Meilužės ir nesantuokiniai santykiai krikščioniškoje tradicijoje

Šventasis Raštas nuo pat pradžių aiškiai apibrėžia, kad lytinis ryšys turi vykti santuokos rėmuose. Jau Pradžios knygoje sakoma: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Tai reiškia ne tik fizinę, bet ir dvasinę vienybę.

Svetimavimas – viena aiškiausiai pasmerktų nuodėmių. Dešimt Dievo įsakymų skelbia: „Nesvetimauk“ (Iš 20, 14). Senajame Testamente svetimavimas kartais net buvo baudžiamas mirtimi (Kun 20, 10). Tačiau Biblija ne tik draudžia, bet ir kviečia atgailauti. Evangelijoje pagal Joną (Jn 8, 1–11) pasakojama apie moterį, pagautą svetimaujant. Žmonės norėjo ją užmėtyti akmenimis, bet Jėzus atsakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į ją akmenį.“ Tai pabrėžia Dievo gailestingumą ir kvietimą keisti gyvenimą.

Meilužių ir nesantuokinių ryšių tema Naujojo Testamento laiškuose

Apaštalas Paulius laiškuose kartoja, kad palaidas gyvenimas ir lytiniai ryšiai už santuokos ribų nepriimtini krikščioniui:
„Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai (…) nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9–10).

Laiške Hebrajams dar aiškiau: „Tepaisoma santuoka visų, ir tepalaikoma švari santuokinė lova, nes ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (Žyd 13, 4).

Viduramžių bulėse, ypač kovos su moraliniu palaidumu kontekste, Bažnyčia nuolat ragino vengti nesantuokinių ryšių. Pavyzdžiui, popiežiaus Inocento III laikais (XIII a.) Laterano Susirinkimuose buvo nustatyta, kad vieši nuodėmių atvejai, tarp jų ir nesantuokiniai ryšiai, reikalauja viešos atgailos.

Enciklikoje Arcanum divinae sapientiae (1880) popiežius Leonas XIII pabrėžė, kad santuoka yra Dievo nustatyta institucija, skirta ne tik gimdymui, bet ir ištikimai meilei tarp vyro ir žmonos. Joje aiškiai pasakyta, kad lytiniai santykiai už santuokos ribų pažeidžia dieviškąją tvarką.

Enciklikoje Casti Connubii (1930) popiežius Pijus XI labai aiškiai pasmerkė svetimavimą ir visus nesantuokinius ryšius:
„Kiekvienas lytinis ryšys už teisėtos santuokos ribų yra sunkus nusikaltimas prieš dieviškąją ir natūralią tvarką.“

Vatikano II Susirinkimas dokumente Gaudium et Spes taip pat patvirtino, kad tik santuokoje žmogaus seksualumas įgyja tikrąją prasmę, nes yra nukreiptas į visišką abipusį atsidavimą ir naujos gyvybės dovaną.

Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą (1983), svetimavimas ir konkubinatas (ilgamečiai nesantuokiniai santykiai) laikomi sunkiais moraliniais pažeidimais. Dvasininkams griežtai draudžiama turėti meilužių ar palaikyti intymius ryšius (plg. Kan. 277 §1).

Bažnyčios požiūris į asmenis, gyvenančius nesantuokiniuose santykiuose

Bažnyčia nesmerkia asmenų kaip žmonių, bet kviečia atsiverti Dievo malonei ir grįžti į pilną bendrystę. Popiežius Pranciškus Amoris Laetitia (2016) paragino dvasininkus palydėti gyvenančius nesantuokiniuose santykiuose su kantrumu ir pagarbiai, bet aiškiai kviečiant atsiversti.

Tiek Šventasis Raštas, tiek Bažnyčios mokymas nuosekliai moko, kad lytinis gyvenimas už santuokos ribų prieštarauja Dievo planui žmogui. Meilužiai ir nesantuokiniai santykiai laikomi rimta moraline klaida, tačiau tuo pat metu Bažnyčia visada skelbia Dievo gailestingumą ir kvietimą į atsivertimą. Krikščionio pašaukimas – gyventi skaistiai pagal savo pašaukimą ir kurti meilės bei ištikimybės pagrindu grįstus ryšius.

