Kai šiuolaikinis žmogus išgirsta žodį „inkvizicija“, vaizduotė dažniausiai piešia liepsnojančius laužus, požemių kankinimus ir pamišėlius fanatikus, šaukiančius apie velnią. Tačiau tikrasis viduramžių inkvizicijos siaubas slypėjo ne aklame įniršyje, o šaltame, preciziškame ir biurokratiškame teisingume.
Šios sistemos architektas, teisinio persekiojimo genijus ir žmogus, kurio bijojo net Aragono karaliai, buvo XIV amžiaus dominikonas Nikolajus Eimerikas (Nicolau Eymerich, katalonų k. Nicolau Eimeric). Būtent jis parašė veikalą, kuris daugiau nei du šimtmečius buvo pagrindinis eretikų medžioklės vadovėlis visoje Europoje.
Kilmė ir „Viešpaties skaliko“ formavimasis
Nikolajus Eimerikas gimė apie 1316–1320 m. Žironoje (Katalonija, tuometinė Aragono karalystė). Apie jo vaikystę žinoma nedaug, tačiau jau paauglystėje – būdamas vos 16-os metų – jis įstojo į vietos Šv. Dominyko vienuolyną.
Dominikonai ne veltui buvo vadinami Domini canes („Viešpaties šunimis“). Jų misija buvo uoliai ginti Bažnyčios ortodoksiją nuo bet kokių nukrypimų. Eimerikas šiame ordine rado savo pašaukimą: jis turėjo nepriekaištingą atmintį, neprilygstamą teisinį mąstymą ir geležinę valią. Baigęs teologijos studijas Paryžiuje (Sorbonoje), jis greitai tapo vienu ryškiausių savo laiko intelektualų.
1357 m. popiežius Inocentas VI paskyrė Eimeriką Aragono generaliniu inkvizitoriumi. Šias pareigas jis priėmė ne kaip darbą, o kaip asmeninį kryžiaus žygį.
Inkvizitorius prieš karalių: fanatizmas, nepaisęs karūnų
Tapęs vyriausiuoju inkvizitoriumi, Eimerikas demonstravo tokį uolumą, kad greitai sukėlė siaubą net tarp tų, kurie turėjo būti jo sąjungininkai.
Jis persekiojo ne tik vargšus sektantus ar paslaptingas būrėjas, bet ir įtakingus teologus, žydų bendruomenes bei karaliaus rūmų astrologus. Tai sukėlė atvirą konfliktą su Aragono karaliumi Petru IV (Pilypu Ceremoninguoju). Karalius bandė apriboti inkvizitoriaus galias, tačiau Eimerikas nepripažino jokios pasaulietinės valdžios virš Bažnyčios įstatymo.
Konfliktas pasiekė tokią viršūnę, kad karalius Petras IV net dukart ištrėmė Eimeriką iš šalies. Tačiau kiekvieną kartą inkvizitorius bėgdavo tiesiai pas popiežių į Avinjoną, apsiginkluodavo naujomis bulėmis, įgaliojimais ir triumfuodamas grįždavo atgal. Jo nepajudinamumas kėlė pagarbą net jo priešams – Eimeriko nebuvo įmanoma papirkti, išgąsdinti ar perkalbėti.
Asmeninis priešas: kova prieš mirusį filosofą
Viena keisčiausių Eimeriko gyvenimo manijų buvo karas prieš Ramoną Ljulį (Ramon Llull) – garsų katalonų mąstytoją, filosofą ir mistiką, kuris mirė likus keliems dešimtmečiams iki Eimeriko iškilimo.
Ljulio idėjos Katalonijoje buvo nepaprastai populiarios, tačiau Eimerikas jo tekstuose įžvelgė slaptą ereziją. Jis praleido metų metus analizuodamas Ljulio raštus, išskyrė net kelis šimtus tariamų „klaidų“ ir reikalavo, kad popiežius oficialiai pasmerktų filosofo darbus. Kai vietos dvasininkija ir karalius bandė ginti Ljulio atminimą, Eimerikas griebėsi net dokumentų klastojimo ir perdėtų interpretacijų, kad tik įrodytų savo tiesą. Šis fanatiškas ginčas tęsėsi dešimtmečiais.
