Vibia Perpetua (lot. Vibia Perpetua) buvo kilminga romėnė iš Kartaginos (dabartinis Tunisas). Apie 203 metus po Kristaus jai buvo apie 22 metai. Jos tėvas buvo pagonis, tačiau yra manoma, kad motina galėjo būti krikščionė. Perpetua kalėjime rašė dienoraštį – tai vienas iš ankstyviausių žinomų moters parašytų tekstų.
Felicita (lot. Felicitas) buvo Perpetuos tarnaitė ir vergė. Kai abi buvo suimtos, Felicita buvo aštuntą nėštumo mėnesį. Nors romėnų įstatymai draudė nubausti mirties bausme nėščią moterį, ji pagimdė kalėjime, ir netrukus buvo nužudyta kartu su Perpetua.
Jų istorija užfiksuota tekste „Passio Sanctarum Perpetuae et Felicitatis“ („Šventųjų Perpetuosios ir Felicitos kančia“) – tai Perpetuos dienoraštis bei kitų liudininkų pasakojimai iš 203 metų Kartaginoje, kai imperatorius Septimijus Severas persekiojo krikščionis.
Perpetua sąmoningai pasirinko kankinystę: teismo metu ji aiškiai pasakė „Christiana sum“ („Esu krikščionė“), nepaisydama tėvo įkalbinėjimų išsižadėti tikėjimo.
Kalėjime Perpetua patyrė kelias vizijas – viena jų buvo apie kopimą į dangų, kita – apie kovą su velniu, dar kita – apie savo mirusį brolį Dinocrates, kuriam ji meldėsi. Šios vizijos tapo svarbia teksto dalimi.
Felicita, nors buvo nėščia, norėjo kentėti kartu su kitais. Kalėjimo draugai meldėsi už ją, ir galiausiai ji pagimdė vaiką, kuris buvo atiduotas kitai krikščionei. Taip ji galėjo eiti į areną drauge su Perpetua.
Abi moterys buvo pasmerktos mirtimi amfiteatre. Pirma jos buvo išstatytos prieš laukinius žvėris – ypač simboliška, kad jos turėjo kovoti su laukine karve, kas tuo metu reiškė žeminančią bausmę moterims.
Perpetua buvo lengvai sužeista ir galiausiai turėjo pačios nukreipti jauno kario ranką, kad jis galėtų jai perpjauti gerklę – šis veiksmas pabrėžia jos dvasinę stiprybę. Felicita žuvo tuo pačiu metu.
„Passio Sanctarum Perpetuae et Felicitatis“ yra unikalus ir nepaprastai reikšmingas tekstas: tai vienas iš pirmųjų krikščioniškų liudijimų, parašytų moters ranka. Tai ir dvasinis dokumentas, ir literatūrinis šedevras, išsiskiriantis vidine įtampa, simbolika ir asmeniškumu.
Perpetua tapo motinystės, tikėjimo ištikimybės ir dvasinės drąsos simboliu. Felicita gerbiama kaip globėja nėščioms moterims, vergėms ir visoms kenčiančioms dėl neteisybės.
Abi moterys iki šiol minimos įvairių krikščioniškų tradicijų liturgijose. Jų drąsa įkvėpė šventuosius, teologus ir feministines interpretacijas visame pasaulyje.
Originalus jų kančios aprašymas vadinasi Passio Sanctarum Perpetuae et Felicitatis. Vardai lotynų kalba: Vibia Perpetua ir Felicitas. Kartu su jomis kalėjime buvo ir kiti kankiniai: Saturus, Saturninus, Revocatus ir Secundulus.
