Šventasis Petras, pradžioje vadintas Simonu, buvo vienas pirmųjų Jėzaus Kristaus mokinių ir laikomas apaštalų vadovu. Pagal Naująjį Testamentą (Mato evangelija 16:18), Jėzus pavadino jį „uola“ (aram. Kephas, gr. Petros), ant kurios bus pastatyta Bažnyčia, suteikdamas Petrui ypatingą autoritetą. Petras, buvęs žvejys iš Galilėjos, tapo Jėzaus artimiausiu sekėju, tačiau buvo žinomas ir dėl savo žmogiškų silpnybių – pavyzdžiui, jis tris kartus išsigynė Jėzaus prieš šio nukryžiavimą (Luko evangelija 22:54–62). Po Jėzaus prisikėlimo Petras tapo vienu pagrindinių krikščionybės skelbėjų, vadovavęs ankstyvajai Jeruzalės bendruomenei ir vėliau keliavęs skleisti Evangelijos.
Krikščionių tradicija teigia, kad Petras galiausiai atvyko į Romą, tuo metu Romos imperijos sostinę, kur vadovavo vietos krikščionių bendruomenei. Romos katalikų Bažnyčia laiko jį pirmuoju popiežiumi, o jo buvimas Romoje yra pagrįstas ankstyvaisiais šaltiniais, tokiais kaip Klemenso Romiečio laiškas (apie 96 m.) ir Ignoto Antiochijiečio raštai (apie 110 m.).
Nukryžiavimo kontekstas: Nerono persekiojimai
Petro kankinystė įvyko apie 64–67 m. po Kr., valdant imperatoriui Neronui. 64 m. Romoje kilo didysis gaisras, sunaikinęs didelę miesto dalį. Nors tikslios gaisro priežastys nežinomos, romėnų istorikas Tacitas („Analai“, XV.44) teigia, kad Nerono aplinka kaltino krikščionis, laikydami juos atpirkimo ožiais. Nerono įsakymu prasidėjo žiaurūs krikščionių persekiojimai: vieni buvo deginami gyvi, kiti atiduodami žvėrims, o kiti, įskaitant Petrą, buvo nuteisti mirčiai.
Petras, kaip Romos krikščionių lyderis, tapo vienu pagrindinių persekiojimo taikinių. Tradicija teigia, kad jis buvo suimtas ir nuteistas nukryžiuoti – bausme, dažnai taikyta ne Romos piliečiams už tokius nusikaltimus kaip maištas ar religinė erezija. Nukryžiavimas buvo itin žiauri ir vieša egzekucija, skirta ne tik nubausti, bet ir pažeminti bei atgrasyti kitus.
Kodėl aukštyn kojomis?
Svarbiausia Petro kankinystės detalė – jo prašymas būti nukryžiuotam aukštyn kojomis – kyla iš ankstyvųjų krikščionių tekstų, ypač apokrifinio „Petro darbų“ (Acta Petri, II a.). Pagal šį tekstą, Petras, sužinojęs apie savo mirties bausmę, paprašė budelių nukryžiuoti jį galva žemyn, sakydamas:
„Aš nesu vertas mirti taip, kaip mano Viešpats. Jis buvo nukryžiuotas teisingai, galva į dangų, nes jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Bet aš, nuodėmingas žmogus, prašau būti nukryžiuotas aukštyn kojomis, kad parodyčiau savo nevertumą ir nuolankumą.“
Šis prašymas atspindi Petro gilų nuolankumą ir pagarbą Jėzui Kristui. Petras, prisimindamas savo silpnybes, ypač išsigynimą prieš Jėzaus nukryžiavimą, jautėsi nevertas mirti identiška poza kaip jo Mokytojas. Nukryžiavimas aukštyn kojomis taip pat simbolizavo Petro atgailą ir dvasinį atsinaujinimą, pabrėždamas, kad net jo mirtis turi tarnauti Dievo garbei, o ne asmeninei šlovei.
„Petro darbai“ taip pat aprašo, kaip Petras, kabėdamas ant kryžiaus, skelbė Evangeliją susirinkusiai miniai, aiškindamas, kad apversta poza simbolizuoja žmogaus nuodėmingos prigimties apvertimą per tikėjimą. Nors „Petro darbai“ nėra kanoninis tekstas, jis atspindi ankstyvųjų krikščionių įsitikinimus apie Petro kankinystę.
Nors Petro nukryžiavimas aukštyn kojomis nėra patvirtintas šiuolaikinių istorinių šaltinių, tokia tradicija buvo plačiai priimta ankstyvojoje Bažnyčioje. IV a. Bažnyčios istorikas Eusebijus Cezarietis („Bažnyčios istorija“, III.1) mini Petro kankinystę Romoje, remdamasis ankstesniais šaltiniais, tačiau nepatikslina nukryžiavimo būdo. Archeologiniai radiniai, tokie kaip Vatikano nekropolio kasinėjimai po Šv. Petro bazilika (XX a.), rado I a. kapą, siejamą su Petru, kas netiesiogiai patvirtina jo buvimą ir mirtį Romoje. Aukštyn kojų nukryžiavimo detalė greičiausiai kilo iš II a. krikščionių bendruomenės tradicijų, siekiant pabrėžti Petro nuolankumą.
Tradiciškai manoma, kad Petras buvo nukryžiuotas Vatikano kalvoje, netoli Nerono cirko, kur dabar stovi Šv. Petro bazilika. Jo kapas tapo piligrimystės centru, o bazilika, pastatyta IV a. imperatoriaus Konstantino iniciatyva, įamžino Petro atminimą. Petro kryžius – apverstas lotyniškas kryžius – tapo jo kankinystės simboliu, naudojamu krikščionių ikonografijoje, nors kartais klaidingai siejamas su kitais kontekstais šiuolaikinėje kultūroje.
Petro nukryžiavimas aukštyn kojomis įkvėpė daugelį menininkų ir rašytojų. Pavyzdžiui, Caravaggio paveikslas „Šv. Petro nukryžiavimas“ (1601 m.) vaizduoja šį dramatišką momentą, pabrėždamas Petro fizinę kančią ir dvasinį tvirtumą. Ši istorija taip pat tapo krikščionių mokymo apie nuolankumą, atgailą ir ištikimybę Dievui simboliu.
Petro pasirinkimas mirti aukštyn kojomis atspindi krikščionybės esmę – nuolankumą ir tarnystę Dievui, net didžiausių išbandymų akivaizdoje. Jo kankinystė sustiprino ankstyvąją Bažnyčią, parodydama, kad net apaštalai, būdami netobuli žmonės, gali tapti šventais per tikėjimą ir pasiaukojimą. Petro pavyzdys įkvėpė krikščionis per amžius, ypač persekiojimų laikotarpiais, išlikti ištikimais savo įsitikinimams.