C. S. Lewis yra žinomas rašytojas, kurio kūriniai siejami su krikščioniškuoju mąstymu ir vaizduotės pasauliu. Jo sukurta „Narnijos kronikų“ serija dažnai laikoma alegorija, padedančia suvokti krikščioniškąsias tiesas apie meilę, atpirkimą ir dieviškąjį planą. Tarp vaikams skirtų nuotykių pasakojimų įterpiamas dvasinis pasaulis, kur pagrindinis veikėjas – liūtas Aslanas – įkūnija Kristaus savybes ir jungia žemiškus įvykius su amžinosios gerumo ir teisingumo karalystės užuominomis.
Autorius, būdamas Oksfordo universiteto istorikas, nevengė drąsiai kalbėti apie Jėzų. Viename savo teiginių pabrėžė, kad Jėzų dažnai bandoma pristatyti tiktai kaip išmintingą mokytoją, tačiau, žvelgiant į Evangelijos pasisakymus, kyla klausimas: ar žmogiškas asmuo galėtų teigti esąs vien su Dievu tapatinamas? Lewis iškėlė mintį, jog tas, kuris ištartų tokius žodžius ir būtų paprastas žmogus, greičiausiai būtų psichikos ligonis arba dar blogesnė būtybė. Iš čia kyla vadinamoji „bepročio, melagio ar Viešpaties“ dilema: jei Jėzus nebuvo piktavališkas ir nebuvo beprotis, belieka pripažinti Jo dieviškumą.
Lewis teigia: „Žmogus, kuris būtų tiktai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, negalėtų būti didis dvasinis mokytojas. Jis tikriausiai buvo beprotis, nes kitu atveju – tikriausiai pats velnias iš pragaro. Arba Jėzus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba Jis buvo beprotis ar piktasis.“ Pasak rašytojo, negalima likti neutralioje padėtyje, svarstant, jog Evangelijos paskelbė tiktai etiškų patarimų rinkinį. C. S. Lewis sutiko, kad jo sprendimas gali skambėti bauginančiai ar neįtikėtinai, tačiau rinktis tenka kiekvienam, kuris rimtai žiūri į Evangeliją ir Jėzaus liudijimą.
„Narnijos kronikos“ leidžia pasinerti į vaizduotės pasaulį, kuriame susiduria gėrio ir blogio jėgos, o Aslano auka bei prisikėlimas daro aiškią nuorodą į Kristaus istoriją. Šios knygos vaikams kalba apie tiesą, didvyriškumą, pasiaukojimą ir likimo paslaptis, kviesdamos patirti, kad dvasinis pasaulis gali būti artimas kiekvienam, kuris ieško tikrovės, pranokstančios vien regimą materiją. Tokia literatūra iš pirmo žvilgsnio patraukia naujais siužetais, tačiau gilesniu lygmeniu susilieja su klausimu, kurį autorius kėlė: kas yra Jėzus ir kokią vietą Jam derėtų skirti žmogaus gyvenime.
Lewiso kelias į tikėjimą prasidėjo nuo abejonės ir netiesioginio domėjimosi literatūros simbolika, mitais, pasakomis. Pamažu jis suvokė, kad Evangelijos pasakojimas apie Jėzų apima tiek žmogaus sielos troškimus, tiek realius istorinius faktus. Nors buvo racionaliai mąstantis, negalėjo paneigti, jog Jėzaus asmuo pranoksta pranašo ar išminčiaus ribas. Taip gimė lemtingas apsisprendimas pripažinti Jėzų kaip įsikūnijusį Dievą. Vėliau, kurdamas „Narnijos kronikų“ pasaką, Lewis pasirinko Aslano figūrą tam, kad vaikams ir suaugusiesiems pasakotų apie begalinį gerumą, kuris paaukoja save, kad išgelbėtų pasaulį nuo pražūties.
Apibendrindamas savo kelionę, Lewis pripažino, jog paties Jėzaus liudijimas nepalieka žmogui daugelio pasirinkimų. Toks mokymas ragina nusilenkti tiesai, kuri kalba apie atpirkimą ir kvietimą į asmeninį bendravimą su dangiškuoju Tėvu. „Narnijos kronikose“ užkoduota mintis, kad kiekvieno širdyje gyvena ta pati dilema: kuo laikyti Kristų? Lewis kvietė nelikti abejonėje, siūlydamas pažinti džiaugsmą ir viltį, kurie atsiveria pripažinus Kristaus dieviškumą. Jo teigimu, Jėzus nėra tiktai moralaus elgesio mokytojas. Krikščionybė kaskart pabrėžia, kad Evangelija skelbia apie Tą, kuris yra daugiau nei žmogus, todėl vadintis Jo sekėju įpareigoja tikėti ne tik Jo dorove, bet ir dieviškuoju statusu. Taip atsiskleidžia Lewiso minties esmė, kurią galima pastebėti skaitant ne tik filosofinius rašinius, bet ir pasaką apie Narniją, kur liūto atvaizdas iki širdies gelmių kalba apie auką, meilę ir gyvenimą, vedantį į pergalę prieš nuodėmę bei mirtį.