Popiežius Pranciškus (lot. Franciscus), gimęs kaip Chorchė Marijus Bergoljas (isp. Jorge Mario Bergoglio) 1936 m. gruodžio 17 d. Argentinoje, buvo 266-asis Romos Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju Popiežiumi iš Amerikos žemyno ir pirmuoju jėzuitu, išrinktu į šventojo Petro sostą. 2013 m. kovo 13 d. Pranciškus užėmė apaštališkąjį sostą, pakeisdamas atsistatydinusį popiežių Benediktą XVI – tai buvo istorinė akimirka, paženklinta išskirtinės simbolikos. Jo pontifikatas, trukęs daugiau nei dvylika metų, paliko neišdildomą pėdsaką Bažnyčios istorijoje dėl reformų, gailestingumo akcento ir atviro dialogo su pasauliu. Popiežius Pranciškus mirė 2025 m. balandžio 21 d., sulaukęs 88 metų, palikdamas testamentą ir nurodymus, atspindinčius jo kuklumą bei rūpestį Bažnyčios ateitimi.
Chorchė Marijus Bergoljas gimė kukliame darbininkų šeimos kontekste, Buenos Airėse, italų imigrantų šeimoje. Mokykliniais metais jį ypač traukė chemija ir literatūra, tačiau sulaukęs 21-erių nutarė stoti į Jėzaus Draugiją (Jėzuitų ordiną). 1969 m. jis buvo įšventintas į kunigus, o ilgainiui ėjo įvairias atsakingas pareigas – nuo teologijos dėstytojo iki jėzuitų provincijos vyresniojo Argentinoje. Ši jėzuitiška formacija, pabrėžianti paklusnumą, tarnystę ir intelektinę refleksiją, suformavo jo asmenybę bei dvasinę kryptį.
Bergoljas buvo paskirtas Buenos Airių arkivyskupu 1998 m. Šiose pareigose jis išsiskyrė paprastu gyvenimo būdu ir ypatingu dėmesiu neturtingiesiems. Vietoje prabangios rezidencijos jis rinkosi gyventi kukliame bute, pats gamindavosi maistą ir daug laiko praleisdavo parapijų bendruomenėse. Dėl tokių paprastų, tačiau iškalbingų gestų Bergoljas tapo žinomas kaip „vargšų vyskupas“. 2001 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė jam kardinolo titulą. Jau tada jis garsėjo raginimais Bažnyčiai išeiti „į gatves“, kad būtų arčiau žmonių, ypač tų, kurie labiausiai kenčia.
Išrinkimas ir simbolika
2013 m. konklavos metu kardinolas Bergoljas buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Pranciškaus vardą, pagerbdamas šv. Pranciškų Asyžietį – skurdo, paprastumo bei meilės kūrinijai simbolį. Šis vardas rodo troškimą Bažnyčiai atsigręžti į kuklumą, socialinį teisingumą ir ekologinę atsakomybę. Vos tapęs popiežiumi, jis kreipėsi į minią Šv. Petro aikštėje prašydamas pirmosios maldos už save, kol dar nebuvo palaiminęs žmonių. Šis nedidelis, bet iškalbingas gestas išsyk pademonstravo jo nuoširdžią komunikacijos su tikinčiaisiais viziją.
Popiežiui Pranciškui buvo būdingas atvirumas, paprastumas ir siekis įgyvendinti reformas viduje. Jis žinomas dėl dažnų tiesioginių kontaktų su žmonėmis – noriai sveikinosi su miniomis, apkabindavo ligonius, kalbėjosi su benamiais. Tokia „lauko ligoninės“ Bažnyčios metafora, kurią Popiežius vartojo, išreiškė jo norą, kad Bažnyčia rūpintųsi įvairaus pobūdžio sielos, socialinėmis ir dvasinėmis žaizdomis. „Norėčiau Bažnyčios, kuri išeitų į gatves“, – teigė jis viename interviu, kviesdamas dvasininkus būti arčiau kasdienybės rūpesčių.
Vienu iš svarbių valdymo aspektų tapo administracinės ir finansinės reformos. Popiežius siekė skaidrinti Vatikano banko (Institutum pro Operibus Religionis) veiklą, skatinti skaidrumą ir atskaitomybę. Jis taip pat sustiprino Bažnyčios pastangas kovoti su dvasininkų lytinio išnaudojimo atvejais, ragindamas laikytis nulinės tolerancijos politikos. Šie žingsniai sulaukė tiek pagyrų, tiek ir kritikos iš konservatyviųjų Bažnyčios sluoksnių, kurie nerimavo, kad pernelyg radikalūs pokyčiai silpnina tradicijas.
Popiežius Pranciškus siekė pusiausvyros tarp tvirto doktrininio pamato ir gailestingumo. Programiniu dokumentu dažnai laikoma jo apaštališkoji adhortacija „Evangelii Gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“), kurioje kviečiama atnaujinti Bažnyčios misijinę dvasią, būti drąsesnei liudyti Kristų pasaulyje, atkreipiant ypatingą dėmesį į neturtinguosius. Kita svarbi enciklika – „Laudato si’“, skirta aplinkos apsaugai ir visaapimančiam ekologiniam atsivertimui. Joje Popiežius pabrėžė, kad žmonijos santykis su kūrinija – moralinio pasirinkimo klausimas: „Žemė, mūsų namai, atrodo vis labiau virsta didžiule atliekų krūva“ (Laudato si’, 21), kviesdamas atsakomybę prisiimti kiekvieną.