ŠVENTŲJŲ PERPETUA IR FELICITATOS KANČIA
[1] Jei senoviniai tikėjimo pavyzdžiai, liudijantys Dievo malonę ir skatinantys žmogaus dvasinį augimą, buvo užrašyti, kad jų skaitymas, tarsi atgaivindamas įvykius, pagerbtų Dievą ir sustiprintų žmogų, kodėl gi neturėtų būti užrašomi ir nauji liudijimai, kurie taip pat tarnautų abiem tikslams? Juk ir šie nauji įvykiai kada nors taps senais ir bus būtini ateities kartoms, net jei dabartiniu metu jiems skiriama mažiau autoriteto dėl tariamos senovės pagarbos. Tačiau tegul sprendžia tie, kurie mano, kad vieno Šventojo Dvasios galia priklauso nuo laikmečių, nors naujesni dalykai, kaip patys naujausi, turėtų būti laikomi didesniais dėl malonės gausos, skirtos paskutiniams pasaulio laikams. „Paskutinėmis dienomis, – sako Viešpats, – išliesiu savo Dvasios ant kiekvieno kūno, ir pranašaus jų sūnūs bei dukterys; ant mano tarnų ir tarnaičių išliesiu savo Dvasios; jaunuoliai regės regėjimus, o seneliai sapnuos sapnus.“ Todėl ir mes, pripažindami ir gerbdami tiek pranašystes, tiek naujus regėjimus, kaip Dievo pažadėtus, ir kitas Šventosios Dvasios dovanas, skirtas Bažnyčios tarnystei (kuriai Dvasia buvo atsiųsta, kad visus talentus paskirstytų kiekvienam pagal Viešpaties valią), užrašome šiuos įvykius ir skelbiame juos Dievo garbei, kad nei silpnumas, nei tikėjimo neviltis neleistų manyti, jog dieviškoji malonė veikė tik senovėje – per kankinius ar apreiškimus. Dievas visuomet įgyvendina savo pažadus: netikintiems – kaip liudijimą, tikintiems – kaip dovaną. Todėl ir mes, ką girdėjome ir paliudijome, skelbiame jums, broliai ir mažieji, kad tie, kurie dalyvavote, prisimintumėte Viešpaties garbę, o tie, kurie dabar sužinojote per pasakojimą, turėtumėte bendrystę su šventaisiais kankiniais ir per juos – su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kuriam šlovė ir garbė per amžių amžius. Amen.
[2] Buvo suimti jauni katechumenai: Revokatas ir Felicitas, jo bendratarnė, Saturninas ir Sekundulas. Tarp jų buvo ir Vibia Perpetua, kilmingai gimusi, išsilavinusi, ištekėjusi kaip kilminga moteris, turinti tėvą, motiną, du brolius, iš kurių vienas taip pat buvo katechumenas, ir kūdikį sūnų, dar žindomą. Jai buvo apie dvidešimt dveji metai. Ji pati nuo šiol papasakojo visą savo kankinystės eigą, kaip užrašė savo ranka ir savo širdimi.
[3] „Kol dar buvome su persekiotojais, – pasakojo ji, – mano tėvas, iš meilės man, žodžiais bandė mane palaužti ir atkakliai stengėsi atitraukti nuo tikėjimo. ‚Tėve,‘ – tariau, – ‚ar matai, pavyzdžiui, šį gulintį indą, ąsotį ar kitą daiktą?‘ Jis atsakė: ‚Matau.‘ Aš jam sakiau: ‚Ar gali jis būti vadinamas kitu vardu, nei yra?‘ Jis tarė: ‚Ne.‘ ‚Taip ir aš,‘ – tariau, – ‚negaliu savęs vadinti kitaip, tik krikščione.‘ Tada tėvas, įsiutęs dėl šio žodžio, puolė mane, norėdamas išlupti akis, bet tik suerzino mane ir, nugalėtas velnio argumentų, pasišalino. Po kelių dienų, kai buvau be tėvo, dėkojau Viešpačiui ir jaučiausi palengvėjusi jo nebuvimu. Per tą trumpą laiką mes buvome pakrikštyti, ir Dvasia man liepė prašyti iš vandens tik kūno ištvermės. Po kelių dienų buvome uždaryti į kalėjimą. Aš išsigandau, nes niekada nebuvau patyrusi tokios tamsos. O, kokia sunki diena! Karštis buvo nepakeliamas dėl minios, kareivių spūstis vargino. Labiausiai mane kankino rūpestis dėl kūdikio. Tada Tertijus ir Pomponijus, palaiminti