Hekatė, kurios originalus graikiškas vardas yra Ἑκάτη (Hekatē), o angliškas variantas – Hecate, yra viena sudėtingiausių ir paslaptingiausių figūrų graikų panteone. Nors populiariojoje kultūroje ji dažniausiai vaizduojama kaip tamsi raganystės, magijos ir požemio karalystės deivė, jos pirminis vaidmuo ir kilmė buvo kur kas platesni ir labiau gerbiami. Hekatė yra liminalumo – ribų, perėjimų ir kryžkelių – dievybė, stovinti ant slenksčio tarp pasaulių, tarp gyvybės ir mirties, dienos ir nakties. Jos istorija yra laipsniškos transformacijos pavyzdys, kaip iš galingos ir palankios deivės ji virto tamsiųjų menų globėja.
Skirtingai nuo daugelio Olimpo dievų, Hekatė nebuvo Krono ir Rėjos palikuonė. Ji priklausė senesnei dievų kartai – titanams. Pasak Hesiodo „Teogonijos“, kuri yra vienas svarbiausių ir seniausių šaltinių apie Hekatę, ji buvo titanų Perso ir Asterijos (žvaigždėtosios nakties deivės) dukra. Hesiodas skiria jai neįprastai daug dėmesio ir pagarbos, pabrėždamas jos išskirtinę padėtį. Jis rašo, kad net ir po titanų pralaimėjimo Dzeusas ne tik neatėmė Hekatės galių, bet ir paliko jai pirmines privilegijas bei ją ypač gerbė. Anot Hesiodo, Hekatė turėjo valdžią žemėje, jūroje ir danguje. Ji galėjo dovanoti turtus, pergalę mūšiuose, sėkmę žvejams ir piemenims, išmintį valdovams. Šis ankstyvasis Hekatės paveikslas yra ne tamsios raganos, o universalios, galingos ir palankios deivės, galinčios padėti žmonėms visose gyvenimo srityse.
Vienas svarbiausių mitų, kuriame Hekatė atlieka esminį, nors ir ne pagrindinį vaidmenį, yra Persefonės pagrobimo istorija, detaliai aprašyta „Homeriškajame himne Demetrai“. Kai Hadas pagrobė jaunąją Persefonę ir nusitempė ją į požemio karalystę, jos motina Demetra, derlingumo deivė, apimta sielvarto, klaidžiojo po pasaulį ieškodama dukters. Tik du dieviškieji asmenys išgirdo Persefonės šauksmą: Helijas, visa matantis saulės dievas, ir Hekatė, kuri buvo savo oloje. Būtent Hekatė, nešina deglais, atėjo pas Demetrą ir pasiūlė savo pagalbą. Vėliau, kai buvo nuspręsta, jog Persefonė dalį metų praleis su motina, o dalį – požemio karalystėje kaip Hado žmona, Hekatė tapo jos nuolatine palydove ir patikėtine tamsos pasaulyje. Šis mitas yra lūžio taškas, tvirtai susiejantis Hekatę su požemio karalyste, tačiau jos vaidmuo čia yra ne piktavalės, o atjaučiančios vedlės ir globėjos.
Hekatės, kaip kryžkelių deivės, simbolika yra ypač gili. Kryžkelės senovės pasaulyje buvo laikomos magiškomis, pavojingomis vietomis, kur susitinka skirtingi keliai ir pasauliai, kur lengviausia pasiklysti arba susidurti su dvasiomis. Hekatė, kaip šių vietų valdovė, dažnai buvo vaizduojama triguba forma (Hecate Trivia), turinti tris kūnus arba tris galvas, žvelgiančias į skirtingas puses. Tai simbolizavo jos gebėjimą matyti praeitį, dabartį ir ateitį, taip pat valdyti tris sferas: dangų, žemę ir požemį. Prie kryžkelių jai būdavo paliekamos aukos, vadinamos „Hekatės vakarienėmis“, ypač tamsiomis, be mėnulio naktimis. Šiomis aukomis būdavo siekiama permaldauti deivę ir jos vedamą neramių sielų bei šmėklų palydą, kurios, kaip tikėta, klaidžiodavo naktimis.
Laikui bėgant, ypač vėlesniais antikos ir Romos laikotarpiais, Hekatės ryšys su naktimi, paslaptimis, magija ir dvasių pasauliu užgožė jos ankstesnes, palankesnes funkcijas. Ji tapo pagrindine burtininkų ir raganų globėja. Tokie autoriai kaip Euripidas savo tragedijoje „Medėja“ vaizduoja Medėją kaip Hekatės garbintoją, kuri prašo jos pagalbos ruošdama nuodingus gėrimus. Taip Hekatė iš galingos visatos jėgos palaipsniui virto tamsiųjų menų, kerų, nuodų ir nekromantijos deive. Jos šventaisiais gyvūnais tapo šunys, kurių lojimas, kaip tikėta, pranešdavo apie jos artėjimą, ir gyvatės, simbolizuojančios ryšį su žeme ir požemiais. Jos atributai – du deglai, apšviečiantys kelią tamsoje, ir raktas, atrakinantis požemio karalystės vartus ir slaptas žinias – išliko, tačiau jų prasmė tapo labiau susijusi su okultizmu.
Hekatės palikimas yra jos dvejopumas. Ji yra ir galinga titanė, kurią gerbė pats Dzeusas, ir šiurpi burtininkų karalienė, klaidžiojanti naktimis su savo šunų gauja. Ji simbolizuoja ne absoliutų gėrį ar blogį, o pačią ribos prigimtį – vietą, kurioje susiduria šviesa ir tamsa, gyvenimas ir mirtis, žinojimas ir paslaptis. Ji yra amžina slenksčio sergėtoja, gąsdinanti ir viliojanti, siūlanti tiek pavojų, tiek ir gilią išmintį tiems, kas išdrįsta žengti į jos valdas.
Nėra informacijos