Ar pasaulis, kuriame gyvename, yra pragaras, o gimimas – jau bausmė? Arturas Šopenhaueris ir Budizmas teigia, kad egzistencija yra kančios ciklas, iš kurio išsilaisvinimas galimas tik per nebūtį ar nušvitimą. „Gimti čia – jau bausmė. Tikroji Dangus yra nebūtis,“ – rašė Šopenhaueris, o budistai šią mintį atliepia samsaros – begalinio kentėjimo rato – idėja.
Budizme Pirmoji taurioji tiesa skelbia: „Gyvenimas yra kančia“ (dukkha). Gimimas, liga, senatvė, mirtis ir nepatenkinti troškimai įkalina žmogų samsaroje – reinkarnacijos rate. Išsilaisvinimas pasiekiamas per nirvaną, būsena anapus kančios, kurią budistai kartais apibūdina kaip „nebūtį“ – ne tuštumą, o išsivadavimą nuo ego. Šopenhaueris, paveiktas Rytų filosofijos, teigė, kad pasaulis yra „valios“ – aklos, nepasotinamos gyvenimo jėgos – apraiška, o žmogaus egzistencija – nuolatinis nepatenkintas troškimas. Jo žodžiais, gyvenimas yra „verslas, kuris neatperka savo išlaidų“, o vienintelis išsigelbėjimas – valios atsisakymas, vedantis į nebūtį.
Filosofiškai abu požiūriai klausia: jei pasaulis yra kančia, ar verta jame būti? Budizmas siūlo kelią per meditaciją ir atjautą, o Šopenhaueris – per meną, asketizmą ar valios paneigimą. Abu sutaria, kad kančia yra ne išimtis, o taisyklė, o tikroji ramybė slypi anapus materialaus pasaulio.
Krikščionybėje pasaulis kartais laikomas „ašarų slėniu“ (vale lacrimarum), kaip rašė šv. Augustinas, tačiau išganymas pasiekiamas per Dievo malonę, o ne nebūtį. Gnostikai, paveikti Rytų idėjų, laikė materialų pasaulį demiurgo sukurtu kalėjimu, iš kurio siela turi ištrūkti. Daoizme kančia kyla iš disharmonijos su Dao, bet pasaulis nėra pragaras – jis gali būti subalansuotas per wu wei (neveikimą). Nors šios tradicijos siūlo skirtingus sprendimus, jos pripažįsta, kad žmogiškasis gyvenimas neišvengiamai susijęs su skausmu.
Budistų legenda pasakoja apie vienuolį, kuris, medituodamas apie dukkha, suprato, kad jo troškimai yra kančios šaltinis, ir pasiekė nirvaną, išsilaisvindamas iš samsaros. Šopenhaueris, paveiktas Indijos tekstų, vaikščiodamas Frankfurtu stebėjo žmones ir rašė, kad jų veiduose mato „valios kančią“, o vienintelė paguoda jam buvo muzika, ypač Bachas, kuri „pakelia virš pragaro“. XIX a. Šopenhauerio idėjos įkvėpė Richardą Wagnerį kurti operas, tokias kaip Tristanas ir Izolda, atspindinčias meilės ir mirties troškimą kaip išsilaisvinimą.
Citatos
- Arturas Šopenhaueris: „Gyvenimas yra svyruojantis tarp nuobodulio ir skausmo, o jo tikslas – išmokti nebūti.“ (Pasaulis kaip valia ir vaizdinys.)
- Buda: „Visas pasaulis dega kančios liepsnose – tik išsilaisvinimas atneša ramybę.“ (Dhammapada.)
- Šv. Augustinas: „Mūsų širdys nerimsta, kol neatranda ramybės Dieve.“ (Išpažinimai.)
- Šopenhauerio mokinys: „Jis matė pasaulį kaip pragarą, bet mokė mus rasti grožį muzikoje.“ (XIX a. užrašas.)
Šopenhaueris buvo vienas pirmųjų Vakarų filosofų, studijavusių Upanišadas ir budistų tekstus, kurie paveikė jo pesimistinę pasaulėžiūrą ir idėją, kad nebūtis yra išsilaisvinimas.
Pasaulis kaip pragaras – tai Šopenhauerio ir Budizmo kvietimas pažvelgti į kančią kaip į egzistencijos esmę. Ar gyvenimas yra bausmė, iš kurios ištrūkstame per nebūtį ar nirvaną? Kaip sakė Buda, „Kančia yra mokytoja, bet išsilaisvinimas – tikslas.“ Šopenhaueris pridurtų, kad muzika ar menas gali trumpam atverti dangų, bet tikroji ramybė slypi anapus šio pragariško pasaulio, kur valia ir troškimai išbandomi kasdien. Filosofiškai šis požiūris ragina mus ne bėgti nuo kančios, o ją suprasti – galbūt joje slypi kelias į tikrąją ramybę.