Lietuvių liaudies sakmė
Sakmė „Kaip atsirado žemė“ įtraukta į rinkinį „Kaip atsirado žemė: lietuvių etiologinės sakmės“, kurį 1986 metais sudarė ir parengė Norbertas Vėlius. Ši etiologinė sakmė yra dalis lietuvių mitologinio paveldo, kuriame per simbolines istorijas aiškinama pasaulio, gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo kilmė. Sakmėje „Kaip atsirado žemė“ atsispindi dualistinė pasaulėžiūra, kur Dievas ir Velnias veikia kaip priešingos jėgos, tačiau jų sąveika kuria pasaulį. Šios sakmės dažnai perteikia ne tik mitologines, bet ir moralines idėjas, pabrėždamos gėrio pergalę prieš blogį.
„Kaip atsirado žemė“ moko, kad net blogio ketinimai (Velnias, bandantis trukdyti Dievui) gali netikėtai prisidėti prie kūrybos proceso, tačiau galutinė tvarka ir harmonija pasaulyje priklauso nuo dieviškosios valios. Sakmė pabrėžia, kad pasaulio kūrime dalyvauja tiek gėrio, tiek blogio jėgos, bet Dievas visada išlieka viršesnis, nukreipdamas net chaosą į tvarką.
Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko.
Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą. Teisėjas
Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną, o Mėnulis tėvelis naktį;
jam dar padės jo seselės Žvaigždės.
Nuo to laiko saulė šviečia tik dieną, o mėnulis ir žvaigždės – tik naktį.
NUKALTA SAULĖ
Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė
nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant
aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų.
Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.
NAŠLAITĖ ANT MĖNULIO
Kai kam atrodo, kad kaip tos dėmės ant mėnulio, tai mergaitė neša vandenį.
Sako, kad kadaise toj mergaitė buvo našlaitė. Pamotė ją vis siuntė į darbus. Skriausdavo, mušdavo.
Ta pamotė buvo ragana. Kartą ji nusiuntė ją vandenio nešti. Užpykusi prakeikė ir nusiuntė į mėnulį. Ji
su naščiais, su kibirais ir atsiradusi ant mėnulio.
PAŠAIPŪNĖ ANT MĖNESIO
Viena mergaitė ėjo vandens. Buvo jau vakaras, ir švietė mėnuo. Jibeeidama užkliuvo ir nusimušė
koją. Supykusi sako:
– Sviesk, jei švieti, o dabar tai mano užpakalis daugiau šviečia.
Mėnuo labai įsižeidė, pakėlė ją nuo žemės ir perkorė su visais naščiais per save.
Ir dabar dar ji tenai matosi.
GRĮŽULO RATAI
Seniai, labai seniai žemėj buvo labai didelė sausra – išdžiūvo visas vanduo. Žmonės nebeturėjo ko
atsigerti. Vieną naktį iš namų išėjo mergikė su samčiuku vandens savo sergančiai motinai parnešti.
Ėjo ėjo, nuvargo ir atsigulusi užmigo. Atsibudusi mato – samčiukas pilnas vandens. Ji tą vandenį
norėjo nešti motinai – tekina lėkė ir užkliuvo už šuniuko. Šuniukas gailiai sucypė, ir mergikei pagailo
jo – pagirdė vandeniu. O kai mergikė paėmė samčiuką, tas iš medinio pavirto į sidabrinį. Mergikė
parnešė vandens ir padavė motinai, o motina sako:
– Aš jau greit mirsiu, gerk tu pati.
Tuo tarpu į trobą įėjo pakeleivis žmogus ir paprašė atsigerti. Mergikė davė jam atsigerti, pati
negėrusi. Samtelyje rados septyni dideli deimantai, iš jų pasipylė skaidrus vanduo. Tie deimantai
pakilo į viršų, į dangų, ir pavirto žvaigždynu.
Dabar tą žvaigždyną vadina Samteliu, arba Grįžulo Ratais.
