ANTRASIS LAIŠKAS KORINTIEČIAMS


LAIŠKO ĮŽANGA

1Pasveikinimas 1Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Timotiejus – Dievo bendrijai Korinte ir visiems šventiesiems, gyvenantiems visoje Achajoje. 2Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

3Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, 4kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. 5Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos. 6Jei kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame. 7Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes mes žinome, kad, būdami kentėjimų draugai, jūs būsite ir paguodos bendrai.

Pasiguodimas 8Mes norime, kad jūs, broliai, sužinotumėte apie Azijoje mus ištikusią negandą, kuri baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi. 9Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą, todėl nebepasitikėjome savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius. 10Tai jis mus išgelbėjo iš mirties nasrų ir tebegelbi. Jame mūsų viltys, jog jis ir toliau gelbės, 11prisidedant jums maldomis už mus, kad už daugelio mums išmelstą malonę daugelis mūsų vardu dėkotų.

APAŠTALO DARBAI IR VARGAI

Kodėl pasikeitė kelionės planai 12Galime pasigirti savo sąžinės liudijimu, jog visur žmonėse, o ypač pas jus, mes vadovavomės iš Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu – ir ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone. 13Mes nerašome jums nieko kita, kaip tik tai, ką jūs perskaitote ir suprantate. Turiu vilties, kad suprasite iki galo, 14kaip iš dalies jau supratote, kad mūsų Viešpaties Jėzaus dieną mes būsime jūsų pasididžiavimas, lygiai kaip ir jūs – mūsų.

15Tokio pasitikėjimo kupinas ir kad jūs pakartotinai gautumėte malonę, aš ketinau pirmiausia atvykti pas jus 16ir pro jus keliauti į Makedoniją, o iš Makedonijos vėl grįžti pas jus, kad jūs mane išlydėtumėte į Judėją. 17Argi, taip manydamas, aš elgiausi lengvabūdiškai? O gal mano sumanymai buvo grynai žmogiški? Gal mano “taip, taip” kartu reiškė ir “ne, ne”? 18Kaip Dievas mato, jums duotas mūsų žodis nebuvo kartu “taip” ir “ne”. 19Juk Dievo Sūnus Kristus Jėzus, kurį jums paskelbėme aš, Silvanas ir Timotiejus, anaiptol nebuvo ir “taip”, ir “ne”, bet jame buvo tik “taip”. 20Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame “taip”. Todėl per jį skamba ir mūsų “Amen” Dievo garbei. 21Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; 22jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą.

23Šaukiuosi Dievą liudytoju, – kaip mane gyvą regite, – kad neatvykau į Korintą tik jūsų gailėdamas. 24Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai.

2 1Aš nusprendžiau savo širdyje nebevykti pas jus dar kartą su liūdesiu. 2O jei aš pats jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis? 3Aš esu tai parašęs, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis. Juk tikiu jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas. 4Aš gi jums esu rašęs iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis, ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis.

5Jeigu kas nuliūdino, tai ne mane, bet – kad neperdėčiau – bent iš dalies nuliūdino jus visus. 6Tokiam pakanka daugumos paskirtosios bausmės. 7Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. 8Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę. 9Tam jums ir parašiau, kad patirčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs. 10O kam jūs dovanojote, tam dovanojau ir aš; nes jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje, 11kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus.

Kelionė į Makedoniją. Mintys apie apaštalo tarnystę 12Kai atvykau į Troadą skelbti Kristaus Evangelijos, Viešpats buvo man pravėręs duris, 13bet aš neturėjau dvasios ramybės, kadangi nesutikau ten savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.

14Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą. 15Juk mes esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį. 16Vieniems mirties kvapsnis, nešanti mirtį, kitiems gyvenimo kvapsnis, vedanti į gyvenimą. O kas gi tinkamas šiam uždaviniui? 17Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet jį skelbiame Kristuje iš tikros širdies, Dievo įkvėpti, Dievo akivaizdoje.

