Popiežius Klemensas V, gimęs kaip Bertrand de Got, valdęs Katalikų Bažnyčią nuo 1305 iki 1314 m., yra viena reikšmingiausių XIV a. popiežystės figūrų, kurios sprendimai turėjo ilgalaikių pasekmių Bažnyčios istorijai. Jo pontifikatas žymi vadinamosios „Avinjono nelaisvės“ pradžią, kai popiežiaus sostas buvo perkeltas iš Romos į Avinjoną, Prancūziją, taip sumažindamas popiežiaus autonomiją ir sustiprindamas Prancūzijos karalių įtaką. Klemensas taip pat pagarsėjo sprendimu panaikinti Tamplierių ordiną, veikusį spaudžiant Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajam. Jo valdymas, nors ir pažymėtas administraciniais gebėjimais, dažnai vertinamas kaip pataikavimo Prancūzijai ir Bažnyčios silpnėjimo laikotarpis. Ši istorija – tai politinių kompromisų, finansinių intrigų ir dramatiškų sprendimų derinys, kupinas detalių, kurios atskleidžia sudėtingą Klemenso asmenybę ir jo epochą.
Bertrand de Got gimė apie 1264 m. Villandraut, Gaskonijos regione (dabartinė Prancūzija), kilmingoje, bet ne itin turtingoje šeimoje. Jo kilmė buvo prancūziška, o Gaskonija tuo metu priklausė Anglijos karūnai, todėl Bertrand turėjo ryšių su abiem karalystėmis. Jaunystėje jis studijavo kanonų ir civilinę teisę Orleane bei Bolonijoje, įgydamas puikų teisinį išsilavinimą, kuris padėjo jam kilti Bažnyčios hierarchijoje. Apie 1290 m. jis tapo Komingeso vyskupu, o 1299 m. – Bordo arkivyskupu. Bertrand buvo žinomas kaip sumanus diplomatas ir administratorius, tačiau neturėjo kardinolų rango, kai 1305 m., po popiežiaus Benedikto XI mirties, buvo netikėtai išrinktas popiežiumi. Jo rinkimai Perudžoje buvo kompromisas tarp prancūzų ir italų kardinolų, kurie nesutarė dėl kandidato. Anot kronikų, Prancūzijos karalius Pilypas IV, siekdamas įtakos Bažnyčiai, galėjo remti Bertrando kandidatūrą, nors tiesioginių įrodymų nėra. Priėmęs vardą Klemensas V, jis tapo pirmuoju prancūzu popiežiumi po ilgos pertraukos.
Klemenso V pontifikato svarbiausias ir kontroversiškiausias sprendimas buvo popiežiaus kurijos perkėlimas į Avinjoną 1309 m., pradėjęs „Avinjono nelaisvę“, trukusią iki 1377 m. Iš pradžių Klemensas planavo vykti į Romą, tačiau Italija buvo politiškai nestabili dėl frakcijų kovų, o Roma buvo nesaugi. Be to, Prancūzijos karalius Pilypas IV spaudė popiežių likti arčiau jo įtakos sferos. Klemensas, būdamas silpnos sveikatos ir nenorėdamas pyktis su galingu monarchu, pasirinko Avinjoną – miestą, formaliai priklausiusį Neapolio karalystei, bet geografiškai arti Prancūzijos. Šis sprendimas buvo laikomas pataikavimu Pilypui, nes Avinjone popiežius tapo priklausomas nuo prancūzų apsaugos ir finansų. Anot kronikininko Giovanni Villani, „Klemensas pasirinko Prancūziją ne iš meilės Bažnyčiai, o iš baimės karaliui“. Avinjono kurija tapo prabangos centru, tačiau popiežiaus įtaka Italijoje ir visoje Europoje sumažėjo, o Roma liko apleista, sukeldama italų ir kitų šalių tikinčiųjų pasipiktinimą.
