Pragaro vardai parodo žmonijos bandymus įvardyti tamsą, chaosą ir paslaptis, slypinčias už kasdienio pasaulio ribų. Šie vardai, kilę iš įvairių kultūrų ir mitologijų vaizduoja blogio įsikūnijimus ir atskleidžia, kaip skirtingos civilizacijos suprato moralės, nuodėmės ir antgamtinių jėgų sąvokas. Nuo senovės hebrajų raštų iki majų šventyklų – kiekvienas vardas slepia istoriją, kuri kartais gąsdina, o kartais intriguoja savo simbolizmu. Šie vardai yra paminėti ir Antono Szandoro LaVey’aus sudarytoje „Šėtono biblija“, kur jie naudojami kaip archetipai, reprezentuojantys įvairias žmogaus prigimties ir kosmoso jėgas, o ne vien tik kaip literalūs demonai.

Pragaro vardai

Abadonas (hebrajų: אֲבַדּוֹן)
Abadonas, išvertus kaip „naikintojas“, hebrajų mitologijoje siejamas su pražūtimi ir chaosu. Šis vardas dažnai minimas kaip angelas, valdantis bedugnę – tamsiąją sielų buveinę. Įdomu, kad kai kuriose tradicijose jis vaizduojamas ne kaip piktybinė būtybė, o kaip Dievo valios vykdytojas, sunaikinantis tai, kas nebereikalinga.

Adramelechas (samariečių: Adramelech)
Adramelechas, samariečių mitologijoje laikomas velniu, buvo garbinamas kaip saulės ir ugnies dievybė. Jo vardas siejamas su aukojimais, kartais net žmogaus, kas atspindi senovės kultūrų kraštutinumus. Vėliau krikščionių tekstuose jis tapo demonu, simbolizuojančiu tuštybę ir puikybę.

Ahpučas (majų: Ah Puch)
Apučas – majų mitologijos mirties ir požemio dievas, dažnai vaizduojamas kaip skeletas ar puvantis kūnas. Jo vardas siejamas su siaubu, kurį kėlė mirtis senovės majams, o jo buvimas ritualuose buvo skirtas nuraminti požemio jėgas. Įdomu, kad Ahpučas kartais laikomas ne tik naikintoju, bet ir cikliškos gamtos dalimi.

Ahrimanas (persų: اهریمن)
Arimanas, mazdeizmo mitologijoje, yra blogio ir chaoso personifikacija, priešinga gerajam dievui Ahura Mazdai. Jo vardas simbolizuoja tamsą, melą ir destrukciją, o zoroastrų tekstuose jis vaizduojamas kaip amžinas gėrio priešas. Senovės Persijoje tikėta, kad Ahrimanas nuolat kuria pinkles žmonijai, siekdamas sutrikdyti kosminę tvarką.

Amonas (egiptiečių: Amun)
Amonas, egiptiečių dievas su avino galva, simbolizuoja gyvenimą, vaisingumą ir kūrybinę energiją. Nors jis buvo gerbiamas kaip galinga dievybė, krikščionių demonologijoje Amonas tapo velniu, siejamu su paslėptomis žiniomis. Jo atvaizdas dažnai lydimas mistikos, nes egiptiečiai tikėjo, kad jis slepia dieviškas paslaptis.

Apolionas (graikų: Ἀπολλύων)
Apolionas, graikų kalboje reiškiantis „naikintojas“, yra Šėtono sinonimas, minimas Apreiškimo knygoje kaip bedugnės angelas. Jo vardas atspindi baimę prieš neišvengiamą griovimą, o krikščionių tradicijoje jis siejamas su apokalipsės jėgomis. Įdomu, kad Apoliono vardas kartais siejamas su graikų dievu Apolonu, rodant mitų susiliejimą.

Asmodeusas (hebrajų: אשמדאי)
Asmodeusas, hebrajų mitologijoje, yra jausmingumo, geismo ir prabangos demonas. Iš pradžių jis buvo laikomas „teismo būtybe“, vykdančia dieviškąjį teisingumą, tačiau vėliau tapo siejamas su nuodėmingais malonumais. Jo istorija Tobijo knygoje pasakoja apie demoną, žudantį nuotakas, kol jis nugalimas maldos galia.

