„Patarimai vienuoliui, siekiančiam tobulumo“ arba „PKeturi patarimai vienuoliui“ (isp. Avisos a un religioso para alcanzar la perfección, rankraščiuose ir leidiniuose dažnai trumpinamas kaip Cuatro avisos a un religioso arba tiesiog Avisos a un religioso) yra trumpas, tačiau nepaprastai koncentruotas Bažnyčios daktaro šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) dvasinio vadovavimo tekstas. Tarptautinėje literatūroje šis veikalas žinomas kaip Counsels to a Religious on How to Reach Perfection (anglų k.), Avis à un religieux pour atteindre la perfection (prancūzų k.) ar Monita ad religiosum (lotynų k.). Lietuviškoje dvasinėje tradicijoje šis kūrinys įprastai vadinamas „Keturi patarimai vienuoliui“, „Patarimai vienuoliui“ arba išplėstiniu pavadinimu – „Patarimai vienuoliui, siekiančiam tobulumo“.
Šis tekstas gimė brandžiuoju šv. Kryžiaus Jono vienuolinio gyvenimo laikotarpiu Andalūzijoje (apie 1585–1588 m.), kuomet vienas iš brolių karmelitų paprašė šventojo glaustai užrašyti esmines dvasinio tobulėjimo gaires. Pradėdamas raštelį autorius prisipažįsta, kad brolis „nedaugeliu žodžių paprašė labai daug“, kam išdėstyti reikėtų daugybės laiko ir popieriaus. Neturėdamas šių išteklių, mistikas visą savo gilią kontempliatyvią patirtį ir didžiųjų traktatų doktriną sutraukė į keturis pamatinius dvasinio gyvenimo polius: atsidavimą (atsižadėjimą), apsimarinimą, dorybių lavinimą bei kūno ir dvasios vienatvę.
Kūrinyje šv. Kryžiaus Jonas be jokių pagražinimų atveria bendruomeninio ir dvasinio gyvenimo realybę. Pirmasis patarimas moko visiško atsiribojimo nuo smalsumo ir kišimosi į svetimus reikalus, primenant Loto žmonos pavyzdį, idant siela išlaikytų tyrą vidinę ramybę. Antrajame patarime autorius pasitelkia vieną gražiausių ir labiausiai sukrečiančių krikščioniškosios askezės metaforų – neaptašyto akmens įvaizdį. Siela vienuolyne ar dvasiniame kelyje yra tarsi šiurkštus akmuo, kurį prieš įmūrijant į dangiškąjį pastatą privalu nušlifuoti, o visi aplinkiniai žmonės tėra Dievo paskirti meistrai, kurie žeidžiančiais žodžiais, sunkiu charakteriu ar nesupratimu tašo žmogaus puikybę. Trečiasis patarimas ragina dorybes praktikuoti renkantis ne tai, kas patogu ar teikia jausminį pasitenkinimą, bet tai, kas sunkiau ir atliekama vien iš meilės Dievui. Galiausiai ketvirtasis punktas atveria vidinės vienatvės paslaptį – gebėjimą nuolat pasilikti maldoje ir širdies tyloje net kasdienių fizinių darbų bei bendravimo sūkuryje.
Nors formaliai šie pamokymai buvo skirti vienuoliui, jų reikšmė toli peržengia vienuolyno sienas. Tai griežtas, blaivus ir giliai išlaisvinantis vadovas kiekvienam krikščioniui, siekiančiam išsivaduoti iš savimeilės, nusivylimų ir vidinio chaoso. Šv. Kryžiaus Jonas parodo, kad dvasinė branda pasiekiama ne keičiant aplinką ar žmones aplink save, bet išmokstant kiekvieną nesėkmę, nesusipratimą ir sunkumą priimti kaip dieviškąjį įrankį, apvalantį širdį ir atveriantį kelią į tobulą meilės ramybę Dieve.