3 Ar 1pradėsime iš naujo save jums pristatinėti? Gal reikia, kaip kai kuriems, lydimųjų laiškų į jus ar nuo jūsų? 2Ne, nes jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. 3Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse.

Apaštalas ir Mozė 4Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. 5Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, 6kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę. 7Jeigu tarnavimas mirčiai, iškaltas raidėmis akmenyse, buvo toks garbingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo švytėjimo, kuris turėjo išblėsti, 8tai nepalyginti didesne garbe bus apgaubtas tarnavimas Dvasiai. 9Jeigu pasmerkimo tarnystė tokia garbinga, tai teisumo tarnystė dar garbingesnė. 10Tenykštis garbingumas visai nebegarbingas, palygintas su viską nustelbiančia garbe. 11Ir jeigu laikinas dalykas spindėjo garbe, tai kur kas garbingesnis nelaikinas.

12Taigi, turėdami tokią viltį, mes viską dėstome atvirai, 13ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gaubtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų jo laikino spindesio pabaigos. 14Deja, jų protai atbuko. Iki šios dienos jų akis dengia tas pats gaubtuvas, kai skaito Senąjį Įstatymą, ir jis lieka nenudengtas, nes jį nuimti tegali Kristus. 15Taip, iki šios dienos, kada tik skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį. 16Bet vos tik žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nukrinta. 17Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. 18Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.

4 1Štai kodėl, iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę, nenuleidžiame rankų. 2Atvirkščiai, mes susilaikome nuo slaptų gėdingų darbų, nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje. 3Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, 4netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos; ogi Kristus yra Dievo atvaizdas. 5Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus. 6Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

Apaštalo vargai 7Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. 8Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. 9Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. 10Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. 11Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. 12Šitaip mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė.

13Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, 14žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis. 15O visa tai – dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei.

Apaštalo viltys, 16Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. 17O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. 18Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.

5 1Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. 2Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus, 3jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi. 4O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. 5Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.

6Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. 7Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. 8Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. 9Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. 10Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.

Apaštalo uždaviniai 11Taigi, žinodami, kas yra bijoti Viešpaties, mes stengiamės įtikinti žmones. Dievui mes atviri, ir tikiuosi, jog esame atviri ir jūsų sąžinėms. 12Nenorime jums iš naujo prisistatinėti, bet duodame progą pasigirti mumis, kad turėtumėte ką sakyti žmonėms, besigiriantiems savo išore, ne širdimi. 13Jei mes persistengiame – tai Dievui; jei esame nuosaikūs – tai dėl jūsų. 14Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. 15Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.

16Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame.

17Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. 18O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. 19Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. 20Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: “Susitaikinkite su Dievu!” 21Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.

6Apaštalo tarnystė nepeiktina 1Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! 2Jis sako:

Aš išklausiau tavęs priimtinu metu,
aš tau pagelbėjau išganymo dieną.

Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! 3Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. 4Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, 5plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; 6pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, 7tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės; 8gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, 9nepažįstamais ir žinomais; kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami – ir nenužudomi, 10kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime.

Apaštalo nuoširdumas ir įspėjimai 11Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis jums erdvi tapo. 12Mumyse jums ne per ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse. 13Tad atsimokėkite tuo pačiu, – kalbu kaip vaikams, – ir praplėskite savo širdis!

14Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? 15Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? 16Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais? Juk mes esame gyvojo Dievo šventovė, kaip Dievo pasakyta:

Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu;
aš būsiu jų Dievas,
o jie bus manoji tauta.
17 Todėl:
Išeikite iš jų
ir atsiskirkite, – sako Viešpats, –
ir nelieskite netyrų daiktų.
Tuomet aš jus priimsiu
18 ir būsiu jums tėvas,
o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, –
taip sako visagalis Viešpats.

7 1Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, su Dievo baime siekdami šventumo.