diakonai, kurie mums tarnavo, sumokėjo, kad kelias valandas būtume perkelti į geresnę kalėjimo vietą atsigaivinti. Išeidami iš kalėjimo, visi užsiėmėme savais reikalais. Aš žindžiau kūdikį, jau nusilpusį iš bado. Susirūpinusi dėl jo, kalbėjausi su motina, guodžiau brolį, patikėjau jiems sūnų. Kenčiau, matydama, kaip jie kenčia dėl manęs. Tokius rūpesčius išgyvenau daugelį dienų. Galiausiai išsikovojau, kad kūdikis liktų su manimi kalėjime. Tuoj pat pasijutau geriau, atsikračiau rūpesčių ir kūdikio naštos, o kalėjimas man tapo tarsi rūmais – mieliau buvau ten nei bet kur kitur.“
[4] Tada mano brolis man tarė: „Ponia sesuo, tu jau esi didžiai pagerbta, tad gali prašyti regėjimo, kad tau būtų parodyta, ar tai bus kančia, ar išlaisvinimas.“ Žinodama, kad bendrauju su Viešpačiu, kurio tiek daug malonių patyriau, drąsiai jam pažadėjau: „Rytoj tau pranešiu.“ Paprašiau, ir man buvo parodyta štai kas: mačiau milžiniškas varines kopėčias, siekiančias dangų, tokias siauras, kad jomis galėjo lipti tik po vieną. Kopėčių šonuose buvo įsmeigta įvairiausių geležinių ginklų: kardai, ietys, kabliai, durklai, smaigai. Jei kas lipdamas būtų nerūpestingas ar nežiūrėjęs aukštyn, būtų sudraskytas, o jo kūnas užkibtų ant ginklų. Po kopėčiomis gulėjo milžiniškas slibinas, kuris tykojo lipančiųjų ir gąsdino, kad jie nekiltų. Pirmas užlipo Saturus, kuris vėliau dėl mūsų pats pasidavė (nes jis mus buvo subūręs), o tuo metu, kai mus suėmė, jo nebuvo. Jis pasiekė kopėčių viršų, atsigręžė ir tarė man: „Perpetua, laukiu tavęs, bet saugokis, kad slibinas tavęs neįkąstų.“ Aš tariau: „Jis man nepakenks, Jėzaus Kristaus vardu.“ Ir iš po kopėčių, tarsi manęs bijodamas, slibinas lėtai iškišo galvą. Aš, tarsi lipdama pirmu laipteliu, užmyniau jam ant galvos ir užkopiau. Pamačiau beribę sodo erdvę, o viduryje sėdėjo žilas žmogus piemenio drabužiais, didelis, melžiantis avis. Aplink stovėjo tūkstančiai baltai apsirengusių žmonių. Jis pakėlė galvą, pažvelgė į mane ir tarė: „Gerai atėjai, vaikeli.“ Jis pašaukė mane ir iš sūrio, kurį melžė, davė man tarsi kąsnelį. Aš, sudėjusi rankas, paėmiau ir valgiau, o visi aplink stovintys tarė: „Amen.“ Nuo šio balso pabudau, vis dar jausdama burnoje saldumą, nežinau ko. Tuoj pat papasakojau broliui, ir mes supratome, kad laukia kančia. Nuo tada nebeturėjome jokios vilties šiame pasaulyje.
[5] Po kelių dienų pasklido gandas, kad būsime teisiami. Iš miesto atvyko mano tėvas, išsekęs iš sielvarto, ir užlipo pas mane, norėdamas mane atitraukti, sakydamas: „Pasigailėk, dukra, mano žilų plaukų; pasigailėk tėvo, jei esu vertas, kad tu mane vadintum tėvu. Jei šitomis rankomis tave užauginau iki šio žydinčio amžiaus, jei tave iškėliau aukščiau už visus savo brolius, neatiduok manęs žmonių paniekai. Pažvelk į savo brolius, pažvelk į motiną ir tetą, pažvelk į savo sūnų, kuris be tavęs neišgyvens. Nusileisk, nesunaikink mūsų visų. Niekas iš mūsų nebegalės laisvai kalbėti, jei tau kas nutiks.“ Taip kalbėjo tėvas iš savo meilės, bučiuodamas man rankas, puldamas prie mano kojų ir verkdamas, jau vadindamas mane ne dukra, o ponia. Aš liūdėjau dėl tėvo likimo, nes jis vienintelis iš visos mano giminės nesidžiaugs mano kančia. Paguodžiau jį, sakydama: „Toje arenoje įvyks tai, ko Dievas norės. Žinok, kad mes esame ne savo, o Dievo valioje.“ Ir jis, liūdnas, pasitraukė nuo manęs.
