„Mūsų didžiosios jėgos samprata“ (The Concept of Our Great Power, NHC VI,4) yra vienas iš labiausiai apokaliptinių ir istorinių Nag Hamadžio tekstų. Tai traktatas, kuriame pasaulio istorija pateikiama kaip trijų epochų drama, valdoma didžiosios dieviškosios Jėgos. Tekstas jungia kosmologiją, moralinę kritiką ir eschatologinę viziją, kurioje pasaulis galiausiai bus išvalytas ugnimi, o teisieji sugrįš į šviesos pilnatvę.
Traktatas prasideda nuo pasaulio sukūrimo ir pirmosios žmonijos kartos. Pirmoji epocha yra nekaltybės ir tiesos laikas, kai žmonės gyvena pagal dieviškąją Jėgą ir dar nėra pavergti archontų. Tačiau ši būsena trunka neilgai: į pasaulį įsiveržia klaida, smurtas ir neteisybė, ir prasideda antroji epocha — nuopuolio ir sumaišties laikotarpis. Čia žmonės pamiršta savo kilmę, pasiduoda valdžioms, kurios juos apakina, ir ima garbinti netikrus dievus.
Tekstas aiškiai kritikuoja pasaulio valdovus, kurie valdo per smurtą, melą ir apgaulę. Jie vadinami „tamsos jėgomis“, kurios pavergia žmonių protus ir trukdo jiems pažinti tikrąją Jėgą. Ši kritika turi ir politinį, ir dvasinį atspalvį: pasaulio tvarka yra laikina, neteisinga ir pasmerkta žlugti. Žmonės, kurie pasiduoda šiai tvarkai, tampa jos vergais, o tie, kurie ieško tiesos, patiria persekiojimą.
Trečioji epocha — galutinis apsivalymo laikas, kai didžioji Jėga pasirodo su visa savo galia. Tai eschatologinis momentas, kai pasaulis bus išbandytas ugnimi. Ugnis čia nėra destrukcija, bet valymas: ji sunaikina neteisybę, melą, archontų valdžią ir visus prisirišimus, kurie sielą laiko materijoje. Teisieji, kurie išliko ištikimi Jėgai, pereina per šią ugnį kaip per šviesos vartus ir sugrįžta į savo tikrąją buveinę.
Tekstas pabrėžia, kad išganymas priklauso ne nuo ritualų ar institucijų, bet nuo vidinio pažinimo. Tie, kurie pažįsta didžiąją Jėgą, supranta, kad pasaulis yra laikinas, o tikroji tikrovė yra anapus materijos. Jie gyvena budriai, nesileidžia apgaunami valdžios ir geismų, ir laukia paskutiniojo apsivalymo. Tuo tarpu tie, kurie pasiduoda pasaulio jėgoms, bus sunaikinti kartu su jomis, nes jų gyvenimas buvo pastatytas ant iliuzijų.
„Mūsų didžiosios jėgos samprata“ yra vienas iš nedaugelio Nag Hamadžio tekstų, kuriame istorija pateikiama kaip linijinė — nuo sukūrimo iki pasaulio pabaigos. Tačiau ši istorija nėra pesimistinė. Ji kupina vilties, nes pabaiga yra ne sunaikinimas, o atstatymas: pasaulis grįžta į savo pirminę šviesą, o sielos, kurios išliko ištikimos tiesai, įžengia į amžiną ramybę.
Šis traktatas leidžia pažvelgti į gnostinę tradiciją kaip į istorinę teologiją, kurioje pasaulio įvykiai suprantami kaip dvasinės kovos atspindys. Didžioji Jėga čia yra ne tik kosminė galia, bet ir moralinis principas, kviečiantis žmogų atsisakyti tamsos ir pasirinkti šviesą, net jei tai reiškia kovą su pasaulio neteisybe. Galutinis ugnies apsivalymas tampa simboliu, kad tiesa galiausiai nugalės, o šviesa sugrįš į visą kūriniją.
Mūsų didžiosios jėgos samprata
Nag Hamadžio biblioteka
Suvokimo suvokimas.
