Pašalink iš manęs, Viešpatie, akmens širdį, išimk sustingusią, išmesk neapipjaustytą širdį. Duok man naują, gyvą ir tyrą širdį! Tu apvalai širdis ir myli jų švarumą – pasiimk mano širdį kaip nuosavybę, gyvenk joje, palaikydamas ir pripildydamas ją, nes esi aukštesnis už didžiausias mano aukštumas ir labiau vidinis, nei mano giliausias vidus! Tu esi grožio pavyzdys ir šventumo antspaudas – paženklink mano širdį savuoju atvaizdu, įspausk į ją savo gailestingumą, mano širdies Dieve, Dieve – mano dalie per amžius. Amen.
Šis maldavimas atspindi gilią žmogaus troškimą dvasinei transformacijai, atkartojantį daugelio šventųjų ir mistikų patirtį. Širdies „apipjaustymas“ Biblijos kontekste simbolizuoja ne tik fizinį apipjaustymą, bet ir dvasinį apsivalymą nuo nuodėmės ir pasiaukojimą Dievui. Šis prašymas – tai ne pasyvus laukimas, bet aktyvus dalyvavimas Dievo malonės veikime. Augustinas rašė apie žmogaus širdies troškimą Dievo, kaip apie „neramios širdies“ ieškojimą ramybės tik Dieve. Šis maldavimas atskleidžia tą patį troškimą – ne tik būti apvalytam, bet ir būti užpildytam Dievo meilės ir šventumo.
Įdomu, kad prašymas „paženklinti mano širdį savuoju atvaizdu“ primena Kūrimo istoriją, kur žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Atsivertimas yra grįžimas prie šio pirminio paveikslo, atstatymas to, kas buvo prarasta nuodėmės dėka. Šis procesas nėra momentinis, o nuolatinis augimas malonėje, reikalaujantis nuolatinio savęs apmąstymo ir pasiaukojimo. Šv. Teresė Avilietė kalbėjo apie „mažąją kelią“, kuriame nuolatinis pasitikėjimas Dievu veda prie dvasinio tobulėjimo. Šis maldavimas yra tarsi žingsnis tuo keliu – atviras prašymas Dievo pagalbos ir vadovavimo. Tikro atsivertimo malonė nėra savaime suprantamas dalykas, tai – Dievo dovana, kurią reikia prašyti ir už kurią reikia dėkoti. Todėl šis maldavimas yra ne tik prašymas, bet ir išpažintis, ir dėkingumas už Dievo begalinį gailestingumą.