SIETYNAS
Vieną kartą Marija sijojo miltus. Marijai išėjus laukan, velnias įlėkė į vidų ir pavogė sietelį. Sugrįžusi
Marija, neradusi sietelio, pradėjo visur jo ieškoti ir atrado sulankstytą po lova. Tada Marija sietelį
įstatė į dangų, ir iki šios dienos tas sietelis yra danguje, vadinamas Sietynu.
PAUKŠČIŲ KELIAS
Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai Paukščių Keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių,
labai neregi. Tai dievas padarė, kad jiem būt šviesu. Rudenį šita šviesa regėt ant dangaus.
KAIP ATSIRADO ŽEMĖ
Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias
yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui:
– Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių.
Velnias murkt į gelmę. Po valandos iškilo, atgniaužė kumštį, o ten nieko – vanduo viską buvo
išplovęs iš delno. Murktelėjo kitą kartą – vėl nieko. Murktelėjo trečią kartą. Šį kartą dievas apžiūrėjo
velnio plaštaką, pirštus. Tik po nagais buvo neišplauta truputėlis dumblo. Dievas iškrapštė velnio
panages, sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens. Prie jos
prisiyrė su laiveliu. Dievas išlipo ant salelės, atsigulė ir užmigo. O velnias miegoti negali. Kaip čia
nusikračius tuo dievu, – vis galvojo jisai. Tada jau vienas liktų viešpačiu pasaulyje. Ir nutarė dievą
prigirdyti. Nutvėręs jį miegantį, ėmė tempti prie kranto už kojų. Bet krantas vis tolyn ir tolyn slenka.
Tada velnias ėmė tempti priešingon pusėn į kitą krantą. Bet ir tasai tolo ir plėtėsi. Taip velnias tąsė
miegantį dievą už kojų po salą ir pagaliau pastebėjo, kad sala jau nebe sala, o be galo be krašto
didelis žemės plotas. Pagaliau nubudo dievas ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį
pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų.
KODĖL ŽEMĖ NELYGI
Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nei saulės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo. Ant tų vandenų
viešpatavo du dievu. Pirmasis dievas buvo vyresnis ir galingesnis už antrąjį. Pirmasis dievas žinojo,
jog ant dugno tų vandenų yra truputis žemės. Todėl pasiuntė antrąjį dievą, idant tas atneštų jam tą
žemę. Antrasis dievas buvo neužganėdintas, kadangi jis, kaipo jaunesnysis, turi tarnauti pirmajam
dievui. Todėl nuėjo ir, suradęs tą žemę, iš pykčio suvalgė didesniąją dalį, o dievui parnešė visai mažai.
Pirmasis dievas paėmė tą žemę ir pradėjo barstyti ant vandens. Žemė ėmė brinkti ir stiprėti. Tuo
pačiu laiku pradėjo brinkti suvalgytoji žemė antrojo dievo viduriuose. Šis is skausmo pradėjo bėgioti
po visą žemę ir vemti be jokios tvarkos. Kurioje vietoje daug išvėmė, tenai pradėjo augti dideli kalnai,
o kur mažiau – tenai mažesni kalneliai, o kur visai nevėmė – ten žemė pasiliko lygi.
Iš tos tai priežasties mūsų žemė nelygi. Vandenų labai daug liko neužsėtų, nes neteko žemės.
VELNIŲ BALOS
Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo – ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo
šitas, kuris dabar yra velnių viršininku, – Licipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmė burnon.
Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt – pradėjo burnoj augt. Tai jam dievas irgi liepė sėt. Na, anas
pasėjo, ir iš jo sėklos pasidarė bala.
Paskui, kai aniuolai nusidėjo dievui ir juos išvarė iš dangaus, anys, iš dangaus išeidami, klausė
dievą:
– Kur mums dėtis?
– Eikit ant tos žemės, kurią jūs sukūrėt, – pasakė dievas.