Tas, kuris pažins mūsų didžiąją Galią, taps nematomas ir ugnis negalės jo praryti. Tačiau ji apvalys ir sunaikins visą jūsų nuosavybę. Mat kiekvienas, kuriame pasirodys mano pavidalas, bus išgelbėtas – nuo septynių dienų (amžiaus) iki šimto dvidešimties metų. (Tie), kuriuos priverčiau surinkti visa, kas puolę, ir mūsų didžiosios Galios raštus, kad jis įrašytų jūsų vardą mūsų didžiojoje šviesoje, ir jų mintys bei jų darbai būtų užbaigti, kad jie būtų apvalyti, išsklaidyti ir sunaikinti bei surinkti vietoje, kurioje niekas nieko nemato. Bet jūs matysite mane ir paruošite savo buveines mūsų didžiojoje Galioje.
Žinokite, kaip atsirado tai, kas pasitraukė, kad žinotumėte, kaip atskirti tai, kas gyvena, kad taptų: kokio pavidalo yra tas eonas, koks jis yra arba kaip jis atsiras. Kodėl neklausiate, kokie jūs tapsite, (arba) tiksliau, kaip jūs atsiradote?
Atskirkite, kokio dydžio yra vanduo, kad jis neišmatuojamas (ir) nesuvokiamas – tiek jo pradžia, tiek jo pabaiga. Jis laiko žemę; jis pučia ore, kur yra dievai ir angelai. Tačiau tame, kuris išaukštintas virš viso to, yra baimė ir šviesa, ir jame apsireiškia mano raštai. Aš daviau juos kaip tarnystę fizinių dalykų kūrimui, nes niekas negali stovėti be To Vieno, taip pat eonas negali gyventi be jo. Tai jis tyrumu atskirdamas valdo tai, kas yra jame.
Tuomet išvyskite Dvasią ir žinokite, kur ji yra. Ji atidavė save žmonėms, kad jie kasdien gautų iš jos gyvybę, nes ji turi gyvybę savyje; ji duoda jiems visiems.
Tada tamsa kartu su Hadu (Hades) pasiėmė ugnį. Ir ji (tamsa) išlaisvins iš savęs tai, kas mano. Jos akys negalėjo ištverti mano šviesos. Pajudėjus dvasioms ir vandenims, atsirado likutis: visas kūrinijos eonas ir jų <galios>. Iš jų išėjo ugnis, ir Galia atsidūrė galių viduryje. Ir galios troško pamatyti mano atvaizdą. Ir siela tapo jo kopija.
Tai kūrinys, kuris atsirado. Pažiūrėkite, koks jis: prieš atsirandant jis nemato, nes kūno eonas atsirado didžiuose kūnuose. Ir jiems kūrinijoje buvo paskirtos ilgos dienos. Mat kai jie susiteršė ir įžengė į kūną, kūno tėvas, vanduo, atkeršijo. Mat kai jis rado, kad Nojus buvo pamaldus (ir) vertas – o būtent kūno tėvas laiko angelus pajungtus. Ir jis (Nojus) skelbė pamaldumą šimtą dvidešimt metų. Ir niekas jo neklausė. Ir jis pasidirbo medinę arką, ir tie, kuriuos jis rado, į ją įžengė. Ir įvyko tvanas.
Taip Nojus buvo išgelbėtas su savo sūnumis. Mat jei arka iš tiesų nebūtų buvusi skirta žmogui įžengti, tuomet tvano vanduo nebūtų atėjęs. Tokiu būdu jis ketino (ir) planavo išgelbėti dievus ir angelus, ir galias, visų jų didybę bei <maitinimą> ir gyvenimo būdą. Ir jis perkelia juos iš eono (bei) maitina juos pastoviose vietose. Ir kūno teismas buvo paleistas. Tik Galios kūrinys atsilaikė.
Toliau – psichinis eonas. Jis nedidelis, sumaišytas su kūnais, gimdantis sielose (ir) jas teršiantis. Mat pirmasis kūrinijos susiteršimas rado stiprybę. Ir jis pagimdė kiekvieną darbą: daugybę rūsčių, pykčio, pavydo, pagiežos, neapykantos, šmeižto, paniekos ir karo darbų, melą ir piktus sumanymus, sielvartus ir malonumus, žemumą ir susiteršimą, klastą ir ligas, piktus teismus, kuriuos jie skelbia pagal savo troškimus.
Tačiau jūs miegate, sapnuodami sapnus. Pabuskite ir sugrįžkite, paragaukite ir valgykite tikrąjį maistą! Dalykite žodį ir gyvybės vandenį! Liaukitės pasiduoti piktiems geismams bei troškimams ir (mokymams) anomėjų (Anomoeans) – piktų erezijų, neturinčių pagrindo.
