Motiejus Kazimieras Valančius (1801–1875) – viena ryškiausių XIX a. Lietuvos asmenybių, Žemaičių vyskupas, teologas, rašytojas, istorikas, švietėjas ir blaivybės sąjūdžio pradininkas. Jo darbai padėjo pagrindą lietuvių tautiniam atgimimui, o literatūrinė ir visuomeninė veikla prisidėjo prie lietuvių kalbos, kultūros ir katalikybės išsaugojimo sudėtingu carinės Rusijos priespaudos laikotarpiu. Valančius ne tik stiprino Katalikų Bažnyčios pozicijas, bet ir skatino tautinį sąmoningumą, organizavo lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą, kovojo su girtavimu ir rūpinosi liaudies švietimu.
Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d. (pagal Julijaus kalendorių – vasario 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje (dab. Kretingos r.), pasiturinčių valstiečių Mykolo ir Onos Stankutės Valančių šeimoje. Jis buvo ketvirtas vaikas gausioje šeimoje, kurioje augo dar du broliai ir dvi seserys. Valančių šeima, siekdama vaikams suteikti galimybę mokytis, pakeitė pavardę į sulenkintą „Wołonczewski“ ir metrikose įrašė bajorišką kilmę, kas tuo metu buvo įprasta praktika tarp pasiturinčių valstiečių, norinčių apeiti luominės sistemos apribojimus.
1816–1821 m. Valančius mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje mokykloje, kur išsiskyrė gabumais ir darbštumu. 1822 m. jis įstojo į Varnių kunigų seminariją, o po dvejų metų, kaip vienas geriausių klierikų, buvo išsiųstas tęsti studijų į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją. 1828 m. Valančius baigė studijas, įgijo teologijos kandidato laipsnį ir rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje buvo įšventintas į kunigus.
Pirmuosius kunigystės metus Valančius praleido Mozyriaus (dab. Baltarusija) apskrities mokykloje, kur dirbo tikybos mokytoju ir kapelionu (1828–1834). Vėliau jis šešerius metus (1834–1840) dėstė Kražių gimnazijoje, kur parašė šios mokyklos istoriją (rankraštis neišliko). 1840–1842 m. Valančius profesoriavo Vilniaus dvasinėje akademijoje, dėstydamas pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją, o 1842 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį. Po akademijos perkėlimo į Sankt Peterburgą jis ten tęsė darbą iki 1845 m., kol dėl silpnos sveikatos grįžo į Žemaitiją.
1845–1850 m. Valančius buvo Varnių kunigų seminarijos rektorius, o 1850 m. Neapolyje (Italija) konsekruotas Žemaičių vyskupu – pirmuoju vyskupu, kilusiu iš valstiečių luomo. Vyskupaudamas jis rezidavo Varniuose (1850–1864), o po 1863–1864 m. sukilimo, rusų valdžios įsakymu, buvo perkeltas į Kauną, kur gyveno iki mirties 1875 m. gegužės 29 d. Valančius palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje.
Kaip teologas ir Žemaičių vyskupas, Valančius siekė stiprinti Katalikų Bažnyčios autoritetą ir autonomiją carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje. Jo pastoracinė veikla buvo orientuota į tikinčiųjų dvasinį ugdymą, moralinį sąmoningumą ir pasipriešinimą rusifikacijos politikai. Valančius reorganizavo Žemaičių vyskupiją, reformavo Varnių kunigų seminariją, įšventino apie 550 klierikų ir inicijavo 25 naujų mūrinių bei 20 medinių bažnyčių statybą.
Valančius akcentavo religinės valdžios viršenybę prieš pasaulietinę ir ragino kunigus pamokslus sakyti lietuvių kalba, taip stiprindamas lietuvių tapatybę. Jo ganytojiškuose laiškuose, rašytuose lietuvių, lenkų, o kartais ir rusų kalbomis, buvo skelbiamos blaivybės, švietimo ir moralinio gyvenimo idėjos. Valančius taip pat kovojo su prietarais, tokiais kaip burtininkystė ar netikrų relikvijų platinimas, siekdamas stiprinti tikrąjį krikščionišką tikėjimą.
Nors Valančius nepritarė 1863–1864 m. sukilimui, bijodamas žiaurių represijų, jis slapta rėmė sukilėlius ir gelbėjo persekiojamus kunigus, pasinaudodamas savo autoritetu. Po sukilimo, kai rusų valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Valančius organizavo nelegalų lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir jų platinimą per knygnešius, taip išsaugodamas lietuvių kalbą ir kultūrą.
Blaivybės sąjūdis
Valančius laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku. 1858 m., lankydamasis Kupiškyje, jis paragino tikinčiuosius jungtis į blaivybės brolijas, o per kelerius metus šis sąjūdis apėmė didžiąją dalį Žemaitijos. 1860 m. duomenys rodo, kad Kauno gubernijoje 84 % katalikų buvo prisijungę prie blaivybės draugijų.
Blaivybė, Valančiaus supratimu, nebuvo visiška abstinencija – blaivininkai galėjo saikingai vartoti alų, midų ar vyną, tačiau buvo skatinami atsisakyti degtinės. Sąjūdis turėjo ne tik moralinį, bet ir ekonominį bei politinį poveikį: sumažėjo degtinės prekyba, o tai kėlė nepasitenkinimą carinei valdžiai, kuri iš alkoholio pardavimų gaudavo pajamas. Valančiaus blaivybės idėjos padėjo valstiečiams jaustis stipresne bendruomene, o tai vėliau prisidėjo prie tautinio sąjūdžio formavimosi.
