1920 m. rugsėjo 15 d. popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką „Spiritus Paraclitus“, skirtą šv. Jeronimo mirties 1500 metų sukakčiai paminėti. Ši enciklika yra teologinis ir pastoracinis dokumentas, giliai įsišaknijęs tiek katalikų Šventojo Rašto tradicijoje, tiek Bažnyčios mokyme apie įkvėptąjį Dievo žodį. Jos pavadinimas – „Guodžianti Dvasia“ – paimtas iš Evangelijos pagal Joną, kalbant apie Šventąją … [Skaityti toliau…]
In hac tanta – Benedikto XV enciklika, paskelbta 1919 m. gegužės 14 d., skirta paminėti 1200-ąsias šv. Bonifaco – Vokietijos apaštalo – misijos metines. Šis dokumentas buvo adresuotas Vokietijos vyskupams, ypač Kelno arkivyskupui kardinolui Feliksui Hartmannui. Enciklika pasirodė netrukus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai Europa, ypač Vokietija, išgyveno politinį ir socialinį nestabilumą. Šalyje kilo … [Skaityti toliau…]
1917 m. birželio 15 d., Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką Humani generis redemptionem, kurios pavadinimas iš lotynų kalbos reiškia „Žmonijos atpirkimas“. Tai buvo trečioji jo pontifikato enciklika, skirta visiems Bažnyčios hierarchams – patriarchams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems ordinarams. Enciklikos pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Apie žmonijos atpirkimą“ arba „Apie Dievo žodžio skelbimą“. … [Skaityti toliau…]
1914 m. lapkričio 1 d., vos du mėnesiai po išrinkimo popiežiumi, Benediktas XV paskelbė savo pirmąją encikliką Ad beatissimi Apostolorum. Tai įvyko pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, kai Europa skendo kraujo ir griuvėsių jūroje. Enciklika buvo paskelbta Visų Šventųjų dieną, simboliškai primenant apie šventųjų bendrystę ir taiką, kurios tuo metu taip trūko pasauliui. Lotyniškas pavadinimas … [Skaityti toliau…]
„Notre charge apostolique“ (liet. „Mūsų apaštališkoji pareiga“) – tai popiežiaus šv. Pijaus X apaštališkasis laiškas, paskelbtas 1910 m. rugpjūčio 25 d., adresuotas Prancūzijos vyskupams. Šiame dokumente popiežius griežtai kritikavo prancūzų katalikiškąjį socialinį judėjimą „Le Sillon“ (liet. „Vaga“), vadovaujamą Marco Sangnier, dėl jo nukrypimo nuo tradicinės Katalikų Bažnyčios doktrinos ir hierarchinės struktūros. „Le Sillon“ buvo įkurtas … [Skaityti toliau…]
1910 m. gegužės 26 d. popiežius Pijus X paskelbė encikliką Editae Saepe, skirtą paminėti šventojo Karolio Boromėjaus kanonizacijos 300-ąsias metines. Šis dokumentas buvo adresuotas patriarchams, primams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštaliniu Sostu. Popiežius Pijus X, valdęs nuo 1903 iki 1914 metų, žinomas dėl savo pastangų atnaujinti Bažnyčios gyvenimą ir … [Skaityti toliau…]
Encikliką Iucunda sane („Iš tiesų džiugu“) paskelbė popiežius Pijus X 1904 m. kovo 12 d., pažymėdamas 1300 metų sukaktį nuo šv. Grigaliaus Didžiojo išrinkimo popiežiumi (590 m.). Ši enciklika nėra tik istorinės atminties gestas – tai apmąstymas apie Bažnyčios ganytojo pareigas, liturginio gyvenimo svarbą, pastoracijos kryptį ir atsaką į šiuolaikinius iššūkius. Pijus X šv. Grigalių … [Skaityti toliau…]
Encikliką Ad diem illum laetissimum („Iki tos laimingosios dienos“) paskelbė popiežius Pijus X 1904 m. vasario 2 d., minint 50-ąsias Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo metines. 1854 m. popiežius Pijus IX paskelbė, kad Švč. Mergelė Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės – tai tapo oficialiu katalikų tikėjimo teiginiu. Po pusės amžiaus Pijus X norėjo ne tik … [Skaityti toliau…]
Encikliką Fin dal principio („Nuo pat pradžių“) paskelbė popiežius Leonas XIII 1902 m. gruodžio 8 d. Šis dokumentas skirtas Italijos vyskupams, o jo pagrindinis tikslas – aptarti ir sustiprinti kunigų ugdymo sistemą, ypač akcentuojant seminarijų svarbą. Enciklika parašyta italų kalba, o jos pavadinimas simboliškai nurodo į Bažnyčios pradines nuostatas dėl kunigiškosios tarnystės formavimo. Dažniausiai dokumentas … [Skaityti toliau…]
Lotyniškas pavadinimas Graves de communi re reiškia „Svarbūs bendrojo reikalo dalykai“ arba „Svarūs dalykai dėl bendrojo gėrio“. Lietuviškai ši enciklika dažniausiai vadinama „Apie krikščioniškus darbininkų sąjungų principus“, „Apie krikščioniškąsias profsąjungas“, arba tiesiog „Apie socialinį katalikų organizavimą“. Ji laikoma tęsinys garsiosios socialinės enciklikos Rerum novarum (1891). Encikliką parašė popiežius Leonas XIII, paskelbta 1901 m. sausio 18 … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas – tai svarbiausias krikščionybės Trejybės asmuo, kartu su Dievu Sūnumi (Jėzumi Kristumi) ir Dievu Šventąja Dvasia. Krikščionybėje Dievas Tėvas vaizduojamas kaip visagalis, viską žinantis ir visur esantis Dievas, pasaulio kūrėjas ir visų žmonių tėvas. Jis yra meilės, gailestingumo ir teisingumo šaltinis. Savo meilę Dievas Tėvas parodė siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų į pasaulį išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Tikėjimas Dievu Tėvu yra pagrindinis krikščioniškos tikėjimo pagrindas. Skirtingos krikščioniškos konfesijos gali turėti šiek tiek skirtingus Dievo Tėvo apibrėžimus, tačiau pagrindinė idėja apie visagalingą ir mylintį Dievą išlieka. Dievo Tėvo samprata yra svarbi ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose, nors ir gali būti apibūdinama skirtingais terminais ir vaizdiniais. Supratimas apie Dievą Tėvą yra labai asmeniškas ir dažnai formuojasi per maldą, studijas ir gyvenimišką patirtį.