Šedevras: Directorium Inquisitorum (Inkvizitorių vadovas)
Būdamas eilinėje tremtyje popiežiaus dvare Avinjone, 1376 m. Eimerikas parašė veikalą, kuris įėjo į Europos teisės istoriją – „Directorium Inquisitorum“ (Inkvizitorių vadovą).
Tai nebuvo filosofinis traktatas; tai buvo praktinis, šaltas proceso vadovas inkvizitoriams. Jame smulkiai aprašyta:
- Kaip atpažinti ereziją: Nuo nekromantijos, astrologijos ir demonų šaukimo iki smulkių dogminių nukrypimų.
- Kaip vesti tardymą: Eimerikas siūlė subtilius psichologinius metodus. Tardytojas turėjo apsimesti gailestingu, supainioti įtariamąjį klausimais ir išnaudoti jo baimes.
- Kankinimų reglamentavimas: Bažnyčios teisė draudė kartoti kankinimus, jei kaltinamasis neprisipažindavo. Eimerikas sugalvojo cinišką teisinę spragą: kankinimas nebūdavo kartojamas, jis būdavo tiesiog atidedamas ir tęsiamas. Taip pat jis pabrėžė, kad kankinimai turi būti naudojami tik esant svariems įtarimams, siekiant „padėti išgirsti tiesą“, o ne atkeršyti.
- Bausmės: Jei nusidėjėlis atgailavo – jam skiriama bausmė (kalėjimas, turto konfiskavimas, atgailos drabužių nešiojimas). Jei atsisakė atgailauti arba prie erezijos sugrįžo pakartotinai – jis „atiduodamas pasaulietinei rankai“ (tai buvo eufemizmas, reiškiantis sudeginimą ant laužo, mat pati Bažnyčia „kraujo nepraliejo“).
Šis vadovas tapo fundamentu vėlesnei garsiajai Ispanijos inkvizicijai. Tomas de Torkvemada (Tomás de Torquemada) tiesiogiai rėmėsi Eimeriko instrukcijomis. Šimtmečius vėliau, XVII a., vadovas vis dar buvo spausdinamas ir atnaujinamas.
Gyvenimo saulėlydis ir mirtis
Senatvėje Eimerikas tapo dar griežtesnis ir vienišesnis. Vakarų Bažnyčios schizmos metu (kai vienu metu valdė keli popiežiai) jis aršiai rėmė Avinjono antipopiežius Klemensą VII ir Benediktą XIII. Tai sukėlė galutinį Aragono karaliaus Jono I įtūžį, ir senyvas inkvizitorius vėl buvo ištremtas.
Galiausiai, jau praradęs realią politinę galią, Eimerikas gavo leidimą grįžti į gimtąją Žironą. Čia, savo vienuolyno celėje, apsuptas knygų, bylų protokolų ir religinių raštų, jis mirė 1399 m. sausio 4 d., sulaukęs maždaug 80 metų – tam laikmečiui neįtikėtinai gilios senatvės.
Ant jo kapo buvo iškaltas užrašas: „Praedicador veridich, Inquisidor intrepid“ (Tiesakalbis pamokslininkas, bebaimis inkvizitorius).
Eimeriko palikimas ir atgimimas popkultūroje
Nikolajus Eimerikas buvo paradoksali asmenybė: nepaprastai išsilavinęs žmogus, kuris savo aštrų protą skyrė kitaminčių naikinimui. Jis nebuvo kraujo ištroškęs sadistas – jis buvo fanatiškas tvarkos, dogmos ir procedūros vergas. Jam blogis buvo chaosas ir nukrypimas nuo normos.
Įdomu tai, kad XX a. pabaigoje Eimerikas atgijo populiariojoje kultūroje. Italų mokslinės fantastikos ir siaubo rašytojas Valerio Evangelisti sukūrė kultinį romanų ciklą, kur Nikolajus Eimerikas veikia kaip ciniškas, tamsus, bet genialus viduramžių detektyvas, tiriantis okultinius nusikaltimus. Šios knygos pavertė Eimeriką savotišku „tamsiuoju viduramžių Šerloku Holmsu“.
Tačiau tikrasis Eimerikas buvo daug baisesnis už bet kokį fantastinį herojų: tai buvo žmogus, kuris teisiniu kodeksu įteisino baimę ir parodė, kad baisiausi siaubai gimsta ne aklame įniršyje, o preciziškai suformuluotuose įstatymų paragrafuose.