Nanã Buruku (jorubų kalba dažnai rašoma Nanã Buruku arba tiesiog Nanã) – viena seniausių ir paslaptingiausių Orixás visoje jorubų dvasinėje sistemoje. Ji yra senoji Motina, žemės gimda, iš kurios kyla ir į kurią grįžta visa, kas gyva. Jos vardas reiškia „Didžioji motina, kuri buvo prieš viską“, o jos prigimtis – tyli, lėta ir gili, kaip stovintis vanduo ar purvas, iš kurio gimsta gyvybė.
Nanã Buruku laikoma mirties, atgimimo ir laiko tėkmės valdove. Ji simbolizuoja ciklą, kuris jungia pradžią ir pabaigą. Kai kurie mitai teigia, kad dar prieš pasirodant kitiems Orixás, pasaulis buvo tik vandens, dumblo ir tamsos masė – tai buvo Nanã. Ji pati pagimdė pirmąją materiją, o iš jos vėliau kilo visos kitos dievybės. Dėl to ji laikoma pirmaprade dieviška būtybe, senesne net už Oxalá.
Pasakojama, kad kai Oxalá kūrė žmogaus kūną iš molio, molis buvo paimtas iš Nanã – ji davė žemę, o Oxalá davė formą. Todėl Nanã simbolizuoja kūniškumą, materialumą ir mirtį, o Oxalá – gyvybę ir dvasią. Šis ryšys reiškia, kad nei vienas negali egzistuoti be kito: žmogus gyvas tik tol, kol dvasia ir žemė yra vienybėje.
Candomblé tradicijoje Nanã Buruku laikoma ne tik mirties, bet ir atleidimo deive. Ji yra ta, kuri priima sielas atgal į žemę, kai jų laikas baigiasi. Sakoma, kad mirtis nėra jos bausmė, o apkabinimas – sugrįžimas namo. Todėl tikintieji, kurie bijo mirties, meldžiasi Nanã, prašydami išmokti priimti ją su ramybe.
Jos stichija – purvas, pelkės, stovintis vanduo, lietus, žemė, kuri viską sugeria. Ji valdo ne audras, o tylų kritimą, ne ugnį, o drėgmę. Jos spalvos – violetinė, tamsiai mėlyna ir pilka. Jos simbolis – ilgas lazdelės pavidalo sceptras, vadinamas ibiri, kuriuo ji „šluoja“ žemę, grąžindama dulkes į jų vietą.
Nanã Buruku šventyklose garbinama ypatingu būdu – viskas vyksta tyliai, be skubos, su pagarba laikui. Jos giesmės lėtos, monotoniškos, primenančios sielos grįžimą į pradžią. Sakoma, kad kai žmogus klausosi Nanã muzikos, jis girdi ne garsą, o pačią žemės atmintį.
Mitologijoje Nanã yra kelių garsių Orixás motina: ji pagimdė Omolu (Obaluayé) – ligų ir išgijimo valdovą, taip pat Oxumaré – vaivorykštės ir cikliškumo dievą. Šie du vaikai simbolizuoja gyvenimo tėkmę: Omolu – mirtį ir žemę, Oxumaré – dangų ir atsinaujinimą. Per savo vaikus Nanã sujungia žemės tamsą ir dangaus šviesą.
Viename iš mitų pasakojama, kad kai pasaulis buvo dar jaunas, Nanã prašė Olodumaré (Aukščiausiojo Dievo) leidimo sukurti vietą, kur žmonės galėtų ilsėtis po mirties. Ji suformavo pelkę, kurioje laikosi vanduo ir molis – iš ten kyla ir ten grįžta gyvybė. Ši pelkė simbolizuoja žmogaus prigimtį: trapumą, cikliškumą ir susitaikymą su laiku.
Nanã nėra švelni motina kaip Iemanjá, bet ir ne griežta kaip Iansã – ji yra išmintinga, sena, nepalenkiama. Ji kalba per tylą ir primena, kad kiekvienas judesys pasaulyje turi savo kainą. Kai gamta išdžiūsta, ji atneša lietų; kai triukšmas užvaldo žmones, ji priverčia juos sustoti ir klausytis.
Candomblé tikintieji sako, kad Nanã gyvena ten, kur niekas daugiau nenori būti – pelkėje, dumble, užmarštyje. Bet būtent ten slypi gyvybės šaltinis. Todėl jos garbinimas reiškia priėmimą: priimti senatvę, netobulumą, praeitį ir viską, ką žmogus linkęs slėpti.
Katalikų tradicijoje Nanã Buruku dažnai tapatinama su šventąja Onosifora (Ana), Mergelės Marijos motina, arba su Šv. Onos figūra – išminties ir močiutės archetipu. Tai parodo, kaip senoji afrikietiška motinos energija susiliejo su krikščionišku motiniškumu.
Kasmet Bahijoje ir kituose Brazilijos regionuose vyksta Festa de Nanã, dažniausiai vasaros pabaigoje, kai prasideda lietūs. Žmonės vilki violetiniais drabužiais, neša molinius indus su vandeniu ir kukurūzų grūdais, kuriuos pila į žemę kaip padėką. Ritualai atliekami prie ežerų ar pelkių, kur vanduo tyliai stovi – kaip jos ramybės simbolis.
Vienoje senovinėje giesmėje dainuojama:
„Nanã, senoji, kuri buvo prieš laiką,
Tu, kuri duodi molį kūnui ir ramybę sielai,
Tu, kurios rankos iš žemės lipdo žmogų,
Tu, kuri žinai, kada jį grąžinti atgal.“
Nanã Buruku – tai pati žemės sąžinė. Ji moko, kad gyvenimas nėra priešingybė mirčiai – jie abu yra tos pačios dvasios dvi pusės. Jos tyloje slypi gilesnė išmintis nei žodžiuose: viskas, kas gimsta, vieną dieną turi sugrįžti, o grįžimas – ne pabaiga, o tobulas ciklo užsidarymas.