Astarotė (finikiečių: עשתרת)
Astarotė, finikiečių geidulingumo ir vaisingumo deivė, yra Babilono Ištar atitikmuo. Jos kultas buvo susijęs su meile, karu ir aistra, tačiau krikščionybėje ji virto demonu, viliojančiu žmones į nuodėmę. Įdomu, kad Astarotės simboliai – žvaigždės ir mėnulis – išliko populiarūs net modernioje ezoterikoje.

Azazelis (hebrajų: עזאזל)
Azazelis hebrajų tradicijoje žinomas kaip būtybė, mokiusi žmones gaminti ginklus ir naudoti kosmetiką, taip skatindama tuštybę ir karą. Jo vardas siejamas su atpirkimo ožiu, kuriam buvo perkeliamos tautos nuodėmės. Kai kuriose apokrifinėse knygose Azazelis vaizduojamas kaip puolęs angelas, išdavęs dieviškąją tvarką.

Baalberitas (kanaaniečių: Baal-Berith)
Balberitas, kanaaniečių „sandoros valdovas“, buvo dievybė, susijusi su sutartimis ir įsipareigojimais. Vėliau krikščionių demonologijoje jis tapo velniu, siejamu su išdavyste ir melu. Jo kultas buvo paplitęs Sichem mieste, kur žmonės aukojo jam dovanas, tikėdami jo apsauga.

Balaamas (hebrajų: בלעם)
Balamas, hebrajų mitologijoje, yra godumo ir gobšumo simbolis, žinomas kaip pranašas, bandęs prakeikti izraelitus už pinigus. Jo vardas tapo sinonimu moraliniam iškrypimui ir savanaudiškumui. Įdomu, kad Balaamo istorija taip pat atspindi dieviškosios valios pergalę prieš žmogaus silpnybes.

Bafometas
Bafometas, siejamas su tamplierių ordinu, tapo Šėtono simboliu viduramžių Europoje. Jo atvaizdas – ožkos galva su pentagrama – laikomas okultizmo ikona, nors iš pradžių tai galėjo būti tik simbolinė figūra. Bafometo vardas kelia diskusijas, nes kai kas mano, kad jis kilo iš Mahometo vardo iškraipymo.

Basta (egiptiečių: Bastet)
Basta, egiptiečių malonumų ir apsaugos deivė, vaizduojama kaip katė, simbolizuoja grakštumą ir moterišką jėgą. Nors ji buvo gerbiama kaip globėja, demonologijoje Bast kartais siejama su hedonizmu. Jos kultas Egipte buvo toks populiarus, kad katės buvo laikomos šventomis.

Belzebubas (hebrajų: בעל זבוב)
Belzebubas, „Musių Valdovas“, kilęs iš filistinų dievo Baal-Zebub vardo, krikščionybėje tapo vienu pagrindinių Šėtono vardų. Jo simbolika, siejama su skarabėjais, atspindi puvimo ir nešvaros idėjas. Įdomu, kad Belzebubas kartais vaizduojamas kaip milžiniška musė, kelianti siaubą.

Behemotas (hebrajų: בהמות)
Behemotas, hebrajų mitologijoje, yra milžiniška būtybė, dažnai vaizduojama kaip dramblys ar begemotas, simbolizuojanti Šėtono jėgą. Jobo knygoje jis aprašomas kaip neįveikiama gamtos galia. Kai kuriose tradicijose Behemotas laikomas chaoso įsikūnijimu, kovojančiu su tvarkos jėgomis.

Beheritas (sirų: Beherit)
Tai yra figūra, gimusi iš kanaaniečių dievo demonizavimo, susiformavusi Europos Renesanso grimuaruose kaip pragaro kunigaikštis Beritas, ir galiausiai atgimusi moderniojoje populiariojoje kultūroje kaip Beheritas – galingas išdavystės ir sandorio su tamsa simbolis. Jo kelionė parodo, kaip kultūriniai artefaktai gali būti perkuriami, adaptuojami ir įgyti naujų, galingų reikšmių, toli nutolusių nuo savo pirminių ištakų.

Bilė (keltų: Beli)
Bilė, keltų mitologijoje, yra pragaro ir mirties dievas, siejamas su tamsos ir žiemos laikotarpiu. Jo vardas atspindi ciklišką gamtos prigimtį, kur mirtis keičia gyvenimą. Keltų šventėse, tokiose kaip Samhain, Bilė buvo gerbiamas kaip požemio valdovas.

