Motin, guosk mus, nes mes verkiam,
Motin, gelbėk, nes mes žūstam.
Mokyk mus tave mylėti,
kantriai sielvartus kentėti.
Neapleisk, Motin, mūs,
neapleisk, Motin, mūs –
karčios ašaros nudžius,
karčios ašaros nudžius.
Eikim drąsiai paskui Kristų,
nors erškėčiai kelią grįstų:
Kryžiaus kelias dangų žada,
per skausmus į laimę veda. –
Neapleisk…
Ši giesmė kreipiasi į Mariją, prašydama guodimo ir pagalbos. Ji išreiškia kančią ir sielvartą, taip pat kviečia į motinos meilę ir kantrybę sielvartaujant. Pasikliaujama Marijos globa ir malone, kad padėtų įveikti sunkumus ir skausmus. Pabaigoje skatinama eiti drąsiai paskui Kristų, nepaisant sunkumų ir kliūčių, nes Kryžiaus kelias veda į amžinąją laimę.
Skaitykite daugiau..
Ši giesmė giliai siekia senosios liaudies pamaldumo tradicijos, kurioje Mergelė Marija regima kaip gyva namų židinio šiluma ir patikimiausia užtarėja kasdienybės varguose. Teologine prasme čia ryškus paguodos motyvas iš švęstosios liturgijos, primenantis senovinį maldaknygių posakį apie dangaus vartų saugotoją. Įdomu tai, kad lietuviškose kaimo bendruomenėse tokie maldiniai posmai būdavo giedami per Gavėnios vakarus, kai kaimiečiai susirinkdavo namuose tamsoje melstis už mirusius bei ligonius. Žodis erškėčiai giesmėje turi ne vien simbolinę reikšmę, jis primena realius gyvenimo vargus, badą ir ligas, su kuriais žmonės susidurdavo praeityje. Marija čia vaizduojama ne kaip tolima dangaus karalienė, o kaip supratinga motina, sėdinti šalia verkiančiojo. Giesmės ritmas pritaikytas lėtam, dainingam giedojimui, kuris padėdavo žmonėms išjausti bendrą skausmą ir rasti dvasinę ramybę. Einant paskui Kristų per erškėčius, pabrėžiamas aktyvus tikėjimas, kur kiekvienas žingsnis per sunkumus tampa maža pergale prieš nusivylimą. Šis kūrinys išlieka gyvu tiltu tarp žemiškojo vargo ir amžinosios vilties.