Kitas reikšmingas Klemenso veiksmas buvo Tamplierių ordino panaikinimas 1312 m., vykdytas spaudžiant Pilypui IV. Tamplieriai, įkurtas XII a. kaip krikščionių riterių ordinas, buvo sukaupę didžiulius turtus, kurie kėlė pavydą monarchams. 1307 m. Pilypas, skendėdamas skolose, įsakė suimti Prancūzijos tamplierius, kaltindamas juos erezija, sodomija ir kitais išgalvotais nusikaltimais. Klemensas, nors iš pradžių priešinosi, galiausiai nusileido karaliaus spaudimui, bijodamas politinių pasekmių. 1311–1312 m. Vienos susirinkime jis paskelbė bulę „Vox in excelso“, kuria panaikino ordiną, o jo turtas buvo konfiskuotas, didžiąja dalimi atitekęs Pilypui ir kitiems valdovams. Tamplierių didysis magistras Jacques de Molay buvo sudegintas ant laužo 1314 m., bet prieš mirtį esą prakeikė Klemensą ir Pilypą, sakydamas, kad jie „stovės prieš Dievo teismą per metus“. Įdomi detalė: tiek Klemensas, tiek Pilypas mirė 1314 m., o šis sutapimas sustiprino prakeiksmo legendą, kurią mini kronikininkas Jean Froissart.
Klemensas V taip pat buvo įsitraukęs į kitas politines ir administracines intrigas. Jis skyrė daug prancūzų kardinolų, sustiprindamas Prancūzijos įtaką kurijoje, ir bandė tarpininkauti tarp Anglijos ir Prancūzijos Šimtametį karą primenančiuose konfliktuose. Jo pontifikatas pasižymėjo finansinėmis reformomis: jis centralizavo Bažnyčios mokesčių rinkimą, tačiau tai dažnai tarnavo Avinjono prabangos finansavimui. Klemensas taip pat rėmė misionierišką veiklą, ypač Mongolijoje, ir įsteigė kelias vyskupijas Rytuose. Vis dėlto šie darbai buvo užgožti jo priklausomybės nuo Pilypo IV įvaizdžio. Viena pikantiška detalė, užrašyta Villani, pasakoja, kad Klemensas, būdamas silpnos sveikatos, kartą per puotą Avinjone taip persivalgė, kad tarnai turėjo nešti jį į lovą – epizodas, kuris, nors galbūt pagražintas, atspindi Avinjono kurijos dekadansą.
Klemensas V mirė 1314 m. balandžio 20 d. Roquemaure, Prancūzijoje, būdamas apie 50 metų, tikėtina, nuo vėžio ar žarnyno ligos, kuri jį kamavo visą pontifikatą. Jo mirtis sukėlė dvejų metų popiežiaus sosto vakuumą, nes kardinolai nesutarė dėl naujo kandidato, o Avinjono nelaisvė tęsėsi. Jo kūnas buvo sudegintas per laidotuves dėl karščio, o pelenai perkelti į katedrą – šis įvykis buvo laikomas dar vienu „prakeiksmo“ ženklu. Klemenso palikimas yra dvilypis: jis buvo talentingas administratorius, bet jo nuolaidžiavimas Pilypui ir Tamplierių panaikinimas užtemdė jo darbus. Avinjono nelaisvė, prasidėjusi jo valdymo metu, susilpnino popiežystės autoritetą ir prisidėjo prie Didžiosios Vakarų schizmos.
Įdomi smulkmena: Klemensas esą turėjo silpnybę prabangiems vynams, o jo rūsyje Avinjone buvo laikomi geriausi Bordo vynai, kurie tapo žinomi kaip „Châteauneuf-du-Pape“ – pavadinimas, kilęs iš popiežių rezidencijos. Kita kronikose minima istorija pasakoja, kaip Klemensas, bijodamas Pilypo rūstybės, kartą slapta pasiuntė laišką Tamplieriams, ragindamas juos gintis, bet vėliau viešai juos pasmerkė – veiksmas, atskleidžiantis jo neryžtingumą. Klemenso V istorija yra pamokantis pavyzdys, kaip politinis spaudimas ir asmeninės silpnybės gali pakeisti Bažnyčios kursą. Jei norite giliau pasinerti, rekomenduoju skaityti Giovanni Villani „Nuova Cronica“ arba šiuolaikinius darbus, tokius kaip Sophia Menache „Clement V“, kurie atskleidžia šio laikotarpio politinį ir religinį kontekstą.