Chemošas (moabitų: Chemosh)
Chemošas, moabitų nacionalinis dievas, buvo garbinamas kaip karo ir aukojimų dievybė. Vėliau krikščionybėje jis tapo velniu, siejamu su žiaurumu ir stabmeldyste. Jo kultas reikalavo aukų, kartais net vaikų, kas atspindi senovės Artimųjų Rytų tradicijų tamsumą.

Kimaris (Cimeries)
Kimaris, demonologijoje vaizduojamas kaip raitelis ant juodo žirgo, valdo Afrikos dvasias. Jo vardas siejamas su paslaptimis ir okultinėmis žiniomis, o jo galia – su gebėjimu atskleisti paslėptus dalykus. Kimaris dažnai minimas grimuaruose kaip demonas, padedantis magams.

Kojotas (amerikos indėnų: Coyote)
Kojotas, daugelyje Amerikos indėnų mitologijų, yra apgavikas ir chaoso nešėjas, tačiau taip pat kūrybinė jėga. Jo vardas simbolizuoja dvilypumą – jis gali būti tiek išmintingas, tiek destruktyvus. Kojoto istorijos dažnai moko apie žmogaus silpnybes ir gamtos pusiausvyrą.

Dagonas (filistinų: Dagon)
Dagonas, filistinų jūros ir vaisingumo dievas, vėliau tapo kerštingu velniu krikščionių tekstuose. Jo vardas siejamas su vandeniu ir paslaptimis, o atvaizdas dažnai vaizduojamas kaip pusiau žmogus, pusiau žuvis. Įdomu, kad Dagonas buvo garbinamas šventyklose prie jūros krantų.

Dambala (vudu: Damballah)
Dambala, vudu mitologijoje, yra gyvatės dievas, simbolizuojantis išmintį ir gyvybės ciklą. Jo vardas siejamas su dvasine švara, nes jis laikomas vienu seniausių lwa (dvasių). Dambalos garbinimas dažnai lydimas ritualinių šokių ir gyvačių simbolikos.

Demogorgonas (graikų: Δημογόργον)
Demogorgonas, graikų mitologijoje, yra paslaptinga būtybė, kurios vardo net mirtingieji neturėtų ištarti. Jo vardas siejamas su chaosu ir požemio jėgomis, o viduramžių tekstuose jis tapo vienu galingiausių demonų. Demogorgono baimė atspindi nežinomybės siaubą.

Diabolus (graikų: Διάβολος)
Diabolus yra būtybė, kuri kaltina žmones Dievo akivaizdoje, skleidžia melą ir bando supriešinti žmones su Dievu.

Drakula (rumunų: Dracula)
Drakula, rumunų folklore, yra vampyrų karalius, siejamas su Vladu Drakula, istoriniu valdovu. Jo vardas, kilęs iš „dracul“ (drakonas), simbolizuoja baimę ir tamsą. Drakulos mitas atspindi žmogaus baimę prieš nemirtingumą ir kraujo prakeiksmą.

Ema-O (japonų: 閻魔王)
Ema-O, japonų budizmo pragaro valdovas, sprendžia sielų likimą po mirties. Jo vardas siejamas su teisingumu, nes jis sveria žmogaus darbus prieš nusiųsdamas į pragarą ar rojų. Ema-O atvaizdas dažnai vaizduojamas su grėsminga veido išraiška, gąsdinančia nusidėjėlius.

Eurinomas (graikų: Εὐρύνομος)
Eurinomas, graikų mitologijoje, yra mirties princas, gyvenantis požemyje ir valgantis mirusiųjų kūnus. Jo vardas simbolizuoja neišvengiamą mirties prigimtį. Kai kuriose tradicijose jis laikomas demonu, tarnaujančiu didesniems požemio valdovams.

Fenrizas (skandinavų: Fenrir)
Fenrizas, skandinavų mitologijoje, yra milžiniškas vilkas, Lokio sūnus, pranašaujantis pasaulio pabaigą – Ragnaroką. Jo vardas simbolizuoja laukinę, nevaldomą jėgą. Fenrizo surišimo istorija atspindi žmogaus bandymą suvaldyti chaosą.

Gorgo (graikų: Γοργώ)
Gorgo, Demogorgono mažybinė forma, graikų mitologijoje siejama su siaubu ir požemio paslaptimis. Šis vardas kartais naudojamas kaip bendrinis demonų pavadinimas. Gorgo simbolika atspindi nežinomybės ir tamsos baimę.

