Prozerpina, kurios lotynizuotas ir angliškas vardas yra Proserpina, yra viena iš svarbiausių ir simboliškai turtingiausių romėnų mitologijos deivių. Prozerpina yra romėniškas atitikmuo kur kas senesnei ir originalesnei graikų deivei, vardu Persefonė (Περσεφόνη, Persephone). Būtent Persefonės mitas yra pagrindas, iš kurio išaugo Prozerpinos istorija. Ji yra ne tik tamsios ir bauginančios požemio karalystės valdovė, bet ir pavasario, augmenijos ir atgimimo deivė. Šis dvejopumas yra pati jos esmė, atspindinti amžiną gyvybės, mirties ir atgimimo ciklą.
Persefonė buvo galingo Olimpo valdovo Dzeuso ir derlingumo bei žemdirbystės deivės Demetros dukra. Iš pradžių ji buvo jauna ir nekalta mergelė, vadinama Kore (graikiškai – „mergelė“), kuri leido dienas pievose, skindama gėles ir žaisdama su nimfomis. Tačiau jos grožis patraukė niūraus jos dėdės, požemio karalystės valdovo Hado (romėnų Plutono), dėmesį. Vieną dieną, kai Persefonė skynė narcizus, Hadas išniro iš žemės plyšio savo auksiniu vežimu, pagriebė ją ir nusitempė į savo tamsiąją Mirusiųjų karalystę, kad ji taptų jo karaliene. Persefonės klyksmą išgirdo tik dvi dievybės: saulės dievas Helijas ir kryžkelių deivė Hekatė.
Atradusi, kad jos mylima dukra dingo, Demetra buvo apimta neapsakomo sielvarto. Devynias dienas ir naktis ji klaidžiojo po pasaulį, nešina deglais, ieškodama Persefonės, tačiau niekas negalėjo jai pasakyti tiesos. Galiausiai Hekatė atvedė ją pas Heliją, kuris, kaip visa matanti saulė, papasakojo jai apie pagrobimą. Sužinojusi, kad Dzeusas leido šį pagrobimą, Demetra, apimta įniršio ir sielvarto, paliko Olimpą ir apleido savo, kaip derlingumo deivės, pareigas. Ji uždraudė augalams augti, medžiams vesti vaisius, o javams dygti. Žemę sukaustė žiema ir badas, o žmonijai iškilo grėsmė išnykti.
Matydamas tokią pražūtingą padėtį, Dzeusas buvo priverstas įsikišti. Jis nusiuntė dievų pasiuntinį Hermį į požemio karalystę su įsakymu Hadui grąžinti Persefonę jos motinai. Hadas sutiko, tačiau, būdamas gudrus, prieš išleisdamas Persefonę, davė jai suvalgyti kelias granato sėklas. Tai buvo lemtingas veiksmas. Pagal senovės dievų įstatymą, bet kas, kas paragauja maisto ar gėrimo požemio pasaulyje, yra amžinai susiejamas su juo ir nebegali visiškai grįžti į gyvųjų pasaulį. Kai Persefonė grįžo pas savo motiną, Demetra iškart paklausė, ar ji nieko nevalgė. Persefonei prisipažinus, tapo aišku, kad ji nebegalės amžinai likti žemės paviršiuje.
Buvo pasiektas kompromisas, kuris ir paaiškina metų laikų kaitą. Buvo nuspręsta, kad Persefonė praleis du trečdalius metų (pavasarį ir vasarą) su savo motina Demetra žemės paviršiuje. Šiuo laikotarpiu Demetra džiaugiasi, o žemė pražysta ir duoda derlių. Tačiau likusį trečdalį metų (rudenį ir žiemą) Persefonė privalo grįžti į požemio karalystę ir valdyti kaip Hado karalienė. Tuomet Demetra vėl nugrimzta į liūdesį, o gamta apmiršta. Taip Persefonė tapo galingu dviejų pasaulių simboliu: ji yra ir gyvybę teikianti pavasario deivė, ir šiurpi, gerbiama Mirusiųjų karalystės valdovė.
Laikui bėgant, Persefonės vaidmuo požemio pasaulyje išaugo. Ji nebuvo tik pasyvi auka ar Hado žmona. Ji tapo galinga, kartais net labiau už savo vyrą bijoma deive, kuri priima sprendimus ir bendrauja su mirtingaisiais didvyriais, tokiais kaip Orfėjas ar Heraklis, kai šie nusileidžia į jos valdas. Ji tapo pagrindine figūra viename svarbiausių ir slapčiausių senovės Graikijos religinių kultų – Eleusino misterijose. Šios misterijos, skirtos Demetrai ir Persefonei, žadėjo savo iniciatams geresnį pomirtinį gyvenimą, remiantis Persefonės pavyzdžiu – jos sugrįžimas iš tamsos buvo vilties ir atgimimo po mirties simbolis.