Tai velniai ir būna balose.
KALNAI, PELKĖS IR UPELIAI
Kada Adomas perėjo visas žemes, tai kur žengdamas koją užkėlė, tai čia paliko kalnai, o kur
neužžengė, paliko pelkės ir nederanti žemė. O kur verkdamas apsistojo, tai čia pasiliko grioviai ir
upiukai nuo ašarų, bėgantys savo taku ing vakarus.
O kada sugrįžo iš vakarų į rytus, visą žemę apvaikščiojęs, pradėjo žemę kasti su kastuvu ir ardyti
dėl savo maisto.
ŽENKLINTI AKMENYS
Dievas, sukūręs pasaulį, labai puikiai viską surėdęs: pradėjo žolės žaliuoti, medžiai augti. Bet
velniui nepatikęs toks darbas. Užsimanęs pakenti dievui ir gamtai. Dėl to užsėjęs žemę akmenine
sėkla – smulkiais grūdeliais, kurie labai gašiai augo ir plėtės. Per tris dienas užplėtę didžius žalumynų
plotus. Matydamas velnio paikybę, dievas užsimanė patremti. Užleido didį šaltį, kuris šaldydamas
sutraukė akmenis į didžius ir mažus gumulaičius. Traukiantis akmenims nuo šalčio, velniukai kai
kuriose vietose šokinėjo, norėdami suturėti akmenis nuo gumulavimosi. Dėl to dabar daug akmenų
esą su ženklais: rodos, kad žmogaus pėdos, karvių pėdos įsispaudusios tebesančios. Tai pasidarė jau
nuo senų laikų, nuo pasaulio sukūrimo, akmenų pasėjimo.
SPJUDO SEILES
Buvo Spjudas – žmogus milžinas. Vaikščiojo jis apie laukus, ir kur tik rado blogą žemę, ten
spjaudė. Ir darės iš tų seilių akmenys. Ir jie vis augo ir augo. Dievas išvydo tai ir užleido šalną, kad
akmenys neužkariautų pasaulio. Ir tada jie daugiau jau neaugo.
ŽMOGUS
ŽMOGAUS SUKŪRIMAS
Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas dievas, visų karalių
karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame.
Kartą dievas plovė paišiną veidą, nes krosnį bekūrendamas buvo susitepęs. Jam besiprausiant,
vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum.
Taip ir buvo sutvertas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui nuobodu, sutvėrė
moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.
ŽMOGAUS LIGOS
Viską sukūręs, dievas pamanė sau: „Reikia žmogų nulipyti iš gryno molio.” O kada jau buvo
nulipytas, tiktai laukė, kol sustings ir sudžius molis, tai dabar kur buvęs kur nebuvęs, Liucius atpuolė.
Atpuolęs visą tą nulipyto žmogaus molį subadė, susmaigė su pirštu. Ir pats sau pasitraukė. O dievas,
radęs taip padaryta, pašaukė jį prie savęs sakydamas:
– O ką tu čia dabar padarei?
O tas sako:
– Vai, dieve, aš gerai padariau, nes kad jis, žmogus, sveikas gyvens pasauly, tai tave suvisu užmirš.
O dievas sako:
– Kaip tai gal būti?
– O tai yra: kiek čia yra mano subadymų, tai jis turės tiek ligų, sopulių, vargų ir bėdų. O per tuos
kentėjimus atmins tave.
Bet dėlto liepė anam dievas užlipyti subadymą ir užteplioti visą suadymą, kad taip būtų dailu kaip
buvo. Bet tasai Liucius lygindamas tiktai paviršiuj užtepliojo, o visą nešvarumą, skyles iš viršaus i vidų
suglostė.
Taip ir šiandien yra: vidury kūno to nešvarumo užlyginta, kur subadytos vietos buvo, tai ir ligų kuo
daugiausia yra kūno viduriuose.
