Šv. Grigaliaus Didžiojo veikalas, originaliai pavadintas „Moralia in Job“ (lotynų k.), anglų kalboje žinomas kaip „Morals on the Book of Job“, o lietuviškai – „Moraliniai Jobo knygos komentarai“, yra vienas reikšmingiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų. Šis monumentalus darbas, parašytas tarp 578 ir 595 m., apima 35 knygas ir yra išsami Jobo knygos komentaro studija. Autorius – Šv. Grigalius Didysis, popiežius (590–604 m.), vienas iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios Tėvų, kartu su šv. Jeronimu, šv. Ambrozijumi ir šv. Augustinu.
Grigalius pradėjo rašyti šį veikalą būdamas popiežiaus pasiuntiniu Konstantinopolyje, kur vadovavo nedidelei asketų bendruomenei. Vėliau, grįžęs į Romą ir tapęs popiežiumi, jis užbaigė darbą. „Moralia in Job“ tapo viduramžių dvasinio gyvenimo vadovu, ypač vienuolynų bibliotekose, ir darė įtaką tokiems mąstytojams kaip šv. Tomas Akvinietis ar šv. Bonaventūras.
Grigalius rašė „Moralia in Job“ siekdamas ne tik išaiškinti Jobo knygos teologinę prasmę, bet ir pateikti krikščioniškos moralės bei dvasinio gyvenimo gaires. VI a. pabaigoje Vakarų Romos imperija buvo griūties būsenoje, Italiją niokojo barbarų invazijos, o visuomenę kamavo netikrumas. Grigalius, kaip dvasinis lyderis, matė būtinybę stiprinti tikinčiųjų tikėjimą, siūlydamas Jobo kančias kaip pavyzdį, kaip ištverti sunkenybes ir išlaikyti pasitikėjimą Dievu.
Veikalas buvo skirtas jo asketų bendruomenei Konstantinopolyje, tačiau vėliau tapo plačiai naudojamas kaip dvasinio ugdymo vadovas. Grigalius tikėjo, kad Jobo istorija – tai ne tik asmeninės kančios atspindys, bet ir Kristaus kančios alegorija. Jis siekė parodyti, kaip kančia gali vesti į dvasinį augimą ir artėjimą prie Dievo. Be to, Grigalius naudojo alegorinį Šventojo Rašto aiškinimo metodą, kuris leido jam iš Jobo knygos išgauti gilias moralines ir mistines įžvalgas.
Įdomus istorinis faktas: pasak legendos, Grigalius rašė „Moralia in Job“ įkvėptas Šventosios Dvasios, kuri jam pasirodė balandžio pavidalu ir šnabždėjo tekstą į ausį. Ši legenda, nors ir simbolinė, atspindi viduramžių tikėjimą, kad Grigaliaus darbai buvo dieviškai įkvėpti.
„Moralia in Job“ yra išsami Jobo knygos analizė, suskirstyta į 35 knygas, kuriose Grigalius kiekvieną Jobo knygos eilutę aiškina trimis lygmenimis: literaliniu (istoriniu), alegoriniu (dvasiniu, dažnai susijusiu su Kristumi) ir moraliniu (pritaikomu tikinčiojo gyvenimui). Veikalas apima platų krikščioniškos doktrinos spektrą – nuo kūrinijos pradžios iki paskutiniojo teismo, nuo angelų hierarchijų iki žmogaus sielos gelmių.
Pagrindinės temos
- Kančia ir dvasinis augimas: Grigalius Jobą vaizduoja kaip Kristaus figūrą, kuris kenčia ne dėl savo nuodėmių, o tam, kad išaugtų jo dorybės ir būtų išgelbėti kiti. Kančia, anot Grigaliaus, yra kelias nuo baimės prie meilės Dievui.
- Sielos kelionė: Veikale dažnai aptariama sielos išbandymai ir jos kilimas link Dievo. Pavyzdžiui, 1 knygoje užsimenama apie žmogaus nuopuolį, lyginant Jobą su Adomu ir Ieva, kurie prarado Dievo malonę.
- Krikščioniška moralė: Grigalius siūlo praktinius patarimus, kaip gyventi dorybingai. Jo psichologinės įžvalgos apie žmogaus motyvacijas, silpnybes ir kilnumą stebina savo gilumu.