2Atverkite mums savo širdis! Juk mes nė vienam nepadarėme skriaudos, nė vieno nesužlugdėme, nė vieno neapgavome. 3Sakau tai ne norėdamas jus smerkti. Juk jau sakiau, jog esate mūsų širdyje, kad kartu mirtume ir kartu gyventume. 4Aš labai pasitikiu jumis, labai jumis didžiuojuosi. Aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose.

Paulius Makedonijoj. Tito atvykimas 5Kai atvykome į Makedoniją, mūsų kūnui neteko patirti nė kiek ramybės; mes buvome visokeriopai varginami: iš lauko kovos, iš vidaus baimė. 6Bet Dievas, nuolankiųjų guodėjas, palinksmino mus Tito atvykimu. 7Ir ne vien jo atvykimu, bet ir ta paguoda, kurią jis buvo patyręs iš jūsų. Jis pranešė mums apie jūsų ilgesį, dejones, jūsų rūpinimąsi manimi ir tuo dar labiau mane nudžiugino. 8Jeigu aš ir buvau nuliūdinęs jus laišku, tai šito nesigailiu. Jei aš ir apgailestavau, – juk anas laiškas, matyt, kuriam laikui jus buvo nuliūdinęs, – 9tai dabar džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią, taigi iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. 10Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį. 11Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią kokį pažadino jums susirūpinimą, kokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą ir bausmę! Jūs visais atžvilgiais pasirodėte nesusitepę anuo nusikaltimu. 12Taigi, jeigu jums parašiau, tai ne dėl įžeidėjo ir ne dėl įžeistojo, bet kad jumyse išryškėtų, kaip rūpinatės manimi Dievo akivaizdoje. 13Tai mus ir paguodė.

Mes ne tik paguosti, dar labiau mes nudžiugę dėl Tito džiaugsmo, nes jo dvasia buvo jūsų visų atgaivinta. 14Nelikau sugėdintas, kad jam buvau pasigyręs jumis, bet kaip visa jums teisingai kalbėjome, taip ir mūsų pasigyrimas Titui pasirodė teisingas. 15Jo paties širdis dar labiau prisirišusi prie jūsų, nes jis prisimena, kokie visi buvote klusnūs, kaip priėmėte jį su baime ir pagarba. 16Aš tik džiaugiuosi, kad visais atžvilgiais galiu jumis pasikliauti.

ŠELPIMO ORGANIZAVIMAS

8Dosnumo motyvai 1Pranešame jums, broliai, apie Dievo malonę, suteiktą Makedonijos bendrijoms. 2Nors ir dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo, ir jų baisus neturtas išsiliejo dosnumo turtais. 3Aš liudiju, kad jie pagal išgales ir virš išgalių, savo noru, 4prašyte prašė mus malonės leisti jiems prisidėti prie šventųjų šalpos. 5Jie net pranoko mūsų viltis ir Dievo valia aukojo patys save, pirmiausia Viešpačiui, paskui – mums. 6Štai kodėl mes paprašėme Titą, kad, pas jus tą gerą darbą pradėjęs, jį ir pabaigtų. 7Tad, būdami visa ko pertekę – tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, – pasirodykite pertekę ir dosnumo. 8Aš tai sakau ne liepdamas, bet norėdamas kitų uolumo mastu patikrinti ir jūsų meilės nuoširdumą. 9Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. 10Aš duodu patarimą, nes tai naudinga jums, kurie pernai pirmieji pradėjote ne tik veikti, bet ir trokšti. 11Dabar pagal išgales pabaikite tai daryti, kad kaip gyvi troškote, taip ir baigtumėte. 12Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali. 13Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė. 14Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė, 15kaip parašyta: Kas daug surinko, neturėjo pertekliaus, o kas mažai – nekentėjo nepritekliaus.