Haborymas (hebrajų: Haborym)
Haborymas, hebrajų demonologijoje, yra Šėtono sinonimas, siejamas su ugnimi ir destrukcija. Jo vardas minimas grimuaruose kaip demonas, valdantis liepsnas. Haborimo galia atspindi žmogaus baimę prieš nekontroliuojamą gamtos jėgą.

Hekatė (graikų: Ἑκάτη)
Hekatė, graikų požemio ir raganavimo deivė, simbolizuoja naktį, magiją ir kryžkeles. Jos vardas siejamas su paslaptimis ir dvasių pasauliu, o jos kultas buvo populiarus tarp raganų. Hekatė dažnai vaizduojama su trimis veidais, simbolizuojančiais praeitį, dabartį ir ateitį.

Ištar (babiloniečių: Inanna)
Ištar, babiloniečių vaisingumo ir karo deivė, yra aistros ir galios simbolis. Krikščionybėje ji tapo demonizuota kaip geidulingumo įsikūnijimas. Jos mitai, tokie kaip kelionė į požemį, atspindi mirties ir atgimimo ciklą.

Kali (hindi: काली)
Kali, hinduizmo Šivos dukra, yra naikinimo ir atgimimo deivė, vaizduojama su liepsnojančia kalaviju ir kaukolių karoliais. Jos vardas simbolizuoja laiko ir pokyčių neišvengiamumą. Kali kultas, ypač tugių tarpe, kėlė baimę dėl jos ryšio su mirtimi.

Lilita (hebrajų: לילית)
Lilith, hebrajų mitologijoje, yra pirmoji Adomo žmona, tapusi demonu po to, kai atsisakė paklusti. Ji simbolizuoja moterišką maištą, viliojimą ir nakties baimę. Lilith vardas dažnai siejamas su vaikų grobimu, atspindint senovės motinų baimes.

Lokis (skandinavų: Loki)
Lokis, teutonų mitologijoje, yra apgavikas ir chaoso dievas, atsakingas už daugelį skandinavų mitų konfliktų. Jo vardas simbolizuoja nenuspėjamumą ir gudrumą. Lokio dvilypumas – jis yra tiek kūrėjas, tiek naikintojas – daro jį vienu įdomiausių mitologinių personažų.

Mammonas (aramėjų: ממון)
Mamonas, aramėjų turto ir pelno dievas, krikščionybėje tapo godumo demonu. Jo vardas simbolizuoja materializmo pagundas, viliojančias žmones nuo dvasinio kelio. Mammono įtaka atspindi žmogaus silpnybę prieš turtus.

Mania (etruskų: Mania)
Mania, etruskų pragaro deivė, valdė mirusiųjų sielas ir buvo siejama su beprotybe. Jos vardas atspindi baimę prieš nekontroliuojamas emocijas. Mania dažnai garbinama kaip požemio karalienė, globojanti mirusiųjų pasaulį.

Mantus (etruskų: Mantus)
Mantus, etruskų pragaro dievas, buvo Manios sutuoktinis, valdantis požemio karalystę. Jo vardas siejamas su mirtimi ir amžinybe. Mantus kultas atspindi etruskų tikėjimą pomirtinio gyvenimo tvarka.

Mardukas (babiloniečių: Marduk)
Mardukas, Babilono miesto dievas, buvo garbinamas kaip kūrėjas ir tvarkos sergėtojas. Vėliau demonologijoje jis tapo siejamas su puikybe ir maištu. Marduko mitai, tokie kaip kova su Tiamat, simbolizuoja pergalę prieš chaosą.

Mastema (hebrajų: משטמה)
Mastema, hebrajų mitologijoje, yra Šėtono sinonimas, siejamas su priešiškumu ir pagundomis. Jo vardas reiškia „neapykantą“, atspindinčią jo rolę kaip Dievo valios išbandytoją. Mastema dažnai minimas kaip angelas, vykdantis bausmes.

Melek Taus (jezidų: ملك طاووس)
Melek Taus, jezidų mitologijoje, yra „Povo Angelas“, siejamas su dieviškąja išmintimi, tačiau krikščionybėje laikomas velniu. Jo vardas simbolizuoja grožį ir paslaptį. Melek Taus kultas yra unikalus, nes jezidai tiki, kad jis atgailavo už savo nuodėmes.

