Popiežiaus neklystamumo (Papal Infallibility) doktrina teigia, kad popiežius, kalbėdamas ex cathedra („iš sosto“) tikėjimo ir moralės klausimais, yra apsaugotas nuo klaidų Šventosios Dvasios. Ši doktrina, oficialiai patvirtinta Pirmajame Vatikano susirinkime (1869–1870 m.), tapo vienu iš labiausiai diskutuotinų katalikų Bažnyčios mokymų, sukeldama ginčus tarp konservatorių ir liberalų bei prisidėdama prie skilimų.
Popiežiaus neklystamumo idėja remiasi ilgamete Bažnyčios tradicija, tačiau jos formavimasis buvo laipsniškas:
- Šventasis Raštas: Katalikai remiasi Mt 16,18–19, kur Jėzus sako Petrui: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią… Tau duosiu dangaus karalystės raktus.“ Šie žodžiai interpretuojami kaip Petro (ir jo įpėdinių – popiežių) autoritetas tikėjimo klausimais. Taip pat Jn 21,15–17 Jėzus paveda Petrui „ganyti mano avis“, pabrėždamas jo, kaip Bažnyčios ganytojo, vaidmenį.
- Ankstyvoji tradicija: Jau III a. šventasis Ireniejus Lionietis rašė „Prieš erezijas“, teigdamas, kad Romos Bažnyčia yra tikėjimo autoritetas, nes jos vyskupas yra Petro įpėdinis. V a. popiežius Leonas Didysis (440–461 m.) pabrėžė Petro primatą, sakydamas: „Petras kalba per mane.“
- Viduramžiai: XII–XIII a. popiežiaus autoritetas sustiprėjo. Popiežius Inocentas III (1198–1216 m.) teigė, kad popiežius yra „Kristaus vietininkas žemėje“. Tačiau neklystamumo idėja dar nebuvo aiškiai suformuluota. Scholastikai, tokie kaip šventasis Tomas Akvinietis, diskutavo apie popiežiaus autoritetą, bet neklystamumo sąvoka liko neapibrėžta.
- Naujieji laikai: Po Reformacijos (XVI a.) popiežiaus autoritetas buvo stiprinamas, siekiant atsverti protestantų kritiką. XIX a., Prancūzų revoliucijos ir sekuliarizmo kontekste, Bažnyčia jautė poreikį aiškiai apibrėžti popiežiaus vaidmenį.
Vatikano I susirinkimas (1870 m.): Ginčas dėl neklystamumo
Pirmasis Vatikano susirinkimas (1869–1870 m.), sušauktas popiežiaus Pijaus IX, vyko sudėtingu metu: Bažnyčia prarado pasaulietinę valdžią (Popiežiaus valstybė buvo prijungta prie Italijos), o Europoje plito liberalizmas ir sekuliarizmas. Susirinkime dalyvavo apie 800 vyskupų, o popiežiaus neklystamumo doktrina tapo pagrindiniu ginčo objektu.
- Doktrinos patvirtinimas: 1870 m. liepos 18 d. dokumente Pastor Aeternus buvo paskelbta:
„Kai Romos popiežius kalba ex cathedra, tai yra, vykdydamas savo, kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo, pareigas, apibrėždamas tikėjimo ar moralės doktriną, jis turi neklystamumo dovaną, kurią Dievas suteikė Bažnyčiai.“
Tai reiškia, kad popiežius neklysta tik tam tikromis sąlygomis:
- Kai kalba ex cathedra – kaip visos Bažnyčios mokytojas.
- Kai apibrėžia tikėjimo ar moralės doktriną.
- Kai tai skirta visai Bažnyčiai.
Neklystamumas netaikomas asmeniniams popiežiaus sprendimams, politiniams klausimams ar jo asmeniniam gyvenimui.
- Ginčas susirinkime: Doktrina sukėlė aršias diskusijas:
- Palaikytojai (ultramontanistai): Jie, vadovaujami Pijaus IX, teigė, kad neklystamumas sustiprins Bažnyčios vienybę ir autoritetą prieš sekuliarizmą. Jų šūkis buvo „Roma locuta est, causa finita est“ („Roma kalbėjo, byla baigta“).
- Priešininkai (liberalai ir galikanistai): Kai kurie vyskupai, ypač iš Prancūzijos ir Vokietijos, priešinosi. Jie baiminosi, kad doktrina per daug centralizuos valdžią Romoje, sumenkindama vyskupų kolegijos vaidmenį. Vokietijos teologas Johannas Döllingeris teigė: „Neklystamumas pavers popiežių diktatoriumi, o Bažnyčią – pavergta institucija.“ Prancūzijos vyskupas Félix Dupanloup pridūrė: „Tai atitolins mus nuo ortodoksų ir protestantų.“
Nepaisant prieštaravimų, doktrina buvo patvirtinta 433 balsais „už“, 2 „prieš“ (dauguma priešininkų išvyko prieš balsavimą, protestuodami).
