Nestorianizmas yra krikščioniškas teologinis mokymas, pavadintas pagal Konstantinopolio patriarchą Nestorijų (386–apie 451 m.), kuris V a. akcentavo griežtą Jėzaus Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties atskyrimą. Nestorianizmas teigia, kad Jėzus Kristus turi dvi atskiras prigimtis – dieviškąją (Logos) ir žmogiškąją – kurios egzistuoja viename asmenyje, tačiau nėra visiškai sujungtos. Šis mokymas taip pat pabrėžia, kad Mergelei Marijai neturėtų būti suteikiamas „Theotokos“ („Dievo Gimdytoja“) titulas, o tik „Christotokos“ („Kristaus Gimdytoja“), nes ji pagimdė žmogiškąją Jėzaus prigimtį.
Nors nestorianizmas buvo pasmerktas kaip erezija 431 m. Efeso susirinkime, jis išliko įtakingas Rytų krikščionybėje, ypač Persijoje ir toliau į Rytus, kur Nestorijaus šalininkai įkūrė Asirijos Rytų Bažnyčią, dažnai vadinamą „nestorijonų bažnyčia“.
Nestorijus, būdamas Konstantinopolio patriarchu (428–431 m.), sukėlė kontroversiją savo pamokslais, kuriuose kritikavo „Theotokos“ terminą. Jo teigimu, šis titulas galėjo klaidinti tikinčiuosius, suponuodamas, kad Marija pagimdė Dievą kaip visumą, o ne tik jo žmogiškąją prigimtį. Nestorijus siūlė aiškiai atskirti Jėzaus dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis, vengiant jų susiliejimo (kaip tai darė kitas kraštutinumas – monofizitizmas).
Šios idėjos sukėlė konfliktą su Aleksandrijos patriarchu Kirilu, kuris laikėsi miaphysitinės pozicijos, pabrėžiančios Jėzaus prigimčių vienybę. 431 m. Efeso susirinkime Nestorijus buvo pasmerktas kaip eretikas, nušalintas nuo pareigų ir ištremtas. Jo mokymas buvo oficialiai atmestas, tačiau Nestorijaus šalininkai, nesutikdami su sprendimu, persikėlė į Persiją, kur rado prieglobstį Sasanidų imperijoje.
Nestorijonų bažnyčia Persijoje
Persijoje nestorianizmas tapo dominuojančia krikščionybės forma, nes Sasanidų valdovai, būdami zoroastristai, rėmė nestorijonus kaip alternatyvą Bizantijos krikščionybei, kurią laikė politine grėsme. V a.–VII a. Asirijos Rytų Bažnyčia įkūrė stiprią infrastruktūrą, įskaitant mokyklas, vienuolynus ir teologines akademijas, tokias kaip Nisibio mokykla. Nestorijonų misionieriai aktyviai plėtė krikščionybę į Centrinę Aziją, Kiniją ir Indiją.
Plėtra į Rytus
Nestorianizmas pasiekė savo aukštumą Tangų dinastijos Kinijoje (VII–IX a.), kur buvo žinomas kaip „Jingjiao“ („Spindinti religija“). 635 m. nestorijonų misionierius Alopenas atvyko į Čangano sostinę, kur imperatorius Taizongas leido statyti krikščionių šventyklas. Garsusis Xi’ano stele (781 m.) liudija apie nestorijonų buvimą Kinijoje, aprašydamas jų mokymus ir integraciją į vietos kultūrą.
Indijoje nestorijonų bendruomenės, žinomos kaip „Tomo krikščionys“, įsitvirtino Keralos regione. Šios bendruomenės išlaikė ryšius su Asirijos Rytų Bažnyčia iki pat naujųjų laikų.
Nestorianizmo ir sinkretizmo sąsajos
Nestorianizmas pasižymėjo gebėjimu prisitaikyti prie vietinių kultūrų, todėl dažnai laikomas sinkretizmo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, Kinijoje nestorijonų tekstuose buvo naudojami daoistų ir budistų terminai, siekiant perteikti krikščioniškas idėjas vietinei auditorijai. Ikonografijoje Jėzus kartais buvo vaizduojamas su budistų bruožais, o liturgijose buvo perimami vietiniai ritualiniai elementai. Šis lankstumas leido nestorianizmui plisti toli už krikščioniškojo pasaulio ribų, tačiau kartais kėlė įtampą su ortodoksine krikščionybe, kuri laikė tokį prisitaikymą erezija.
Panašiai kaip Ferencas Dávidas, kurio idėjos apie Dievo vienybę ir religinę toleranciją buvo laikomos radikaliomis, nestorijonai buvo marginalizuoti Vakarų krikščionybėje, tačiau rado savo nišą Rytuose, kur galėjo laisviau plėtoti savo teologiją.
Nestorianizmas turėjo ilgalaikę įtaką ne tik religinei, bet ir kultūrinei istorijai. Asirijos Rytų Bažnyčia išsaugojo sirų kalbą ir literatūrą, tapdama svarbiu tarpininku tarp graikų-romėnų ir islamo pasaulių. Nestorijonų mokyklos Persijoje vertė graikų filosofijos ir medicinos tekstus į sirų, o vėliau į arabų kalbą, prisidėdamos prie islamo Aukso amžiaus.
Šiandien Asirijos Rytų Bažnyčia ir jos atšakos, tokios kaip Chaldėjų Katalikų Bažnyčia, tęsia nestorijonų tradicijas, nors dauguma šiuolaikinių bendruomenių pripažįsta Chalkedono susirinkimo (451 m.) nutarimus ir nebėra laikomos „nestorijonishomis“ griežtąja prasme. Nepaisant to, nestorianizmo istorija išlieka svarbi kaip pavyzdys, kaip religinės idėjos gali prisitaikyti prie skirtingų kultūrų ir išgyventi persekiojimus.