Mefistofelis (graikų: Mephistopheles)
Mefistofelis, reiškiantis „tas, kuris vengia šviesos“, yra demonas, žinomas iš Fausto legendos. Jo vardas simbolizuoja gudrumą ir pagundą, viliojančią žmogų į pražūtį. Mefistofelio personažas atspindi žmogaus kovą su savo morale.

Metztli (actekų: Metztli)
Metztli, actekų nakties ir mėnulio deivė, simbolizuoja tamsą ir paslaptis. Krikščionių demonologijoje ji tapo siejama su požemio jėgomis. Metztli kultas atspindi actekų pagarbą kosminėms jėgoms.

Miktianas (actekų: Mictlantecuhtli)
Miktianas, actekų mirties dievas, valdė požemį, vadinamą Mictlan. Jo vardas siejamas su mirusiųjų sielų kelione per devynis požemio lygius. Miktiano atvaizdas, dažnai skeletas, atspindi actekų požiūrį į mirtį kaip neišvengiamą ciklo dalį.

Midgardas (skandinavų: Miðgarðsormr)
Midgardas, Lokio sūnus, yra milžiniška gyvatė, apjuosianti pasaulį skandinavų mitologijoje. Jo vardas simbolizuoja ribą tarp tvarkos ir chaoso. Midgardo kova su Toru per Ragnaroką atspindi amžiną gamtos jėgų konfliktą.

Milcomas (amonitų: Milcom)
Milkomas, amonitų dievas, buvo garbinamas kaip karo ir galios simbolis. Krikščionybėje jis tapo velniu, siejamu su stabmeldyste. Milcomo kultas buvo paplitęs Artimuosiuose Rytuose, kur jis reikalavo aukų.

Molochas (finikiečių: Moloch)
Molochas, finikiečių ir kanaaniečių dievas, siejamas su vaikų aukojimu ugnyje. Jo vardas tapo žiaurumo ir destrukcijos simboliu. Molocho kultas kėlė siaubą net senovės pasaulyje, o jo vardas išliko kaip blogio sinonimas.

Mormo (graikų: Μορμώ)
Mormo, graikų mitologijoje, yra vaiduoklių karalius ir Hekatės sutuoktinis, siejamas su nakties siaubais. Jo vardas buvo naudojamas gąsdinti vaikus. Mormo simbolika atspindi žmogaus baimę prieš nežinomus dvasių pasaulio pavojus.

Naama (hebrajų: נעמה)
Naama, hebrajų mitologijoje, yra viliojimo demonė, siejama su geismu ir nuodėme. Jos vardas reiškia „maloni“, tačiau ji vaizduojama kaip pavojinga pagundytoja. Naama kartais laikoma Lilith bendražyge, viliojančia vyrus į pražūtį.

Nergalas (babiloniečių: Nergal)
Nergalas, babiloniečių požemio ir karo dievas, simbolizuoja mirtį ir destrukciją. Jo vardas siejamas su maru ir ligomis, kurios naikino senovės miestus. Nergalo kultas atspindi baimę prieš gamtos stichijas.

Nihasa (amerikos indėnų: Nihasa)
Dažnai interpretuojamas kaip triksterio, arba apgaviko, archetipas. Greičiausiai išgalvotas vardas.

Nija (lenkų: Nyja)
Nija, lenkų mitologijoje, yra požemio dievas, valdantis mirusiųjų sielas. Jo vardas siejamas su tamsa ir amžinybe. Nijos kultas atspindi slavų tikėjimą pomirtinio gyvenimo paslaptimis.

O-Jama (japonų: 大山)
Patikimuose japonų mitologijos ar folkloro šaltiniuose figūra, vardu O-Yama, nėra aptinkama. Tai yra modernus, greičiausiai vakarietiškas, konstruktas, atsiradęs dėl lingvistinio nesusipratimo. Tikroji figūra yra budistinio pragaro karalius ir teisėjas Yama (jap. 閻魔, Enma), o priešdėlis „O-“ yra pagarbos forma. Kandži rašmenys (大山) reiškia „Didelis Kalnas“ ir nėra susiję su šia dievybe.

Panas (graikų: Πάν)
Panas, graikų geismo ir gamtos dievas, vaizduojamas kaip ožkakojis muzikantas, krikščionybėje tapo velniu. Jo vardas simbolizuoja laukinę, nesuvaldomą žmogaus prigimtį. Panas taip pat siejamas su panikos jausmu, kilusiu iš jo staigių pasirodymų.

