rėmė protestantizmą ir kritikavo purgatoriaus doktriną, teigdamas, kad ji skatina piktnaudžiavimą atlaidais.
Purgatoriaus doktrina kelia gilius klausimus apie Dievo teisingumą, gailestingumą ir žmogaus atsakomybę. Katalikų požiūriu, purgatorius rodo Dievo meilę – netobuloms sieloms suteikiama galimybė tapti šventoms. Protestantai, priešingai, teigia, kad Kristaus auka yra pakankama, ir joks papildomas „valymas“ nereikalingas.
Šiuolaikinis katalikų teologas Hansas Ursas von Balthasaras siūlė kitokį požiūrį: „Purgatorius nėra ‘vieta’, o būsena, kur siela susiduria su Kristaus meilės ugnimi, kuri degina viską, kas neatitinka Dievo šventumo.“ Toks supratimas galėtų būti arčiau ortodoksų požiūrio, kuris pabrėžia dvasinį valymą, o ne fizinę ugnį.
Lietuviškame kontekste purgatoriaus idėja išlieka aktuali per Vėlinių tradiciją, kai meldžiamasi už mirusiuosius. Šventasis Jonas Paulius II 2000 m. audiencijoje sakė:
„Purgatorius yra vilties ženklas – Dievas nesiliauja mylėjęs net po mirties, Jis mus tobulina, kad galėtume Jį matyti veidas į veidą.“
Purgatoriaus ginčas moko mus nuolankumo: Dievo teisingumas ir gailestingumas yra paslaptis, kurią galime priimti tikėjimu, o ne iki galo suprasti protu. Jei norite giliau nagrinėti Tridento susirinkimo nutarimus ar Vėlinių tradiciją Lietuvoje, praneškite!