Teliavelis – senovės lietuvių mitologijos dievas, kuris, remiantis Ipatijaus metraščiu ir Malalos kronikos intarpu, yra kalvis, nukalęs Saulę ir įmetęs ją į dangų. Jis buvo vienas iš svarbių mitologinių personažų, siejamas su kūrybine ir kalvystės galia. Ipatijaus metraštyje jis minimas kaip antrasis dievas, o Malalos kronikoje – ketvirtas, paskutinis, kas gali atspindėti jo ryšį su žemiškesniais, chtoniniais pasauliais.
Teliavelio istorija apie Saulės nukalimą ir jos iškėlimą į dangų rodo jo kultūrinio didvyrio požymius. Jis yra veiklus dievas, kuris atlieka svarbų kosminį veiksmą – įkurdina Saulę danguje, kas užtikrina šviesos ir gyvybės atnešimą pasauliui. Tai rodo, kad Teliavelis buvo susijęs su gamtos ciklais ir šviesos jėgomis, tačiau šis ryšys su Saule jo nepaverčia dangišku personažu. Jis išlieka tvirtai įsišaknijęs žemiškame ir kalviškame pasaulyje.
Teliavelis yra unikali figūra lietuvių mitologijoje dėl savo ryšio su kalvystės amatu. Kalvystė senovės lietuvių kultūroje buvo laikoma magiška ir kūrybine jėga, o pagal lietuvių folklorą pirmieji kalviai buvo velniai. Tik vėliau žmonės išmoko šio amato iš jų. Šis aspektas susieja Teliavelį su velniškomis ir chtoninėmis jėgomis, tačiau tai nereiškia, kad jis pats turėjo visus Velniui būdingus bruožus.
Kazimieras Būga pabrėžė, kad Teliavelis buvo milžinas ir galingas kalvis, veikiantis kaip kultūrinis didvyris. Jo veikla, susijusi su Saulės nukalimu, rodo jo svarbą ne tik kaip amatininko, bet ir kaip pasaulėkūros veikėjo. Šis mitinis kalvis yra artimas Velniui (ar Velinui, chtoniniam dievui), tačiau dalis tyrinėtojų laiko Teliavelį atskira figūra, ne visada turinčia Velniui būdingų chtoninių bruožų. Tačiau jų panašumai, susiję su kalvyste, leidžia kai kuriems mokslininkams svarstyti apie galimą jų tapatybę.
Teliavelis yra lietuvių mitologijos dievas, kalvis, sukūręs Saulę ir padėjęs ją danguje. Jis turi ryšių su chtoninėmis jėgomis, tačiau kartu rodo kūrybinę ir šviesos nešimo galią. Teliavelis veikia kaip svarbus kultūrinis herojus, turintis ryšių su Velniu, tačiau lieka savita figūra lietuvių mitologijoje.
Viena rečiau pasitaikanti religinė įžvalga atskleidžia, kad šis dievas neturėjo šventyklų ar stabų, kokius įsivaizduojame šiandien. Jo garbinimo vieta tapdavo pati ugnietė, židinys arba tikra kalvė, kurioje dūmai kilo į dangų. Tikėta, jog ugnies spragsėjimas ir dūmų kvapas yra tiesioginis būdas susisiekti su šiuo dieviškuoju kalviu.
Įdomu tai, kad senosiose apeigose aukojimo metu kalvystės įrankiai, tokie kaip priekalas ar replės, įgydavo šventą statusą. Žmonės meldėsi Teliaveliui ne tik prašydami šviesos, bet ir stiprybės kasdieniams darbams, nes metalo tvirtumas simbolizavo žmogaus ištvermę sunkiais laikais. Šis mitologinis personažas iki šiol stebina savo praktiška prigimtimi, sujungiančia dangaus šviesą su sunkia žemiško darbo realybe.