- Alegorinis aiškinimas: Grigalius randa simbolines reikšmes net smulkiausiose Jobo knygos detalėse. Pavyzdžiui, drakonai Jobo istorijoje simbolizuoja teisingumą arba velnią, atskleisdami blogio prigimtį.
- Dievo apvaizda: Veikalas pabrėžia, kad Dievas valdo viską, net ir iš pažiūros beprasmiškus kentėjimus, kurie Jobui buvo mįslė.
Kiekviena knyga prasideda trumpa Jobo knygos ištrauka, kuri analizuojama trimis minėtais lygmenimis. Grigaliaus stilius yra tankus, kartais net pernelyg ištęstas, tačiau kupinas aistros ir įžvalgų. Jo alegorijos kartais atrodo toli siekiančios, tačiau jos atspindi viduramžių mąstymo būdą, kai kiekviena Šventojo Rašto detalė buvo laikoma Dievo įkvėpta.
„Moralia in Job“ išsiskiria savo įtaka viduramžių menui ir literatūrai. Veikalo rankraščiai, tokie kaip VIII a. Britų bibliotekos egzempliorius, buvo gausiai iliustruoti, vaizduojant Jobą, drakonus ar kitus simbolius. Pavyzdžiui, viename rankraštyje vaizduojamas purpurinis monstras su žmogaus veidu, simbolizuojantis velnią, o tai rodo, kaip Grigaliaus idėjos įkvėpė menininkus.
Kitas įdomus aspektas – Grigaliaus psichologinis įžvalgumas. Jis detaliai analizuoja žmogaus emocijas, motyvacijas ir dvasinius mūšius, todėl „Moralia in Job“ kartais vadinama ankstyvąja krikščioniškosios psichologijos studija. Jo mintys apie kančią kaip kelią į šventumą išlieka aktualios ir šiuolaikiniams skaitytojams, ieškantiems prasmės savo išbandymuose.
„Moralia in Job“ yra ne tik teologinis traktatas, bet ir meditacija apie žmogaus egzistenciją, kančią ir Dievo buvimą. Grigalius moko, kad net didžiausi išbandymai turi prasmę, jei jie nukreipia mus arčiau Dievo. Jo darbas padėjo formuoti viduramžių krikščionybės dvasinį pagrindą ir išlieka įkvėpimo šaltiniu tiems, kurie ieško gilesnio tikėjimo ir moralės supratimo.
Nors veikalas yra ilgas ir reikalauja kantrybės, jis atveria langą į VI a. krikščionių pasaulėžiūrą ir siūlo nesenstančias įžvalgas apie žmogaus sielos kelionę. Jei norite suprasti, kaip viduramžių Bažnyčia sprendė kančios ir tikėjimo klausimus, „Moralia in Job“ yra būtinas skaitinys.
Ištraukos
1. Apie Jobo kančias kaip dvasinį pavyzdį (Pratarmė, III.7)
Ištrauka:
„Bet mes turime atidžiau apsvarstyti, kodėl Jobas, taip kruopščiai saugojęs savo dorybes, patyrė tiek daug žaizdų. Jis turėjo nuolankumo dorybę, nes pats sako: ‘Ar aš atsisakiau teisti savo tarną ar tarnaitę, kai jie turėjo skundą?’ Jis rodė svetingumą, kaip liudija: ‘Joks svetimšalis nelikdavo lauke, nes mano durys buvo atviros keliautojui.’ […] Nors jis vykdė visus dorybės įsakymus, jam trūko vieno dalyko: išmokti dėkoti net kentėjimo metu.“
Šioje ištraukoje Grigalius pabrėžia, kad Jobo kančios nebuvo bausmė už nuodėmes, o išbandymas, skirtas jo dorybėms tobulinti. Tai atspindi Grigaliaus teodicėją: kančia nėra beprasmė, ji tarnauja dvasiniam augimui. Jobo nuolankumas ir svetingumas pabrėžiami kaip sektinas pavyzdys, tačiau Grigalius mato jo išbandymus kaip galimybę išmokti dėkingumo net sunkiausiais momentais. Ši mintis aktuali ir šiuolaikiniams skaitytojams, ieškantiems prasmės asmeniniuose iššūkiuose.
