Michaelis Bakuninas

Michailas Aleksandrovičius Bakuninas gimė 1814 m. gegužės 30 d. Priamuchino dvare, Tverės gubernijoje, Rusijoje, bajorų šeimoje. Jo tėvas buvo liberalių pažiūrų dvarininkas, skatinęs vaikų išsilavinimą. Jaunystėje Bakuninas mokėsi karo mokykloje Sankt Peterburge ir trumpai tarnavo Rusijos armijoje, tačiau 1835 m. metė tarnybą, nusivylęs kariuomenės disciplina ir carine sistema. 1840 m. jis išvyko į Maskvą, kur studijavo filosofiją ir susipažino su Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio idėjomis, kurios padėjo pagrindą jo revoliucinėms pažiūroms.

Tais pačiais metais Bakuninas išvyko į Berlyną studijuoti filosofijos, tikėdamasis akademinės karjeros, tačiau ten susidomėjo radikaliomis idėjomis. Vėliau Paryžiuje jis sutiko Pierre’ą-Josephą Proudhoną, vieną pirmųjų anarchistų, ir Karlą Marxą, su kuriuo vėliau konfliktavo. 1844 m. Bakuninas buvo ištremtas iš Prancūzijos už kritiką Rusijos imperijos politikai Lenkijoje. Grįžęs į Rusiją jis buvo atimtas bajoro titulo ir uždrausta grįžti.

Bakuninas aktyviai dalyvavo 1848–1849 m. revoliucijose Europoje, įskaitant Dresdeno sukilimą Vokietijoje, už kurį buvo nuteistas mirties bausme (vėliau pakeista kalėjimu iki gyvos galvos). 1851 m. jis buvo perduotas Rusijos valdžiai ir įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, kur parašė „Išpažintį“ carui Nikolajui I, iš dalies atsižadėdamas savo pažiūrų, tikėdamasis malonės. 1857 m. ištremtas į Sibirą, 1861 m. Bakuninas pabėgo per Japoniją ir JAV į Didžiąją Britaniją. Vėliau gyveno Italijoje ir Šveicarijoje, kur tęsė revoliucinę veiklą, įkūrė slaptas organizacijas, tokias kaip Internacionalo brolija (1864 m.) ir Socialistinės demokratijos tarptautinis aljansas (1868 m.).

Bakuninas buvo kolektyvistinio anarchizmo pradininkas, teigęs, kad valstybė yra pagrindinė socialinės neteisybės priežastis, nes ji remiasi prievarta ir hierarchija. Jis ragino panaikinti valstybę per revoliuciją, pakeičiant ją laisva darbininkų ir valstiečių federacija, pagrįsta kolektyvine nuosavybe ir savivalda. Skirtingai nei Proudhonas, kuris pirmenybę teikė taikioms reformoms, Bakuninas tikėjo, kad revoliucija yra vienintelis kelias į laisvę. Jo vizija skyrėsi ir nuo Marxo, nes Bakuninas atmetė centralizuotą „proletariato diktatūrą“, teigdamas, kad bet kokia valdžia, net „revoliucinė“, virsta nauja priespauda.

Svarbiausi Bakunino veiksmai ir idėjos:

• Revoliucija kaip tikslas: Bakuninas tikėjo, kad masinis ginkluotas sukilimas, paremtas sąmokslais ir konspiracija, yra būtinas valstybės sunaikinimui. Jis ragino darbininkus, valstiečius ir marginalizuotas grupes sukilti prieš valdžią.
• Antiautoritarizmas: Bakuninas smerkė visas hierarchijas, įskaitant religiją, kapitalizmą ir valstybę, teigdamas, kad tikroji laisvė įmanoma tik bevaldystėje.
• Tarptautinis poveikis: Kaip Pirmojo Internacionalo (1864–1876 m.) narys, Bakuninas siekė suvienyti darbininkų judėjimus, tačiau konfliktavo su Marxu dėl strategijos. 1872 m. jis buvo pašalintas iš Internacionalo, kas padalijo socialistų judėjimą.
• Parama 1863 m. sukilimui: Bakuninas rėmė Lenkijos ir Lietuvos sukilimą prieš Rusijos imperiją, net organizavo nesėkmingą savanorių ekspediciją į Lietuvą.
• Masonų veikla: Bakuninas buvo susijęs su masonų ložėmis, tikėdamas, kad jų organizaciniai principai gali pasitarnauti revoliucijai. 1864 m. jis parašė veikalą „Tarptautinė slaptoji žmonijos išlaisvinimo draugija“.

Jo darbai, tokie kaip „Valstybė ir anarchija“ (1873 m.), tapo anarchizmo klasika, pabrėždami laisvės, lygybės ir kolektyvinės atsakomybės svarbą.

Darbai

• Anarchizmo teorijos pagrindas: Bakuninas suformulavo kolektyvistinio anarchizmo pagrindus, kurie įkvėpė vėlesnius anarchistų judėjimus, įskaitant anarchosindikalizmą ir Ispanijos pilietinio karo anarchistų komunas.
• Darbininkų judėjimų stiprinimas: Jo veikla Pirmajame Internacionale padėjo suvienyti darbininkų judėjimus Europoje, ypač Italijoje, Ispanijoje ir Šveicarijoje.
• Kova už laisvę: Bakuninas buvo nenuilstantis kovotojas prieš carinę priespaudą, feodalizmą ir kapitalizmą, įkvėpęs radikalus visame pasaulyje.
• Parama sukilimams: Jo parama 1863 m. sukilimui Lenkijoje ir Lietuvoje parodė solidarumą su pavergtomis tautomis, siekiančiomis laisvės.
• Filosofinis indėlis: Bakunino kritika autoritetui ir hierarchijai padėjo pagrindą šiuolaikinei antiautoritarinei politikai, įskaitant anarchizmo ir libertarinio socializmo idėjas.