PATARIMAI VIENUOLIUI, SIEKIANČIAM TOBULUMO
(1) Jesus Mariae Filius (Jėzus, Marijos Sūnus). Jūsų šventoji meilė nedaugeliu žodžių paprašė manęs labai daug, kam reikėtų nemažai laiko ir popieriaus. Matydamas, kad man viso to trūksta, pasistengiau glaustai išdėstyti vos keletą punktų ar patarimų, kurie savyje talpina labai daug ir kurių tobulai besilaikantis pasieks didį tobulumą. Tas, kuris norėtų būti tikras vienuolis, išpildyti savo luomo įžadus, duotus Dievui, daryti pažangą dorybėse ir džiaugtis Šventosios Dvasios paguoda bei švelnumu, to tikrai nepasieks, jei nesistengs su didžiausiu rūpesčiu praktikuoti šių keturių patarimų: atsidavimo (atsižadėjimo), apsimarinimo, dorybių lavinimo, kūno ir dvasios vienatvės.
(2) Norint išlaikyti pirmąjį – atsidavimą, – dera vienuolyne gyventi taip, tarsi jame negyventų joks kitas žmogus. Ir todėl niekada nei žodžiu, nei mintimi nesikiškite į tai, kas vyksta bendruomenėje ar tarp atskirų asmenų, netrokšdami pastebėti nei jų gerų savybių, nei blogybių, nei būdo bruožų; ir net jei pasaulis griūtų, netrokškite to pastebėti ar į tai kištis, kad išsaugotumėte savo sielos ramybę. Atsiminkite Loto žmoną, kuri, atsigręžusi pažiūrėti į žūstančiųjų šauksmus ir triukšmą, virto kietu druskos stulpu (Pr 19, 26).
Šio patarimo būtina laikytis su didele jėga, nes per jį išsilaisvinsite iš daugelio nuodėmių bei netobulumų ir išsaugosite savo sielos taiką bei ramybę, darydami didelę pažangą prieš Dievą ir žmones.
Į tai labai atidžiai atsižvelkite, nes tai be galo svarbu: daugelis vienuolių, to nesilaikydami, ne tik neleido sužydėti kitiems savo dorybių ir vienuoliško gyvenimo darbams, kuriuos atliko, bet nuolat ritosi atgal, iš blogo į blogesnį.
(3) Norint atlikti antrąjį ir gauti iš jo naudos – apsimarinimą, – dera iš visos širdies įsidiegti šią tiesą: jūs atėjote į vienuolyną ne dėl ko kito, o tik tam, kad jus tašytų ir lavintų dorybėje; esate tarsi akmuo, kurį privalu nušlifuoti ir nutašyti prieš įmūrijant į pastatą.
Ir šitaip privalote suprasti, kad visi, kurie yra vienuolyne, tėra meistrai, kuriuos Dievas ten pastatė vien tam, kad jus tašytų ir šlifuotų apsimarinime: vieni jus tašys žodžiu, sakydami tai, ko nenorėtumėte girdėti; kiti – darbu, darydami prieš jus tai, ko nenorėtumėte kentėti; kiti – savo būdu, būdami jums varginantys ir sunkūs patys savaime bei savo elgesiu; kiti – mintimis, jausdami ar galvodami, kad jūsų nevertina ir nemyli.
Ir visus šiuos apsimarinimus bei vargus privalote pakelti su vidine kantrybe, tylėdami iš meilės Dievui ir suprasdami, kad atėjote į Vienuoliją ne dėl ko kito, o tam, kad būtumėte šitaip nutašyti ir taptumėte verti dangaus. Jei ne dėl to, tai nebuvo reikalo ateiti į Vienuoliją – verčiau buvo pasilikti pasaulyje, ieškant savo paguodos, garbės, pripažinimo ir patogumų.
(4) Ir šis antrasis patarimas vienuoliui yra visiškai būtinas, kad išpildytų savo luomo pašaukimą ir atrastų tikrąjį nuolankumą, vidinę ramybę bei džiaugsmą Šventojoje Dvasioje. O jei to nepraktikuos, jis nei moka būti vienuolis, nei supranta, ko atėjo į Vienuoliją; jis nemoka ieškoti Kristaus, o ieško tik savęs; jis neras ramybės savo sieloje ir nesiliaus dažnai nusidėti bei nerimauti.
Nes Vienuolijoje progų niekada netrūks, ir Dievas nori, kad jų netrūktų; kadangi Jis atveda ten sielas, kad jos būtų ištirtos ir apvalytos kaip auksas ugnimi ir plaktuku (Sir 2, 5), dera, kad netrūktų žmonių ir demonų išmėginimų bei pagundų, sielvarto ir paguodos stokos ugnies.
