Marija Magdalena yra viena iš labiausiai žinomų ir kartu paslaptingiausių Naujojo Testamento figūrų. Ji dažnai minima kaip Jėzaus Kristaus pasekėja, tačiau jos gyvenimas ir vaidmuo apipintas įvairiomis interpretacijomis, legendomis bei teologiniais ginčais.
Marija Magdalena pirmą kartą minima Luko evangelijoje (Lk 8, 2–3), kur sakoma, kad iš jos Jėzus išvarė septynias demonų dvasias, o ji, kartu su kitomis moterimis, rėmė Jėzaus tarnystę. Ji buvo kilusi iš Magdalos, miesto prie Galilėjos ežero, todėl vadinama Magdalena. Biblijoje ji vaizduojama kaip ištikima Jėzaus sekėja, buvusi prie kryžiaus per jo nukryžiavimą (Mk 15, 40; Jn 19, 25) ir viena iš pirmųjų, mačiusių prisikėlusį Jėzų (Jn 20, 11–18). Jonas savo evangelijoje pabrėžia jos artimą ryšį su Jėzumi, kai šis kreipiasi į ją vardu: „Marija!“
Nuodėmės ir klaidingos interpretacijos
Nors Biblijoje nėra tiesioginių užuominų, kad Marija Magdalena būtų buvusi prostitutė ar didelė nusidėjėlė, nuo VI a. Vakarų krikščionybėje, ypač po popiežiaus Grigaliaus Didžiojo pamokslo (591 m.), ji buvo tapatinama su anonimine „nusidėjėle“ iš Luko evangelijos (Lk 7, 36–50), kuri patepė Jėzaus kojas. Ši moteris, dažnai laikoma prostitute, buvo sujungta su Marija Magdalena, taip sukuriant mitą apie ją kaip „atgailaujančią nusidėjėlę“. Ši interpretacija neturi tvirto biblinio pagrindo ir šiuolaikiniai mokslininkai ją dažnai atmeta, pabrėždami, kad Marija Magdalena labiau buvo Jėzaus mokinė, o ne „nuodėmių simbolis“.
Rytų krikščionybėje (stačiatikybėje) Marija Magdalena niekada nebuvo siejama su prostitucija. Ji gerbiama kaip „lygiavertė apaštalams“ (gr. isapostolos), nes pirmoji paskelbė apie Jėzaus prisikėlimą.
Vėlesnėse krikščionių tradicijose ir apokrifiniuose raštuose, tokiuose kaip „Marijos evangelija“ (gnostikinis tekstas, datuojamas II a.), Marija Magdalena vaizduojama kaip turėjusi ypatingą dvasinį ryšį su Jėzumi, galbūt net buvusi jo artimiausia mokinė. Kai kurie gnostikų tekstai užsimena apie jos „ypatingą žinojimą“, kurį Jėzus jai perdavė, o tai kėlė pavydą tarp kitų apaštalų, ypač Petro. Šios idėjos lėmė spekuliacijas, kad Marija Magdalena galėjo būti daugiau nei mokinė, tačiau tokios teorijos (pvz., apie romantinį ryšį su Jėzumi, kaip populiarinta Dano Browno knygoje „Da Vinčio kodas“) neturi istorinio pagrindo ir yra laikomos fikcija.
Marijos Magdalenos kaip „atgailaujančios nusidėjėlės“ įvaizdis ypač išpopuliarėjo viduramžiais. Jos tariamos nuodėmės (dažnai siejamos su seksualumu) ir atgaila tapo krikščioniškosios moralės pavyzdžiu, pabrėžiančiu Dievo gailestingumą. Menas ir literatūra ją dažnai vaizdavo kaip gražią moterį ilgais plaukais, verkiančią ar meldžiančią, su kaukole ar tepalo indu kaip atgailos ir mirtingumo simboliais. Tačiau toks įvaizdis labiau atspindi to meto kultūrinius stereotipus apie moteris, o ne istorinę tikrovę.
Šiandien Marija Magdalena vis dažniau vertinama kaip stipri, savarankiška moteris, viena pirmųjų Jėzaus sekėjų ir svarbi krikščionybės figūra. Feministinės teologijos atstovai pabrėžia jos, kaip moters, vaidmenį vyrų dominuojamoje apaštalų grupėje. 2016 m. popiežius Pranciškus oficialiai pakėlė jos liturginį minėjimą į „šventės“ rangą, prilygindamas ją apaštalams ir pabrėždamas jos svarbą kaip „prisikėlimo apaštalę“.
Marija Magdalena yra daugialypė figūra: ištikima Jėzaus mokinė, prisikėlimo liudininkė ir, klaidingai, nuodėmių simbolis. Jos istorija rodo tiek biblinę tikrovę, tiek vėlesnių amžių kultūrines projekcijas.