Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, romėnų kareiviai jam pasiūlė gerti vyną, sumaišytą su mira – aromatine derva, išgaunama iš tam tikrų medžių ir naudojama kaip vaistas ar balzamas. Mira turėjo nuskausminamųjų savybių, todėl šis gėrimas buvo duodamas nuteistiesiems mirties bausmės metu, kad sušvelnintų jų kančias. Evangelijose yra skirtingi aprašymai: Morkaus evangelijoje (Mk 15:23) minimas vynas su … [Skaityti toliau…]
Šventajame Rašte, ypač Mato evangelijos 25-ajame skyriuje, randame vieną iš labiausiai įsimintinų Jėzaus pasakojimų apie Paskutinį teismą. Šiame pasakojime Kristus apibūdina save kaip Karalių, sugrįžusį visiems laikams, kuris „pasodins avis savo dešinėje, o ožius – kairėje“ (plg. Mt 25, 33). Tokia ne tik vaizdinga, bet ir itin reikšminga scena tapo galingu dvasiniu mokymu, atskleidžiančiu teisingumo … [Skaityti toliau…]
Biblinėje kalboje frazė „ieškoti Dievo veido“ (hebr. pānîm) reiškia ne vien tikrąjį Dievo atvaizdą, bet ir artimą Jo buvimą, malonės bei meilės patyrimą. Šventajame Rašte šis motyvas atskleidžia gilų troškimą susitikti su Dievu, patirti Jo artumą. Psalmistas rašo: „Sako mano širdis: „Ieškokite jo veido.“ Tavo veidą, Viešpatie, aš ieškau“ (Ps 27, 8). Šie žodžiai puikiai … [Skaityti toliau…]
Paskutinio teismo diena – tai krikščionių tikėjimo mokymo dalis, kurią lydi tiek gili pagarba Dievo teisingumui, tiek viltis Jo gailestingumui. Nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių tikintieji laukė dienos, kai „Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje“ (plg. Mt 25, 31) ir kiekvienam bus atlyginta pagal jo darbus. Ši diena krikščionių teologijoje siejama su žmonijos istorijos pabaiga, o taip … [Skaityti toliau…]
Jėzaus gundymas dykumoje – vienas paslaptingiausių ir teologiškai svarbiausių epizodų Evangelijoje. Jis pasakoja apie tai, kaip Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, susidūrė akis į akį su blogiu ne jėga, o valia ir tiesa. Šį įvykį aprašo trys sinoptinės evangelijos, bet ypatingai išsamiai – Luko 4 skyrius. Po krikšto Jordano upėje, Jėzus, kupinas Šventosios Dvasios, pasitraukia į … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Luką (Lk 4,1–13) pateikiamas vienas paslaptingiausių ir dramatiškiausių epizodų – Jėzaus gundymas dykumoje. Po krikšto Jordano upėje, Šventosios Dvasios vedamas, Jėzus pasitraukia į dykumą, kur keturiasdešimt dienų pasninkauja. Ten Jį aplanko velnias – ne kaip rėkiantis demonas ar grasinantis pabaisa, bet kaip išradingas manipuliatorius, subtilus viliojančio tono balsas. Vienas iš gundymų skamba taip: … [Skaityti toliau…]
Ortodoksų kryžius, taip pat vadinamas stačiatikių arba pravoslavų kryžiumi, yra išskirtinis krikščioniškosios ikonografijos simbolis, naudojamas Rytų ortodoksų bažnyčioje. Šis kryžius, dažnai vadinamas „trijų skersinių kryžiumi“, išsiskiria savo unikalia forma: jis turi tris horizontalias sijas, iš kurių apatinė dažniausiai yra įstriža. Ortodoksų kryžius simbolizuoja Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, tačiau jo dizainas rodo specifinę Rytų krikščionybės … [Skaityti toliau…]
„Taip, aš esu karalius” (Jn 18, 37) – tai Jėzaus atsakymas Poncijui Pilotui, keliamas kontekste, kuriame nagrinėjamas Kristaus pašaukimas bei misija žemėje. Daugelis tą akimirką tikėjosi politinio išgelbėtojo, kuris išlaisvintų iš romėnų priespaudos. Tačiau Kristus netenkino tokių lūkesčių. Jis liudijo karalystę, kurios prigimtis nesiekė užimti sostų ar naudoti jėgos priemones, o kvietė į meilės ir … [Skaityti toliau…]
„Mystici Corporis Christi“ – popiežiaus enciklika apie Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną Encikliką Mystici Corporis Christi paskelbė popiežius Pijus XII 1943 m. birželio 29 d., šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventėje. Tai vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų apie jos prigimtį, paskelbtas II pasaulinio karo metu, kai Europa buvo panirusi į smurtą ir chaosą. Mystici Corporis Christi … [Skaityti toliau…]
Daugelis įsivaizduoja, kad šventasis – žmogus, kuris buvo be nuodėmės. Tačiau tiesa kur kas įdomesnė. Krikščionių tradicijoje šventasis yra žmogus arba kartais angelas, kuris gyvenimu liudijo ištikimybę Dievui, po mirties buvo pripažintas dangaus gyventoju ir tapo pavyzdžiu kitiems tikintiesiems. Svarbu žinoti, kad šventasis nėra tobulas. Net popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad Bažnyčia skelbia … [Skaityti toliau…]
"Jėzus mano" – tai asmeninis išpažinimas, reiškiantis gilų tikėjimą ir ryšį su Jėzumi Kristumi. Šis teiginys gali turėti skirtingas reikšmes skirtingiems žmonėms, priklausomai nuo jų tikėjimo gilumo ir asmeninės patirties. Kai kurie gali jį suprasti kaip pripažinimą Jėzaus kaip savo Viešpaties ir Gelbėtojo, kiti – kaip išraišką gilios meilės ir pasitikėjimo. Tai gali būti ir maldos, ir apmąstymų, ir džiaugsmo išraiška. Šis išpažinimas pabrėžia asmeninį santykį su Dievu, kurį kiekvienas žmogus gali patirti savitai. Jis rodo, kad Jėzus yra ne tik istorinė figūra, bet ir gyvas ir veikiantis asmuo žmogaus gyvenime. Tokia išpažintis yra svarbi tikėjimo dalis, stiprinanti ryšį su Dievu ir suteikianti vilties bei stiprybės kasdieniame gyvenime. Šis asmeninis ryšys su Jėzumi yra tikėjimo pagrindas daugeliui krikščionių.