Galutinio palaiminimo malda yra iškilminga katalikų Mišių pabaigos dalis, kuria kunigas meldžiasi už tikinčiuosius, suteikdamas jiems Dievo palaimą ir apsaugą jų kasdieniam gyvenimui. Tai tarsi paskutinė apeigų dalis, kuri siunčia žmones į pasaulį skelbti Evangeliją, gyventi pagal tikėjimo principus ir likti Dievo globojamiems. Galutinis palaiminimas gali būti suteikiamas įvairių liturginių švenčių pabaigoje, bet jo pagrindinis … [Skaityti toliau…]
Iškilmingas palaiminimas Velykų laikotarpiu yra ypatinga malda, kuria popiežius, vyskupai ar kunigai laimina tikinčiuosius švęsdami Kristaus prisikėlimą. Velykos yra krikščionybės centrinė šventė, kurioje švenčiamas Kristaus pergalės prieš mirtį ir nuodėmę triumfas. Šiuo laikotarpiu bažnyčioje palaiminimai tampa džiugūs ir iškilmingi, išreiškiantys dvasinę ramybę, džiaugsmą ir viltį dėl atpirkimo. Palaiminimas siekia, kad tikintieji taptų gyvais prisikėlusio Kristaus … [Skaityti toliau…]
Siela ištroškusi dieviško grožio –Kas nuraminti ją žemėje gali?Viešpatie, kelią į laimę parodyk!Skubam keleiviai į amžiną šalį. Bėga mūs dienos, kaip upės sruvena.Ilgesio mintys į dangų plasnoja.Tėvas brangiausias ten mūsų gyvena –Amžiną meilę širdyje nešiojam. Gėlės pasaulio taip greitai nuvysta.Alkanos mintys ramybės neranda.Ten mūsų laimė ir mūsų jaunystė –Nerimą sielos tik Dievas numaldo. Žemės erškėčiais … [Skaityti toliau…]
„Šlovingai garbiname nepadalintą Trejybę,nes Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasiayra viena Dievybė.Šventa, šventa, šventa Tu!“ Švč. Trejybės troparas skirtas pabrėžti Trejybės dogmą – vieno Dievo buvimą trijose skirtingose asmenyse: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Šis troparas yra garbinimo giesmė, kurioje krikščionys išreiškia savo tikėjimą ir pagarbą Švenčiausiajai Trejybei kaip pagrindinei krikščionių teologinei tiesai. „Šlovingai garbiname nepadalintą … [Skaityti toliau…]
Šventasis Konstantinas Didysis (apie 272–337 m.) buvo Romos imperatorius, kuris suvaidino lemiamą vaidmenį krikščionybės plėtroje Romos imperijoje. Jis laikomas vienu iš svarbiausių figūrų krikščioniškosios istorijos, nes jis pirmasis Romos imperatorius, kuris priėmė krikščionybę ir suteikė jai teisėtumą. Dėl savo svarbos Konstantinas buvo kanonizuotas tiek Rytų Ortodoksų bažnyčiose, tiek kai kuriose Vakarų krikščionybės tradicijose. Ankstyvasis gyvenimas … [Skaityti toliau…]
Šventasis Kryžiaus Jonas (lot. Sanctus Ioannes a Cruce; isp. San Juan de la Cruz), tikrasis vardas Chuanas de Jepesas i Alvaresas (isp. Juan de Yepes y Álvarez), gimęs 1542 m. Fontiverose, Ispanijoje, yra vienas iškiliausių mistikų ir Bažnyčios mokytojų Katalikų Bažnyčios istorijoje. Lietuviškai jis taip pat dažnai vadinamas Jonas Kryžietis arba tiesiog Kryžiaus Jonas. Jis … [Skaityti toliau…]
Šventasis Anzelmas Kenterberietis (1033–1109) buvo vienas iškiliausių viduramžių teologų, filosofų ir Kenterberio arkivyskupas, žinomas dėl savo įtakos scholastinei teologijai bei filosofijai. Jis laikomas „skolastikos tėvu“, nes jo darbai sudarė filosofinį ir teologinį pagrindą, ant kurio buvo statoma vėlesnė scholastinė tradicija. Anzelmas gimė Aostos mieste (dabartinėje Italijoje), kilęs iš kilmingos šeimos. Anksti jautė pašaukimą vienuoliškam gyvenimui, … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės istorijoje žmogaus sukūrimo tema buvo viena iš centrinių klausimų, ypač nagrinėjant, ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šį klausimą itin svariai analizavo Bazilijus Cezarietis – IV amžiaus krikščionių teologas ir Bažnyčios Tėvas, kuris savo darbuose, ypač homilijose apie Pradžios knygą, pateikė išsamius žmogaus sukūrimo aspektus. Bazilijaus požiūris į žmogaus sukūrimą yra … [Skaityti toliau…]
Origenas (apie 185–253 m.) buvo vienas iš ankstyviausių ir įtakingiausių krikščionių teologų bei mokslininkų. Jis buvo kilęs iš Aleksandrijos ir laikomas pirmuoju sisteminiu krikščionių teologu. Origenas pasižymėjo savo intelektualiniu požiūriu į religiją, kuris apėmė platoniškas idėjas ir filosofines koncepcijas. Vienas iš Origeno svarbiausių indėlių buvo jo mokymas apie sielų nemirtingumą ir jų egzistenciją prieš kūno … [Skaityti toliau…]
Teodoretas (lot. Theodoretus) buvo žymus IV-V amžių krikščionių teologas ir rašytojas, gyvenęs antiokiniečių tradicijoje. Jis buvo Efeso vyskupas ir gavo didelę įtaką Bažnyčiai, ypač per savo raštus, kuriuose gvildeno doktrinos, moralės ir Bažnyčios gyvenimo temas. Teodoretas yra gerai žinomas dėl savo apologetinių raštų, kurie gynė krikščionybę ir kritikavo pagoniškas religijas bei judaizmą. Jis taip pat … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.