Kontroversijos

• Radikalūs metodai: Bakunino raginimai vykdyti ginkluotą revoliuciją ir konspiracinę veiklą buvo kritikuojami kaip neatsakingi, galintys sukelti chaosą ir bereikalingą smurtą.
• Konfliktas su Marksu: Jo nesutarimai su Marksu padalijo socialistų judėjimą, susilpnindami Pirmąjį Internacionalą ir trukdydami darbininkų vienybei.
• Antisemitizmas: Kai kurie Bakunino raštai, ypač privatūs laiškai, turėjo antisemitinių elementų, kuriuose jis kritikavo žydų kapitalistus, nors tai nebuvo pagrindinė jo ideologijos dalis.
• Nerealistiškos vizijos: Kritikai teigia, kad Bakunino idėjos apie „laisvą federaciją“ buvo utopiškos ir neįgyvendinamos, nes trūko aiškaus plano, kaip organizuoti visuomenę po revoliucijos.
• „Išpažintis“ carui: Jo 1851 m. „Išpažintis“, parašyta Petropavlovsko tvirtovėje, buvo vertinama kaip išdavystė revoliucinėms idėjoms, nors jis tai padarė siekdamas išgyventi.

Bakuninas mirė 1876 m. liepos 1 d. Berne, Šveicarijoje, būdamas 62 metų, tikėtina, nuo širdies ligos, kurią lėmė ilgametis kalinimas ir sunkios gyvenimo sąlygos. Jo mirtis buvo tyliai paminėta, tačiau idėjos gyveno toliau.

Bakunino palikimas yra prieštaringas, bet neabejotinai reikšmingas. Jo darbai įkvėpė anarchistų judėjimus Ispanijoje, Italijoje ir Lotynų Amerikoje, ypač per Ispanijos pilietinį karą (1936–1939 m.), kai anarchistai trumpam įgyvendino komunų sistemą. Jo antiautoritarinės idėjos paveikė XX a. judėjimus, įskaitant antiglobalizmo ir aplinkosaugos aktyvizmą. Lietuvoje Bakunino idėjos turėjo ribotą poveikį, daugiausia per narodnikų spaudą, tačiau jo parama 1863 m. sukilimui paliko pėdsaką LDK istorijoje.

Šiuolaikiniai anarchistai, tokie kaip Noamas Chomsky, cituoja Bakuniną kaip laisvės ir savivaldos šalininką. Tačiau jo radikalizmas ir smurto propagavimas išlieka kontroversiški, ypač tarp tų, kurie anarchizmą sieja su nesmurtinėmis strategijomis. 2014 m., minint 200-ąsias Bakunino gimimo metines, Rusijoje ir Europoje vyko konferencijos, pabrėžusios jo indėlį į politinę filosofiją.

Žymios citatos

1. „Laisvė be socializmo yra privilegija ir neteisybė; socializmas be laisvės yra vergovė ir brutalumas.“
2. „Valstybė yra didžiausia žmogaus laisvės priešė; ją reikia sunaikinti, kad visuomenė galėtų klestėti.“
3. „Revoliucija nėra tvarkos priešas; ji yra naujos, teisingesnės tvarkos pradžia.“
4. „Norėdami išvengti vargingos savo dalios, žmonės turi tris kelius: du įsivaizduojamus – karčemą ir bažnyčią, ir vieną tikrą – socialinę revoliuciją.“
5. „Visos religijos, su jų dievais, yra žmogaus neišmanymo vaisius.“

Istorinės detalės

• Dresdeno sukilimas (1849 m.): Bakuninas buvo vienas sukilimo lyderių, siekusių demokratinių reformų Vokietijoje. Jo areštas tapo svarbiu jo revoliucinės karjeros momentu.
• Pabėgimas iš Sibiro: 1861 m. Bakunino pabėgimas per Japoniją ir JAV į Londoną yra laikomas vienu dramatiškiausių XIX a. politinių pabėgimų.
• Pirmasis Internacionalas: Bakunino konfliktas su Marxu per 1872 m. Hagos kongresą padalijo socialistų judėjimą į anarchistų ir marksistų stovyklas.
• 1863 m. sukilimas: Bakunino nesėkminga savanorių ekspedicija į Lietuvą, vadovaujama Teofilo Łapińskio, parodė jo solidarumą su pavergtomis tautomis, tačiau buvo prastai organizuota.
• Masonų ryšiai: Bakunino narystė Prancūzijos ir Florencijos masonų ložėse atspindėjo jo tikėjimą slaptų organizacijų potencialu revoliucijai.

Michailas Bakuninas buvo aistringas laisvės kovotojas, kurio idėjos apie anarchiją, revoliuciją ir kolektyvinę atsakomybę suformavo modernaus anarchizmo pagrindą. Jo gyvenimas, kupinas kalėjimų, tremčių ir sukilimų, atspindi nenuilstamą pasipriešinimą priespaudai. Nors jo radikalūs metodai ir utopinės vizijos sulaukė kritikos, Bakunino palikimas išlieka kaip įkvėpimas tiems, kurie siekia visuomenės be hierarchijų ir prievartos. Jo žodžiai ir darbai tebegyvi šiuolaikiniuose antiautoritariniuose judėjimuose, primindami, kad laisvė yra ne tik tikslas, bet ir kova.