Šiuose dalykuose vienuolis privalo lavintis, visada stengdamasis juos pakelti su kantrybe ir susitaikymu su Dievo valia, o ne priimti taip, kad vietoje to, jog Dievas priimtų jį per išmėginimą, atmestų jį už tai, kad nenorėjo kantriai nešti Kristaus kryžiaus.
Daugelis vienuolių, nesuprasdami, kad atėjo būtent tam, sunkiai pakenčia kitus; atėjus atsiskaitymo metui jie pasijus labai sumišę ir apgauti.
(5) Norint atlikti trečiąjį – dorybių lavinimą, – dera būti ištvermingam vykdant savo Vienuolijos pareigas ir paklusnumą, be jokio atsižvelgimo į pasaulį, bet vien tik dėl Dievo. O kad tai darytumėte šitaip ir be apgaulės, niekada nekreipkite akių į malonumą ar nemalonumą, kuris kyla darant darbą ar jo nedarant, bet tik į priežastį, kad jį atliekate dėl Dievo. Ir šitaip visus darbus – malonius ar nemalonius – turite atlikti su šiuo vieninteliu tikslu: jais tarnauti Dievui.
(6) Ir norėdami veikti tvirtai, su šia ištverme, bei greitai sužydėti dorybėmis, visada stenkitės labiau linkti prie to, kas sunku, o ne kas lengva; prie to, kas šiurkštu, o ne kas švelnu; prie to, kas darbe vargina ir yra nemalonu, o ne prie to, kas gardu ir teikia malonumą; ir nesirinkite to, kas yra mažesnis kryžius, juk tai lengva našta (Mt 11, 30); ir kuo didesnė našta, tuo ji lengvesnė, kai nešama dėl Dievo. Taip pat visada stenkitės, kad broliams būtų teikiama pirmenybė prieš jus visuose patogumuose, visada užimdami pačią žemiausią vietą, ir tai darykite iš visos širdies, nes tai yra būdas būti didesniam dvasiniuose dalykuose, kaip mums Dievas sako Evangelijoje: „Kiekvienas, kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11).
(7) Norint atlikti ketvirtąjį – vienatvę, – dera visus pasaulio dalykus laikyti pasibaigusiais; ir šitaip, kai nebegalėdami kitaip turėsite su jais susidurti, darykite tai taip atsižadėję, tarsi jų visai nebūtų.
(8) O į dalykus, esančius ten, lauke, visiškai nekreipkite dėmesio, nes Dievas jus jau išvedė ir atitolino nuo jų. Reikalų, kuriuos galite sutvarkyti per trečiąjį asmenį, netvarkykite patys, nes jums labai naudinga nei norėti ką nors matyti, nei kad kas nors matytų jus.
Ir gerai įsidėmėkite: jei iš bet kurio tikinčiojo Dievas pareikalaus griežtos apyskaitos už kiekvieną tuščią žodį (Mt 12, 36), kiek labiau iš vienuolio, kurio visas gyvenimas ir darbai yra pašvęsti Dievui, ir iš kurio bus pareikalauta visko jo atsiskaitymo dieną.
(9) Tuo nenoriu pasakyti, kad apleistumėte savo pareigas ar bet kurį kitą darbą, kurį paklusnumas jums įsakytų, su visu įmanomu ir reikalingu rūpestingumu; veikiau atlikite jį taip, kad prie jūsų nepriliptų jokia kaltė, nes to nenori nei Dievas, nei paklusnumas.
Tam stenkitės nuolat pasilikti maldoje ir kūno darbų viduryje jos neapleiskite. Ar valgote, ar geriate, ar kalbate, ar bendraujate su pasauliečiais, ar darote ką nors kita – visada trokškite Dievo ir kreipkite į Jį savo širdį; tai labai reikalinga vidinei vienatvei, kurioje reikalaujama neleisti sielai sustoti prie jokios minties, kuri nėra nukreipta į Dievą, užmirštant visus dalykus, kurie yra ir praeina šiame vargingame ir trumpame gyvenime.
Jokiu būdu netrokškite žinoti nieko kito, tik kaip labiau tarnauti Dievui ir geriau laikytis savo regulos.
(10) Jei Jūsų Malonybė rūpestingai laikysis šių keturių dalykų, labai greitai tapsite tobulas; jie taip padeda vienas kitam, kad jei vieno pritrūks, tai, ką per kitus būsite pasiekęs ir laimėjęs, per tą, kurio trūksta, bus prarasta.