Ugnies motina buvo bejėgė. Ji užleido ugnį ant sielos ir žemės bei sudegino visas <tas> buveines, kurios joje yra. Ir jos piemuo žuvo. Be to, kai ji neras nieko kito, ką galėtų sudeginti, ji sunaikins pati save. Ir ji taps bekūnė, be kūno, ir degins materiją, kol viską nuvalys – ir visą nedorybę. Mat kai ji neras nieko kito deginti, ji atsigręš prieš save pačią, kol save sunaikins.
Tuomet, šiame eone, kuris yra psichinis, atsiras žmogus, pažįstantis didžiąją Galią. Jis priims (mane) ir jis mane pažins. Jis iš tiesų gers motinos pieną. Jis kalbės palyginimais; jis skelbs ateinantį eoną, lygiai kaip kalbėjo pirmajame kūno eone, kaip Nojus. O dėl jo žodžių, kuriuos jis ištarė, jis kalbėjo visais jais septyniasdešimt dviem kalbomis. Ir savo žodžiais jis atvėrė dangų vartus. Ir jis sugėdino Hado valdovą; jis prikėlė numirusius ir sunaikino jo viešpatystę.
Tuomet kilo didelis sambrūdis. Archontai sukilo rūstybe prieš jį. Jie norėjo jį atiduoti Hado valdovui. Tuomet jie atpažino vieną iš jo sekėjų. Ugnis apėmė jo sielą. Jis (Judas?) jį išdavė, nes niekas jo (Jėzaus?) nepažino. Jie veikė ir sučiupo jį. Jie užsitraukė teismą sau patiems. Ir jie atidavė jį Hado valdovui. Jie perdavė jį Sasabekui (Sasabek) už devynias bronzines monetas. Jis pasiruošė nusileisti ir juos sugėdinti. Tuomet Hado valdovas jį pasiėmė. Ir jis rado, kad jo kūno prigimtis negali būti sučiupta, kad būtų parodyta archontams. Bet jis sakė: „Kas tai? Kas jis? Jo žodis panaikino eono įstatymą. Jis yra iš gyvybės galios Logo (Logos).“ Ir jis nugalėjo archontų įsakymą, ir jie savo darbu negalėjo jo užvaldyti.
Archontai ieškojo to, kas įvyko. Jie nežinojo, kad tai yra jų žlugimo ženklas ir (kad) tai yra eono pasikeitimas. Saulė nusileido vidury dienos; ta diena tapo tamsi. Piktosios dvasios buvo sutrikusios. Ir po šių dalykų jis pasirodys kylantis. Ir pasirodys ateinančio eono ženklas. Ir eonai ištirps.
Ir tie, kurie žinos šiuos dalykus, aptartus su jais, taps palaiminti. Ir jie juos atskleis, ir jie taps palaiminti, nes jie pažins tiesą. Mat jūs radote ramybę danguje.
Tuomet daugelis paseks juo, ir jie triūs savo gimtosiose vietose. Jie vaikščios; jie užrašinės jo žodžius pagal (savo) troškimą.
Štai šie eonai praėjo. Kokio dydžio yra vanduo eono, kuris ištirpo? Kokius matmenis turi eonai? Kaip žmonės paruoš save, kaip jie bus įtvirtinti ir kaip jie taps nesunaikinamais eonais?
Bet iš pradžių, po jo skelbimo – būtent jis skelbia antrąjį eoną ir pirmąjį. Ir pirmasis eonas laikui bėgant žuvo. Jis sukūrė pirmąjį eoną, vaikščiodamas jame, kol šis žuvo, skelbdamas šimtą dvidešimt metų skaičiumi. Tai tobulas skaičius, kuris yra labai išaukštintas. Jis ištuštino Vakarų ribas ir sunaikino Rytus. Tuomet jūsų sėkla ir tie, kurie trokšta sekti mūsų didįjį Logą bei jo skelbimą – […]
Tuomet užsidegė archontų rūstybė. Jie gėdijosi savo žlugimo. Ir jie niršo bei pyko ant gyvybės. Miestai buvo <apversti>; kalnai tirpsta. Archontas atėjo su vakarinių regionų archontais į Rytus, t. y. į tą vietą, kur Logas pasirodė pirmiausia. Tuomet žemė sudrebėjo, ir miestai sutriko. Be to, paukščiai lesė ir pasisotino jų numirėliais. Žemė gedėjo kartu su apgyvendintu pasauliu; jie tapo tušti.