[6] Kitą dieną, kai valgėme, buvome staiga išvesti teismui. Atvykome į forumą. Gandas tuoj pat pasklido po aplinkines forumo dalis, ir susirinko didžiulė minia. Užlipome į tribūną. Kiti, apklausti, prisipažino. Priėjo eilė man. Staiga pasirodė mano tėvas su mano sūnumi ir nutempė mane nuo laiptelio, sakydamas: „Melsk! Pasigailėk kūdikio!“ O Hilarianas, vietininkas, tuo metu gavęs kardžio teisę po prokonsulo Minucijaus Timiniano mirties, tarė: „Pasigailėk savo tėvo žilų plaukų, pasigailėk kūdikio. Atlik auką už imperatorių sveikatą.“ Aš atsakiau: „Neaukosiu.“ Hilarianas paklausė: „Ar tu krikščionė?“ Aš tariau: „Esu krikščionė.“ Kai tėvas stovėjo šalia, norėdamas mane atitraukti, Hilarianas įsakė jį išmesti, ir jis buvo muštas lazda. Man skaudėjo dėl tėvo likimo, tarsi pati būčiau gavusi smūgį; taip gailėjausi jo varganos senatvės. Tada jis paskelbė nuosprendį mums visiems ir nuteisė mus žvėrims. Džiaugsmingi nusileidome į kalėjimą. Kadangi mano kūdikis buvo įpratęs žįsti mano krūtis ir būti su manimi kalėjime, tuoj pat nusiunčiau diakoną Pomponijų pas tėvą, prašydama kūdikio. Bet tėvas jo nedavė. Kaip Dievas norėjo, kūdikis daugiau nebetroško krūties, o mano krūtys neištino, kad nebūčiau kankinama rūpesčiu dėl kūdikio ir krūtų skausmu.
[7] Po kelių dienų, kai visi meldėmės, staiga maldos viduryje man išsprūdo balsas, ir aš ištariau Dinokrato vardą. Nustebau, nes iki tol jis man nebuvo atėjęs į galvą, ir apgailestavau, prisiminusi jo likimą. Tuoj pat supratau, kad esu verta ir turiu už jį melstis. Pradėjau daug melstis už jį ir dejuoti Viešpačiui. Tą pačią naktį man buvo parodyta štai kas: mačiau Dinokratą, išeinantį iš tamsios vietos, kur buvo daugybė kitų, labai įkaitusį ir ištroškusį, purvinais drabužiais ir išblyškusiu veidu; ant jo veido buvo žaizda, kurią jis turėjo mirdamas. Šis Dinokratas buvo mano tikras brolis, septynerių metų, miręs nuo veido vėžio taip baisiai, kad jo mirtis kėlė pasibjaurėjimą visiems. Už jį meldžiausi. Tarp manęs ir jo buvo didžiulis tarpas, tad negalėjome vienas prie kito prieiti. Toje vietoje, kur buvo Dinokratas, buvo baseinas, pilnas vandens, kurio kraštas buvo aukštesnis už berniuko ūgį. Dinokratas tiesėsi, tarsi norėdamas atsigerti. Man skaudėjo, kad baseine buvo vandens, bet dėl krašto aukščio jis negalėjo pasiekti. Pabudau ir supratau, kad mano brolis kenčia. Tačiau tikėjau, kad galiu palengvinti jo kančias. Meldžiausi už jį kiekvieną dieną, kol buvome perkelti į karinį kalėjimą, nes turėjome kautis per karinį spektaklį, Geta Cezario gimtadienį. Dieną ir naktį meldžiausi už jį, dejuodama ir liedama ašaras, kad jis man būtų dovanotas.
[8] Tą dieną, kai buvome laikomi sukaustyti, man buvo parodyta štai kas: mačiau tą pačią vietą, kurią buvau regėjusi anksčiau, ir Dinokratą švariu kūnu, gerai apsirengusį, atsigaivinusį. Kur buvo žaizda, mačiau randą. Baseinas, kurį buvau mačiusi, buvo nuleistas iki berniuko bambos, ir jis be perstojo sėmė iš jo vandenį. Ant krašto buvo auksinė taurė, pilna vandens. Dinokratas priėjo ir pradėjo gerti iš jos, o taurė neišseko. Pasitenkinęs jis nuėjo žaisti vandenyje, kaip įprasta vaikams, džiaugdamasis. Pabudau ir supratau, kad jis buvo išvaduotas iš kančių.