Ekumeninė ir tarpreliginė dimensija
Popiežius Pranciškus dėjo daug pastangų ekumeniniam ir tarpreliginiam dialogui. Jis susitiko su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I, Maskvos patriarchu Kirilu, taip pat su kitų didžiųjų pasaulio religijų lyderiais, skatindamas taiką ir bendrą solidarumą. Tai pasireiškė plačia prasme – nuo bendros maldos už ekologiją iki konkrečių taikos iniciatyvų konfliktų zonose. Popiežius primindavo, kad „niekas neišgelbėja savęs vienas“, tad tarpreliginis bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus sprendžiant nūdienos socialines ir politines įtampas.
Charakteris ir asmeninės savybės
Pranciškus buvo apibūdinamas kaip paprastas, nuoširdus, bet drauge tvirtas žmogus. Jis mėgo improvizuotus pasisakymus, kalbėjo tiesiai ir be išankstinės formalios retorikos. Daugelį sužavėjo jo humoro jausmas bei gebėjimas neužsisklęsti teologinėse schemose. Pats Popiežius yra sakęs: „Kartais man užduodamas klausimas: ‘Kas aš toks, kad galėčiau teisti?’ Mūsų Viešpats mums suteikia gailestingumo pavyzdį, kurį turime taikyti kasdieniame gyvenime.“ Toks atviras požiūris į gailestingumą kartais sukėlė diskusijų tarp tradicionalistų, tačiau didžiajai daliai tikinčiųjų ir net netikinčiųjų tai atrodė gaivus vėjo gūsis Bažnyčioje.
Mirtis ir paskutinės valandos
Popiežius Pranciškus mirė 2025 m. balandžio 21 d., apie 7:35 val. ryto, Casa Santa Marta rezidencijoje, kur jis gyveno viso pontifikato metu, atsisakydamas tradicinių popiežiškų apartamentų. Apie jo mirtį paskelbė Vatikano camerlengo kardinolas Kevinas Farrellas, kreipdamasis į tikinčiuosius ir pasaulį. Pranešama, kad paskutinės Popiežiaus valandos buvo ramios, apsuptos artimų bendražygių ir dvasinio palaikymo. Vatikanas atskleidė, kad Pranciškus meldėsi ir išreiškė padėką už savo tarnystę, ragindamas Bažnyčią toliau eiti gailestingumo ir dialogo keliu. Tikintieji Šv. Petro aikštėje susirinko melstis Rožinį už Popiežiaus sielą, o pasaulyje buvo jaučiamas didelis liūdesys dėl šio dvasinio lyderio netekties.
Testamentas
Popiežius Pranciškus paliko testamentą, kuris, kaip ir jo gyvenimas, rodo kuklumą ir rūpestį Bažnyčios misija. Nors visas testamento turinys dar nėra viešai atskleistas, Vatikano šaltiniai teigia, kad jame Pranciškus pabrėžė būtinybę tęsti sinodinį kelią, kurį jis inicijavo, skatinantį didesnį tikinčiųjų įtraukimą į Bažnyčios sprendimų priėmimą. Testamentas taip pat ragina Bažnyčią išlikti atvira vargšams, migrantams ir tiems, kurie yra visuomenės paribiuose. Pranciškus išreiškė norą, kad jo asmeninės santaupos, jei tokių būtų, būtų skirtos labdarai, o ne prabangioms apeigoms. Jo testamente taip pat minima svarba ekumeninio dialogo ir aplinkos apsaugos, kaip esminių krikščioniškos atsakomybės dalių.
Laidotuvės
Popiežiaus Pranciškaus laidotuvės buvo suplanuotos pagal jo paties pageidavimus, kurie pabrėžė paprastumą ir evangelinį kuklumą. Jis pageidavo, kad laidotuvių ceremonija būtų neperkrauta pompastiškumu, o orientuota į maldą ir bendruomenės solidarumą. Laidotuvės vyko Šv. Petro bazilikoje, dalyvaujant pasaulio lyderiams, kardinolams ir tūkstančiams tikinčiųjų. Pagal tradiciją, Popiežiaus kūnas buvo pašarvotas bazilikoje kelias dienas, leidžiant tikintiesiems atsisveikinti. Pranciškus buvo palaidotas Vatikano grotose, šalia kitų popiežių, tačiau jo pageidavimu antkapis turėjo būti paprastas, be prabangių papuošimų. Ceremoniją lydėjo pasaulinis dėmesys, o daugelyje šalių buvo laikomos gedulo mišios, pagerbiant jo indėlį į taiką ir socialinį teisingumą.
Popiežius Pranciškus paliko Bažnyčią, kuri yra atviresnė, labiau orientuota į dialogą ir rūpestį vargstančiaisiais. Jo pontifikatas, pažymėtas „Evangelii Gaudium“, „Laudato si’“ ir sinodinio proceso pradžia, skatino Bažnyčią išeiti iš komforto zonos ir būti „lauko ligonine“ pasauliui. Jo mirtis paskatino diskusijas apie būsimą konklavą ir naująjį popiežių, tačiau Pranciškaus palikimas – gailestingumo, paprastumo ir drąsos liudyti Evangeliją – išliks kaip įkvėpimas tiek katalikams, tiek visam pasauliui. Jo žodžiai „melskite už mane“ ir toliau skamba kaip kvietimas bendrystei ir maldai už Bažnyčios misiją.