Plutonas (graikų: Πλούτων)
Plutonas, graikų požemio dievas, valdė mirusiųjų karalystę ir buvo siejamas su turtu, nes žemė slepia brangakmenius. Krikščionybėje jis tapo demonizuotas kaip tamsos valdovas. Plutono mitai atspindi žmogaus baimę prieš mirtį ir nežinomybę.

Proserpina (graikų: Περσεφόνη)
Proserpina, graikų požemio karalienė, yra Plutono žmona, simbolizuojanti mirties ir atgimimo ciklą. Jos vardas siejamas su pavasario sugrįžimu, nes ji pusę metų praleidžia požemyje. Proserpinos mitas atspindi gamtos cikliškumą.

Pvka (valų: Pwca)
Pvka, valų mitologijoje, yra Šėtono atitikmuo, apgavikas, keliantis chaosą. Jo vardas siejamas su išdaigomis ir paslaptimis. Pvka istorijos dažnai moko apie atsargumą ir išmintį.

Rimonas (sirų: Rimmon)
Rimonas, sirų velnias, garbinamas Damaske kaip vaisingumo dievas, vėliau tapo demonu. Jo vardas siejamas su griaustiniu ir audromis. Rimono kultas atspindi senovės Artimųjų Rytų gamtos garbinimą.

Sabazijas (frigų: Σαβάζιος)
Sabazijas, frigų dievas, siejamas su gyvatėmis ir vynu, tapatinamas su Dionisu. Krikščionybėje jis tapo demonu, simbolizuojančiu hedonizmą. Sabazijo kultas buvo populiarus dėl jo ryšio su ekstaze ir ritualais.

Saitanas (enochų: Saitan)
Saitanas, enochų mitologijoje, yra Šėtono atitikmuo, siejamas su maištu ir tamsa. Jo vardas atspindi dvasinį pasipriešinimą dieviškajai tvarkai. Saitano simbolika pabrėžia laisvės ir individualizmo idėjas.

Samaelis (hebrajų: סמאל)
Samaelis, hebrajų mitologijoje, yra „Dievo nuodai“, puolęs angelas, siejamas su mirtimi ir pagunda. Jo vardas simbolizuoja dvilypumą – jis ir naikintojas, ir Dievo tarnas. Samaelio mitai atspindi žmogaus kovą su vidiniais demonais.

Samnu (centrinės Azijos: Samnu)
Patikimuose Centrinės Azijos mitologijos ar folkloro šaltiniuose figūra, vardu Samnu, nėra aptinkama. Tai yra „vaiduokliškas vardas“, kuris greičiausiai atsirado moderniuose, vakarietiškuose okultiniuose sąrašuose be jokio istorinio pagrindo. Tikrosios piktosios dvasios Centrinėje Azijoje yra susijusios su senąja tiurkų dievybe Erliku arba vėliau adaptuotu islamo Šaitanu ir džinais.

Seditas (amerikos indėnų: Sedit)
Patikimuose Šiaurės Amerikos indėnų mitologijos šaltiniuose figūra, vardu Seditas, nėra žinoma. Tai yra dar vienas pavyzdys vardo, kuris neturi etnografinio pagrindo ir greičiausiai yra modernus išradimas arba klaida, paplitusi internete. Gali būti, kad vardas kilo iš lotyniško žodžio seditio (maištas) ir buvo klaidingai priskirtas indėnų kultūroms.

Sekhmet (egiptiečių: Sekhmet)
Sekmetas, egiptiečių keršto ir karo deivė, vaizduojama kaip liūtė, simbolizuoja naikinamąją saulės jėgą. Krikščionybėje ji tapo demonizuota kaip žiaurumo įsikūnijimas. Sekhmet mitai atspindi pusiausvyrą tarp griovimo ir gydymo.

Setas (egiptiečių: Seth)
Setas, egiptiečių chaoso ir audrų dievas, yra Ozyrio priešas, simbolizuojantis konfliktą ir destrukciją. Jo vardas tapo velnio sinonimu krikščionių tekstuose. Seto mitai atspindi kovą tarp tvarkos ir chaoso.

Šaitanas (arabų: شيطان)
Šaitanas, arabų mitologijoje, yra Šėtono atitikmuo, siejamas su pagunda ir maištu prieš Dievą. Jo vardas reiškia „priešininkas“, atspindintis jo rolę kaip žmogaus tikėjimo išbandytoją. Šaitano istorijos Korane moko apie dvasinę stiprybę.