2. Alegorinis Jobo draugų aiškinimas (Pratarmė, VII.15)
Ištrauka:
„Jo draugai, atėję su tariama paguoda, bet puolantys jį priekaištais, piešia eretikų portretą, kurie vilioja, prisidengdami patarimų teikimu. Jie kalba Jobui tarsi Viešpaties vardu, bet Viešpats jų nepatvirtina; nes visi eretikai stengiasi ginti Dievą, bet iš tikrųjų jį įžeidžia. […] Kiekvienas eretikas priešinasi Dievo tiesai būtent taip, kaip stengiasi Jį ginti.“
Grigalius čia naudoja alegorinį metodą, Jobo draugus tapatindamas su eretikais, kurie klaidingai interpretuoja Dievo valią. Jo įžvalga apie tai, kaip geri ketinimai gali virsti žalingais veiksmais, yra universali. Ši ištrauka taip pat atskleidžia Grigaliaus pastoracinį rūpestį Bažnyčios vienybe, ypač VI a. kontekste, kai krikščionybė susidūrė su įvairiomis doktrininėmis schizmomis. Jo mintys kviečia permąstyti, kaip mūsų žodžiai ir veiksmai atitinka tikrąją tiesą.
3. Jobo vardo reikšmė (Pratarmė, VII.16)
Ištrauka:
„Net palaimintojo Jobo vardas rodo, kad jis neša ateinančio Atpirkėjo paveikslą. ‘Jobas’ išverčiamas kaip ‘Kenčiantis’. Tas kentėjimas išreiškia Tarpininko kančią ir šventosios Bažnyčios vargus, Bažnyčios, kankinamos šio gyvenimo daugialypių sunkumų.“
Grigalius Jobo vardą interpretuoja kaip simbolį, siejantį jį su Kristaus kančia ir Bažnyčios išbandymais. Ši alegorija pabrėžia, kad Jobas yra ne tik istorinė figūra, bet ir pranašiškas Kristaus atspindys. Tokia interpretacija buvo labai įtakinga viduramžių teologijoje, formuojant krikščionių požiūrį į kančią kaip dalyvavimą Kristaus kryžiuje. Ši ištrauka taip pat parodo Grigaliaus sugebėjimą rasti gilias dvasines reikšmes net varduose.
4. Rašto aiškinimo metodas (Pratarmė, II.2)
Ištrauka:
„Skaitytojas turi suprasti, kad kai kurie dalykai čia aiškinami kaip paprastas istorinis naratyvas, kai kurie nagrinėjami dėl jų alegorinės reikšmės, o kai kurie aptariami tik dėl jų moralinio poveikio – bet, žinoma, kai kurie dalykai kruopščiai tyrinėjami visais trimis būdais. Pirmiausia mes klojame istorinių faktų pamatus; tada per alegoriją pakeliame protą į tikėjimo tvirtovę; galiausiai per moralinio prasmės aiškinimą aprengiame statinį spalvingais drabužiais.“
Ši ištrauka atskleidžia Grigaliaus egzegetinį metodą, kuris tapo viduramžių Šventojo Rašto studijų pagrindu. Jis pabrėžia, kad Raštas turi daugiasluoksnę prasmę, kuri maitina sielą įvairiais būdais. Lygindamas tekstą su vaišėmis, Grigalius rodo savo pastoracinį rūpestį, siekdamas, kad kiekvienas skaitytojas rastų jam tinkamą „patiekalą“. Ši metafora apie Raštą kaip upę, kuri teka per slėnius, yra poetinė ir atspindi jo kūrybišką požiūrį į teologiją.
5. Jobo dorybės ir turtas (Pirmoji knyga, V.6)
Ištrauka:
„Jo turtai apėmė septynis tūkstančius avių ir tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių ir penkis šimtus asilų, ir didžiulį namų ūkį. […] Žinome, kad didesni nuostoliai sukelia protui didesnį sielvartą. Norint parodyti, kokia didi buvo jo dorybė, Jobas sakomas turėjęs daug turto, kurį kantriai prarado. Niekas nėra prarandama taip ramiai, nebent tai turima be meilės.“
Grigalius čia pabrėžia Jobo dvasinį stiprumą, parodydamas, kad tikrasis turtas yra ne materiali nuosavybė, o sielos laisvė nuo prisirišimo. Jobo gebėjimas prarasti viską be nevilties yra krikščioniško atsižadėjimo pavyzdys, kuris buvo ypač svarbus Grigaliaus asketiškajai auditorijai. Ši ištrauka taip pat atspindi VI a. kontekstą, kai turtai dažnai buvo suvokiami kaip dvasinės silpnybės šaltinis, ir kviečia permąstyti mūsų santykį su materialiu pasauliu.