Mano Dieve, aš tvirtai tikiu visomis tiesomis, kurias Tu apreiškei ir kurių mus mokai per savo Bažnyčią, kadangi Tu negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti.
Mano Dieve, aš viliuosi, tvirtai pasitikėdamas, kad dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų Tu duosi man savo malonę šiame pasaulyje ir, jeigu laikysiuosi Tavo įsakymų, – amžinąją laimę kitame, nes Tu tai pažadėjai, o savo pažadų laikaisi.
Mano Dieve, aš Tave myliu visa širdimi, labiau už viską, nes Tu esi be galo geras, be galo vertas meilės, ir dėl Tavo meilės myliu savo artimą kaip save patį.
Skaitykite daugiau..
Ši trumpa malda, pradedama žodžiais Mano Dieve aš tvirtai tikiu, Bažnyčios tradicijoje vadinama trijų dieviškųjų dorybių aktu. Tai yra tikėjimo, vilties ir meilės išraiškos glaustas rinkinys, kurį tikintieji moko mintinai nuo mažų dienų.
Ar žinojote, kad viduramžiais šios trys dorybės buvo vaizduojamos kaip moterys su ypatingais atributais? Tikėjimas dažniausiai laikė taurę ir kryžių, viltis tiesė rankas į dangų link nematomo vainiko, o meilė buvo tapoma su vaikais aplink ją arba širdimi rankose. Šie simboliai padėdavo paprastiems žmonėms suprasti gilias teologines tiesas be jokių knygų.
Įdomu tai, kad šiose eilutėse slypi filosofinis ramybės šaltinis. Kai sakoma, kad Dievas negali klysti, iš esmės pripažįstama absoliuti tiesa, kuri suteikia žmogaus protui tvirtą pagrindą kasdienybėje. Viltis remiasi ne žmogaus jėgomis, o Dievo pažadais, todėl ji vadinama inkaru sielai. O meilės dalis apie artimą primena senovės Rytų išmintį, kad savęs priėmimas yra tiltas į gerumą kitiems. Šis tekstas perkelia dangaus tiesas į kasdienius pasirinkimus ir kviečia šypsotis sunkumuose, nes galutinė išeitis yra pagrįsta gerumu.
Ar žinojote, kad viduramžiais šios trys dorybės buvo vaizduojamos kaip moterys su ypatingais atributais? Tikėjimas dažniausiai laikė taurę ir kryžių, viltis tiesė rankas į dangų link nematomo vainiko, o meilė buvo tapoma su vaikais aplink ją arba širdimi rankose. Šie simboliai padėdavo paprastiems žmonėms suprasti gilias teologines tiesas be jokių knygų.
Įdomu tai, kad šiose eilutėse slypi filosofinis ramybės šaltinis. Kai sakoma, kad Dievas negali klysti, iš esmės pripažįstama absoliuti tiesa, kuri suteikia žmogaus protui tvirtą pagrindą kasdienybėje. Viltis remiasi ne žmogaus jėgomis, o Dievo pažadais, todėl ji vadinama inkaru sielai. O meilės dalis apie artimą primena senovės Rytų išmintį, kad savęs priėmimas yra tiltas į gerumą kitiems. Šis tekstas perkelia dangaus tiesas į kasdienius pasirinkimus ir kviečia šypsotis sunkumuose, nes galutinė išeitis yra pagrįsta gerumu.