[9] Po kelių dienų Pudensas, kareivis, kalėjimo prižiūrėtojas, pradėjo mus gerbti, supratęs, kad mumyse yra didelė galia. Jis leido daugeliui lankytojų pas mus ateiti, kad ir mes, ir jie galėtų vieni kitus paguosti. Kai priartėjo spektaklio diena, mano tėvas, išsekęs iš sielvarto, atėjo pas mane, pradėjo plėšti savo barzdą, mesti ją ant žemės, pulti kniūbsčias, keikti savo metus ir sakyti tokius žodžius, kurie sujaudintų visą kūriniją. Aš gailėjausi jo nelaimingos senatvės.
[10] Dieną prieš mūsų kovą regėjime mačiau štai ką: diakonas Pomponijus atėjo prie kalėjimo vartų ir stipriai beldė. Iėjau pas jį ir atidariau. Jis buvo apsirengęs balta, laisva tunika su daugybe raukinių. Jis tarė man: „Perpetua, mes tavęs laukiame, eik.“ Paėmė mane už rankos, ir mes pradėjome eiti per nelygius, vingiuotus kelius. Pagaliau vos kvėpuodami pasiekėme amfiteatrą. Jis nuvedė mane į arenos vidurį ir tarė: „Nebijok. Aš čia su tavimi ir kovosiu kartu.“ Ir nuėjo. Pamačiau didžiulę, apstulbusią minią. Žinojau, kad esu nuteista žvėrims, bet stebėjausi, kodėl žvėrys nebuvo paleisti. Prieš mane išėjo bjaurus egiptietis su savo pagalbininkais, pasiruošęs kautis. Pas mane atėjo gražūs jaunuoliai, mano pagalbininkai ir rėmėjai. Buvau nurengta ir tapau vyru. Mano rėmėjai pradėjo trinti mane aliejumi, kaip įprasta prieš kovą. Mačiau egiptietį, besivoliojantį smėlyje. Išėjo žmogus, toks didelis, kad pranoko net amfiteatro stogą, apsirengęs purpurine tunika su dviem juostomis per krūtinę, su auksiniais ir sidabriniais raukiniais, laikantis lazdą kaip kovos mokytojas ir žalią šaką su auksiniais obuoliais. Jis paprašė tylos ir tarė: „Šis egiptietis, jei ją nugalės, nužudys ją kardu; jei ji nugalės jį, gaus šią šaką.“ Ir pasitraukė. Mes priėjome vienas prie kito ir pradėjome smūgiuoti kumščiais. Jis bandė sugriebti man už kojų, o aš spardžiau jam veidą. Buvau pakelta į orą ir pradėjau jį mušti, tarsi nebesiekdama žemės. Kai pamačiau, kad kova užsitęsė, sujungiau rankas, įkišdama pirštus tarp pirštų, sugriebiau jam galvą, jis krito ant veido, ir aš užmyniau jam ant galvos. Minia pradėjo šaukti, o mano rėmėjai giedoti. Priėjau prie mokytojo ir paėmiau šaką. Jis pabučiavo mane ir tarė: „Dukra, ramybė tau.“ Su šlove ėjau prie Sanavivarijos vartų ir pabudau. Supratau, kad kovosiu ne su žvėrimis, o su velniu, bet žinojau, kad pergalė bus mano. Tai dariau iki spektaklio išvakarų. O patį spektaklį, kas norės, tegul aprašo.