Tuomet, kai laikai išsipildė, nedorybė galingai iškilo net iki galutinės Logo pabaigos. Tuomet iškilo vakarinių regionų archontas ir iš Rytų jis atliks darbą bei mokys žmones savo nedorybės. Ir jis nori panaikinti visą mokymą, tikrosios išminties žodžius, mylėdamas melagingą išmintį. Mat jis užpuolė senąjį, norėdamas įvesti nedorybę ir apsimesti orumu. Jis buvo nepajėgus, nes jo drabužių susiteršimas yra didelis. Tuomet jis supyko. Jis pasirodė ir panoro kilti bei patekti į tą vietą.
Tuomet atėjo ir prisiartino paskirtas laikas. Ir jis pakeitė įsakymus. Tada atėjo laikas, kol vaikas užaugo. Kai jis pasiekė brandą, archontai nusiuntė tam žmogui pamėgdžiotoją, kad jie pažintų mūsų didžiąją Galią. Ir jie tikėjosi iš jo, kad jis atliks jiems ženklą. Ir jis rodė didžius ženklus. Ir jis valdė visą žemę bei visus, kurie yra po dangumi. Jis pastatė savo sostą žemės pakraštyje, sakydamas: „Aš padarysiu tave pasaulio dievu“. Jis darys ženklus ir stebuklus. Tuomet jie nusigręš nuo manęs ir nuklys.
Tuomet tie žmonės, kurie seks paskui jį, įves apipjaustymą. Ir jis paskelbs teismą tiems, kurie yra iš neapipjaustytųjų, kurie yra (tikroji) tauta. Mat iš tiesų jis iš anksto pasiuntė daug pamokslininkų, kurie skelbė jo vardu.
Kai jis užbaigs nustatytą žemės karalystės laiką, tada ateis sielų apvalymas, nes nedorybė yra stipresnė už jus. Visos jūros galios sudrebės ir išdžius, o skliautas nelies rasos. Šaltiniai nustos veržtis. Upės netekės į savo šaltinius. Ir žemės šaltinių vandenys nustos tekėję. Tuomet gelmės bus apnuogintos ir jos atsivers. Žvaigždės padidės, o saulė sustos.
Ir aš pasitrauksiu su kiekvienu, kuris mane pažins. Ir jie įžengs į neišmatuojamą šviesą, (kur) nėra nieko iš kūno, nei pirmojo gašlumo, kad juos sučiuptų. Jie bus nesuvaržyti (ir) šventi, nes niekas jų netraukia žemyn. Aš pats juos saugau, nes jie turi šventus drabužius, kurių negali paliesti nei ugnis, nei tamsa, nei vėjas, nei akimirka, galinti priversti užmerkti akis.
Tuomet jis ateis sunaikinti jų visų. Ir jie bus baudžiami, kol taps tyri. Be to, jų laikotarpis, kuris jiems buvo duotas turėti galią, kuris jiems buvo paskirtas, (yra) tūkstantis keturi šimtai šešiasdešimt metų. Kai ugnis juos visus prarys ir kai ji neras nieko kito deginti, tada ji žus nuo savo pačios rankos. Tuomet […] bus užbaigta […] antroji galia […] ateis gailestingumas […] per išmintį […]. Tuomet skliautai nukris į gelmę. Tuomet materijos sūnūs žus; nuo tol jų nebebus.
Tuomet pasirodys sielos, kurios yra šventos per Galios šviesą, kuri yra išaukštinta virš visų galių, neišmatuojamoji, visuotinė – aš ir visi tie, kurie mane pažins. Ir jie bus grožio eone, teismo eone, nes jie paruošti išmintyje, atidavę šlovę tam, kuris yra nesuvokiamoje vienybėje; ir jie mato jį dėl jo valios, kuri yra juose. Ir jie visi tapo tarsi atspindžiai jo šviesoje. Jie visi nušvito ir rado ramybę jo ramybėje.
Ir jis išlaisvins sielas, kurios yra baudžiamos, ir jos taps tyros. Ir jos pamatys šventuosius bei šauks jiems: „Pasigailėk mūsų, o Galia, kuri esi virš visų galių!“ Mat […] ir nedorybės medyje, kuris egzistuoja […] jam jų akys. Ir jie neieško jo, nes jie neieško mūsų, nei jie mumis tiki, bet jie elgėsi pagal archontų ir kitų jų valdovų kūriniją. Bet mes elgėmės pagal savo gimimą iš kūno, archontų kūrinijoje, kuri duoda įstatymą. Mes taip pat atsiradome nekintančiame eone.