Švietėjiška veikla ir literatūrinis palikimas
Valančius buvo įsitikinęs, kad švietimas yra kelias į tautos pažangą. Jis steigė parapines mokyklas, kuriose vaikai mokėsi lietuvių kalba, katekizmo, skaitymo ir rašymo. Po 1831 m. sukilimo rusų valdžia uždarė daugumą parapinių mokyklų, tačiau Valančius, gavęs leidimą 1841 m., atkūrė jų tinklą, vadinamą „valančinėmis“ mokyklomis. Jose buvo dėstoma lietuvių kalba, o mokytojais dažnai tapdavo vietiniai dvasininkai.
Valančius parašė apie 70 kūrinių, iš kurių apie 40 buvo išleisti. Jo darbai apima religinę literatūrą, didaktinę prozą, istoriografinius veikalus ir etnografinius užrašus. Svarbiausi kūriniai:
- „Žemaičių vyskupystė“ (1848) – dviejų tomų istoriografinis veikalas, kuriame, remiantis archyviniais šaltiniais, aprašoma Žemaitijos ir Katalikų Bažnyčios istorija nuo XV a. iki XIX a. Tai vienas pirmųjų lietuvių kalba parašytų mokslinių darbų.
- „Palangos Juzė“ (1869) – didaktinis grožinis kūrinys, pasakojantis apie kriaučiaus Juzės keliones per Žemaitiją. Kūrinys ne tik moko moralės, bet ir atspindi to meto visuomenės gyvenimą, o sociologas Vytautas Kavolis jame įžvelgė „judraus žmogaus“ idėją, skatinančią pažinti pasaulį.
- „Pasakojimas Antano Tretininko“ (1872, išleista 1891) – archeologiniu požiūriu vertingas kūrinys, kuriame aprašomi piliakalniai ir šventvietės, taip prisidedant prie Lietuvos archeologijos istorijos.
- „Vaikų knygelė“ (1868) ir „Paaugusių žmonių knygelė“ (1868) – didaktiniai pasakojimai, skirti jaunimui ir suaugusiesiems, kuriuose per gyvenimiškas istorijas mokoma krikščioniškos moralės ir doros.
Valančiaus literatūra, parašyta žemaičių tarme, padėjo pagrindą lietuvių realistinei prozai. Jo kūriniai buvo ne tik religinio, bet ir tautinio pobūdžio, skatinantys lietuvių kalbos vartojimą ir tautinį sąmoningumą. Spaudos draudimo metu (1864–1904) Valančius savo lėšomis organizavo lietuviškų knygų spausdinimą Tilžėje ir jų gabenimą per knygnešius, taip sukūręs pirmąją nelegalios spaudos platinimo sistemą. Apskaičiuota, kad iki 1905 m. buvo atspausdinta apie 3,7 mln. leidinių.
Kultūrinė ir istorinė reikšmė
Motiejus Valančius buvo ne tik dvasinis lyderis, bet ir tautos žadintojas, kurio darbai turėjo ilgalaikį poveikį lietuvių kultūrai. Jo švietėjiška veikla padėjo formuoti naują kartą, kuri XIX a. pabaigoje pradėjo tautinį sąjūdį, galiausiai vainikuotą Lietuvos valstybingumo atkūrimu 1918 m. Valančiaus įsteigtos mokyklos, blaivybės sąjūdis ir knygnešių tinklas stiprino lietuvių tapatybę ir pasipriešinimą rusifikacijai.
Valančiaus autoritetas buvo toks didelis, kad jį gerbė ne tik lietuviai, bet ir kitos tautinės bendruomenės – latviai, žydai, totoriai. Jo mirtis 1875 m. sukėlė visuotinį gedulą, o jo palikimas išliko gyvas. Tarpukariu Varniuose buvo pastatytas paminklas Valančiui, jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, bibliotekos. 2001 m. išleista sidabrinė 50 litų moneta, skirta Valančiaus atminimui, o Kretingoje veikia jo vardo viešoji biblioteka.
Tačiau Valančiaus palikimas nėra be kontroversijų. Kai kurie tyrinėtojai, pavyzdžiui, Vytautas Kavolis ir Vygantas Vareikis, nurodo, kad jo tekstuose atsispindi to meto antijudaistiniai stereotipai, kurie buvo įprasti XIX a. katalikiškoje visuomenėje. Vis dėlto Valančiaus asmeniniai santykiai su žydais, ypač Kauno tremtyje, buvo pragmatiški ir net draugiški, atspindintys krikščioniškos meilės principus.
Motiejus Valančius – tai asmenybė, kurios darbai peržengė jo epochos ribas. Kaip teologas, jis stiprino Katalikų Bažnyčią ir gynė lietuvių tikėjimą; kaip švietėjas, jis kėlė liaudies sąmoningumą ir kovojo su girtavimu; kaip rašytojas, jis padėjo pagrindą lietuvių grožinei prozai ir išsaugojo lietuvių kalbą spaudos draudimo metu. Jo organizuotas knygnešių tinklas, blaivybės sąjūdis ir parapinės mokyklos tapo pamatu lietuvių tautiniam atgimimui. Valančius išlieka simboliu, įkūnijančiu pasiaukojimą, patriotizmą ir tikėjimą, o jo darbai tebėra aktualūs kaip tautos vienybės ir kultūros puoselėjimo pavyzdys.