[11] Palaimintasis Saturus taip pat paskelbė savo regėjimą, kurį pats užrašė. „Mes kentėjome, – pasakojo jis, – ir išėjome iš kūno. Mus nešė keturi angelai į rytus, jų rankos mūsų nelietė. Ėjome ne aukštielninki, o tarsi kildami švelniu šlaitu. Išsivadavę iš pirmojo pasaulio, pamatėme didžiulę šviesą. Tariau Perpetuai, kuri buvo šalia manęs: ‚Tai, ką Viešpats mums žadėjo, mes gavome.‘ Kol mus nešė keturi angelai, prieš mus atsivėrė didelė erdvė, tarsi sodas su rožių medžiais ir įvairiomis gėlėmis. Medžių aukštis buvo kaip kiparisų, jų lapai krito be perstojo. Sode buvo dar keturi angelai, šviesesni už kitus. Pamatę mus, jie pagerbė mus ir su nuostaba tarė kitiems angelams: ‚Štai jie, štai jie.‘ Keturi angelai, kurie mus nešė, išsigandę nuleido mus. Savo kojomis perėjome plačiu keliu į stadioną. Ten sutikome Jokundą, Saturniną ir Artaksijų, kurie toje pačioje persekiojimo metu buvo gyvi sudeginti, ir Kintą, kuris taip pat tapo kankiniu kalėjime. Klausėme, kur jie. Kiti angelai mums tarė: ‚Pirmiausia eikite, įženkite ir pasveikinkite Viešpatį.‘“
[12] „Priėjome vietą, kurios sienos buvo tarsi iš šviesos. Prie tos vietos vartų stovėjo keturi angelai, kurie, mums įžengus, aprengė mus baltomis stolomis. Įėjome ir išgirdome vieningą balsą, be perstojo sakantį: ‚Šventas, šventas, šventas.‘ Toje vietoje pamatėme sėdintį tarsi žmogų, žilą, su sniego baltumo plaukais ir jaunatvišku veidu, kurio kojų nematėme. Dešinėje ir kairėje stovėjo keturi vyresnieji, o už jų – daugybė kitų vyresniųjų. Įžengę su nuostaba sustojome prieš sostą. Keturi angelai mus pakėlė, mes pabučiavome Jį, ir Jis savo ranka palietė mūsų veidus. Kiti vyresnieji tarė mums: ‚Stokite.‘ Mes atsistojome ir padarėme taiką. Vyresnieji tarė mums: ‚Eikite ir žaiskite.‘ Tariau Perpetuai: ‚Gavai, ko norėjai.‘ Ji man atsakė: ‚Dėkoju Dievui, kaip buvau linksma kūne, taip dar linksmiau esu čia.‘“
[13] „Išėjome ir prie vartų pamatėme vyskupą Optatą dešinėje ir mokytoją kunigą Aspasijų kairėje, atskirtus ir liūdnus. Jie puolė mums po kojų ir tarė: ‚Sutaikykite mus, nes jūs išėjote ir palikote mus tokius.‘ Mes jiems atsakėme: ‚Argi tu ne mūsų vyskupas, o tu ne kunigas, kad kristumėte mums po kojų?‘ Susijaudinome ir apkabinome juos. Perpetua pradėjo su jais kalbėti graikiškai, ir mes nuvedėme juos į sodą po rožių medžiu. Kol kalbėjomės, angelai jiems tarė: ‚Leiskite jiems atsigaivinti. Jei turite tarpusavio nesutarimų, atleiskite vieni kitiems.‘ Tai juos suglumino. Angelai tarė Optatui: ‚Valdyk savo žmones, nes jie renkasi pas tave tarsi grįžę iš cirko, ginčydamiesi dėl grupuočių.‘ Mums atrodė, kad jie nori uždaryti vartus. Ten pradėjome atpažinti daug brolių ir kankinių. Visi buvome maitinami neapsakomu kvapu, kuris mus pasotino. Tada džiaugdamasis pabudau.“
[14] Tai buvo reikšmingiausi palaimintų kankinių Saturo ir Perpetuos regėjimai, kuriuos jie patys užrašė. Sekundulą Dievas pašaukė iš šio pasaulio dar kalėjime, anksčiau, ne be malonės, kad jis išvengtų žvėrių. Tačiau jo kūnas, jei ne siela, pajuto kardą.
[15] Felicitas taip pat gavo Viešpaties malonę. Būdama aštuntą mėnesį nėščia (nes buvo suimta besilaukianti), artėjant spektaklio dienai, ji labai sielojosi, kad dėl nėštumo jos egzekucija gali būti atidėta (nes nėščiųjų bausti neleidžiama) ir kad vėliau jos šventas ir nekaltas kraujas būtų pralietas tarp nusikaltėlių. Jos bendrakankiniai taip pat labai liūdėjo, kad turėtų palikti tokią gerą draugę vieną kelyje į tą pačią viltį. Todėl, likus trims dienoms iki spektaklio, jie vieningai meldėsi Viešpačiui. Tuoj po maldos ją užklupo sąrėmiai. Dėl natūralių aštunto mėnesio gimdymo sunkumų ji kentėjo skausmus. Vienas iš kalėjimo tarnų jai tarė: „Jei dabar taip kenči, ką darysi, kai būsi atiduota žvėrims, kuriuos paniekinai, atsisakydama aukoti?“ Ji atsakė: „Dabar aš pati kenčiu, ką kenčiu. Ten bus kitas manyje, kuris kentės už mane, nes ir aš kentėsiu už Jį.“ Taip ji pagimdė mergaitę, kurią viena sesuo užaugino kaip savo dukrą.
