Marsilijus Paduvietis (Marsilius Patavinus, apie 1275–1342) buvo vienas drąsiausių ir įtakingiausių viduramžių politinių mąstytojų, kurio idėjos sukrėtė ne tik scholastinę filosofiją, bet ir pačią Bažnyčios galių sistemą. Jis gimė Paduvoje, Šiaurės Italijoje, ir studijavo Paryžiuje, kur įgijo teologijos bei medicinos išsilavinimą. Tuo metu Paryžiaus universitetas buvo intelektinis Europos centras, o Marsilijus, veikiamas Aristotelio „Politikos“ ir islamo bei žydų filosofų komentarų, ėmė formuoti naują politinės valdžios sampratą.
Jo garsiausias veikalas – „Defensor pacis“ („Taikos gynėjas“), parašytas apie 1324 m. Tai vienas ankstyviausių sisteminių bandymų atskirti dvasinę ir pasaulietinę valdžią. Knyga skirta aiškiai parodyti, kad valstybės galia kyla iš žmonių bendruomenės, o ne iš popiežiaus ar dvasininkijos. Marsilijus teigė, kad įstatymus turi leisti visos tautos atstovai – „universitas civium“, o valdovas tėra jų vykdytojas. Popiežius, jo manymu, neturi nei politinės, nei teisminės galios, nes Kristus Bažnyčiai nesuteikė valdžios viešpatauti pasaulyje. Tokia mintis viduramžių kontekste buvo revoliucinė – ji kirtosi su visais tuo metu vyraujančiais teokratiniais modeliais.
„Defensor pacis“ parašytas trimis dalimis. Pirmojoje Marsilijus analizuoja Aristotelio politinę filosofiją, parodydamas, kad žmogaus tikslas – gyventi taikoje, o taika įmanoma tik ten, kur galioja bendras įstatymas, priimtas daugumos valia. Antroji dalis skirta Bažnyčios kritikai. Jis teigė, kad dvasininkai neturi teisės kištis į pasaulietinius reikalus, o popiežiaus pretenzijos į aukščiausią valdžią prieštarauja Evangelijai. Trečioji dalis – apibendrinimas ir siūlymas grįžti prie ankstyvosios krikščionybės paprastumo, kai Bažnyčia buvo bendruomenė, o ne valdžios institucija.
Marsilijus neapsiribojo teorija – jis įsivėlė ir į politinius įvykius. Palaikė Romos imperatorių Liudviką IV Bavarą kovoje su popiežiumi Jonu XXII. Kai popiežius paskelbė jį eretiku, Marsilijus pabėgo į Vokietiją ir tapo Liudviko patarėju. Jis padėjo parengti imperijos poziciją prieš popiežiaus pretenzijas, o jo idėjos tapo svarbiu ginklu ginant pasaulietinę valdžią nuo Romos įtakos.
Marsilijaus veikalas buvo pasmerktas, jo knygos degintos, tačiau poveikis buvo neišdildomas. Vėlesni politiniai teoretikai, tokie kaip Vilhelmas Ockhamas, Dantė Aligjeris ar netgi Renesanso humanistai, rėmėsi jo mintimis apie piliečių suverenitetą. Jis laikomas vienu iš ankstyvųjų modernios valstybės ir konstitucinio mąstymo pradininkų.
Nors „Defensor pacis“ buvo parašytas lotyniškai, jo dvasia nepaprastai artima Apšvietos laikų argumentams: valdžia kyla iš tautos, įstatymai turi būti protingi, o Bažnyčia turi likti dvasinės, ne politinės tvarkos sritis. Marsilijus Paduvietis sujungė scholastinę logiką su politiniu realizmu ir tapo tiltu tarp viduramžių teokratijos ir naujos pasaulietinės valstybės sampratos. Jo vardas šiandien minimas šalia Machiavellio ir Hobbso kaip vienas tų, kurie išdrįso pasakyti, kad valdžia neturi būti šventa, kad ji turi būti teisinga.
Įdomu tai, kad Marsilijus rėmėsi medicinos žiniomis, lygindamas valstybę su žmogaus kūnu. Jis tikėjo, kad jei viena kūno dalis, pavyzdžiui, dvasininkija, pradeda dominuoti per daug, visas organizmas suserga. Dėl šių radikalių minčių jis buvo paskelbtas eretiku ir turėjo bėgti pas Šventosios Romos imperatorių Liudviką Bavariją. Imperatorius tapo jo globėju, nes Marsilijaus idėjos puikiai tiko kovai prieš popiežiaus viršenybę. Nors jis buvo laikomas pavojingu maištininku, jo mintys apie tautos valią ir valdžios ribas tapo pamatu šiuolaikinei demokratijai. Jis buvo vienas pirmųjų, kuris išdrįso pasakyti, kad religija neturi tapti įrankiu valdyti pasaulietinius reikalus.