IEVOS SUKŪRIMAS
Dievas, jau viską padaręs, sukūrė Adomą. Žiūrėdamas į savo kūrinius, matė, kad jie visi turi savo
porą – patinėlius ir pateles – ir kad jie mylisi, kad jiems smagu ir linksma. Tik vienas Adomas po rojų
slampinėja ir neturi su kuo pasidžiaugti, pasilinksminti. Dievui net pagailo Adomo, ir jis nusprendė ir
Adomui sutverti draugę, panašią į jį. Dievas, užmigdęs Adomą, išlaužė jam šonkaulį, rojaus upelyje
gražiai nuplovęs, padėjo ant akmens, kad pradžiūtų, o pats, atsisėdęs ant pievutės, klauso rojaus
paukštelių gražiausių čiulbėjimų, gėrisi rojaus gėlelių žiedelių puikiausiais kvapais. Saulutei kaitinant,
dievas pradėjo snūduriuot, gal net ir užmigo.
Kur buvęs kur nebuvęs, atbėgo šuva, užuodęs kaulo kvapą, ir prišokęs, griebė džiūstantį šonkaulį.
Dievas tuo tarpu prabudo, griebė šunį, bet suspėjo nutverti tik už pat uodegos galo. Šuva
persigandęs visu smarkumu šoko – ir uodegos galo oda nusinėrusi liko dievo saujoje. Dievas
pyktelėjęs tą šuns uodegos galiuką metė žemėn, sakydamas:
– E va!
Tik strakt jauna, graži nuoga mergina. Dievas pamatęs net šyptelėjo. Paėmęs Ievą nuvedė ir
dovanojo Adomui, kad jam būtų linksmiau, kad jis rojuje nenuobodžiautų.
Ir ligi šių laikų moteryse yra liekanų to šuns uodegos kraujo. Jos prie vyrų glaudosi, meilinasi kaip
šuneliai ir loja kaip tikros kalės.
ŽMOGAUS METAI
Kitą kartą dievas sukūręs žmogų ir gyvulius. Paskirstęs amžių po 40 metų – žmogui, šuniui,
beždžionei. Dievas pavadinęs arklį ir sakąs:
– Daviau tau keturiasdešimt metų amžiaus. Ar bus gerai?
Arklys pagalvojęs ir atsakęs:
– Tiek daug metų nenoriu. Ir taip įkyrės plakamam. Užteks man dvidešimt metų.
Dievas jam paskyręs dvidešimt metų. Dvidešimt metų jam liko. Paskui pasikvietęs šunį ir sakąs:
– Duodu tau keturiasdešimt metų. Ar bus gerai?
Šuo pagalvojęs ir pasakęs:
– Tiek daug metų nenoriu. Įkyrės šaltį, alkį kentėti, žmonėms vergauti. Užteks man ir dvidešimt
metų.
Dvidešimt metų ir vėl liko. Dievas jau turi keturiasdešimt metų likusių.
Dievas pašaukęs beždžionę ir pasakęs:
– Skiriu tau keturiasdešimt metų. Ar būsi patenkinta?
Ji pagalvojusi ir atsakiusi:
– Tiek daug metų ant žemės gyventi nenoriu. Užteks man ir perpus – dvidešimt metų.
Dievui jau atliko šešiasdešimt metų. Jis pašaukęs žmogų ir sakąs:
– Skiriu tau keturiasdešimt metų. Ar būsi patenkintas?
Žmogus pasakęs:
– Būsiu.
Dievas sakas:
– Gal nori dar dvidešimt metų?
– Pridėk.
Dievas jam pridėjęs likusius arklio metus. Žmogus pasidaręs dar labiau patenkintas. Dievas
pastebėjo, kad žmogui tinka metų turėti kuo daugiau, ir sako:
– Imk dar dvidešimt metų.
Žmogus sutikęs su džiaugsmu ir tuos paimti. Dievas atidavęs likusius šuns metus.
– Gal dar nori dvidešimt metų?