[16] Kadangi Šventoji Dvasia leido ir norėjo, kad spektaklio eiga būtų užrašyta, mes, nors ir neverti aprašyti tokios didžios šlovės, vykdome šventosios Perpetuos tarsi testamentinį pavedimą, pridėdami vieną jos tvirtumo ir sielos kilnumo liudijimą. Kai tribūnas griežtai juos baudė, bijodamas, kad jie gali būti išlaisvinti magiškais burtais, kaip kai kurie kvailai manė, Perpetua jam tiesiai atsakė: „Kodėl neleidi mums, kilniausiems nusikaltėliams, priklausantiems Cezariui ir kovosiantiems per jo gimtadienį, atsigaivinti? Ar ne tavo šlovė, jei būsime stipresni?“ Tribūnas sudrebėjo ir nuraudo. Jis įsakė elgtis su jais humaniškiau, leido jos broliams ir kitiems lankyti juos ir kartu atsigaivinti. Tuo metu net kalėjimo prižiūrėtojas jau buvo įtikėjęs.
[17] Priešpaskutinę dieną, kai jie valgė paskutinę vakarienę, vadinamą laisvąja, jie, kiek galėjo, ne vakarienę valgė, o šventą agapę. Su tuo pačiu tvirtumu jie kreipėsi į minią, grasindami Dievo teismu, liudydami savo kančios laimę ir išjuokdami smalsuolių susibūrimą. Saturus tarė: „Ar neužtenka rytojaus? Kodėl noriai žiūrite į tai, ko nekenčiate? Šiandien draugai, rytoj priešai. Vis dėlto įsidėmėkite mūsų veidus, kad atpažintumėte mus tą dieną.“ Visi išėjo apstulbę, ir daugelis iš jų įtikėjo.
[18] Atėjo jų pergalės diena. Jie išėjo iš kalėjimo į amfiteatrą, tarsi į dangų, linksmi, gražiais veidais, drebėdami gal iš džiaugsmo, ne iš baimės. Perpetua ėjo švytinčiu veidu ir ramiu žingsniu, kaip Kristaus nuotaka, kaip Dievo išrinktoji, savo akių jėga priversdama visus nuleisti žvilgsnius. Felicitas džiaugėsi, kad pagimdė sveika ir gali kautis su žvėrimis, nuo kraujo prie kraujo, nuo akušerės prie gladiatoriaus, po gimdymo nusipraus antrąjį krikštą. Kai juos nuvedė prie vartų ir privertė apsivilkti drabužius – vyrus kaip Saturno žynius, moteris kaip Cereros pašvęstąsias – Perpetua iki galo priešinosi savo kilniu tvirtumu. Ji tarė: „Mes savo noru atėjome čia, kad mūsų laisvė nebūtų užgniaužta. Mes atidavėme savo sielas, kad nedarytume nieko panašaus. Tai mūsų susitarimas su jumis.“ Netinkamas elgesys pripažino teisingumą: tribūnas nusileido. Jie buvo įvesti tokie, kokie buvo, be jokių drabužių. Perpetua giedojo, jau trypdama egiptiečio galvą. Revokatas, Saturninas ir Saturus grasino žiūrovams. Priėję prie Hilariano, gestais ir linktelėjimais jie jam tarė: „Tu mus teisi, bet Dievas teis tave.“ Minia įsiuto ir reikalavo, kad juos plaktų per medžiotojų gretas. Jie džiaugėsi, kad bent šiek tiek patyrė Viešpaties kančių.
[19] Tas, kuris sakė: „Prašykite, ir gausite,“ davė jiems prašytą mirtį. Kai jie tarpusavyje kalbėjo apie savo kankinystės troškimą, Saturninas sakė norintis būti atiduotas visiems žvėrims, kad gautų dar šlovingesnę karūną. Spektaklio pradžioje jis ir Revokatas susidūrė su leopardu, o ant platformos juos puolė lokys. Saturus labiausiai bijojo lokio, bet tikėjosi, kad jį pribaigs vienas leopardo įkandimas. Kai jį pririšo prie šerno, medžiotojas, kuris pririšo jį prie žvėries, buvo subadytas to paties žvėries ir mirė po spektaklio dienų. Saturus buvo tik nutemptas. Kai jį pririšo prie lokio ant tilto, lokys atsisakė išeiti iš narvo. Taip Saturus antrą kartą liko nesužeistas.
