Mano mylimiausias Jėzau, šiandien iš naujo ir visiškai pasiaukoju Tavo dieviškajai Širdžiai. Aukoju Tau savo kūną ir jo pojūčius, savo sielą su visomis jos jėgomis – visą save. Aukoju Tau visas savo mintis, žodžius ir darbus, visus savo kentėjimus ir vargus, visas savo viltis, paguodas ir džiaugsmus. Ypač pašvenčiu Tau šią varganą savo širdį, kad ji nieko kito nemylėtų, tik Tave ir sudegtų kaip auka Tavosios meilės liepsnoje. Priimk, Jėzau, brangiausias mano sielos Sužadėtini, mano troškimą paguosti Tavo dieviškąją Širdį ir amžinai priklausyti Tau. Užvaldyk mane, kad nuo šios dienos neturėčiau jokios kitos laisvės, tik laisvę Tave mylėti, ir jokio kito gyvenimo, tik kentėti ir mirti dėl Tavęs. Aš visiškai pasitikiu Tavimi ir turiu viltį, kad Tavo beribis gerumas atleis mano nuodėmes. Sudedu į Tavo rankas visus savo rūpesčius ir baimes, ypač dėl mano amžinojo išganymo. Pasižadu Tave mylėti ir garbinti iki paskutinės gyvenimo akimirkos ir kiek pajėgdamas skleisti Tavo Švenčiausiosios Širdies garbinimą. Valdyk mane, mano Jėzau, kaip Tau patinka – netrokštu jokio didesnio atlygio, kaip didesnės Tavo garbės ir Tavo šventosios meilės. Suteik malonę, kad rasčiau savo namus Tavo dieviškoje Širdyje – čia noriu praleisti visas savo gyvenimo dienas, čia noriu iškvėpti savo sielą. Įrenk mano širdyje sau būstą, savo atilsio sostą, kad mes būtume neperskiriamai susivieniję, kad vieną dieną aš galėčiau Tave šlovinti, mylėti ir amžiams turėti dangaus karalystėje, kur be galo giedosiu apie Tavo Švenčiausiosios Širdies begalinį gailestingumą. Amen.
Retesnė teologinė įžvalga susijusi su Širdies kaip „antrosios Edeno vietos“ supratimu. Kai kurie mistikai, pavyzdžiui, šv. Gertrūda Didžioji, matė Jėzaus Širdį kaip vietą, kur žmogaus siela gali atgauti prarastą nekaltumo būklę, nes Širdis yra ta vieta, kur Dievas ir žmogus susitinka be nuodėmės tarpininkavimo. Be to, pasiaukojimo aktai, ypač tie, kurie kilo po šv. Margaritos Marijos Alakok gyvenimo, buvo suvokiami kaip atsakas į „šaltumą“ ir abejingumą, kurį Jėzaus Širdis patiria iš pasaulio, ypač iš dvasininkijos. Tai ne tik asmeninis pasišventimas, bet ir kolektyvinė „pataisa“ už Dievo meilės neįvertinimą. Šis pasiaukojimas reikalauja ne tik jausmų, bet ir aktyvaus „atpirkimo“ per kasdienį gyvenimą, paverčiant jį nuolatine auka.