Pauliaus pasiuntiniai 16Dėkui Dievui, pažadinusiam Tito širdyje tokį uolumą jūsų atžvilgiu. 17Jis ne tik paklausė mano raginimo, bet, būdamas labai uolus, savo noru leidžiasi keliauti pas jus. 18Kartu su juo siunčiame brolį, pagarsėjusį Evangelijos skelbimu visose bendrijose. 19Jis netgi yra bendrijų paskirtas mano kelionių palydovu šiam šalpos darbui, kurį atliekame paties Viešpaties garbei ir su užsidegimu, 20sergėdamiesi, kad kas nors neimtų mūsų įtarinėti dėl tokių gausių aukų, pavestų mums tvarkyti. 21Mes juk rūpinamės geru vardu ne tik Viešpaties, bet ir žmonių akyse. 22Taigi su jais pasiuntėme savo brolį, kurio uolumą daugel kartų įvairiopai esame patikrinę ir kuris dabar yra dar uolesnis, labai jumis pasitikėdamas. 23Titas – tai mano bičiulis ir bendradarbis tarp jūsų, o tie mūsų broliai – tai bendrijų pasiuntiniai, Kristaus šlovė. 24Todėl visų bendrijų akyse įrodykite savo meilę ir kad mes ne veltui jumis didžiuojamės.

9Praktiški nurodymai 1Tiesą sakant, nebereikia daugiau rašyti jums apie paramą šventiesiems: 2aš juk žinau jūsų pasiryžimą ir giriuosi jumis makedoniečiams, sakydamas, jog Achaja pasiruošusi nuo pernai. Ir jūsų uolumas yra daugelį paskatinęs. 3O brolius siunčiu tam, kad mano pasigyrimas jumis nepasirodytų šituo atveju tuščias ir kad jūs, kaip esu sakęs, būtumėte pasirengę. 4Jei kartais makedoniečiai atvyktų kartu su manimi, kad neužkluptų jūsų nepasiruošusių, – ir netektų dėl tokio įsitikėjimo raudonuoti mums, nekalbant apie jus. 5Todėl aš maniau esant reikalinga paprašyti brolius anksčiau nuvykti pas jus ir pasirūpinti, kad žadėtoji dovana būtų paruošta ir kad ji liudytų jūsų dosnumą, ne šykštumą. 6Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.

Pagalbos vaisiai 7Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją. 😯 Dievas gali jus apipilti tūleriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo, 9kaip parašyta:

Jis pažėrė, padalijo vargdieniams;
jo teisumas amžiais išlieka.

10Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. 11Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui. 12Šis paslaugus tarnavimas ne tik pagelbės šventiesiems skurde, bet ir paskatins gausias padėkos maldas Dievui. 13Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų klusnų tikėjimą Kristaus Evangelija ir už brolišką dosnumą jiems ir visiems kitiems. 14Jie melsis už jus ir ilgėsis jūsų dėlei visa pranokstančios Dievo malonės jumyse. 15Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!

APAŠTALO APSIGYNIMAS

10Atsakymas kaltinantiems silpnumu 1Aš pats, Paulius, jus maldauju dėl Kristaus romumo ir švelnumo – aš, kuris “akyse su jumis esu toks nusižeminęs, o už akių taip smarkauju prieš jus”. 2Aš jūs prašau, kad atvykęs neturėčiau pasirodyti smarkuoliu, pasiryžusiu griežtai sudrausti kai kuriuos, manančius, jog mes vadovaujamės kūno sumetimais. 3Vis dėlto, gyvendami kūne, mes kovojame ne kūniškai. 4Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus 5ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną protą, kad paklustų Kristui, 6ir esame pasirengę nubausti kiekvieną neklusnumą, kai tik jūsų klusnumas taps tobulas.