Pasekmės: Katalikų konservatorių ir liberalų atskilimas
Popiežiaus neklystamumo doktrina turėjo toli siekiančių pasekmių:
- Senųjų katalikų atskilimas: Kai kurie katalikai, ypač Vokietijoje ir Šveicarijoje, atmetė doktriną ir įkūrė Senųjų katalikų Bažnyčią (Old Catholic Church). Jie, vadovaujami Döllingerio, teigė, kad neklystamumas prieštarauja Bažnyčios tradicijai, kur sprendimai priimami kolegialiai, o ne vieno žmogaus. Senieji katalikai išlaikė daugumą katalikų apeigų, bet atmetė popiežiaus primatą. Döllingeris buvo ekskomunikuotas, bet iki mirties laikėsi savo pozicijos, sakydamas: „Aš lieku katalikas, bet ne romietis.“
- Konservatorių ir liberalų įtampa: Doktrina pagilino skilimą tarp konservatyvių ir liberalių katalikų. Konservatoriai (ultramontanistai) ją laikė Bažnyčios stiprybės ženklu, o liberalai – kliūtimi ekumenizmui ir Bažnyčios atsinaujinimui. XIX a. pabaigoje liberalūs teologai, tokie kaip lordas Actonas, kritikavo doktriną, teigdami, kad ji skatina autoritarizmą.
- Ekumeninės kliūtys: Neklystamumas tapo didele kliūtimi santykiams su ortodoksais ir protestantais. Ortodoksai, jau atsiskyrę per Didžiąją schizmą (1054 m.), laikė doktriną dar vienu Romos „išradimu“, kuris pažeidžia vyskupų kolegialumą. Protestantai, tokie kaip Liuteris, jau anksčiau atmetė popiežiaus autoritetą, o neklystamumas tik sustiprino jų kritiką.
Neklystamumo taikymas: Retas, bet reikšmingas
Nuo Vatikano I neklystamumo doktrina buvo taikyta tik kartą – 1950 m., kai popiežius Pijus XII paskelbė Marijos Ėmimo į dangų (Assumption of Mary) dogmą. Tačiau popiežiai retai kalba ex cathedra, siekdami išvengti ginčų. Pavyzdžiui, Vatikano II susirinkimas (1962–1965 m.) pabrėžė vyskupų kolegialumą, siekdamas subalansuoti neklystamumo doktriną. Popiežius Jonas Paulius II 1995 m. enciklikoje Ut Unum Sint rašė:
„Neklystamumas yra Šventosios Dvasios dovana Bažnyčiai, bet jos taikymas turi tarnauti vienybei, o ne skilimui.“
Lietuvoje, kuri XIX a. buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Vatikano I nutarimai turėjo ribotą tiesioginį poveikį dėl carinės priespaudos. Tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. katalikų Bažnyčia šalyje sustiprėjo, o popiežiaus neklystamumo doktrina tapo tikėjimo pagrindu. Pavyzdžiui, palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927 m., minimas liepos 12 d.), Vilniaus vyskupas, rėmė popiežiaus autoritetą, siekdamas atgaivinti Bažnyčią po caro represijų. Sovietmečiu, kai Bažnyčia buvo persekiojama, neklystamumo doktrina stiprino tikinčiųjų pasitikėjimą popiežiumi kaip tikėjimo ramsčiu.
Popiežiaus neklystamumo doktrina kelia gilius klausimus apie autoritetą, vienybę ir Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje. Kritikai teigia, kad ji centralizuoja valdžią, o šalininkai – kad saugo tikėjimą nuo klaidų. Šiuolaikinis teologas Hansas Küngas, kritikuodamas doktriną, sakė: „Neklystamumas yra XIX a. išradimas, neatitinkantis ankstyvosios Bažnyčios dvasios.“ Tačiau kiti, kaip kardinolas Josephas Ratzingeris (vėliau popiežius Benediktas XVI), teigė: „Neklystamumas nėra popiežiaus galia, o Šventosios Dvasios apsauga Bažnyčiai.“
Lietuviškame kontekste doktrina išlieka svarbi kaip tikėjimo stabilumo simbolis, ypač persekiojimų laikais. Popiežius Pranciškus 2019 m. audiencijoje pabrėžė: „Neklystamumas tarnauja tiesai, o tiesa veda į vienybę.“ Galbūt ateityje ekumeninis dialogas ras būdą suderinti šią doktriną su ortodoksų ir protestantų perspektyvomis, pabrėždamas kolegialumą, o ne centralizaciją.