Nija, kurio vardas dažniausiai rašomas lenkišku variantu Nyja, o kartais ir Nya, yra viena iš labiausiai ginčytinų ir paslaptingiausių figūrų, priskiriamų slavų, ypač lenkų, mitologiniam panteonui. Nors jis populiariai vadinamas lenkų pragaro dievu, šis apibrėžimas yra labai supaprastintas ir paremtas vėlyva, krikščioniška interpretacija. Iš tiesų, Nijos egzistavimas ir jo tikroji prigimtis yra karštų akademinių diskusijų objektas, o jo istorija yra ne tiek senovės mitų, kiek vėlesnių bandymų rekonstruoti prarastą tikėjimą, atspindys.
Mūsų žinios apie Niją yra beveik išimtinai priklausomos nuo vieno vienintelio, bet nepaprastai įtakingo šaltinio – XV amžiaus lenkų kronikininko Jano Dlugošo veikalo „Lenkijos karalystės metraščiai“ (Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae). Šiame monumentaliame darbe Dlugošas, siekdamas sukurti lenkų istorijai tokį pat solidų mitologinį pagrindą, kokį turėjo graikai ir romėnai, pateikė pirmąjį ir vienintelį išsamų tariamą lenkų dievų panteoną. Taikydamas metodą, vadinamą interpretatio romana, jis kiekvienam slavų dievui priskyrė romėnišką atitikmenį. Būtent šiame sąraše Nyja yra įvardijamas kaip lenkiškas Plutono, romėnų požemio karalystės dievo, atitikmuo. Dlugošas rašo, kad Nyja buvo požemio valdovas, kuriam buvo skirta pagrindinė ir svarbiausia šventykla tuometinėje Lenkijos sostinėje Gniezne ir į kurią keliaudavo mirusiųjų sielos.
Tačiau būtent šis Dlugošo aprašymas ir kelia didžiausių abejonių. Dlugošas rašė praėjus daugiau nei penkiems šimtams metų po Lenkijos krikšto (966 m.), kai pagoniški tikėjimai jau buvo didžiąja dalimi išstumti, fragmentuoti arba susilieję su krikščioniškomis tradicijomis. Daugelis šiuolaikinių istorikų ir mitologų, ypač tokie autoritetai kaip Aleksandras Briukneris, teigia, kad Dlugošo panteonas yra labiau jo paties kūrybinė rekonstrukcija nei tikslus senovės tikėjimo atspindys. Gali būti, kad Dlugošas, norėdamas užpildyti savo romėniško modelio panteono spragas, tiesiog sugalvojo kai kuriuos dievus arba klaidingai interpretavo išlikusius folkloro fragmentus. Būtent Nyja yra vienas pagrindinių šios kritikos taikinių.
Pati didžiausia problema yra Nijos vardo etimologija. Mokslininkams nepavyksta rasti aiškios ir įtikinamos jo kilmės slavų kalbose. Briukneris iškėlė hipotezę, kad vardas „Nyja“ galėjo kilti ne iš dievo vardo, o iš žodžių, susijusių su mirtimi ir nykimu, pavyzdžiui, iš veiksmažodžio nyć, reiškiančio „nykoti“, „vysti“, arba iš žodžio niti, reiškiančio „pūti“. Gali būti, kad Dlugošas išgirdo kokį nors su mirtimi susijusį posakį ar terminą ir klaidingai palaikė jį dievybės vardu. Taigi, Nijos „istorija“ gali būti ne istorija apie senovinį dievą, o istorija apie lingvistinį nesusipratimą.
Daugelis tyrinėtojų šiandien sutinka, kad vieta, kurią Dlugošas priskyrė Nijai, iš tikrųjų priklausė kitai, kur kas autentiškesnei ir visame slavų pasaulyje žinomai dievybei – Velesui (arba Volosui). Velesas buvo galingas ir sudėtingas dievas, siejamas ne tik su požemio pasauliu (vadintu Navu), bet ir su magija, išmintimi, galvijais, turtais ir laukine gamta. Jis buvo chtoninė, žemės jėga, priešinga dangaus dievui Perūnui. Labai tikėtina, kad Dlugošas, girdėdamas fragmentiškus pasakojimus apie požemio valdovą, tiesiog nežinojo jo tikrojo vardo (Veleso) arba panaudojo kokį nors vietinį, neaiškų epitetą („Nyja“) ir supaprastino jo sudėtingą prigimtį iki romėniško Plutono atitikmens. Taigi, Nyja gali būti laikomas tik blyškiu, iškreiptu Veleso šešėliu arba tiesiog jo pakaitalu, sukurtu kronikininko kabinete.
Nepaisant abejotinos kilmės, Nyja nemirė. XIX amžiaus romantizmo laikotarpiu, kai Europoje kilo didžiulis susidomėjimas nacionaliniais mitais ir folkloru, Nijos vardas buvo prikeltas iš naujo. Jis tapo lenkų rašytojų ir poetų įkvėpimo šaltiniu, o šiandien yra aktyviai naudojamas šiuolaikiniuose slavų tikėjimo judėjimuose (Rodzimowierstwo). Šiuose kontekstuose jis dažnai garbinamas kaip autentiškas požemio dievas, kartais tapatinamas su Velesu, o kartais laikomas atskira, specifine jo apraiška. Taigi, Nijos kelionė yra paradoksali – figūra, gimusi iš galimos istorinės klaidos, tapo gyvu šiuolaikinės dvasinės praktikos simboliu, įrodančiu, kad dievų likimas priklauso ne tik nuo senovės mitų, bet ir nuo to, kaip juos prisimena ir iš naujo sukuria ateinančios kartos.