Popiežius Hadrianas I (valdė 772–795 m.), buvo vienas reikšmingiausių VIII a. popiežių, ypač dėl savo vaidmens stiprinant popiežiaus autoritetą ir užmezgant ryšius su Frankų karalyste.
Hadrianas I gimė apie 700 m. Romoje, kilmingoje romėnų šeimoje, tikėtina susijusioje su vietos aristokratija. Jo pontifikatas truko nuo 772 m. vasario 1 d. iki mirties 795 m. gruodžio 25 d., todėl jis yra vienas ilgiausiai valdžiusių VIII a. popiežių. Hadrianas gyveno Romoje, kuri tuo metu buvo popiežiaus valstijų centras, tačiau politiškai priklausė Bizantijos imperijai, nors jos įtaka silpo. Roma VIII a. buvo chaotiška, bet dvasiškai gyvybinga – miestas kentėjo nuo langobardų invazijų, tačiau Šv. Petro bazilika traukė piligrimus iš visos Europos. Hadriano valdymo metu Roma tapo krikščionybės širdimi, o jo ryšiai su Frankų karaliumi Karoliu Didžiuoju padėjo sukurti naują politinę tvarką.
Hadriano vardas lotynų kalba reiškia „kilęs iš Adrijos“ (nuo Hadrijos miesto), tačiau jis pasirinko šį vardą tapdamas popiežiumi, kaip įprasta. Šaltiniuose jis vadinamas Hadrianus I arba tiesiog „Hadrianas“, o kai kuriuose tekstuose – „Romos gynėju“ dėl jo pastangų apsaugoti popiežiaus valdas nuo langobardų. Jo pontifikatas vyko pereinamuoju laikotarpiu, kai Bizantijos įtaka Italijoje mažėjo, o Frankų karalystė tapo pagrindine popiežių sąjungininke. Hadrianas I taip pat žinomas kaip „Karolio Didžiojo popiežius“, nes jo aljansas su frankais padėjo pagrindą Šventosios Romos imperijos kūrimui.
Hadrianas I buvo Romos aristokratas, jaunystėje tarnavęs Bažnyčioje kaip diakonas. Prieš tapdamas popiežiumi, jis buvo artimas popiežiui Steponui III, įgydamas politinės ir diplomatinės patirties. Jo išrinkimas 772 m. buvo sutiktas su entuziazmu, nes Roma kentėjo nuo langobardų karaliaus Dezyderijaus agresijos. Hadriano pontifikatas pasižymėjo trimis pagrindiniais aspektais:
- Diplomatiniai santykiai su Karoliu Didžiuoju: Hadrianas kreipėsi į frankų karalių, prašydamas apsaugos nuo langobardų, kas lėmė Karolio invaziją į Italiją 773–774 m. ir langobardų karalystės žlugimą.
- Nikėjos II susirinkimas (787 m.): Hadrianas I atliko svarbų vaidmenį remdamas susirinkimą, kuris įtvirtino šventųjų ikonų garbinimą, pasmerkęs ikonoklazmo ereziją.
- Popiežiaus valdų stiprinimas: Hadrianas konsolidavo popiežiaus valdas (vėliau tapusias Popiežiaus valstybe), gavęs Karolio Didžiojo paramą ir žemes, žinomas kaip „Pipino dovana“.
Hadriano I indėlis į Nikėjos II susirinkimą buvo ypač svarbus. Jis atsiuntė legatus (atstovus) į susirinkimą, vadovaujamą patriarcho Tarasijaus ir remiamą Bizantijos imperatorienės Irenos, bei parašė laišką, tvirtinantį ikonų garbinimo teisėtumą. Jo parama padėjo užtikrinti susirinkimo sėkmę ir sustiprino Romos autoritetą Rytų Bažnyčioje.
Hadriano pontifikatas buvo pažymėtas šiais pagrindiniais klausimais:
- Ikonoklazmo pasmerkimas: Nikėjos II susirinkime (787 m.) Hadrianas gynė šventųjų ikonų garbinimą, remdamasis apaštališkąja tradicija ir pasmerkęs ikonoklazmo ereziją, kurią palaikė ankstesni Bizantijos imperatoriai.
- Langobardų grėsmė: Hadrianas susidūrė su Dezyderijaus bandymais užgrobti popiežiaus valdas. Jo kreipimasis į Karolį Didįjį lėmė langobardų pralaimėjimą ir popiežiaus valdų apsaugą.
- Rytų ir Vakarų Bažnyčių santykiai: Hadrianas siekė išlaikyti bendrystę su Konstantinopoliu, tačiau kritikavo Bizantijos imperatorių kišimąsi į Bažnyčios reikalus, ypač dėl ikonoklazmo.