Meilužės ir nesantuokiniai santykiai Biblijos pasakojimuose: pavyzdžiai ir pamokymai

Karalius Dovydas ir Batšeba (2 Sam 11–12)
Vienas garsiausių Biblijos pasakojimų apie nesantuokinius santykius – karaliaus Dovydo nuodėmė. Pamatęs Batšebą, svetimą žmoną, Dovydas ją pasišaukė ir su ja permiegojo. Kad nuslėptų prasižengimą, jis liepė nužudyti jos vyrą Uriją. Tačiau pranašas Natana Dovydui išaiškino jo kaltę. Dovydas atgailavo ir šią nuodėmę pripažino. Šis pasakojimas moko, kad:

  • Net išrinktieji Dievo tarnai gali nusidėti.
  • Dievas pasmerkia nuodėmę, bet siūlo atleidimą tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja (Ps 51 – Dovydo atgailos psalmė).

Abraomas ir Hagara (Pr 16)
Abraomo žmona Sara negalėjo susilaukti vaikų, todėl pasiūlė savo tarnaitę Hagarą, kad ši pagimdytų Abraomui palikuonį. Tai buvo tuo metu įprasta praktika, bet Biblijoje pasakojama, kad toks sprendimas sukėlė šeimos nesantaiką ir kančią. Dievas patvirtino, kad teisėtas Abraomo palikuonis gimtų ne iš tarnaitės, bet iš teisėtos žmonos Saros.

Saliamonas ir daugybė meilužių (1 Kar 11)
Saliamonas turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių. Biblija aiškiai pažymi, kad ši poligamija ir pagoniškos žmonos nuvedė Saliamoną nuo tikrojo Dievo ir atnešė nelaimes Izraeliui. Šis pasakojimas moko, kad didelė galia ir nesaikingumas gali sugriauti net didžiųjų vadovų ištikimybę Dievui.


Bažnyčios tėvų mintys apie nesantuokinius ryšius

Šv. Augustinas (De Bono Coniugali) rašė:
„Santuoka yra ne tik leistina, bet ir gera. Bet kas ieško lytinio malonumo be santuokos saisto, tas nusideda ne tik prieš kūną, bet ir prieš Dievą.“

Šv. Ambraziejus mokė, kad skaistumas yra kiekvieno krikščionio pašaukimas pagal jo gyvenimo būdą – sutuoktiniams tai ištikimybė, o nevedusiems – skaistumas.

Šv. Jonas Auksaburnis ypač pabrėžė šeimos šventumą:
„Kaip Kristus yra Bažnyčios galva, taip vyras yra savo žmonos galva, bet tai nereiškia viešpatavimo, o meilės, rūpesčio ir ištikimybės.“ Nesantuokiniai ryšiai jam reiškė ne tik nuodėmę, bet ir šeimos instituto griovimą.


Šeimos pastoracijos gairės „Amoris Laetitia“ (2016) popiežius Pranciškus rašo:
„Bažnyčia suvokia, kad daug žmonių gyvena situacijose, kurios neatitinka Evangelijos idealo. Tačiau ji ragina ne pasmerkti, o lydėti, ugdyti sąžinę ir vesti atsivertimo keliu.“

Katalikų Bažnyčios Katekizmas (1992) sako:
„Lytiniai santykiai priklauso santuokai. Ištvirkavimas yra sunkus dorovės pažeidimas. Lytiniai santykiai už santuokos ribų pažeidžia santuokinės meilės orumą.“ (KBK 2353)


Biblija, Bažnyčios mokymas, popiežių bulės ir enciklikos aiškiai skelbia:

  • Nesantuokiniai santykiai yra nuodėmė – pažeidžia Dievo sukurtą santuokos tvarką.
  • Dievas kviečia ne pasilikti nuodėmėje, bet atsiversti.
  • Bažnyčia nepritaria nuodėmei, bet gailestingai palydi kiekvieną žmogų, kviesdama į gyvybę teikiančią santuokinę bendrystę arba skaistų gyvenimą.