– Pridėk ir tuos.
Dievas pridėjo likusius beždžionės metus.
Užtat žmogus per amžių gyvena visokių metų. Lig keturiasdešimt metų gyvena kaip žmogus:
dirba, pasilinksmina, pasivažinėja, linksmai pagyvena su žmonėmis. Pabaigęs keturiasdešimt metų,
stoja gyventi arklio metus. Neberūpi jokie pasilinksminimai, išeigos. Tik dirba ir dirba. Ir taip dirba iki
šešiasdešimt metų, kol jėgų turi. Nuo šešiasdešimt metų pasibaigia jėgos. Pradeda gyventi šuns
amžių. Dirbti nebegali, o atsisėdęs loja ir loja tartum šuo, tuo vesdamas jaunesnius iš kantrybės. Ir
taip amžių pragyvena iki aštuoniasdešimt metų. O kai jau baigia aštuoniasdešimt metų, lieka kaip
beždžionė. Nebemoka ir su žmogumi kalbėtis, kur eiti, kur dėtis.
Ir taip žmogus baigia savo gyvenimą.
MIRTIES PRIEŽASTIS
Dievas dalijo visiems darbus. Giltinei sako:
– Tu gausi eiti žmones pjaudama.
Giltinė nusiskundė:
– Ant manęs žmonės pyks.
Dievas sako:
– Sudėsiu priežastį.
Užtat visada mirtis būna su priežastimi: jei kas užsimuša, jei kas paskęsta – nėra ko giltinės kaltinti.
KODĖL ŽMONĖS NEŽINO MIRTIES LAIKO
Seniau žmonės žinojo, kada mirs. Nu, jisai jau žino, kad jau, va šiandien, ryt mirs, ir jam reikia tvora
tvert. Tai jis šiaudinę tvorą tveria, iš šiaudų. Eina dievas.
– Ką, – sako, – darai?
– Tvorą tveriu.
– E kol’, – sako, – iš šiaudų?
– E kam man, – sako, – aš jau mirsiu.
– A tai tu, – sako, – žinai, kad mirsi?
Sako:
– Žinau.
– Tai daugiau nežinosi, – sako.
Ir nuo to žmogus nežino savo mirties laiko.
KODĖL NĖRA SOTIES
Kad Adoms, pirmą vagą išvaręs, nebūtų atgal atsižiūrėjęs, tai būtų žmonės turėję sotį. Bet kad
atsižiūrėjo, pamatęs pilną vagą prikritusią visokių paukštelių ir gyvuolėlių, pasakęs:
– Tai neužteksiu tos vienos vagos, reik ir daugiaus praarti.
Antrą išvaręs, trečią ir t. t.
Užtai ir dabar kiekvienam vis rods daugiau ir daugiau.
SENELIS MOKO ŽMONES DARBŲ
Vieną kartą senovėje viena mergaitė meta audeklą ant tvoros, nes ji dar nežinojo, kas tie mestuvai.
Eina pro šalį senelis ir sako jai:
– Kodėl taip meti audeklą ant tvoros?
– Kad aš nežinau, kaip kitaip, – atsakė mergaitė.
Senelis parodė mergaitei, kaip padaryti mestuvus ir kaip su jais dirbti.
Mergaitė pasidirbdino mestuvus.
Kitą kartą eina vėl tas pats senelis pro tą vietą ir, užėjęs į gryčią, randa mergaitę metančią audeklą,
bet jau ant mestuvu, senelis klausia jos:
– Kas tave išmokė pasidirbt mestuvus?
– Aš pati išmokau, – atsakė mergaitė, nes ji nebepažino to senelio.
Senelis tada, supykęs ant mergaitės, kad jo loskos nestojo, pasakė jai:
– Ir dieną, ir naktį jūs neturėsit atilsio, dirbsit ir dirbsit.
Kitą kartą eina senelis ir mato, kaip žmogus aria su šaka, pats ją traukdamas. Senelis sustojo ir
pamokino žmogų, kaip padaryt arklą, kad galėtų jį traukti arklys.
