Mirties dievybės rodo žmonijos pastangas suvokti egzistencijos trapumą ir pasaulio tvarką, peržengiančią mums pažįstamas ribas. Nuo senovės laikų žmonės mėgino rasti prasmę iškeliavusių artimųjų likime, todėl kūrė pasakojimus, kurie paaiškina sielos kelionę po mirties. Vienuose mituose tokios dievybės užtikrina tvarką anapus, kitur jos tampa tarpininkais tarp gyvųjų ir dvasių. Įvairūs naratyvai liudija žmogaus troškimą suvokti neišvengiamą perėjimą bei rasti dvasinį paguodos šaltinį.
Graikų mitologijoje Hadas valdo požemių karalystę, į kurią patenka visų sielos po mirties. Jis nėra piktavalis, o veikiau prižiūrintis tvarką ir nustatytą likimo ratą. Pasakojama, kad į savo pasaulį Hadas įleidžia be išlygų, tačiau nelinkęs išleisti sielų atgal, išskyrus retais atvejais. Tai iliustruoja suvokimą, jog mirtis yra galutinė riba, kurią vargiai įmanoma peržengti.
Egipto tikėjimuose ryškus Anubio vaidmuo, lydintis sielas į pomirtinį pasaulį ir prižiūrintis mumifikavimo procesą. Jo vardo ištakos siekia gilias senovės šaknis, o vaizdavimas su juodo šakalo galva liudija tvirtą ryšį su dykumų kapavietėmis. Per teismą, kur sveriama širdis, Anubis atstovauja teisingumui, leidžiančiam sieloms pereiti į naują egzistenciją. Minimoje tradicijoje ryškus moralinis matmuo.
Šiaurės kraštų sakmėse minimas Hel, pusrutulis tarp gyvųjų pasaulio ir sferos, kur pasitraukia tie, kurie žuvo natūralia mirtimi. Hel, kaip deivė, vaizduojama pusiau gyva, pusiau mirusi, leidžianti suvokti dualistę žmogaus prigimtį. Valdose telkiasi sielos, nepatyrusios kovingos žūties, nes eiti į Valhalą galėdavo tik kritę mūšyje. Ši idėja pabrėžia, kad pomirtinė lemtis gali kisti pagal mirusiojo aplinkybes.
Miktekas, dar žinomas kaip Mictlantecuhtli, iš actekų kultūros laikomas pomirtinio pasaulio šeimininku. Jis valdo Miktlaną, sritį, pasiekiamą po sunkių išbandymų, kuriuos tenka įveikti mirusiajam. Žmonių aukos ir ritualai byloja apie didelę baimę, siekiant užsitikrinti dievybės malonę. Senovės visuomenėje tikėta, kad teisingas apeigų laikymasis padeda sumažinti kančias ir užtarnauti ramybę ten, kur viskas susilieja su nematoma erdve.
Kitose tradicijose mirties dievybės veikia kaip moralės sergėtojai, koreguojantys gyvųjų elgesį. Mirtinas žingsnis suvokiamas lyg natūralus ciklo užbaigimas, tačiau dažnai pridedama religinė ar filosofinė potekstė. Tikėta, kad dėmesingas gyvenimas su atitinkamomis apeigomis padeda užtarnauti geresnį būvį pomirtinėje srityje. Toks įsitikinimas skatino bendruomenes puoselėti dorybes ir vengti ydų.
Šiandien mirties dievų istorijos veikiau atlieka kultūrinį ir edukacinį vaidmenį. Visuomenės, besigilinančios į senovės mitus, pastebi bendrus motyvus, atskleidžiančius žmogiškojo ribotumo temą ir egzistencinį nerimą. Daug kur išlieka įvairių minėjimų ar atminties dienų tradicijos, kuriose atsispindi pagarba išėjusiems. Tyrinėjant senovės civilizacijų palikimą, ryškėja idėja, kad mirties dievybės, nors ir siejamos su gąsdinančia sritimi, iš esmės kalba apie gyvybės trapumą ir gyvenimo stebuklą.
• Hadas
Graikų mitologijos požemių valdovas, priimantis mirusiųjų sielas į savo valdas. Dažnai vaizduojamas kaip griežtas ir teisingas, užtikrinantis kelionės pabaigą.
• Hel
Skandinavų pasaulėvaizdyje ji viešpatauja srityje, kur susirenka tie, kurie nežuvo mūšyje. Valdose pastebimas šaltis ir tamsa, išryškinantys mirties perskyros motyvą.
• Anubis
Egipto apeigose asocijuojamas su pomirtinės kelionės globa ir mumifikavimu. Manoma, kad jis prižiūri perėjimą, sverdamas mirusiojo širdį.
• Yama
Indų ir budistų tradicijose dažnai įvardijamas kaip teisėjas, paskirstantis kiekvienam jam skirtą likimą. Jis tvarko sielos iškeliavimą ir naują gyvenimą, atsižvelgdamas į karmą.
• Mictlantecuhtli
Actekų mituose laikomas pomirtinio pasaulio valdovu, gyvenančiu giliausiose Miktlano sferose. Tikinama, kad ten patenka sielos, įveikusios daugybę išbandymų.
• Ereškigal
Mesopotamijoje siejama su žemutine karalyste, į kurią leidžiasi iškeliavusieji. Ji įkūnija atskyrimą nuo gyvojo pasaulio ir naujas pomirtinio pasaulio taisykles.
• Baron Samedi
Haitiečių vudu panteone vaizduojamas su cilindru ir juodu fraku, lyg laidotuvių vedlys. Palaiko ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų, išsiskiria humoro jausmu bei laisva dvasia.
• Morrigan
Keltų sakmėse suvokiama kaip karo ir mirties deivė, galinti pranašauti žūties akimirką. Jos vaizdiniai dažnai susiję su varnų pulkais ir niūria aplinka.
• Santa Muerte
Meksikos liaudies tradicijoje gerbiama kaip mirties personifikacija, suteikianti globą ir galimą apsaugą. Dažnai vaizduojama kaip skeletas, apsirengęs suknia, o jai skirtos apeigos siekia palaiminti bei padėkoti.
• Izanami
Japonų mitologijoje po mirties keliauja į tamsos sritį, iš kurios nebegrįžtama. Legenda mini jos konfliktą su Izanagi, po kurio prasideda mirties idėja.