Joelis (hebrajiškai יוֹאֵל – Yo’el, graikiškai Ἰωήλ – Ioēl, lotyniškai Joel, arabiškai يويل – Yuwil) – vienas iš vadinamųjų „mažųjų pranašų“ Senojo Testamento knygoje. Jo vardas reiškia „Viešpats yra Dievas“ (hebrajiškai „Jahvė yra Dievas“). Apie Joelį beveik nieko nežinoma asmeniškai: jo tėvas vadinamas Petueliu, o jo knygos datos tiksliai nenustatytos – spėjama, kad jis galėjo … [Skaityti toliau…]
Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]
Julijana Norvičietė (Julijona iš Norvičio, angl. Julian of Norwich, apie 1342–po 1416 m.) – viena įdomiausių viduramžių mistikių ir rašytojų, gyvenusi XIV–XV a. Anglijoje, Norvičio mieste. Jos tikrasis vardas nežinomas – pavadinimas kilęs nuo Norvičio miesto ir bažnyčios, šalia kurios ji gyveno kaip užsidariusi atsiskyrėlė (anchoress). Jos gyvenimo istorija kupina paslapčių, o žinia, kurią ji … [Skaityti toliau…]
Šis maldų rinkinys – tai Suffragia, senoji Bažnyčios tradicija melstis už mirusiuosius. Žodis suffragium lotyniškai reiškia „užtarimą“, „balsą“, „prašymą“ – o liturgijoje jis nusako bendruomenės maldą, kuri lydi mirusiojo sielą į susitikimą su Dievu. Šios maldos nekelia triukšmo, bet jų tylus kvėpavimas stipresnis už gedulo tylą: jos išreiškia viltį, pagarbą ir meilę, kuri nepavaldžią mirčiai. … [Skaityti toliau…]
Abraxas (kartais lietuviškai vadinamas Abraksas) – tai vienas paslaptingiausių ir prieštaringiausių dievinių vardų, sutinkamų senoviniuose gnostiniuose tekstuose. Tai vardas, kuris savyje sujungia dvi jėgas – gėrį ir blogį, šviesą ir šešėlį, gyvybę ir sunaikinimą. Tai ne Dievas kaip Tėvas ar Ganytojas, o Dievas kaip visa ko šaltinis – net ir to, kas mums atrodo negera. … [Skaityti toliau…]
Monadė – tai ne daiktas, ne asmuo, ne vardas. Tai vienovė prieš viską, pirmapradė, besąlyginė, be formos. Iš graikiško žodžio monas („vienas“) kilęs terminas reiškia pradą, iš kurio kyla visa, kas yra. Filosofijoje šis žodis įgavo ypatingą reikšmę, ypač neoplatonizme ir gnosticizme, kur jis nusako dievišką, nedalomą vienybę, egzistuojančią prieš pasaulį, prieš laiką ir net … [Skaityti toliau…]
Ferencas Dávidas (apie 1520–1579 m.), taip pat žinomas kaip Franciscus Davidis arba Dávid Ferenc, buvo Transilvanijos unitarizmo pradininkas, teologas ir reformatorius, kurio idėjos padėjo pagrindą religinei tolerancijai Europoje. Jo darbai ir įsitikinimai, ypač susiję su Trejybės doktrinos atmetimu, turėjo didelę įtaką ne tik Transilvanijoje, bet ir platesniame protestantų reformacijos kontekste. Dávidą dažnai sieja su fraze … [Skaityti toliau…]
Janas Kalvinas (Jean Calvin, Ioannes Calvinus, Jehan Cauvin) gimė 1509 m. liepos 10 d. Nuajone, Pikardijos regione, Prancūzijoje, pasiturinčioje katalikų šeimoje. Jo tėvas, Gérard’as Cauvin’as, buvo bažnyčios administratorius, o motina, Jeanne Le Franc, buvo pamaldi katalikė. Jaunasis Janas buvo gabus mokinys, todėl tėvas nukreipė jį į teologijos ir teisės studijas. 1523 m. Kalvinas pradėjo studijuoti … [Skaityti toliau…]
Encikliką „Rerum Novarum“ paskelbė popiežius Leonas XIII 1891 metų gegužės 15 dieną. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio oficialus Bažnyčios dokumentas, kuriame sistemiškai aptarti darbininkų, darbdavių ir valstybės tarpusavio santykiai bei socialinė nelygybė augančios industrinės visuomenės kontekste. Pavadinimas „Rerum Novarum“ pažodžiui verčiamas kaip „Apie naujus dalykus“, tačiau dažnai jis aiškinamas kaip „Apie socialinius pokyčius“ arba „Apie … [Skaityti toliau…]
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium – tai vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo dokumentų, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d.. Tekstą patvirtino popiežius Paulius VI, o parengė jį Susirinkimo tėvai – vyskupai ir teologai iš viso pasaulio. Tai buvo atsakas į Bažnyčios poreikį atsinaujinti ir aiškiau išreikšti savo prigimtį, misiją ir santykį su šiuolaikiniu pasauliu. … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.