Žmogus pasidarė arklą.
Kitą kartą eina vėl senelis ir mato, kad tas žmogus aria jau arklu. Sustojo jis ir klausia žmogaus:
– Kas tave pamokino pasidaryti arklą?
– Ogi ėjo pro šalį toks senelis. Jis mane ir pamokino. Aš jo paklausiau ir pasidirbau arklą.
Senelis jam pasakė po to:
– Tu ir padirbsi, ir pailsėt galėsi.
Taigi dėl to moterys neturi niekad poilsio, o vyrai padirbę gali ir pailsėti.
GELEŽIES SUVIRINIMAS
Seniau ant žemės kalviais tebuvo tik pragaro kipšai. Žmonės galėjo vartoti kūjį ir reples, galėjo šį
tą padaryti, bet suvirinti geležį tesugebėjo tik velniai. O šie žmonėms tos paslapties neišdavė. Gudrus
žemaitis stojo už gizelį prie velnio kalvio ir mano: akylai stebėsiu meistro darbą, turėsiu išgauti
paslaptį, kaip suvirinti geležį. Išbuvo metus ir kitus, o paslapties nesužinojo. Nustojęs vilties, metė
kalvę, tik velniui sako:
– Uždėsiu savo kalvę, viską moku dirbti, tau nebevergausiu.
– O kaip bus su suvirinimu geležies?
– Sugebėsiu ir tą padaryti.
Po kiek laiko sutinka jį buvusis meistras ir klausia:
– Kaip sekasi amatas?
– Kuo puikiausiai.
– Ir geležį suvirini?
– Geriau už tave.
– Turbūt smiltis barstai ant geležies?
– Apsieinu ir be tų.
Čia galvoja žemaitis: „Kad išsitarė apie smiltis, turbūt jos reikalingos geležiai virinti.”
Eina, mėgina – tikrai, geležį jos sutraukia: du gabalu kaip vienas pasidaro.
Uždėjo kalvę, prisiėmė gizelių, išmokė tuoj amato. Ir velniai, darbo nebetekę, gavo pragaran
išsikraustyti – kas prie anų eis, kad jau žmonės to amato pramoko.
VELNIO IR DIEVO PADARGAI
Dar pirmiau velnias užvis geriausius padargus vartojo. Kad niekur nebuvo žinomi dalgiai ir kiti geri
įtaisymai, o jis nors vieną turėjo. Vieną kartą per šienapjūtę velnias pjovė šieną su dalgiu, o ponas
dievas, kaip dalgio neturėjo, tai jis savo pievose su kaltu pjovė. Ponas dievas, matydamas, kad su
kaltu nėr nė koks pjovimas, naktį užleidęs velniui saldų miegą, paėmęs jo dalgį, ir kuone visas savo
pievas išpjovęs; potam dalgį padėjęs, kur buvęs. Velnias, kad gerai išmiegojo, atsikėlęs pamatė, kad
ponas dievas kuone visą pievą išpjovęs, o jo dar tik gera pradžia. Tuoj velnias ir pradėjęs vadint poną
dievą dalgį į kaltą mainyt. Ponas dievas ir atidavęs velniui kaltą, o nuo velnio paėmė dalgį. Kai abudu
ėmė pjauti, ponui dievui vėl gerai einas.
Taip ponas dievas kitą kartą tankiai apgaudinėjo velnią. O kad velnias kvailas, ir priežodis tą mums
mena: „Kvailas kaip velnias.”
PADOVANOTAS PJAUTUVAS
Dievas vaikščiojo po žemę, ir žmonės neturėjo kuomi pjaut rugių. Dievas ėjo, žmonių nebuvo
lauke – ir įkišo pjautuvą pėdon. Atėjo žmonės, daboja pėdon – nežino, kas yra. Tai jie mušt lazda
pėdą!