7Tik pažvelkite, kas jums po akių! Jei kas tariasi esąs Kristaus, tegul kartkartėmis pamąsto širdyje: kaip jis Kristaus, taip ir mes. 😯 jei panorėčiau daugiau pasigirti ta galia, kurią Viešpats mums suteikė jūsų ugdymui, ne griovimui, tai nebūtų man gėdos. 9Beje, nenorėčiau pasirodyti bauginąs jus laiškais. 10Nes “laiškai, – sako, – yra svarūs ir griežti, bet jo kūno išvaizda menka ir iškalba prasta”. 11Kas taip sako, tegul įsidėmi, jog kokie esame iš tolo ir laiško žodžiais, tokie esame ir vietoje darbais.

Atsakymas kaltinantiems pagyrūniškumu 12Mes nedrįstame savęs gretinti ar lyginti su kai kuriais žmonėmis, kurie patys save aukština. Juk jie, matuodami save pagal save pačius ir lygindami save su savimi, elgiasi neišmintingai. 13Nesame linkę girtis be krašto, o tik iki tų ribų, kurias mums Dievas užbrėžė ir kurios siekia lig pat jūsų. 14Ir mes nepersistiebiame, – taip būtų, jei nebūtume jūsų, – nes juk Kristaus Evangelija jus pasiekėme. 15Mes be krašto nesigiriame svetimo darbo vaisiais, bet turime viltį, jūsų tikėjimui tarpstant, praaugti ligšiolines ribas, 16kad galėtume nešti Evangeliją už jūsų ribų, tik, žinoma, nesigirti kito atliktu darbu svetimoje srityje. 17Kas nori girtis, tesigiria Viešpačiu! 18Ne tas priimtinas, kuris pats save giria, bet tas, kurį Viešpats pagiria.

11Pasigyrimas darbais, vargais ir apreiškimais 1O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate. 2Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę. 3Bet aš bijau, kad kaip žaltys savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kad nesugadintų ir neatitrauktų nuo tyro atsidavimo Kristui. 4Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate. 5Bet aš manau nesąs prastesnis už anuos “antapaštalius”. 6Ir jei man trūksta iškalbingumo, tai anaiptol ne pažinimo. Ir tai mes jums esame įrodę visais atžvilgiais.

7Nejaugi aš nusidėjau, kad pažeminau save ir išaukštinau jus, paskelbdamas jums Dievo Evangeliją dovanai?! 8Aš apiplėšiau kitas bendrijas, imdamas iš jų savo pragyvenimui, kad galėčiau tarnauti jums. 9O būdamas pas jus ir stokodamas, nė vieno neapsunkinau. Neturte sušelpė mane iš Makedonijos atvykę broliai. Aš saugojausi ir ateityje saugosiuos tapti jums našta bet kuria prasme. 10Sakau jums vardan Kristaus tiesos, esančios manyje, kad šio pasididžiavimo Achajos srityse niekas iš manęs neatims. 11Kodėl? Ar todėl, kad jūsų nemyliu? O, Dievas tai žino!

12Kaip darau, taip ir darysiu, kad neduočiau progos ieškantiems priekabių pagyrūnams, kurie norėtų pasirodyti esą tokie kaip ir mes. 13Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. 14Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu. 15Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai.

16Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. 17Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tarytum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. 18Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. 19Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. 20Beje, jūs ir pakenčiate, kai jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai puikuoja, kai užgauna per veidą. 21Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis…

Bet jei kas drįsta kuo nors didžiuotis, – tai sakau iš kvailumo, – drįstu ir aš. 22Jie žydai? Ir aš. Jie izraelitai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš. 23Jie Kristaus tarnai? Iš kvailumo sakau: aš juo labiau! Aš daug daugiau įdėjau triūso. Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. 24Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. 25Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. 26Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. 27Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. 28Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis. 29Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!

30Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu. 31Viešpaties Jėzaus Dievas ir Tėvas, kuriam šlovė per amžius, žino, kad nemeluoju. 32Damaske karaliaus Areto etnarchas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti, 33bet aš buvau pro langą nuleistas pintinėje per mūrą ir tik taip ištrūkau iš jų nagų.