- Bažnyčios reforma ir administracija: Hadrianas atstatė Romos bažnyčias, stiprino vyskupijų struktūrą ir kovojo su simonija bei kitomis korupcijos formomis.
Nikėjos II susirinkime Hadriano laiškas, adresuotas imperatorienei Irenai ir patriarchui Tarasijui, pabrėžė ikonų, kaip Kristaus įsikūnijimo liudijimo, svarbą. Jo legatai aktyviai dalyvavo diskusijose, užtikrindami, kad Romos pozicija būtų išgirsta. Hadrianas taip pat reikalavo, kad Bizantija grąžintų popiežiui Iliriko vyskupijas, pavogtas ikonoklazmo laikotarpiu, parodydamas savo politinį ryžtą.
Hadriano sprendimai turėjo ilgalaikį poveikį:
- Nikėjos II susirinkimo parama: Hadrianas patvirtino susirinkimo dekretus, įtvirtindamas šventųjų ikonų garbinimą kaip ortodoksinę praktiką. Jo laiške pabrėžtas skirtumas tarp garbinimo (latreia), skirto Dievui, ir pagarbos (proskynesis), teikiamos ikonoms.
- Aljansas su Karoliu Didžiuoju: Hadrianas užtikrino frankų karaliaus apsaugą, gavęs žemių ir politinę paramą, kas padėjo pagrindą Popiežiaus valstybei.
- Bažnyčios atkūrimas Romoje: Hadrianas finansavo Šv. Petro bazilikos ir kitų Romos bažnyčių restauraciją, stiprindamas miesto, kaip krikščionybės centro, statusą.
- Diplomatinis balansas: Jis išlaikė bendrystę su Bizantija, tačiau gynė Romos autonomiją, atmesdamas Konstantinopolio pretenzijas į Iliriko vyskupijas.
Jo sprendimai buvo paskelbti per Nikėjos II susirinkimo dekretus, kurie tapo ekumeninio susirinkimo dalimi, ir per jo laiškus Karoliui Didžiajam, stiprinusius politinį aljansą.
Hadriano valdymas turėjo toli siekiančių pasekmių:
- Ikonų garbinimo įtvirtinimas: Nikėjos II susirinkimo sprendimai, remiami Hadriano, tapo Rytų ir Vakarų Bažnyčių pagrindu, formuojant krikščionišką meną ir liturgiją.
- Popiežiaus valstybės pamatai: Hadriano aljansas su Karoliu Didžiuoju sustiprino popiežiaus valdas, kurios tapo Popiežiaus valstybe, egzistavusia iki XIX a.
- Rytų ir Vakarų bendrystė: Hadriano diplomatiškumas užtikrino laikiną Rytų ir Vakarų Bažnyčių bendradarbiavimą, nors įtampos dėl Bizantijos politikos išliko.
- Karolio Didžiojo karūnavimas: Hadriano ryšiai su Karoliu padėjo pagrindą 800 m. Karolio karūnavimui Šventosios Romos imperatoriumi, kurį atliko Hadriano įpėdinis Leonas III.
Hadrianas mirė 795 m. Kalėdų dieną, sulaukęs pagarbos tiek Romoje, tiek Frankų karalystėje. Karolis Didysis, sužinojęs apie jo mirtį, liepė parašyti epitafiją, iškaltą marmure, kuri iki šiol saugoma Šv. Petro bazilikoje.
Citatos ir istorijos
- Hadriano laiškas Nikėjos II susirinkimui: „Ikona yra šventas atvaizdas, vedantis mus prie Dievo, o ne stabas, kaip teigia eretikai.“ Ši citata atspindi jo teologinį aiškumą.
- Karolio Didžiojo epitafija: „Hadrianas, Romos šviesa, vedė Bažnyčią išmintimi ir drąsa,“ – rašė Karolis, pagerbdamas popiežių po jo mirties.
- Istorija apie langobardų grėsmę: 773 m., kai langobardų karalius Dezyderijus grasino Romai, Hadrianas slapta išsiuntė laišką Karoliui Didžiajam, paslėptą piligrimo mantijoje. Karolis, gavęs žinią, nedelsdamas pradėjo žygį per Alpes, išgelbėdamas Romą.
- Hadrianas, finansuodamas bažnyčių restauraciją, kartą pastebėjo darbininką, vagiantį marmurą iš Šv. Petro bazilikos. Užuot baudęs, jis padovanojo jam maisto, sakydamas: „Dirbk sąžiningai, ir Dievas pasirūpins.“ Šis epizodas atspindi jo gailestingumą.