Ortodoksai ir pravoslavai dažnai laikomi skirtingomis grupėmis, tačiau iš tikrųjų tai yra vienas ir tas pats tikėjimas – stačiatikybė. Skirtumas glūdi ne tikėjimo turinyje, o tik kalboje: žodis „ortodoksas“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „teisingai tikintis“, tuo tarpu „pravoslavas“ yra slaviškas atitikmuo, reiškiantis „teisingai šlovinantis“. Lietuvių kalboje dažniau oficialiuose kontekstuose vartojamas žodis „ortodoksas“, o tautinėje, ypač rusakalbėje aplinkoje – „pravoslavas“. Abi sąvokos reiškia priklausymą Rytų Ortodoksų Bažnyčiai, kurios tikėjimas ir liturgija yra ta pati.
Palyginus ortodoksų maldas su kitų krikščionių – ypač katalikų – maldomis, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jos beveik nesiskiria. Rusiškuose maldynuose pastebimas dar didesnis skirtumas. Kalba arčiau bažnytinės slavų tradicijos, tekstai gausesni, ilgesni, labiau poetiški, gilesniais teologiniais vaizdiniais pripildyti. Kai kur maldos visai kitokios nei lietuviškuose ar katalikiškuose maldynuose – ten daugiau pranašiško tono, ilgesio, kartais ir dvasinės kovos motyvų. Kai kurios maldos, skirtos Dievo Gimdytojai, angelams ar šventiesiems, gali pasirodyti neįprastos vakarietiškai ausiai, bet jos rodo Rytų Bažnyčios ikonografinę pasaulėjautą.
Skirtingai nuo kai kurių vakarietiškų krikščionių tradicijų, ortodoksai savo maldose remiasi senųjų Tėvų tekstais. Maldyne sutinkamos šv. Bazilijaus, šv. Makarijaus, šv. Filareto, šv. Efrėmo Siriečio maldos, kurios nėra vien tekstai – tai asmeninio santykio su Dievu liudijimai. Taip pat ortodoksų maldos papildo kasdienį ritmą – rytą, vakarą, prieš Komuniją, po jos, už gyvuosius, už mirusiuosius. Kiekviena jų įrėmina gyvenimą kaip nuolatinį buvimą Dievo akivaizdoje.
Kita svarbi ypatybė – bendruomeninis elementas. Maldose dažnai girdime ne „aš“, bet „mes“. Malda tampa Bažnyčios kvėpavimu, o ne tik asmeniniu monologu. Net ir skaitomos asmeniškai, šios maldos yra prisodrintos bendrystės dvasios.
Nors turinys iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašus, ortodoksų maldos išsiskiria savo forma, gyliu ir nuolatinės liturginės tradicijos alsavimu. Tai nėra tik tekstai – tai gyvenimo ritmas, pripildytas šviesos, šventųjų atminimo ir Dievo artumo pojūčio.