12 1Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos), eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. 2Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. 3Ir žinau, kad šitas žmogus, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – 4buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. 5Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negalėmis. 6Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi, 7taip pat dėl nepaprastų apreiškimų. Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. 8Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. 9Bet man atsakė: “Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume”. Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. 10Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.

11Jūsų verčiamas, nukalbėjau neprotingai. Iš tikro tai jūs turėtumėte mane pagirti, nes aš ne prastesnis už “antapaštalius”, nors esu niekas. 12Jūsų akyse pasitvirtino tikro apaštalo žymės: kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai. 13Tad ko gi jums trūksta palyginti su kitomis bendrijomis? Vien to, kad nebuvau jums našta. Atleiskite man šitą nusikaltimą!

14Štai aš pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus, tačiau neapsunkinsiu jūsų. Aš geidžiu ne jūsų turto, bet jūsų pačių. Juk ne vaikai privalo krauti turtą gimdytojams, bet gimdytojai vaikams. 15Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu. Argi, be krašto jus mylėdamas, turėčiau būti jūsų mažiau mylimas?

16Tebūnie ir taip, – sakysite, – aš jūsų neapsunkinau, bet, būdamas gudrus, klasta jus prisiviliojau. 17Bet argi aš kaip nors išnaudojau jus per kurį savo pasiuntinį? 18Aš įprašiau Titą keliauti ir pasiunčiau su juo vieną brolį. Argi Titas jus išnaudojo? Argi mes veikėme ne ta pačia dvasia? Argi nevaikščiojome tomis pačiomis pėdomis?

Apaštalo nuogąstavimai ir susirūpinimas 19Jūs jau seniai manote, kad mes prieš jus teisinamės. Ne, mes kalbame Dievo akivaizdoje, Kristuje, ir visa tai, mylimieji, jūsų pažangai. 20Mat aš bijau, kad atvykęs nerasčiau jūsų tokių, kokių nenoriu, ir kad pats nebūčiau toks, kokio jūs nenorite; kad nebūtų nesantaikos, pavydo, piktumo, barnių, šmeižtų, apkalbų, pasipūtimų, netvarkos, 21kad kai vėl atvyksiu, mano Dievas nepažemintų manęs prieš jus ir man netektų apraudoti daugelio, kurie pirmiau buvo nusidėję ir dar nėra atgailavę dėl savo netyrumo, ištvirkavimo ir gašlumo darbų.

13 1Jau trečią kartą keliauju pas jus. Dviejų ar trijų liudytojų parodymais remsis visa byla. 2Jau esu sakęs, antrąkart lankydamasis pas jus, ir dabar, dar būdamas atstu, vėl sakau anksčiau nusidėjusiems ir visiems kitiems, jog atėjęs būsiu negailestingas. 3Jūs gi reikalaujate įrodymo, kad manyje kalba Kristus, o jis nėra silpnas prieš jus, bet galingas jumyse. 4Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo, bet dabar jis gyvas Dievo galybe. Nors mes irgi silpni jame, bet jums gyvensime su juo Dievo galybe.

5Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus? Jeigu taip, esate atmestini. 6Bet aš turiu vilties, kad jūs įsitikinsite, jog mes nesame atmestini. 7Mes meldžiame Dievą, kad jūs nedarytumėte nieko blogo, – ne tam, kad mes pasirodytume tinkami, bet kad jūs darytumėte gera, o mes būtume tarytum atmestini. 8Mes juk nieko negalime prieš tiesą, bet tiktai už tiesą. 9Mums džiaugsmas, kad mes silpni, o jūs stiprūs. Mes to ir meldžiame: kad jūs taptumėte tobuli. 10Todėl, būdamas toli, rašau tai, kad, atėjęs į vietą, neturėčiau griežtai elgtis, griebdamasis galios, kurią man Viešpats suteikė tam, kad ugdyčiau, o ne kad griaučiau.

LAIŠKO PABAIGA

Paskutiniai linkėjimai 11Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. 12Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visi šventieji.

13Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!