Nepareis, nesugrįž, nepabels į duris…

Ši gili mintis apie netektį ir amžinąjį poilsį turi gilias šaknis įvairiose tikėjimo tradicijose. Pavyzdžiui, senovės žydų išmintyje yra kalbama apie „Olam Ha-Ba”, ateinantį pasaulį, kur siela randa tikrąją ramybę, kurios žemiškas gyvenimas negali suteikti. Tai nėra tiesiog miegas, bet būsena, kurioje dingsta laiko ir erdvės ribos.

Krikščioniškoje mintyje, ypač ankstyvojoje, buvo stiprus tikėjimas, kad mirusieji yra saugomi Dievo, lyg brangūs lobiai, laukiantys prisikėlimo. Kai kurie viduramžių pamokslininkai lygino sielos išėjimą su laivo išplaukimu į nepažintą, bet saugų uostą. Jie mokė, kad tas, kuris iškeliauja, nebegrįžta į žemės rūpesčius, nes jo kelionė jau baigta.

Įdomu tai, kad kai kuriose Rytų tradicijose, pavyzdžiui, tam tikrose hinduizmo mokyklose, manoma, kad mirusiojo „negrįžimas“ yra didžiausia dovana, jei jo gyvenimas buvo geras. Tai reiškia, kad jis išvengė varginančio gimimo ir mirties rato, samsaros. Jis pasiekė vietą, kur nereikia belstis į duris, nes jis jau yra namuose. Tai šiek tiek liūdna, bet kartu ir labai džiugi mintis apie galutinę laisvę.