Šiva (hindi: शिव)
Šiva, hinduizmo naikintojas ir atgimimo dievas, simbolizuoja kosminę pusiausvyrą. Krikščionybėje jis kartais demonizuojamas kaip destrukcijos jėga. Šivos šokis, Tandava, atspindi visatos kūrimo ir naikinimo ciklą.

Supajus (inkų: Supay)
Supajus, inkų požemio dievas, valdė mirusiųjų karalystę ir buvo siejamas su tamsa. Jo vardas simbolizuoja baimę prieš pomirtinį gyvenimą. Supajus taip pat buvo garbinamas kaip kalnakasybos globėjas, nes požemis slepia turtus.

T’an-mo (kinų: 贪魔)
T’an-mo nėra konkretaus demono asmenvardis kinų mitologijoje. Tai yra pažodinis kiniškos sąvokos tān mó (贪魔) vertimas, reiškiantis „godumo demonas“. Nors kinų budizme egzistuoja idėja apie demonus, įkūnijančius žmogiškąsias ydas (pavyzdžiui, Māra), T’an-mo yra ne vardas, o apibrėžimas arba kategorija, klaidingai palaikyta asmenvardžiu.

Čiortas (rusų: Чёрт)
TČiortas, rusų folklore, yra „juodasis dievas“, Šėtono atitikmuo, siejamas su apgaule ir tamsa. Jo vardas naudojamas kaip bendrinis demonų pavadinimas. Tčorto istorijos dažnai atspindi slavų baimę prieš antgamtines jėgas.

Tezkatlipoka (actekų: Tezcatlipoca)
Tezkatlipoka, actekų pragaro ir nakties dievas, simbolizuoja likimą ir magiją. Jo vardas reiškia „rūkstantis veidrodis“, atspindintis jo gebėjimą matyti ateitį. Tezkatlipokos kultas buvo susijęs su aukojimais ir paslaptimis.

Tamuzas (šumerų: Tammuz)
Tamuzas, šumerų dievas, siejamas su vaisingumu ir atgimimu, krikščionybėje tapo demonu. Jo vardas simbolizuoja ciklišką gamtos prigimtį. Tamuzo gedėjimo ritualai atspindi senovės Artimųjų Rytų tikėjimą mirties ir atgimimo ciklu.

Totas (egiptiečių: Thoth)
Totas, egiptiečių magijos ir rašto dievas, simbolizuoja išmintį ir žinias. Krikščionybėje jis kartais demonizuojamas kaip paslapčių saugotojas. Toto atvaizdas su ibio galva atspindi jo ryšį su mėnuliu ir mistika.

Tunrida (skandinavų: Þunriða)
Autentiškuose senosios skandinavų mitologijos šaltiniuose, tokiuose kaip Edos ar sagos, moteriška būtybė, vardu Tunrida, nėra minima. Tai yra modernus konstruktas, greičiausiai atsiradęs dėl lingvistinės rekonstrukcijos arba klaidos. Vardas galėjo būti sukurtas iš senovės skandinavų žodžių, reiškiančių „kiemą“ (tún) ir „joti“ (riða), apibūdinant raganą ar naktinę dvasią.

Tifonas (graikų: Τυφῶν)
Tifonas, graikų Šėtono personifikacija, yra milžiniškas monstras, kovojantis su dievais. Jo vardas simbolizuoja chaoso ir stichijų jėgą. Tifono mitai atspindi žmogaus baimę prieš gamtos galybę.

Jaotzinas (actekų: Yaotzin)
Jaotzinas (Yaotzin) nėra atskiro actekų dievo vardas, o nahuatlių kalbos titulas. Žodis yāōtl reiškia „karys“ arba „priešas“, o priesaga -tzin yra pagarbos forma, tad „Yaotzin“ verčiamas kaip „Garbingasis Karys“ arba „Gerbiamasis Priešas“. Šis titulas greičiausiai buvo taikomas galingiems karo dievams, tokiems kaip Huitzilopočtlis ar Teskatlipoka, o ne pragaro dievui, kuriuo buvo Miktlantekutlis.

Jen-lo-Vangas (kinų: 閻羅王)
Jen-lo-Vangas, kinų pragaro valdovas, sprendžia sielų likimą pagal jų darbus. Jo vardas simbolizuoja teisingumą ir amžinybę. Jen-lo-Vango atvaizdas, dažnai grėsmingas, atspindi baimę prieš pomirtinį teismą.