[20] Merginoms velnias paruošė įnirtingą karvę, neįprastą žvėrį, net pagal jų lytį pasirinktą. Jos buvo nurengtos, įvilktos į tinklinius drabužius ir išvestos. Minia suvirpėjo, matydama vieną – gležną merginą, kitą – neseniai pagimdžiusią, su dar varvančiomis krūtimis. Jos buvo atšauktos ir aprengtos laisvais drabužiais. Perpetua buvo mesta pirmoji ir krito ant strėnų. Atsisėdusi ji prisidengė šlaunį suplėšyta tunika, labiau rūpindamasi drovumu nei skausmu. Tada paprašė segtuko ir susisegė išsidraikiusius plaukus, nes kankinei netiko kentėti su palaidais plaukais, kad neatrodytų gedinti savo šlovėje. Ji atsistojo, pamatė pargriautą Felicitas ir, priėjusi, padavė jai ranką, pakėlė ją. Abi stovėjo kartu. Minios žiaurumas buvo nugalėtas, ir jos buvo nuvestos į Sanavivarijos vartus. Ten Perpetua, palaikoma tuometinio katechumeno Rustiko, kuris buvo prie jos prisirišęs, tarsi pabudusi iš miego (tiek buvo Dvasioje ir ekstazėje), pradėjo dairytis ir, visiems stebintis, tarė: „Kada mus išves prieš tą karvę, nežinau?“ Išgirdusi, kad tai jau įvyko, ji netikėjo, kol neatpažino savo kūne ir drabužiuose smūgių žymių. Tada, pasišaukusi savo brolį ir tą katechumeną, tarė jiems: „Stovėkite tvirtai tikėjime, mylėkite vieni kitus ir nesuklupkite dėl mūsų kančių.“
[21] Tuo metu Saturus kitoje vartų pusėje drąsino kareivį Pudentą, sakydamas: „Štai, kaip numačiau ir sakiau, iki šiol nejaučiau jokio žvėries. Dabar tikėk iš visos širdies: štai einu ir būsiu pribaigtas vienu leopardo įkandimu.“ Spektaklio pabaigoje, mestas leopardui, jis buvo taip apipiltas krauju, kad minia, jam grįžtant, šaukė, liudydama antrąjį krikštą: „Išgelbėtas, nuplautas! Išgelbėtas, nuplautas!“ Tikrai buvo išgelbėtas tas, kuris taip buvo nuplautas. Tada jis tarė kareiviui Pudentui: „Lik sveikas, prisimink tikėjimą ir mane. Tegul tai tavęs nesutrikdo, bet sustiprina.“ Jis paprašė žiedo nuo Pudenso piršto, panardino jį į savo žaizdą ir grąžino kaip palikimą, palikdamas jam kraujo prisiminimą. Tada, jau be gyvybės, jis buvo paguldytas su kitais papjovimo vietoje. Minia reikalavo, kad jie būtų atvesti į arenos vidurį, kad jų akys galėtų sekti kardą, prasiskverbiantį į kūnus. Jie patys atsistojo ir nuėjo, kur minia norėjo, jau anksčiau vienas kitą pabučiavę, kad užbaigtų kankinystę taikos ritualu. Kiti tylėdami ir nejudėdami priėmė kardą. Ypač Saturus, kuris pirmas užlipo, pirmas atidavė dvasią, nes jis laukė Perpetuos. Perpetua, kad pajustų bent dalį skausmo, buvo perdurta tarp kaulų ir sušuko. Kai nepatyrusio gladiatoriaus ranka nuklydo, ji pati nukreipė ją į savo gerklę. Tikriausiai tokia didi moteris negalėjo būti nužudyta kitaip, bijoma nešvarios dvasios, jei pati to nenorėjo.
[22] O drąsiausi ir palaimintieji kankiniai! Tikrai pašaukti ir išrinkti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovei! Kas šlovina, gerbia ir garbina Jį, turėtų skaityti šiuos ne mažiau reikšmingus nei senoviniai pavyzdžius Bažnyčios stiprinimui, kad naujos dorybės liudytų, jog viena ir ta pati Šventoji Dvasia veikia iki šiol, ir visagalis Dievas Tėvas bei Jo Sūnus Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, kuriam šlovė ir begalinė galia per amžių amžius. Amen.
Šis tekstas paimtas iš „The Acts of the Christian Martyrs“, red. H. Musurillo, Oxford, 1972, p. 106–130.